Romualdas Karazija. Žalias teorijos medis: akad. Adolfas Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla/Žemaitis universitete

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search
Žalias teorijos medis: akad. Adolfas Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla
Romualdas Karazija
Žemaitis universitete

ŽEMAITIS UNIVERSITETE

1927 m. rugpjūčio 30 d. Adolfas Jucys savo gimtuosiuose Klausgalvų Medsėdžiuose rūpestingai išvedžiojo prašymą: „Jo Didenybei Lietuvos universiteto Rektoriui. Prašau Tamstą priimti mane studentu į Universitetą, Gamtos-matematikos fakultetan (dekanas Zigmas Žemaitis prirašė: „Matem. -fiz. sk.“).[1] Stojamųjų egzaminų tais laikais nebūdavo, į universitetą priimdavo pagal brandos atestato pažymius,[2] o į gamtos mokslus konkursų beveik nebūdavo. Tad rugsėjo 12 dieną, A. Jucio gimtadienį, fakulteto dekanas ant pareiškimo užrašė rezoliuciją: „Priimamas studentu.“ Taip dvidešimt trejų metų jaunuolis pradėjo savo kelią į fiziką.

Kaunas, buvęs provincijos miestas, staiga 1919 m. tapęs Laikinąja Lietuvos sostine, sparčiai augo ir keitėsi, ypač jo centras. Čia kūrėsi įvairios valdžios įstaigos, bankai, užsienio firmų atstovybės, o tai liudijo apie valstybės tvirtėjimą. Kylantys keturių ir net penkių aukštų namai ne tik „fuksams“ iš provincijos, bet ir seniesiems kauniečiams atrodė vos ne dangoraižiai – juk mieste-tvirtovėje caro valdžia draudė statyti aukštesnius kaip dviejų aukštų pastatus. Laikinoji sostinė ruošėsi švęsti artėjantį Nepriklausomybės dešimtmetį. Tuo tarpu Lietuvos universitetas ką tik paminėjo savo veiklos penkmetį. Atkurdama aukštąjį mokslą, Lietuva, deja, atsiliko nuo savo Baltijos kaimynių – latviai jau 1919 m. įsteigė Rygos universitetą, o estai tuoj po karo sutautino buvusį rusišką Dorpato (Tartu) universitetą. Lietuvos universiteto kūrimą atitolino ne tik sunkios kovos dėl nepriklausomybės, bet ir tuometės valdžios požiūris, kad Lietuvai pirmiausia reikia ne aukštos inteligencijos žmonių, bet „gerų gaspadorių“, taip pat steigiamajame Seime ilgai trukę politikų ginčai dėl universiteto pobūdžio ir jo statuto.[3][4][5] Vis dėlto laimėjo pasaulietinio, didelę autonomiją turinčio universiteto šalininkai.

Universiteto taryba, kurią sudarė visų fakultetų vyresnysis mokslo personalas, kasmet iš profesorių tarpo, vis iš kito fakulteto, vieniems metams rinkdavo rektorių. 1927 m. juo tapo žymus teisininkas Mykolas Riomeris. Sakydamas kalbą per penkerių metų universiteto jubiliejaus iškilmes, Riomeris teigė, kad „sunkiausia pradžia jau atlikta, padėti tvirčiausi pamatai. <. ..> Universitetas jau išleido daugiau kaip 200 diplomuotų specialistų ir turi daugiau kaip 3000 studentų, kuriuos ruošia gerokas skaičius profesorių ir docentų – apie 135. <. ..> Universiteto knygynai [bibliotekos] turi apie 100 tūkstančių knygų.“[6]

Rugsėjo 15 dieną naujai priimtieji studentai rinkosi į imatrikuliacijos iškilmes, kurios vyko universiteto pirmųjų rūmų (A. Mickevičiaus ir K. Donelaičio gatvių kampe) aktų salėje. Ant pakylos susėdo rektorius, fakultetų dekanai, Universiteto senato nariai. Studentai vienas kitam rodė žinomus profesorius – prorektorių P. Juodelę, Matematikos-gamtos fakulteto dekaną Z. Žemaitį, fiziką V. Čepinskį, rašytoją V. Mickevičių-Krėvę. Už jų su savo spalvingomis vėliavomis išsirikiavo studentų organizacijų atstovai. Rektorius M. Riomeris perskaitė savo inauguracinę kalbą „Teisinės valstybės organizacijos problema“.[7] Po to fakultetų dekanai iš eilės skelbė kiekvieno priimto studento pavardę, šis ateidavo ant pakylos, ir rektorius jam paspausdavo ranką[8] („Kuntaplis“ tuoj išspausdino rektoriaus su subintuota ranka karikatūrą); vėlesniais metais, daugėjant stojančiųjų, tos tradicijos buvo atsisakyta. Po ilgos oficialios ceremonijos studentų choras užtraukė senovinį himną „Gaudeamus igitur“, pusbalsiu pritarė ir kai kurie profesoriai. Naujokai jo žodžių dar nežinojo, bet pasijuto tapę reikšmingos, senas tradicijas tęsiančios mokslo bendruomenės nariais.

Tais metais į Matematikos-fizikos skyrių buvo priimta per septyniasdešimt studentų ir dar septyni laisvieji klausytojai,[9] neturėję brandos atestato (bet privalėję jį gauti ir pateikti vėliau). Stojant reikėjo pasirinkti fizikos ar matematikos ciklą (tiesa, studijų metu jį buvo lengva pakeisti, nes pirmuosius dvejus metus fizikai ir matematikai klausydavo daugelį tų pačių kursų).[10][11] Jucys, kaip ir kartu su juo įstojęs klasės draugas Antanas Šimkus, iš karto apsisprendė būti fiziku. Universitetas bendrabučių neturėjo, tad juodu kartu privačiai išsinuomojo kambarį.[12]

Prasidėjo paskaitos, pažintis su dėstytojais. Matematikos-fizikos skyriaus studijos vyko universiteto pirmuosiuose rūmuose. Trūkstant auditorijų, aktų salė irgi buvo naudojama kaip didžioji auditorija. Būtent čia pirmojo kurso studentams buvo skaitomas pagrindinis – eksperimentinės fizikos kursas, kuris trukdavo net keturis semestrus po keturias valandas per savaitę. Anksčiau jį dėstė Fizikos katedros vedėjas profesorius Vincas Čepinskis. Tačiau prieš metus jis perėjo į naują, jo specializaciją labiau atitinkančią, Fizikinės chemijos katedrą ir nustojo skaityti kursus fizikams.[13] Eksperimentinę fiziką ėmė dėstyti docentas Ignas Končius, perėjęs dirbti iš Žemės ūkio akademijos.[14]

Jucys buvo labai nusivylęs, kad negalės klausyti Čepinskio, pamėgtų „Fizikos paskaitų“ autoriaus, kurso. Vis dėlto ir Končiaus paskaitos jam patiko.[15] Tiesa, Končius skaitė savaip, ne pagal Čepinskio vadovėlį, o matyt, praplėsdamas kažkada parašytą, bet taip ir neišspausdintą savo fizikos vadovėlį gimnazijoms. Daugiausia dėmesio jis skyrė savo mėgstamoms klasikinės fizikos sritims – elektromagnetizmui ir optikai. Antrojoje kurso dalyje, pavadintoje „Eksperimentinė fizika II“, Končius aptardavo ir kai kuriuos XX a. fizikos atradimus, atomo, jo branduolio, reliatyvumo teorijos problemas, tačiau naujas neįprastas idėjas vertino gana rezervuotai, netgi skeptiškai. Antra vertus, Končius turėjo neblogą iškalbą, jo paskaitos buvo kruopščiai apgalvotos, nuoseklios, iliustruojamos daugeliu bandymų, kuriuos atlikti padėdavo nagingas katedros demonstratorius A. Glodenis. Juciui imponavo ir tai, kad Končius buvo žemaitis, kilęs nuo Plungės.

Kartu su šiuo kursu reikėjo atlikti ir pratybas – apie dvidešimt laboratorinių darbų. Fizikos katedros įkūrėjo V. Čepinskio, pirmojo jo pagalbininko P. Brazdžiūno, o vėliau ir kitų darbuotojų pastangomis buvo sukurtas neblogas fizikos kabinetas, parengti laboratoriniai darbai. 1927 m. katedra jau turėjo kelis šimtus fizikos prietaisų už šimtą tūkstančių litų.[16] Tačiau jai buvo skirta mažai patalpų – laboratorijoje vienu metu galėjo dirbti ne daugiau kaip dvidešimt studentų.[17] O fizikos laboratorinius darbus turėjo atlikti net trijų fakultetų studentai. Tad kai kurie bandymai buvo vykdomi šalia esančioje auditorijoje. „Fizikos praktikos darbų“ rinkinį katedros darbuotojai dar tik rengė spaudai, bet studentai galėjo nusipirkti aprašymus, išspausdintus ant atskirų lapų.

I. Končius sėdėdavo už savo stalo ir prie studentų, vykdančių bandymus, retai prieidavo. Apginti pas jį darbą irgi nebūdavo sunku – peržvelgia rezultatus, užduoda vieną kitą klausimą ir užskaito. Tuo naudodamiesi, kai kurie studentai tik imituodavo darbo atlikimą. Jucys su Šimkumi dirbdavo labai kruopščiai ir sąžiningai, jie neretai išeidavo iš laboratorijos paskutiniai.

Didžiausias išbandymas pirmakursiams buvo matematiko Viktoro Biržiškos, vieno iš trijų garsiųjų brolių, įvairių mokslų profesorių, skaitomas „Įvadas į analizį“.[18] Biržiška pateikdavo daugybę formulių bei teoremų ir orientuodavosi į matematikus, tad daugeliui fizikų jo įrodymai atrodė painūs ir neaiškūs. Biržiška buvo įsitikinęs, kad visi fizikai yra negabūs matematikai, nesugeba abstrakčiai galvoti ir nemaža jų dalis tinka tik studijuoti teisę. Tad fizikui išlaikyti pas jį kolokviumą, o tuo labiau egzaminą, iš pirmo karto buvo sunkiai įmanomas dalykas. Biržiška reikalaudavo žinoti viską, ką jis buvo minėjęs, kaip jis pats sakydavo, sudėti visus taškus ant i. Taigi fizikai pas jį vaikščiodavo po dešimtį ir daugiau kartų, o ne vienas studentas ir pasitraukė iš universiteto, nesugebėdamas pereiti Biržiškos barjero. Jucys labai kruopščiai ruošėsi šiam egzaminui ir, kaip retas fizikas, gavo pažymį labai gerai.

Apskritai, nuo pirmųjų paskaitų Jucys labai rimtai atsidėjo studijoms, tiesiog įsikibo į jas. Nors paskaitų lankymas nebuvo privalomas, registruodavo tik per laboratorinius darbus, bet Jucys nepraleisdavo nė vienos paskaitos. Grįžęs į namus jis kasdien peržiūrėdavo ir sutvarkydavo užrašus, juos gražiai perrašydavo.[19] Kambaryje ant sienos Jucys pasikabino studijų planą, surašė numatomus klausyti kursus. Vėliau, išlaikęs egzaminą, jis tą punktą išbraukdavo.[20]

Studijų tvarka tuo metu buvo gana laisva. Norint pereiti į antrąjį kursą, užteko išlaikyti tik vieną egzaminą iš pagrindinio dalyko – eksperimentinės fizikos ar diferencialinės skaičiuotės (su įvadu), o pereinant į trečiąjį kursą – du egzaminus.[21] Kitus privalomus egzaminus buvo galima laikyti vėliau (net po diplominio gynimo), be to, studentai turėjo nemažai laisvės patys rinktis norimus kursus (ne tik savajame, bet ir kituose fakultetuose). Sesijų nebuvo, dėstytojas, baigęs skaityti paskaitas, paskelbdavo: kas nori, gali užsirašyti laikyti egzaminą. Vėliau su juo reikėjo tartis atskirai. Į aukštesnį kursą irgi perkeldavo nebūtinai mokslo metams pasibaigus, o išlaikius minėtą egzaminų minimumą.[22]

Ta akademine laisve studentai plačiai naudojosi, ir studijas tik mažuma baigdavo per ketverius metus. Studentai iš mažiau pasiturinčių šeimų neretai mokslą derino su darbu. Juk reikėjo samdytis kambarį, mokėti už mokslą (šimtą litų už semestrą),[23][24] o stipendijų būdavo skiriama nedaug. Kai kurie, norėdami susitaupyti pinigų, metams kitiems pertraukdavo studijas. Jucys buvo gerai aprūpintas materialiai[25] – motina jam duodavo apie 1500 litų metams,[26] rodos, dar padėdavo ir sesuo, o gyveno jis taupiai. Per visus studijų metus Jucys nė karto negavo stipendijos ir nebuvo atleistas nuo mokesčio už mokslą.[27]

Tuo metu nemaža dalis studentų, ypač turtingesniųjų, daug laiko skirdavo visuomeninei veiklai, aktyviai dalyvaudavo įvairių korporacijų ir draugijų veikloje ar tiesiog mėgaudavosi studentišku gyvenimu, neskubėdami jo užbaigti. Tuo būdu buvo užmezgamos ir plačios pažintys, naudingos tolesnei karjerai po universiteto baigimo. Universitete veikė kelios dešimtys studentų organizacijų – įvairios pakraipos politinių ir ideologinių, akademinių, šalpos, taip pat vienijančių kurio nors Lietuvos krašto ar tautybės atstovus. Jos rengė susirinkimus, vakarėlius, ekskursijas ir pan., svarbesniosios turėjo savo vėliavas bei kepuraites. Kiekvieną rudenį triukšmingai vykdavo rinkimai į studentų atstovybę.[28]

Tiesa, 1926 m. gruodžio mėnesį įvykus perversmui ir Smetonos–Voldemaro autoritariniam režimui įvedus karo stovį, politinės laisvės Lietuvoje buvo labai suvaržytos. Tačiau tas beveik nepalietė Universiteto, kuris ligi 1931 m. dar naudojosi labai plačia autonomija.[29] 127 Jucys politika ir visuomeniniu studentų gyvenimu mažai domėjosi ir stengėsi kuo daugiau laiko laiko skirti mokslui. Tik kartais sekmadieniais jis su keliais draugais dar iš Plungės gimnazijos – Juozu ir Ona Mickevičiais, Liudu Vaičiumi (kurie buvo pasirinkę įvairias specialybes) – eidavo susipažinti su Kauno ir jo apylinkių žymiausiomis vietomis. Jie aplankė Vytauto parką, Mickevičiaus slėnį, Kauno miesto, Karo ir Zoologijos muziejus, miesto svarbiausias kapines, Kauno fortus ir Pažaislio vienuolyną.[30] Vėliau Jucys nusprendė įstoti į studentų žemaičių Simono Daukanto draugiją. Kadangi jis nieko nedarė paviršutiniškai, tai tapo aktyviu tos draugijos nariu, o aukštesniuose kursuose net buvo renkamas jos pirmininku.[31]

S. Daukanto draugija buvo nedidelė etnografinio pobūdžio draugija, turinti apie penkiasdešimt narių. (Labiau žinomos buvo studentų žemaičių korporacijos „Samogitia“ ir „Filiae Samogitae“, kurios svarstė ir akademinius bei politinius klausimus.)[32][33]

Daukanto draugijos sueigos vykdavo 1–2 kartus per mėnesį, jose kalbėta tik žemaitiškai. Pranešimus apie Žemaitijos istoriją, tradicijas, kalbą, liaudies meną dažniausiai skaitydavo kviesti dėstytojai – istorikas Zenonas Ivinskis, kalbininkas Antanas Salys, muziejininkai Paulius Galaunė, Adolfas Nezabitauskis ir kiti. Draugijos globėjas ir dažnas pranešėjas buvo Ignas Končius, jo namuose neretai ir rinkdavosi daukantiečiai.[34][35] Po pranešimų dainuodavo žemaitiškas dainas, šokdavo, vaišindavosi arbata ir naminiu vynu (stipresnieji gėrimai tais laikais tarp studentų nebuvo populiarūs). Nenorėdamas išsiskirti iš kitų, ir A. Jucys šokių mokykloje išmoko šokti tris šokius: polką, fokstrotą ir valsą.[36] Draugijos narė buvo ir studentė teisininkė Sofija Nezabitauskaitė, kuri vėliau tapo A. Jucio žmona.

S. Daukanto draugija platino gipsines S. Daukanto ir M. Valančiaus biustų kopijas. Bronza padengtas S. Daukanto biustas buvo pardavinėjamas po 75 litus, o baltas – po 50 litų. Mažesnis baltas Valančiaus biustas kainavo tik 25 litus. Studentai jų nemažai parduodavo, ypač atostogų metu Žemaitijoje. Gautos lėšos leido šelpti vargingesnius studentus.[37]

Tų biustų Jucys su Šimkumi irgi pasiimdavo keliaudami gimtinėn. Atostogų metu važinėdami dviračiais po gimtąjį kraštą, jie rinko etnografinius daiktus, užrašinėjo žodžius. Jucys studijų metais užrašė kelis tūkstančius žemaitiškų žodžių bei posakių ir pateikė juos kalbininkams.[38][39]

Ir studentaudamas Jucys tebenešiojo milinę eilutę. Kaklaraištį užsirišdavo nenorom, bet vėliau surado išeitį, kaip apsieiti be jo – ėmė nešioti marškinius su atversta apykakle.[40] O kartais juodu su Šimkumi, apsiavę klumpėmis, išeidavo pasivaikščioti Vydūno alėja, narsiai atlaikydami nustebusių poniučių žvilgsnius.[41]

Kartą Jucys užėjo į draudimo kontorą apdrausti savo tėviškės pastatų. Tarp jų buvo įrašyta ir ubladė. Tokio pavadinimo negirdėjusiai tarnautojai jis paaiškino, kad tai patalpa, kurioje ruošiami pašarai gyvuliams. Atėjęs atsiimti poliso, Jucys pamatė, kad ubladė ištaisyta į viralinę ir kategoriškai užprotestavo: „Ale sakiau, kad tai yra ubladė.“ Jis užsispyrė, ir kontorai teko perrašyti dokumentą.[42]

Būdamas studentu, o ir visą gyvenimą vėliau Jucys neslėpė esąs laisvamanis (tačiau pykdavo, jei kas nors jį vadindavo ateistu: „Ateizmas tai irgi religija“).[43] Religijos neigimas ar bent indiferentiškas požiūris į ją buvo gana būdingas Matematikos-gamtos fakulteto dėstytojams, ne veltui už netinkamos pasaulėžiūros ugdymą fakultetą dažnai kritikuodavo klerikalai, ypač iš Teologijos-filosofijos fakulteto.[44] Vincas Čepinskis, didžiausias Jucio autoritetas, atvirai pasišaipydavo iš religinių dogmų. Tadas Ivanauskas dėstė C. Darwino evoliucijos teoriją, tuo užsitraukdamas ne vieno kataliko nemalonę. Laisvamanis buvo Antanas Žvironas, o Kęstutis Šliūpas, Ignas Končius ir Povilas Brazdžiūnas gana abejingi religijai. Iš Fizikos katedros darbuotojų vienintelis Antanas Puodžiukynas laikėsi katalikiškų pažiūrų.[45] Vis dėlto Jucys buvo ne iš tų, kurie lengvai keičia savo pažiūras. Matyt, gilesnis religinis jausmas jam nebuvo įdiegtas dar vaikystėje: bažnyčia buvo sunkiai pasiekiama, o nuošaliame kaime išliko stiprus tikėjimas burtais ir magija. Gal neatsitiktinai Jucys pirmajame kurse buvo susidomėjęs chiromantija, turėjo keletą dešimčių plaštakos schemų su jų linijų interpretacijomis,[46] bandė sudarinėti horoskopus. Anot jo brolienės, per atostogas jis vienam kaimo žmogui išpranašavęs blogą lemtį, ir tas netrukus miręs.[47] Vėliau, tapęs mokslininku, Jucys to polinkio į misticizmą atsisakė, nors tikėjimas gerais ir blogais skaičiais išliko.

Universitete, kaip ir gimnazijoje, Jucys išsiskyrė iš draugų rimtumu, atsidėjimu mokslui, abejingumu pramogoms. Jis retai žiūrėjo kino filmus, kuriuos mėgo studentai. Tik retkarčiais nueidavo į teatrą, į žinomesnes operas.[48] Jucys iš principo nežaidė šachmatais ir kortomis, laikydamas, kad tokie žaidimai nėra poilsis, o nepageidaujami mokslinio darbo konkurentai. Draugai jį gerbė už žinias; Jucys neatsisakydavo paaiškinti sunkaus klausimo, bet nusirašyti neduodavo netgi Šimkui, su kuriuo kartu gyveno (atšaudavo: „pats padaryk“).[49] Jucys buvo siūlytas kurso seniūnu, bet vis dėlto išrinko ne jį, o Šimkų.[50]

1928 m. pabaigoje ne tik studentus, bet ir Kauno visuomenę sujudino „konkės“ vertimo akcija. „Konkė“ tai buvo bėgiais arklių traukiamas vagonėlis; ji kursavo tarp geležinkelio stoties ir Rotušės aikštės. Studentai ėmė protestuoti prieš tokį atgyvenusį transportą, kuris darąs gėdą Kaunui, ir reikalavo pakeisti jį tikrais tramvajais ar autobusais, bet valdžia nereagavo. Netrukus po to studentų būrys sustabdė „konkę“, iškinkė arklį ir apvertė vagonėlį. Jucys prie tos akcijos neprisidėjo, nors ją organizuojant buvo universiteto rūmuose. Tiesa, vėliau nuėjo apžiūrėti apverstos „konkės“. Dar keletą kartų pakartojus akciją, miesto valdžia nusileido, ir taip Kaune atsirado pirmasis miesto autobusų maršrutas. Sėkmės paskatinti, studentai ėmė kelti reikalavimus suteikti jiems teisę važiuoti traukiniu už pusę kainos, atpiginti kino ir Valstybės teatro bilietus. Didžiausia kova įsiplieskė dėl teatro bilietų. Studentai nusprendė žygiuoti prie Valstybės teatro ir ten surengti mitingą. Valdžia į tai pažiūrėjo labai rimtai, ir studentų eisenai stabdyti buvo pasiųsta policija, o paskui ir raitosios policijos būrys. Kilo grumtynės, kelios dešimtys studentų buvo suimti, o kiti atstumti prie universiteto pirmųjų rūmų. Veržtis į juos policija neturėjo teisės, o vienas policijos pareigūnas, pabandęs pažeisti universiteto autonomiją, buvo studentų sulaikytas, o uniforminė jo kepurė išmesta į tualetą. Kilus tokiam sambrūzdžiui, nutrūko ir fizikos laboratorijoje vykę darbai. Juos prižiūrėjęs asistentas A. Puodžiukynas norėjo uždaryti ištuštėjusią laboratoriją, bet dėl visa ko žvilgtelėjo į mažą kambarėlį, kuriame buvo atliekamas darbas su balistiniu galvanometru. O ten, nekreipdami dėmesio į triukšmą, ramiai vykdė bandymą Jucys su Šimkumi. Jie kruopščiai atliko darbą, gavo Puodžiukyno parašą ir išėjo, matyt, į namus, sąmyšiui dar tęsiantis.[51][52]

Nors buvo labai darbštus ir sugebėjo gilinti žinias savarankiškai, Jucys įtikdavo ne visiems dėstytojams. Stengdamasis viską išsiaiškinti, jis užduodavo dėstytojams keblių klausimų, o pastebėjęs padarytą klaidą, garsiai atkreipdavo į ją dėmesį. Ne kartą Jucio pastabų susilaukė matematikas vokietis Oto Folkas (Volk), neblogas pedagogas, bet turėjęs prastą atmintį. Tiesa, jis nereikalaudavo įrodymų ar smulkmenų ir iš studentų, o tik, kaip pats sakydavo, „bendrų brozų“, kas reiškė „bendrų bruožų“. Vis dėlto Jucys, ko gero, už tas kritines pastabas iš jo skaityto diferencialinių lygčių kurso gavo tik patenkinamą pažymį. Folkas buvo prieš keletą metų atvykęs iš Miuncheno universiteto ir bandė kalbėti lietuviškai, bet jį studentai sunkiai suprato. Antai atėjusiam pas jį laikyti egzamino nelabai matytam studentui Folkas sakydavo: „Ponas, nebuvai lentyje“, tai reiškė, kad studentas nebuvo pratybose ir nesprendė uždavinių prie lentos. Studentai prašė, kad Folkas verčiau skaitytų paskaitas vokiškai.[53]

Kartą Vaclovas Biržiška turėjo skaityti pirmąją analizinės mechanikos paskaitą. Tačiau pasitaikė „langas“ tvarkaraštyje, ir profesorius pradėjo skaityti valanda anksčiau. Jucys atėjo nustatytu laiku ir buvo labai nepatenkintas, kad negirdėjo kurso pradžios ir negalėjo jos užsirašyti. Kai po pertraukos įėjo Biržiška, Jucys atsistojo ir pareiškė, kad profesorius nesiskaito su studentais ir nesilaiko tvarkaraščio. V. Biržiška užsigavo, bet nerado ką atsakyti, tik suniurnėjo, kad studentas neturi nurodinėti profesoriui.[54] Iš visų trijų vėliau pas Biržišką laikytų egzaminų, Jucys įstengė gauti tik patenkinamus pažymius.[55] Tos skriaudos jis neužmiršo: tapęs dėstytoju, Jucys per vieną viešą Biržiškos veiklos svarstymą neigiamai įvertino jį kaip pedagogą.[56]

Užtat labai geri Jucio santykiai susiklostė su Vincu Čepinskiu. Jucys klausė jam neprivalomą V. Čepinskio fizikinės chemijos kursą. Vėliau A. Jucys prisiminė: „V. Čepinskis rašė įdomiai, tačiau paskaitas skaitė dar įdomiau. Jo paskaitos buvo gyvos, turiningos ir uždegančios. Jis priversdavo auditoriją aktyviai dalyvauti paskaitoje: kviesdavo studentus tęsti jo mintį, užbaigti sakinį ar pasakyti kokį jį paremiantį faktą. Klausimai buvo tokie, jog studentai, sekantys jo dėstomą kursą, turėjo būti pajėgūs susigaudyti ir tinkamai atsakyti. Už teisingus atsakymus pagirdavo, o už neteisingus – pabardavo. Pabardavo mandagiai ir tokia forma, kad nebuvo galima užsigauti. Atsitikdavo ir taip, jog pabardavo ir už teisingą atsakymą, nes ir jam pačiam pasitaikydavo suklysti. Tačiau jis pirma proga atsiprašydavo. Tai labai būdingas V. Čepinskio charakterio bruožas. Profesorius Čepinskis šių eilučių autorių vadindavo ne pavarde, o tiesiog žemaičiu. Kartą į to žemaičio atsakymą profesorius šitaip reagavo: „Ką čia, žemaiti, niekus kalbi.“ Po tokio įvertinimo veikiai suskambėjo skambutis skelbdamas pertrauką. Po pertraukos pirmasis profesoriaus sakinys buvo šitoks: „Atsiprašau, žemaiti, tu buvai teisus, o aš – ne.“[57]

Juciui įstrigo atmintin ir atvejis, kai Čepinskis atsiprašė kiaulės. Kalbėdamas apie muilą, profesorius paminėjo, kad tik kiaulei, nemėgstančiai švaros, jo nereikia. Kitą paskaitą Čepinskis pradėjo sakydamas, kad atsiprašo kiaulę, kurią įžeidė praėjusį kartą. Jis sužinojęs, kad kiaulė gulasi purvan ne norėdama susitepti, o ieškodama švaros.

Kartą per laboratorinius darbus Jucys su Šimkumi netyčia sukėlė trumpąjį elektros srovės jungimą, ir laboratorijoje užgeso šviesa. Čepinskis, tuo metu dar buvęs laboratorijos vedėju, atėjo ieškoti kaltininko, tačiau pamatęs, kad ta nelaimė atsitiko stropiems studentams, tik nužvelgė juos ir nieko nepasakė.[58]

Kvantinės mechanikos ir atomo teorijos kursas tuo metu Kauno universitete dar nebuvo dėstomas, tik trumpai ir nelabai tiksliai kai kuriuos tos srities atradimus minėdavo I. Končius eksperimentinės fizikos antrajame – papildomame kurse. Jucys savarankiškai perskaitė 1928 m. išleistą V. Čepinskio knygelę „Elektroninė valentingumo teorija“ bei anksčiau pasirodžiusią „Atomas (elektrinė materijos teorija)“. Kaip Jucys ne kartą vėliau pabrėžė, būtent tos knygelės sužadino jo domėjimąsi atomo fizika. Profesorių V. Čepinskį jis laikė savo mokytoju.[59]

Teorinės fizikos kursą du semestrus Juciui skaitė tuometis Fizikos katedros vedėjas Kęstutis Šliūpas, talentingas ir originalus fizikas, baigęs mokslus JAV ir ten dėstęs keliuose universitetuose. Deja, jis sirgo tuberkulioze ir buvo mėgėjas išlenkti taurelę, tad daug paskaitų praleisdavo.[60][61] Sistemingų teorinės fizikos žinių Šliūpas nepateikdavo. Pats teorinės fizikos problemų irgi nesprendė; tobulino kvarco spyruoklių gamybos technologiją bei laboratorinę demonstracinę techniką.[62] Tad ir studentų į teorinę fiziką jis nekreipė.

Ketvirtajame kurse studentai pradėdavo diplominius darbus. Keista, kad Jucys neprašė diplominio darbo temos iš savo mėgstamiausio profesoriaus V. Čepinskio. Nors šis Fizikos katedroje jau nebedirbo, bet vadovavo keliems Jucio bendrakursiams, tiesa, tie darbai buvo iš elektrochemijos.[63] Galbūt Jucys norėjo atlikti diplominį darbą iš fizikos, tad pasirinko temą „Triodinė lemputė“ pas I. Končių. Tai nebuvo originalus darbas, nes Končius ir pats mokslinių tyrimų nevykdė. Kaip galima spręsti iš pavadinimo, Jucys matavo įvairias triodo charakteristikas, nagrinėjo jų tarpusavio priklausomybę ir kitimą. Tačiau ir tą paprastą darbą jis atliko labai kruopščiai ir net užsidegęs. Jo pažįstama ekonomistė iš Daukanto draugijos prisiminė, kaip Jucys, ją sutikęs pirmųjų rūmų koridoriuje, kviesdavosi į fizikos laboratoriją ir aiškindavo atliekamus bandymus, nors tai jos visiškai nedomino.[64]

Ketvirtųjų mokslo metų pabaigoje Jucys sėkmingai apgynė diplominį darbą įvertinimu labai gerai.[65] (Pokario metais jo diplominis kartu su šūsnimi kitų darbų ir prieškarinių žurnalų gulėjęs Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto bibliotekoje ant grindų, bet vėliau kažkur dingo.[66]) Norint gauti diplomą, dar reikėjo išlaikyti paskutinį privalomą analizinės mechanikos egzaminą pas Vaclovą Biržišką. Jucys nuvyko į Palangą, kur tuo metu atostogavo profesorius, ir įveikė tą barjerą.[67] Deja, ir vėl pažymys buvo tik patenkinamas.

1931 m. spalio 20 d. Matematikos-gamtos fakulteto taryba pripažino Jucį baigusiu aukštąjį mokslą.[68] Jis buvo tik dvidešimt antrasis fakulteto absolventas fizikas.[69] O iš viso jų kurso po ketverių metų studijų diplomus gavo tik du fizikai (A. Jucys ir V. Kaveckis) ir du matematikai.

Iškilmingo diplomų įteikimo nebuvo. Ant pergamento išspausdintą ir į ritinėlį susuktą diplomą išdavė rektorato raštinėje, pasirašius apie jo gavimą.[70]

Šaltiniai[taisyti]

  1. Adolfo Jucio studento byla, LCVA, l. 631, ap. 7, b. 4282, l. 16.
  2. I. Šenavičienė. Fizikos raida Lietuvoje 1920–1940. Vilnius: Mokslas, 1982 (toliau FRL), p. 26.
  3. V. Čepinskis. Kalba Kauno universiteto dešimtmečio jubiliejaus iškilmėse, Kn.: Vytauto Didžiojo universitetas Kaune. Trumpa 10 metų veikimo apžvalga 1922–1932, Kaunas: VDU, 1933, p. 74.
  4. Z. Žemaitis. Kauno aukštosios mokyklos kūrimosi ir darbo sąlygos, Kn.: Aukštosios mokyklos kūrimasis ir vystymasis Kaune. Vilnius, 1967, p. 7.
  5. A. Rukša. Lietuvos universitetų istorija, Kn.: Lietuvos universitetas 1579–1803–1922, Chicago: Lietuvos profesorių draugija Amerikoje, 1972, p. 182.
  6. M. Biržiška. Lietuvos universitetas, Iliustruotoji Lietuva, 1927 06 18, p. 195.
  7. Vytauto Didžiojo universitetas. Antrųjų penkerių veikimo metų (1927–1932) apyskaita. Kaunas: VDU, 1933 (toliau VDU 1927–1932 m. apyskaita).
  8. V. Kaveckio pasakojimas 1982 06 23.
  9. Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-gamtos fakulteto (toliau VDU MGF) studentų ir laisvųjų klausytojų sąrašai, LCVA, l. 631, ap. 13, b. 28.
  10. I. Šenavičienė. FRL, p. 43.
  11. V. Kaveckio pasakojimas 1979 01 26.
  12. A. Šimkus. Atsiminimai apie Adolfą Jucį (rankraštis), JMK, p. 3.
  13. Z. Mačionis, J. Čepinskis. Profesorius Vincas Čepinskis. Vilnius: Mokslas, 1992, p. 118.
  14. Šiuolaikinė fizika Lietuvoje (str. rink.) . Kaunas: Šviesa, 1997, p. 260.
  15. A. Šimkaus laiškas autoriui 1976 12 10, JMK.
  16. I. Šenavičienė. FRL, p. 33.
  17. Ibid., p. 20.
  18. V. Strolio pasakojimas 1983 03 16.
  19. A. Kalinausko pasakojimas 1982 09 27
  20. V. Strolio pasakojimas 1983 03 16.
  21. I. Šenavičienė. FRL, p. 43
  22. V. Kaveckio pasakojimas 1979 01 26.
  23. Ibid.
  24. I. Šenavičienė. FRL, p. 23.
  25. A. Šimkus. Atsiminimai apie Adolfą Jucį (rankraštis), JMK, p. 3.
  26. J. Mickevičius. Atsiminimai (rankraštis), JMK, p. 9.
  27. A. Jucio studijų knygelėje visų semestrų žymos „už mokslą sumokėjęs“, LCVA, f. 631, ap. 7, b. 4282, l. 5 –13.
  28. P. Čepėnas. Studentų atstovybė, Kn.: Lietuvos universitetas 1579–1803–1922, Chicago: Lietuvos profesorių draugija Amerikoje, 1972, p. 650.
  29. A. Kučys. Studentų mitingai, Ibid., p. 763.
  30. J. Mickevičius. Atsiminimai (rankraštis), JMK, p. 10.
  31. E. Usaitės pasakojimas 1983 03 16.
  32. A. ir P. Čepėnai. Kitos studentų organizacijos, Kn.: Lietuvos universitetas 1579–1803–1922, Chicago: Lietuvos profesorių draugija Amerikoje, 1972, p. 645.
  33. VDU 1927–1932 m. apyskaita, p. 401.
  34. A. Šimkaus pasakojimas 1978 09 03.
  35. K. Norvidaitės-Kalinauskienės pasakojimas 1982 09 27.
  36. A. Šimkus. Atsiminimai apie Adolfą Jucį (rankraštis), JMK, p. 6.
  37. J. Mickevičius. Atsiminimai (rankraštis), JMK, p. 9 –10.
  38. P. Kniūkšta. Netekome talkininko profesoriaus A. Jucio, Kalbos kultūra, 1974, sąs. 27, p. 89.
  39. P. Brazdžiūno kalba A. Jucio 80-mečio minėjime Mokslininkų rūmuose 1984 09 12.
  40. K. Norvidaitės-Kalinauskienės pasakojimas 1982 09 27.
  41. A. Šimkus. Atsiminimai apie Adolfą Jucį (rankraštis), JMK, p. 5.
  42. K. Norvidaitės-Kalinauskienės pasakojimas 1982 09 27.
  43. K. Ušpalio pasakojimas 1993 02 09.
  44. P. Brazdžiūno pasakojimas 1982 01 11.
  45. Ibid.
  46. A. Šimkus. Atsiminimai apie Adolfą Jucį (rankraštis), JMK, p. 6.
  47. P. Jucienės pasakojimas 1977 06 08.
  48. J. Mickevičius. Atsiminimai (rankraštis), JMK, p. 9.
  49. A. Šimkaus pasakojimas 1976 12 28.
  50. A. Šimkus. Atsiminimai apie Adolfą Jucį (rankraštis), JMK, p. 5.
  51. A. Šimkus. Atsiminimai apie Adolfą Jucį (rankraštis), JMK, p. 4.
  52. A. Puodžiukynas. Profesorių Adolfą Jucį prisimenant (rankraštis), JMK, p. 3.
  53. V. Strolio pasakojimas 1983 03 16.
  54. V. Strolis. Prisiminimai (rankraštis), JMK, p. 2.
  55. A. Jucio studijų knygelė, LCVA, f. 631, ap. 7, b. 4282, l. 5 –13.
  56. A. Puodžiukynas. Profesorių Adolfą Jucį prisimenant (rankraštis), JMK, p. 5.
  57. A. Jucys. Atsiminimų žiupsnelis apie profesorių V. Čepinskį (rankraštis), JA, b. 1283, 8 l.
  58. A. Šimkus. Atsiminimai apie Adolfą Jucį (rankraštis), JMK, p. 4.
  59. A. Jucys. Atsiminimų žiupsnelis apie profesorių V. Čepinskį (rankraštis), JA, b. 1283, l. 1.
  60. A. Puodžiukynas. Profesorių Adolfą Jucį prisimenant (rankraštis), JMK, p. 4.
  61. P. Brazdžiūno pasakojimas 1982 12 29.
  62. I. Dundulytė. Mokslinio tyrimo darbas Kauno universiteto Fizikos katedroje 1922–1940 m., LTSR MA Darbai, Ser. A, 1975, t. 4(53), p. 117.
  63. V. Kaveckio pasakojimas 1976 11 05.
  64. K. Norvidaitės-Kalinauskienės pasakojimas 1982 09 27.
  65. VDU MGF tarybos posėdžio 1931 10 20 protokolas, VUB RS, f. 96, b. VDU5, p. 148.
  66. K. Makariūnas, Kn.: Akademikas Povilas Brazdžiūnas, Vilnius: Academia, 1992, p. 215.
  67. V. Kaveckio pasakojimas 1979 01 26.
  68. VDU MGF tarybos posėdžio 1931 10 20 protokolas, VUB RS, f. 96, b. VDU5, p. 148.
  69. I. Šenavičienė. FRL, p. 33.
  70. A. Kalinausko pasakojimas 1982 09 27.


Autorius: Romualdas Karazija

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 100% (+1162-1=1161 wiki spaudos ženklai).