Romualdas Karazija. Žalias teorijos medis: akad. Adolfas Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla/Baltajai kumelei parvažiavus
| ←Medės ir medsėdžiai | Žalias teorijos medis: akad. Adolfas Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla Baltajai kumelei parvažiavus |
Su dviejų saulių ženklu→ |
BALTAJAI KUMELEI PARVAŽIAVUS
Vyresniesiems vaikams paaugus, ūkyje užteko darbo rankų, ypač žiemą, ir Pranas Jucys nutarė leisti tris jauniausius vaikus į Salantų pradžios mokyklą. Tad 1912 m. vėlų rudenį pirmajam sniegui iškritus (kaip sakydavo kaime – baltajai kumelei parvažiavus) tėvas susodino Stefaniją, Adolfą ir Juozą į vežimą, ir jie visi išvyko į Salantus.[1][2] Per Joniškių pievas teko eiti pėsčiomis, nes žemė dar buvo neįšalusi ir arklys sunkiai klampojo per purvo ir sniego mišinį. Pakilę į Klausgalvų kaimą, įsuko į Kretingos–Salantų vieškelį ir už puskilometrio ėmė leistis nuo stataus Kalnalio į Salanto slėnį. Tėvas pasakojo vaikams apie pravažiuojamas vietas – Kalnalį, Imbarės pilalę, Gaidžio kalną. Tačiau vaikams šį kartą ne tai rūpėjo – juos neramino, kaip reiks gyventi ir mokytis svetimoje vietoje.
Nors tėvas juos buvo pamokęs skaityti ir rašyti ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, tačiau, mokytojo klausinėjami, vaikai drebėjo ir painiojosi. Tad juos visus priėmė į pirmąjį skyrių. Jucys apgyvendino vaikus pas savo pusseserę Magdeleną Venckaitę.[3]
Mokykla buvo įsikūrusi dideliame, vieno aukšto mediniam name, apie dvidešimties metrų ilgumo, panašiame į to meto karčemas. Čia buvo viena didelė klasė, mokyklos vedėjo trijų kambarių butas, sargo butas, taip pat valsčiaus savivaldybė ir teismo salė.[4] Prie mokyklos stovėjo caro paminklas, pro kurį praeidami mokiniai turėdavo nusiimti kepurę. Anot mokytojo aiškinimo, taip reikėjo daryti dėl to, kad caras panaikino baudžiavą.[5]
Visų keturių klasių mokiniai mokėsi kartu – toje pačioje didelėje klasėje. Ant jos sienų kabojo įvairių žvėrių, medžių, vaisių paveikslai. Klasėje stovėjo keturios eilės suolų, viename suole susėsdavo po keturis mokinius.[6]
Mokykloje buvo mokoma aritmetikos, rusų kalbos, istorijos, geografijos, dainavimo, tikybos ir lietuvių kalbos. Kaip ir kitose to meto valdiškose pradžios mokyklose, kurios po 1863 m. sukilimo pakeitė prie bažnyčių veikusias parapijines mokyklas, buvo mokoma rusų kalba. Tik trys pamokos per savaitę buvo skirtos gimtajai kalbai.
Mokykloje dirbo du mokytojai – lietuvis Jurgis Gūžys ir rusas ar tai totorius Jeršovas. Be to, tikybos pamokas vedė kunigas Čepulis. Vienas mokytojas mokė pirmuosius du skyrius, kitas – trečiąjį ir ketvirtąjį, dirbdami tuo pačiu metu vienoje patalpoje. Jeršovas nemokėjęs lietuviškai, todėl Gūžys mokęs ir jo skyrius lietuvių kalbos. Ne pamokų metu Gūžys su mokiniais kalbėdavęs lietuviškai.[7]
Pamokoms skambindavęs pats mokytojas. Per dieną būdavę po penkias pamokas. Tuo metu praktikuotas kalimas mintinai. Iškaltus visų Rusijos gubernijų pavadinimus A. Jucys prisiminė net po pusšimčio metų.[8]
Neklaužadas ir tinginius mokytojas mušdavo liniuote per delną, klupdydavo į kampą, palikdavo po pamokų. Ypač griežtas buvęs mokytojas Gūžys. Mažiausiai mokiniai bijoję išvijimo iš klasės – tada jie galėdavo paslampinėti po miestelį, pažiopsoti į krautuves, kurių Salantuose buvo gana daug. Tai pastebėję, mokytojai šią bausmę pakeitė stovėjimu už lentos. Kartais labiau nusikaltusieji mokiniai atnešdavo mokytojui dovanų – kiaušinių ar sviesto – ir būdavo atleidžiami nuo bausmės.[9]
Klasėje buvo įvairaus amžiaus mokinių, net 15–18 metų paauglių. Šie skriaudė mažuosius, rėždavo jiems „grūšius“ į pakaušius. Nuo jų, ypač iš pradžių, kentėjo ir Adolfas – atėjęs iš valsčiaus užkampio jis nežinojo visų gudrybių ir šunybių. Tačiau nuoskaudas atsverdavo pažinimo džiaugsmas pirmą kartą pamačius Žemės atvaizdą – gaublį – ar Mėnulio sukimąsi aplink Žemę, demonstruojamą ranka sukamu įtaisu.[10]
Mergaičių klasėje buvo mažai, mat Salantuose veikė atskira mergaičių „Saulės“ pradinė mokykla. Adolfo sesuo Stefanija neilgai tesimokė – jai mokslai sunkiau ėjosi, ir tėvai kitąmet paliko namuose – juk už mokslą reikėjo mokėti.
Dauguma valstiečių vaikų, tarp jų ir Adolfas su Juozu, pasirodydavo mokykloje pasnigus ir išvykdavo pavasarį – prie ūkio darbų. Tik keli mokiniai avėjo batais, o didžioji dalis – naginėmis ar klumpėmis.
Po trijų pamokų būdavo pusvalandžio pertrauka, kurios metu turtingesnieji mokiniai išsitraukdavo mėsos ir dešrų, vargingesnieji – bent duonos ir pupų. Kaimiečiai su pavydu dėbčiojo į miesčionis, kurie už tėvų įdėtas kapeikas nusipirkdavo didelių riestainių ir kitų skanėstų. Vaikai atsinešdavo ir kavos ar bent vandens buteliuose, kuriuos statydavo į krosnį. Stumdantis tie buteliai neretai ir suduždavo.
Per pertraukas mokiniai žaisdavo karą, lošdavo iš plunksnų. Kartais tas lošimas tęsdavosi ir pamokų metu. Mokytojai plunksnas atiminėdavo ir mesdavo ant krosnies, bet po pamokų mokiniai sugebėdavo jas nusiimti, nors krosnis ir aukšta buvusi. Antanas Retkus atsinešdavęs į mokyklą savo darbo birbynių ir klarnetų. Jais padūduodavo net per kunigo pamokas. Už tai Retkui tekdavę klūpoti ir laikyti iškeltą virš galvos kunigo lazdą.[11]
Vakarais šeimininkė Magdelena Venckaitė mėgdavo pasakoti įvairias istorijas ir sakmes. Apie XVII a. pradžioje Salantų apylinkes nusiaubusį marą, kai kaimuose sunku buvę rasti gyvų žmonių. Apie žiaurų vaitą Paulauskį, kuris baudžiauninkų žmonėmis nelaikė. Vaikai nežinojo, tikėti ar ne pasakojimu, kaip velniai Salantų kleboną Alksnevičių Romon nunešę ir ant Romos bažnyčios durų atgal atboginę. Tačiau tas duris, gulinčias ant akmenų krūvos prie altarijos, buvo galima pačiam apžiūrėti. Tad gal buvo tiesa ir istorija, kaip Platelių ežeras keliavo nuo Darbėnų per Salantus į savo dabartinę vietą. Pakeliui likę daug žuvų, kurios išgelbėjo gyventojus nuo bado nederliaus metais.[12]
To meto Salantų įžymybės buvo trys: prieš keletą metų baigta statyti mūrinė dvibokštė pseudogotikos stiliaus bažnyčia, degtinės bravoras su sandėliais ir Gorskių dvaras.[13]
Žmonės pasakojo, kad tame dvare esama įvairių brangenybių, netgi keistų akmenų ir daugybė visokių knygų. O bravoras nekaip vertėsi – dar buvo gyvos vyskupo Valančiaus blaivybės idėjos, ir salantiškiai, kaip ir aplinkinių kaimų valstiečiai, mažai tevartojo svaigalų. Veikiai bravoras sustojo, ir jo pastatas stovėjo tuščias.[14]
Didelę Salantų gyventojų dalį sudarė žydai. Jie net turėjo savo pradžios mokyklą. XIX a. pabaigoje Salantuose gyveno žydų berniukas Viljamas Lourensas. Vėliau su tėvais emigravęs į Ameriką, jis tapo žymiu žurnalistu: jam vieninteliam iš žurnalistų buvo leista susipažinti su Manhattano projektu – atominės bombos kūrimo darbais – ir stebėti bandomąjį bombos sprogdinimą. W. Lawrence tai aprašė knygoje „Žmonės ir atomai“. Prof. A. Jucys siuntė W. Lawrence laišką, bet atsakymo negavo.[15]
1914 m. vasarą prasidėjo karas. Vyrus ir jaunimą mobilizavo į kariuomenę, baigėsi vakarėliai, kaime aptilo dainos. Pas Praną Jucį ateidavo kaimynai: prašydavo paskaityti iš „Lietuvos ūkininko“ apie padėtį frontuose. Tuo metu tai buvo vienintelis oficialus žinių šaltinis. Adolfas su Juozu dar metus mokėsi Salantuose. 1915 m. pavasarį tėvas juos nuvežė į mokyklą laikyti egzaminų, bet jie nebeįvyko – frontas artėjo prie Salantų. Nors žemė dar buvo neatšilusi, grįžęs tėvas išskubėjo į lauką sėti javų, kad sėklos neatimtų vokiečiai. Kitą dieną per Klausgalvų kaimą jau važiavo vokiečių gurguolės.[16]
Prasidėjo pylimai, rekvizicijos, pastotės. Ginkluoti vokiečių būriai siaubdavo kaimus. Klausgalvų Medsėdžių gyventojams gintis nuo tų plėšimų padėdavo nuošali kaimo padėtis – vokiečiai atvykdavo į kaimą tik per Klausgalvus, o į tą pusę buvo geras matomumas. Iš tolo pastebėję vokiečius, vieni varydavo gyvulius į mišką, kiti skubėdavo pranešti toliau gyvenantiesiems – ligi pat Didžiųjų Žalimų kaimo.[17]
Vyresnieji Adolfo broliai slapstėsi nuo vokiečių, tad į pastotes dažniausiai važiuodavo tėvas su Adolfu. Kartą jie buvo pavaryti vežti šieno iš Salantų į Darbėnų geležinkelio stotį. Dvylikametis Adolfas dar buvo menkas pagalbininkas. Salantuose į vežimą prikrovė didelių presuoto šieno pakų. Vos pavažiavus, vienas pakas nukrito ant žemės. Vokietis įsakė kelti jį patiems. Tėvas šiaip taip užritino paką, bet jam suskaudo krūtinėje. Grįždamas nusipirko vaistų. Prisiminė, kad per savo gyvenimą labai sunkiai dirbo, mažai temiegojo. Namuose pasirgo savaitę ir mirė.[18]
Šeima, likusi be tėvo, karo metais sunkokai vertėsi. Apie mokslus negalėjo būti nė kalbos. Be to, ir mokyklos tuo laiku neveikė.
Po karo Salantuose buvo susikūręs revoliucinis raudonųjų komitetas. Anot A. Jucio straipsnio, paskelbto 1973 m. Kretingos rajono laikraštyje,[19] su tuo komitetu buvo susijęs ir Adolfo brolis Pranas – jis tiekdavęs ginklų. Pranas važinėjo po kaimus, pirkdavo iš žmonių po karo likusius šovinius, kariškus šautuvus ir gabeno juos į tėviškę, o po to – į Salantus. Jam talkindavęs ir Adolfas.
Kai 1919 m. Salantus užėmė Lietuvos kariuomenė, namuose dar buvo užsilikę keletas šautuvų. Bijodami kratos, nutarė išvežti juos pas nutekėjusią Grūšlaukėn seserį. Vežė Adolfas, kuris galėjo kelti mažiau įtarimų. Ties vieta, vadinama Ponios Lova, kur kažkada buvo susirgusi ir gydoma pravažiuojanti ponia, vežimui priešpriešiais pasirodė naujosios valdžios automobilis. Arklys pasibaidė ir šoko į griovį. Šautuvai pabiro ant žemės. Laimė, jog važiavusieji automobiliu nesustojo padėti paaugliui.
Straipsnis rašytas paties Jucio iniciatyva ir jau buvo praėję laikai, kai, nebūnant partijos nariu, vertėdavo „pataisyti“ ar truputį pagražinti savo praeitį, – beje, panašių Jucio „taisymų“ ir neteko matyti. Tačiau nepavyko rasti ir nepriklausomų liudijimų, patvirtinančių tą pasakojimą – rašiniuose apie Salantų komiteto veiklą nėra minimas nei Pranas, nei tuo labiau Adolfas, Juciai. Geriausias A. Jucio draugas ir kelių kraštotyrinių straipsnių bendraautoris J. Mickevičius manė, kad Juciai, kaip ir kiti valstiečiai, galėjo laikyti kelis nuo karo užsilikusius ginklus savigynai ir galbūt atidavė ar pardavė kokį ginklą pažįstamam salantiškiui.[20]
Po karo Adolfas keletą metų dirbo visus ūkio darbus. Tik 1921 m. kaimyno (prasilavinusio žmogaus, buvusio Amerikoje), tėvo draugo Prano Pociaus, paragintas po šešerių metų pertraukos grįžo prie mokslų.[21] 1921–1922 m. jį privačiai pamokė Salantų liaudies mokyklos vedėjas Stasys Majoras, ir 1922 m. Adolfas Jucys, turėdamas aštuoniolika metų, įstojo į Kretingos progimnazijos trečiąją klasę.[22] Jis buvo gerai pasiruošęs egzaminams ir išlaikė juos puikiai. Kretingos progimnazijoje apie jį kalbėjo kaip apie labai gabų mokinį.[23]
Šaltiniai
- ↑ A. Jucys. KŽTB, l. 12.
- ↑ A. Jucys. Mokslas buvo mūsų svajonė, Lietuvos pionierius, 1972 03 29.
- ↑ A. Jucys. KŽTB, l. 12.
- ↑ Salantų mokyklos metraštis, saugomas mokykloje.
- ↑ Ibid.
- ↑ Ibid.
- ↑ Salantų mokyklos metraštis, saugomas mokykloje.
- ↑ A. Jucys. Mokslas buvo mūsų svajonė, Lietuvos pionierius, 1972 03 29.
- ↑ Salantų mokyklos metraštis, saugomas mokykloje.
- ↑ A. Jucys. Mokslas buvo mūsų svajonė, Lietuvos pionierius, 1972 03 29.
- ↑ Salantų mokyklos metraštis, saugomas mokykloje.
- ↑ A. Jucys. KŽTB, l. 12.
- ↑ B. Kviklys. Mūsų Lietuva, t. 4 . Vilnius: Mintis, 1992, p. 327–330.
- ↑ Ibid., p. 329.
- ↑ A. Jucio laiškas W. Lawrence 1968 10 31, JA, b. 292.
- ↑ A. Jucys. KŽTB, l. 21.
- ↑ A. Jucys. Kaimas tarp miškų, Švyturys (Kretinga), 1973 03 15.
- ↑ A. Jucys. KŽTB, l. 22.
- ↑ A. Jucys. Ponios lova, baltųjų automobilis, kumelaitė ir šautuvai, Švyturys (Kretinga), 1973 09 15.
- ↑ J. Mickevičius. Atsiminimai (rankraštis), JMK, p. 8.
- ↑ A. Jucys. KŽTB, l. 22.
- ↑ Ibid.
- ↑ J. Grudzinskaitės pasakojimas 1977 10 22.
- Romualdas Karazija. Žalias teorijos medis: akad. Adolfas Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla. Vilnius: UAB „Inforastras“, 2003. 175, xvi p.:iliustr. ISBN 9955-9578-8-3
| Autorius: Romualdas Karazija |