Romualdas Karazija. Žalias teorijos medis: akad. Adolfas Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla/Išbandymai

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    ←Kelionės į Angliją Žalias teorijos medis: akad. Adolfas Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla
    Romualdas Karazija
    Išbandymai     		Aukštųjų mokyklų atkūrimas→

    IŠBANDYMAI

    1940 m. gegužės 9 d. Adolfas Jucys su dar dviem lietuviais (vienas iš jų anglistas, susirgęs psichine liga) išplaukė iš Londono į Briuselį.[1] Kaip tik ateinančią naktį Adolfo Hitlerio kariuomenė įsiveržė į Belgiją. Tad Jucio į Kauną žmonai pasiųsta telegrama: „Gegužės 10 d. būsiu Briuselyje. Adolfas“ sukėlė netgi Lietuvos saugumo susidomėjimą.[2][3]

    Atvykėliai pakliuvo į patį karo sūkurį ir kelias dienas glaudėsi viename Briuselio parke, maitinosi lauže keptomis bulvėmis bei raugintu pienu.[4] Anot vėlesnio Lietuvos atstovybės pranešimo Jucio žmonai, jiems kartu su „Lietuvos aido“ korespondentu Trumpa birželio 15 d. vakare „nežinia kokiomis susisiekimo priemonėmis“ pavyko išvykti į Prancūziją.[5] Tačiau netrukus Vokietija įsiveržė ir į šią šalį. Jucys, kaip įtartinas užsienietis, ką tik atvykęs iš Anglijos, buvo uždarytas į internuotųjų asmenų stovyklą.[6]

    Stovykla buvusi plyname lauke, be pastogės. Aptvertame plote nelikę netgi jokios žolės. Maitino kažkokia pliurza, kurioje plaukiojo griežčių gabalai. Indą reikėjo turėti savo. Jucys jo neturėjo, tad jam įpildavo truputį į rieškučias. Suprato jis, jog bus blogai, greitai kojų nebepavilks. Apėjo Jucys visą teritoriją ir viename kampe aptiko aprūdijusį naktipuodį. Pakasęs žemę, susirado žvyro ir šveitė tą indą nuo ryto ligi vakaro. Kai Jucys atsinešė jį pas vokietį, dalijusį putrą, tas ėmė net žvengti iš pasitenkinimo, išvadino Jucį kiaule, betgi įpylė putros negailėdamas. Jucys vėl pasijuto laimingu žmogumi – visiškas badas jam nebegrėsė. Stovykloje Jucys praleido apie du mėnesius, per tą laiką labai sunyko, gerokai apgadino savo iš prigimties tvirtą sveikatą. Tiesa, čia jis įgijo kartaus gyvenimo patyrimo ir papildė prancūzų kalbos žinias.[7] Nesuradus kokių nors Jucio kaltės įrodymų, jis buvo paleistas iš stovyklos ir rugpjūčio pradžioje vargais negalais, per neutralią Švediją sugebėjo grįžti į Lietuvą.[8] Šeimos Kaune nerado, bet apsidžiaugė sužinojęs, kad žmona su sūnumi gyvi ir sveiki, gyvena Telšiuose.

    VDU Matematikos-gamtos fakultetas ruošėsi kraustytis į Vilnių. Dar 1939 m. pabaigoje netrukus po Vilniaus grąžinimo Lietuvai, Lietuvos vyriausybė nutarė lenkišką S. Batoro universitetą perorganizuoti į Vilniaus universitetą ir perkelti į jį kai kuriuos VDU fakultetus. Vilniaus universiteto valdytoju iki rektoriaus išrinkimo buvo paskirtas fizikas Ignas Končius. Pirmiausia buvo perkelti Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetai, kurie jau 1940 m. sausio mėnesį pradėjo mokslo metus naujojoje vietoje. Gamtos mokslų atstovus su sudėtingais jų įrengimais pajudinti buvo sunkiau, tad Matematikos-gamtos fakulteto perkėlimą atidėjo ligi kitų mokslo metų pradžios.

    Tiesa, ne visi dėstytojai ryžosi keisti įprastas darbo ir gyvenimo sąlygas, keltis į mažai pažįstamą miestą, tegu ir į senąją sostinę. Tad Kaune nutarė pasilikti Ignas Končius, Kazimieras Baršauskas, dar kai kas iš jaunesnių fizikų.[9] Jucys nė kiek neabejojo, kad jo vieta – Lietuvos mokslo centre, koks turi būti Vilnius. Jis iš karto įsitraukė į kraustymosi darbus. Kaip rašyta šios knygos prologe, Jucys nutarė ateiti į Vilnių pėsčiomis, kaip jo mėgstamas žymusis žemaitis S. Daukantas.

    S. Batoro universitete veikė dvi eksperimentinės ir viena teorinės fizikos katedros (viena iš pagrindinių jų veiklos krypčių buvo atominė ir molekulinė spektroskopija,[10] Aleksander Jablonski vykdė spektro linijų pločio kvantmechaninius skaičiavimus[11]). Perkeltojo fakulteto Eksperimentinės fizikos katedros vedėju tapo Antanas Žvironas, ką tik VDU išrinktas docentu,[12] Teorinės fizikos katedrą pavedė tvarkyti vieninteliam teoretikui Adolfui Juciui, kuris dar neturėjo nei mokslo laipsnio, nei vardo. Katedrai paskyrė tik vieną kambarį.[13]

    Tuo metu Lietuvos mokslo sistema buvo paskubomis derinama su TSRS sistema. O Tarybų Sąjungoje docentui daktaro laipsnis nebuvo būtinas. Gruodžio mėnesį VU senatas, atsižvelgdamas į A. Jucio tris spausdintus straipsnius ir parengtą disertaciją bei stažuotę užsienyje, pasiūlė jį pripažinti turinčiu mokslų kandidato laipsnį. O Švietimo liaudies komitetas jam ir keliems kitiems neturintiems laipsnio MGF dėstytojams atgaline data nuo lapkričio 7 d. įteisino docentų vardus.[14]

    Kartu su fakultetu į Vilnių persikėlė ir Lietuvos gamtininkų draugijos veiklos centras. Kaip ir Kaune, kas antrą penktadienį 18 valandą Naugarduko rūmų didžiojoje auditorijoje vykdavo fizikų ir chemikų sekcijos seminarai,[15] į kuriuos rinkdavosi mokslo personalas ir gabesnieji studentai.

    Pirmajame seminare vilnietis Henrikas Horodničius papasakojo apie sensacingą to meto atradimą – urano ir kitų sunkiųjų branduolių dalijimosi reakciją juos veikiant neutronais, tada vadintą branduolių sprogimu.[16] Į šį atradimą palyginti labai greitai atkreipė dėmesį ir Lietuvos mokslininkai, nors tarp jų branduolio teorijos specialistų nebuvo. Dar 1940 m. pirmajame „Gamtos“ numeryje buvo išspausdintas Juozo Matulio straipsnelis „Interatominės energijos išnaudojimo perspektyvos“,[17] kuriame rašyta apie galimą grandininį šios reakcijos pobūdį, kuris gali būti panaudotas tiek milžiniškam sprogimui, tiek valdomam didelės galios energijos šaltiniui sukurti. H. Horodničius plačiau papasakojo apie šios reakcijos ypatybes, jos metu išsiskiriantį didžiulį energijos kiekį, nurodė, kad dalytis gali tik lengvesniojo urano izotopo branduoliai, bet reakcija aptikta ir kai kuriuose kituose sunkiuosiuose elementuose. Šio pranešimo pagrindu Horodničius parengė straipsnį, kuris buvo išspausdintas „Gamtos“ žurnale. O netrukus pranešimai apie urano dalijimosi tyrimus dingo iš įvairių šalių spaudos – žinios buvo įslaptintos paaiškėjus realiai atominės bombos sukūrimo galimybei. Taigi lietuvių skaitytojas galėjo sužinoti apie šią reakciją ir tada, kai tai buvo didžiausia paslaptis.

    Tame pačiame pirmajame seminare Vilniuje A. Jucys perskaitė pranešimą „Apie aliuminio-vario lydinį“.[18] Jis papasakojo apie lydinį, pasižymintį įdomiomis savybėmis – lėtai kietėjantį, net gana žemoje temperatūroje išliekantį skystą. Kai kuriuos jo ypatumus, palaipsnį tvarkos susidarymą galima paaiškinti statistinės fizikos metodais. Taigi Jucys rėmėsi žiniomis, įgytomis Kembridže pas Fowler. Netrukus šio lydinio elektrinių savybių eksperimentinį tyrimą – galbūt sudomintas Jucio pranešimo – P. Brazdžiūnas pasiūlė kaip mokslinio darbo temą A. Misiukui-Misiūnui, kuris dirbdamas ta kryptimi pokario metais parengė mokslų kandidato disertaciją.

    Jucys kruopščiai ruošėsi savosios daktaro disertacijos gynimui. Ji vyko dar pagal senąją tvarką, nustatytą VDU: iš pradžių pretendentas privalėjo išlaikyti egzaminą ir tik po to ginti patį darbą. Egzaminui fakulteto taryba sudarydavo trijų žmonių komisiją, o klausimus ji pateikdavo iš disertanto specialybės ir dar dviejų artimų jo darbo krypčiai paties pasirinktų dalykų. Be to, disertantas privalėjo pademonstruoti bent dviejų užsienio kalbų mokėjimą. Egzaminas neturėjo tęstis ilgiau kaip dvi valandas.[19]

    A. Jucį iš teorinės fizikos, eksperimentinės fizikos bei diferencialinių lygčių egzaminavo P. Brazdžiūnas, A. Puodžiukynas ir matematikas P. Katilius.[20] Jucys atsakinėjo, stovėdamas prie lentos, kalbėjo nuosekliai, ramiai, pateikdamas nemažai formulių, netgi jų išvedimų. Jo žinias komisija įvertino pažymiu labai gerai.[21]

    Sausio 25 d. įvyko specialus fakulteto tarybos posėdis, skirtas A. Jucio disertacijos „Teorinis jonų C4+ irC++ ir neutralaus C tyrimas“ gynimui.[22]

    Disertacija buvo 56 puslapių knygelė, išspausdinta valstybinėje spaustuvėje net 800 egzempliorių tiražu.[23] Joje aprašyti Hartree bei Hartree ir Foko metodai atomo banginėms funkcijoms rasti, užrašytos lygtys nagrinėjamoms anglies konfigūracijoms, išsamiai apibūdintas šių lygčių sprendimo metodas, tai iliustruota konkrečiais pavyzdžiais. Lentelių bei paveikslėlių pavidalu pateikti gautieji sprendiniai, taip pat atskirų elektronų bei viso atomo energijos, pastarosios palygintos su eksperimentiniais rezultatais. Neutraliosios anglies atveju disertantas apytiksliai atsižvelgė ir į daugiaelektronį efektą – dviejų konfigūracijų maišymąsi, jo vadintą sąveiksmiu. Darbo pabaigoje išvados nebuvo formuluotos, tik pateiktos trumpos santraukos lietuvių ir anglų kalbomis. Literatūros sąraše – dvidešimt penki šaltiniai, iš kurių daugiau kaip pusę sudarė Hartree, Foko ir jų bendradarbių darbai, – tuo metu šių lygčių sprendimas, naudojantis tik paprasčiausiomis skaičiavimo priemonėmis, buvo labai sunkus, tad tokie rezultatai buvo gauti tik nedaugeliui elementų. Taigi disertacija

    tiek dėstymo nuoseklumu, tiek pateiktais originaliais rezultatais iš tikrųjų atitiko nedidelę monografiją. Ją vėliau kaip praktinį vadovą plačiai naudojo A. Jucio mokiniai.

    Darbas buvo dedikuotas „mylimai žmonai“, pabaigoje dėkojama D.R. Hartree už pasiūlytą temą ir jam bei Hartree tėvui – už vertingus patarimus.

    Adolfo Jucio pranešimas gynimo metu buvo labai glaustas – jis truko tik dvidešimt dvi minutes. Po to kalbėjo trys oponentai – tie patys egzamino komisijos nariai. Povilas Brazdžiūnas pabrėžė darbo savarankiškumą, Jucio atkaklumą, gilinantis į naują šiuolaikinės fizikos sritį. Jis padarė priekaištą, kad esą „labai sunku susigaudyti, kas doktoranto yra paimta iš literatūros ir kas jo paties atlikta“. Eksperimentatoriui svarbiausi yra atomo energijos lygmenų skirtumai, o jų gautos vertės esančios dar gana apytikslės. Antanui Puodžiukynui darbo tema buvo gana tolima, tad jis tik paminėjo kai kuriuos kalbos nesklandumus ir konstatavo, kad „gauti daviniai“ „yra ne blogesni negu kitų autorių, kurie dirbo šioje srityje“. Matematikas Petras Katilius pasigedo didesnio griežtumo užrašant lygtis ir ieškant jų sprendinių.

    Fakulteto taryba slaptu balsavimu vienbalsiai pasisakė už daktaro laipsnio suteikimą A. Juciui ir didžioji dauguma (14 iš 17 narių) – už aukščiausią įvertinimą magna cum laude.[24]

    Trūkstant fizikos dėstytojų, Juciui per trumpą laiką teko parengti net kelis pagrindinius kursus. 1940 m. rudens semestre jis ėmė skaityti elektrodinamiką bei vesti seminarą, o kitų metų pavasario semestre skaityti termodinamiką.[25] Jucys ruošėsi paskaitoms su jam būdingu kruopštumu ir nuoseklumu.

    Tuo metu universitetas buvo paskubomis „tarybinamas“, partijos ir Švietimo komisariato nurodymai dėl universiteto veiklos politizavimo ir griežto reglamentavimo neretai prieštaraudavo veikiančiam statutui, negausūs partiečiai ir komjaunuoliai patarinėjo rektoriui ir senatui ar net sprendė už juos. 1941 m. pradėjo veikti Marksizmo-leninizmo katedra, kuri tapo svarbiausia universitete, daugelis jos dėstytojų paskaitų buvo skaitoma rusų kalba su vertėju, o visi studentai privalėjo jas lankyti. Bandantys bruzdėti ar pasišaipyti studentai būdavo kviečiami ir suiminėjami saugumo, kai kurie slapstėsi, nenakvojo namuose, laikydavo egzaminus dėstytojų butuose.[26]

    Vis dėlto pirmoji masinė Lietuvos gyventojų deportacija į Sibirą 1941 m. birželio 14–15 d. Vilniaus universiteto studentus ir dėstytojus mažai palietė – juos masiškai vežti buvo numatyta vėliau. Tačiau po savaitės Vokietija įsiveržė į Tarybų Sąjungą ir pirmosiomis karo dienomis užėmė Lietuvą.

    Deja, kaip tik tuo metu Juciai susiruošė išsiųsti geležinkeliu savo daiktus, paliktus Kaune, į Vilnių. Vokiečiams bombarduojant Vilniaus geležinkelio stotį, pražuvo jų baldai, knygos, rankraščiai ir kiti vertingi daiktai.[27]

    Fašistinės Vokietijos okupacija buvo dar mažiau palanki Lietuvos mokslui negu TSRS okupacija. Komunistinis režimas siekė tik ideologizuoti studijas ir mokslą, bet netgi didino jiems skiriamas lėšas ir studentų skaičių, o fašistų ideologai laikė, kad Lietuvai apskritai nereikalingos nacionalinės aukštosios mokyklos – jos gyventojai bus pigi darbo jėga, o ateityje juos iškeldins į rytų žemes. Visam Rytų kraštui – Ostlandui – buvo numatytas vienas vokiškas universitetas Dorpate (Tartu).[28] Remdamasi ta nuostata, vokiečių administracija visaip varžė universiteto veikimą, neleido priimti naujų studentų, vėliau įvedė reikalavimą prieš stojant atlikti darbo prievolę Vokietijoje. Per metus studentų skaičius Vilniaus universitete sumažėjo dvigubai,[29] nemažai dėstytojų buvo atleista, o likusiesiems mokami menki atlyginimai, tad be paramos iš kaimo buvo sunku išgyventi. Studijos vyko mažai šildomose patalpose.

    1941 m. rugpjūčio 1 d. A. Jucys buvo paskirtas Teorinės fizikos katedros vedėju. Jis atsidėjo pedagoginiam darbui, kasmet parengdavo po naują kursą: 1941 m. rudenį pradėjo skaityti kvantinę teoriją,[30] 1942 m. – teorinę optiką,[31] 1943 m. pavasarį – kvantinę atomo teoriją.[32] Jis nesitenkino trumpais paskaitų planais ar formulių santraukomis, bet mėgo pasirašyti nuoseklų tekstą. Atrodo, būtent 1941– 1943 m. Jucys parengė įvairių teorinių kursų konspektus, nes po karo jau skaitė paskaitas jais naudodamasis.[33]

    Nors ir labai užimtas dėstymu, Jucys stengėsi neapleisti ir mokslo. Vėliau kartą jis prasitarė savo mokiniams, kad karo metais buvo parašęs mokslinį straipsnį, siuntė jį į kažkokį vokiečių žurnalą, bet straipsnis nebuvo priimtas. Tą patvirtino ir jo žmona.[34] Rankraštis neišliko, tad galima tik spėlioti, kokia buvo jo tematika.

    Jeigu Jucys būtų vykdęs atomų skaičiavimus, jis, kaip ir prieškario metais, būtų įtraukęs į tą darbą diplomantus. 1942–1943 m. jis vadovavo dviem diplominiams darbams: E. Barkauskaitės „Atominės bangų funkcijos“ ir V. Jankevičiaus „Kvantinės mechanikos principai“ – abu apginti 1943 m.[35] Antrasis darbas, o ko gero, ir pirmasis, – be nurodyto konkretaus elemento, matyt, buvo bendro pažintinio pobūdžio. V. Jankevičius fiziką studijavo kaip antrąją specialybę, prieš tai jis gavo matematiko diplomą.[36] Anot P. Brazdžiūno, Jankevičius buvo tikrai gabus.[37] Jucys norėjęs, kad jis užsiimtų skaičiavimais, tačiau Jankevičius tam netikęs. Jucys irgi pripažino jo gabumus, bet skaičiavimų vengimą suprato kaip tingėjimą. Tad Jankevičius, padirbęs laborantu Teorinės fizikos katedroje, vėliau perėjo į Eksperimentinės fizikos katedrą. 1944 m. jis buvo išvežtas darbams į Vokietiją, po karo pateko į Prancūziją, sugebėjo ten baigti aukštąjį mokslą ir netgi tapo profesoriumi, atrodo, Sorbonos universitete.[38]

    Karo metais A. Jucys konsultavo P. Brazdžiūną ir A. Misiuką-Misiūną, atliekančius anksčiau minėto aliuminio-vario lydinio eksperimentinius tyrimus.[39] Jucys ir pats bandė teoriškai nagrinėti šį lydinį – apie tai liudija jo archyve esantis tam skirtas nepilnas rankraštis su formulėmis ir lentelėmis, pažymėtas 1945 m. data.[40] Gal panašūs rezultatai ir buvo pateikti nespausdintame darbe.

    Apie veiklą vokiečių okupacijos metais vėliau buvo stengiamasi nutylėti, tad tas laikotarpis Jucio gyvenime yra mažiausiai žinomas. Jis dirbo ir Švietimo valdyboje, kuri rūpinosi vidurinėmis mokyklomis. Jucio dėka jo tėviškės Salantų mokykla gavo gerų fizikos prietaisų, atvežtų iš kažkokios uždarytos mokyklos.[41][42]

    Okupacinė valdžia ne kartą kaltino Vilniaus universiteto vadovybę, jo studentus nepaklusnumu, nurodymų nevykdymu, grasino imtis represijų ir visai nutraukti universiteto veiklą. Šis grasinimas buvo įvykdytas 1943 m. kovo mėnesį, po to kai studentai ir apskritai Lietuvos jaunimas vieningai ignoravo raginimus stoti į organizuojamą lietuvišką SS batalioną.

    Kovo 16 d. naktį buvo suimti kai kurie universiteto profesoriai, taip pat visuomenės veikėjai ir netrukus išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Vokiečiai uždarė ne tik Vilniaus universitetą, bet ir visas kitas Lietuvos aukštąsias mokyklas. Jų pastatus apsupo gestapininkai ir policija, nei dėstytojai, nei studentai nebuvo įleidžiami į vidų, plėšiamas vertingiausias turtas – įrengimai, dokumentai, knygos, baldai. Rūmų Naugarduko gatvėje paradinės durys buvo užplombuotos, bet sargyba prie pastato nestovėjo, tad netrukus drąsesnieji darbuotojai pabandė įeiti per duris iš kiemo pusės. Labiausiai buvo nukentėjusios mechaninės dirbtuvės – iš jų išvežti elektros varikliai, siurbliai, staklės.[43] Laboratorijose ir katedrose – stalčiai išversti, ant grindų mėtėsi popieriaus lapai ir įvairūs daiktai, dingo rašomosios mašinėlės. Vis dėlto fizikai pasidžiaugė, kad išliko pagrindiniai prietaisai, nors kai kurie ir apgadinti.[44][45]

    Nors ir keista, okupacinė administracija nenustojo mokėjusi dėstytojams atlyginimų, tad po poros mėnesių jie buvo oficialiai įleisti į rūmus dirbti mokslinio darbo.[46] Tiesa, buvo reikalaujama, kad jis sietųsi su karo reikmėmis. Vasarą universitete lankėsi speciali komisija, kuri kvietėsi dėstytojus ir skirstė jų atliekamas temas į kategorijas: a – griežtai susijusias su karo reikalais ir apskritai su Naujosios Europos kova „su bolševizmu ir plutokratija“, b – šiaip svarbias ir reikšmingas ir c – neturinčias platesnės reikšmės, bet priimtinas kaip susijusias su profesorių specialybėmis.[47] Tik a ir, iš dalies, b temoms buvo žadama parama. Fizikams ir chemikams lengviau negu humanitarams sekėsi įrodinėti savo darbų svarbą ir gauti bent jau b kategoriją. Mokslininkai turėjo sudaryti darbų planus, bet atsiskaityti už juos nebeteko.[48]

    Uždarius universitetą, studijos visai nenutrūko. Dėstytojai savo butuose priimdavo įskaitas ir egzaminus, konsultuodavo studentus. Vokiečiams žiūrint pro pirštus į tą veiklą (galbūt visų aukštųjų mokyklų uždarymas ir jiems pasirodė besąs pernelyg skubotas žingsnis), studentų bendrabutyje netgi buvo skaitomos paskaitos. Vienas studentas budėdavo kaip sargybinis, tačiau vokiečiai nesirodydavo.[49][50] A. Jucys irgi vykdė tas nelegalias studijas, abu jo diplomantai gynė darbus jau po universiteto uždarymo.[51] Jucio žmona su vaiku išvyko į Telšius, o jis jautėsi esąs reikalingas Vilniuje.[52]

    Vokiečiams traukiantis ir gresiant antrajai TSRS okupacijai, daugelis dėstytojų sprendė sunkų klausimą – trauktis į Vakarus, siekiant išvengti represijų ir trėmimo (kaip parodė 1940 m. birželis, nuo jų nebuvo apsaugoti ir visai nekalti žmonės), ar likti Lietuvoje ir čia, tegu ir sunkiomis sąlygomis, tęsti darbą, stengtis išsaugoti Lietuvos mokslą. Dėl to vyko karštos diskusijos, uždari pasitarimai. Jų metu buvo suformuota nuostata: visi, kurie nesijaučia vienaip ar kitaip nusidėję būsimiems okupantams, turėtų likti gimtajame krašte.

    Tiksliųjų mokslų atstovai jautėsi saugesni. Tad iš fizikų į Vakarus pasitraukė tik I. Končius, kuris jau buvo suimtas pirmosios okupacijos metais. Jucys, nors ir nerimavo dėl savo dalyvavimo Šaulių sąjungoje, liko Lietuvoje nesvyruodamas. Po stažuotės ir vargų užsienyje jo patriotizmas ir pasiryžimas plėtoti Lietuvos mokslą dar sustiprėjo, o pragmatizmas teikė vilties sėkmingai dirbti net sunkiomis sąlygomis.

    Frontui priartėjus prie Lietuvos, 1944 m. gegužės mėnesį Jucys išvyko pas šeimą į Telšius, vėliau – į gimtuosius Klausgalvų Medsėdžius. Čia jis irgi nesėdėjo sudėjęs rankų. Nusipirkęs Kalnalyje iš vokiečių kareivių dinamo mašiną ir akumuliatorių, Jucys įtaisė sodyboje vėjinį elektros generatorių, kuris pravertė sunkiais pokario metais.[53]

    Šaltiniai

    1. ↑ A. Bulota. Keistojo karo keliais (atsiminimai) (spausdinant juos žurnale Nemunas, 1975, Nr. 5 –6, epizodas apie A. Jucį buvo praleistas).
    2. ↑ Dėl telegramos „Adolfas“ (rankraštis), JMK.
    3. ↑ S. Jucienės pasakojimas 1976 11 17.
    4. ↑ A. Bulota. Keistojo karo keliais (atsiminimai), Nemunas, 1975, Nr. 5 –6.
    5. ↑ Ištrauka iš Lietuvos pasiuntinybės Briuselyje 1940 m. gegužės 27 d. rašto, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 283, l. 58.
    6. ↑ E. Adomavičienės pasakojimas 1978 09 05.
    7. ↑ K. Norvidaitės-Kalinauskienės pasakojimas 1982 09 27.
    8. ↑ A. Puodžiukyno laiškas autoriui 1982 06 24, JMK.
    9. ↑ P. Brazdžiūno pasakojimas 1982 01 11.
    10. ↑ P. Brazdžiūnas ir kt. Fizikos istorija Lietuvoje. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 34–50.
    11. ↑ Ibid., p. 43.
    12. ↑ Antanas Žvironas. Straipsniai, laiškai, atsiminimai. Vilnius: Mokslo aidai, 1999, p. 22.
    13. ↑ P. Brazdžiūno pasakojimas 1976 11 24.
    14. ↑ VU senato posėdžio 1940 12 01 protokolas, LCVA, f. 631, ap. 23, b. 3, l. 127.
    15. ↑ Gamta, 1940, Nr. 3 –4, p. 236.
    16. ↑ Pranešimo santrauka, Gamta, 1940, Nr. 3 –4, p. 236.
    17. ↑ Gamta, 1940, Nr. 1, p. 53–55.
    18. ↑ Pranešimo santrauka, Gamta, 1940, Nr. 3 –4, p. 236–237.
    19. ↑ VDU MGF taryboje priimtos taisyklės, VUB RS, f. 96, b. VDU6, p. 125.
    20. ↑ VUBRS,f.96,b.VDU9,p.53.
    21. ↑ Ibid., p. 71.
    22. ↑ MGF tarybos posėdžio, skirto doc. A. Juciui disertaciją tema „Teorinis jonų C4+ ir C++ ir neutralaus C tyrimas“ ginti protokolas, VUB RS, f. 96, b. VDU9, p. 67–71.
    23. ↑ A. Jucys. Teorinis jonų C4+ ir C++ ir neutralaus C tyrimas (daktaro disertacija). Vilnius, 1941, 56 p.
    24. ↑ Summis Auspiciis Populi Lituani (gamtos m. filosofijos daktaro laipsnio diplomas) (lotynų k. ir vertimas į lietuvių k.), JA, b. 14.
    25. ↑ VUB RS, f. 96, b. VDU9, p. 54.
    26. ↑ Lietuvos universitetas 1579–1803–1922, Chicago: Lietuvos profesorių draugija Amerikoje, 1972, p. 232.
    27. ↑ G. Jucio pasakojimas 2001 10 12.
    28. ↑ Lietuvos universitetas 1579–1803–1922, Chicago: Lietuvos profesorių draugija Amerikoje, 1972, p. 676.
    29. ↑ Ibid., p. 668.
    30. ↑ VUB RS, f. 96, b. VDU9, p. 97.
    31. ↑ Ibid., l. 324.
    32. ↑ VUB RS, f. 96, b. VDU10, p. 2.
    33. ↑ A. Bolotino pasakojimas 1983 02 18.
    34. ↑ S. Jucienės pasakojimas 1976 11 17.
    35. ↑ VUB RS, f. 96, b. VDU10, p. 72.
    36. ↑ VUB RS, f. 96, b. VDU10, p. 72.
    37. ↑ P. Brazdžiūno pasakojimas 1976 11 24.
    38. ↑ P. Katiliaus pasakojimas 1982 05 27.
    39. ↑ P. Brazdžiūno pasakojimas 1982 01 11.
    40. ↑ Al-Cu lydinio statistinis tyrimas (rankraštis), JA, b. 1133, l. 1 –14.
    41. ↑ Stanevičiaus pasakojimas 1978 09 04.
    42. ↑ J. Daščioro pasakojimas 1982 04 20.
    43. ↑ Z. Mačionis. Profesorius Kazys Daukšas, Vilnius: Pradai, 2000, p. 48.
    44. ↑ H. Horodničiaus pasakojimas 1982 06 11.
    45. ↑ P. Brazdžiūno pasakojimas 1982 01 11.
    46. ↑ Ibid.
    47. ↑ Lietuvos universitetas 1579–1803–1922, Chicago: Lietuvos profesorių draugija Amerikoje, 1972, p. 685.
    48. ↑ P. Brazdžiūno pasakojimas 1982 01 11.
    49. ↑ Ibid.
    50. ↑ P. Katiliaus pasakojimas 1982 05 27.
    51. ↑ VDU MGF tarybos posėdžio protokolas, VUB RS, f. 96, b. VDU10, p. 72.
    52. ↑ S. Jucienės pasakojimas 1976 11 17.
    53. ↑ G. Jucio pasakojimas 1992 05 08.


    Autorius: Romualdas Karazija

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 100% (+1153-1=1152 wiki spaudos ženklai).
    Rodomas puslapis "https://m.lietuvai.lt/w/index.php?title=Romualdas_Karazija._Žalias_teorijos_medis:_akad._Adolfas_Jucys._Gyvenimas_ir_mokslinė_veikla/Išbandymai&oldid=9286894"