Romualdas Karazija. Žalias teorijos medis: akad. Adolfas Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla/Nenutautėjęs žemaitis

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    ←„Atomas – mano gyvenimas“ Žalias teorijos medis: akad. Adolfas Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla
    Romualdas Karazija
    Nenutautėjęs žemaitis     		Paskutinieji metai→

    NENUTAUTĖJĘS ŽEMAITIS

    Laiškus geriems pažįstamiems Jucys pasirašinėdavo: „Tamstos Jucys, žemaitis.“ Žemaitija, gimtasis kraštas buvo jam gyvenimo pagrindas ir atgaiva sielai. Su žemaičiais jis šnekėdavo tarmiškai, buvo įsitikinęs, kad žmogus turėtų nepamiršti savo tarmės, vartoti ją privačiame gyvenime, šeimoje, nors oficialiai kalbėtų literatūrine kalba. Jam patikdavo ne tik žemaičiai, bet ir kitų Lietuvos kraštų žmonės, prisimenantys savo tarmę.[1]

    Jucys mėgo dirbti vasarą, o rudeniop važiuodavo į Palangą ir Žemaitiją. Vasarą sumažėdavo įvairių reikalų bei posėdžių, ir jis atsidėdavo mokslui. Tuo laiku profesorius nenorėdavo išleisti atostogų ir savo aspirantų bei bendradarbių, nebent tik savaitei kitai. Darbymetis trukdavo liepą ir rugpjūtį. Jo pabaigoje ar rugsėjo pradžioje Jucys, patenkintas gautais rezultatais, išvažiuodavo savo automobiliu prie jūros.[2] Mokslų akademijos vilos Palangoje direktore dirbo jo klasės draugė J. Zolubienė. Ji Juciui rezervuodavo tuos pačius du kambarius antrame aukšte, nes jis norėdavo ramybės. Tik kartą jis buvo atvykęs su šeima, bet ir tuomet į paplūdimį neidavo.[3]

    Pailsėjęs kelias dienas, Jucys važiuodavo aplankyti giminių ir pažįstamų. Veždavo jiems įvairių pirkinių, prasčiau gyvenantiems įduodavo ir pinigų.[4] Pirmiausia Jucys užsukdavo pas jaunystės draugą Juozapą Mickevičių. Baigęs istorijos mokslus, jis mokytojavo, dirbo laikraščio „Gimtasis kraštas“ bendradarbiu, daug laiko skyrė Žemaitijos krašto tyrinėjimams, rinko istorinę ir etnografinę medžiagą. Po karo Mickevičius buvo nuteistas aštuoneriems metams lagerio. Grįžęs iš tremties, įsidarbino Kretingos muziejuje, vėliau tapo jo direktoriumi. Muziejus neturėjo savo transporto, tad Jucys padėdavo Mickevičiui atgabenti eksponatus. Apie 1965 m. Kretingos rajono kompartijos sekretorė buvo užsimojusi nugriauti pakelėse stovinčius kryžius ir koplytėles. Jucys su Mickevičiumi gelbėjo liaudies meno paminklus, tempė juos į Kretingos muziejų. Viename kaime juos, nešančius du koplytstulpius, moterys net aprėkė ir apmėtė akmenimis.[5] Jucys būtinai aplankydavo tėvo ir motinos kapus, vis grauždamasis, kad jie buvo palaidoti ne vienoje vietoje. Kretingoje jis pastovėdavo prie tragiškai žuvusios Vaičių šeimos kapo. Jo kaimynas ir draugas Liudas Vaičius, Lietuvos karininkas, jaunas būdamas susirgo šiltine ir mirė, o jo žmona ir vaikas buvo nužudyti bandito pokario metais. Jucys rūpinosi tuo kapu, mokėjo moterėlei, kuri jį prižiūrėjo.[6]

    Apskritai, Jucys mėgo vaikščioti po kapines, žinojo, kur palaidoti žymesni Žemaitijos krašto žmonės, atvesdavo prie jų kapų ir savo pažįstamus. Jis tyrinėdavo senus užrašus, domėjosi vardų ir pavardžių rašyba, tarmiškais žodžiais, mirusiųjų amžiumi, įdomesnius tekstus nusirašydavo. Užsukdavo ir į bažnyčias, prašydavo parodyti senas metrikų knygas, o pamaloninęs kleboną konjako buteliu, pasiskolindavo tas knygas, veždavosi jas į Palangą ir ten studijuodavo.[7][8] Jucys domėjosi savo kilme ir atsekė ją per keletą kartų.[9] Jis surado vertingų žinių apie vyskupo Motiejaus Valančiaus giminę:[10] JAV 1978 m. išleistoje Grigo Valančiaus knygoje „Žemaičių Didysis: istoriografiniai pasakojimai“, Jucys priskiriamas prie šešių pagrindinių M. Valančiaus tyrinėtojų. Kuriant Nasrėnuose jo muziejų, Jucys talkino savo žiniomis, padėjo surasti lauko akmenį paminklui.[11]

    Jis aplankydavo Salantų kleboną prelatą Antaną Simaitį, kuris irgi domėjosi kraštotyra, rinko senus Žemaitijos dokumentus.[12] Savo turtingą XVII–XX a. laikotarpio kolekciją Simaitis paliko kraštotyrininkui Adolfui Nezabitauskiui, o šis, savo ruožtu, perdavė A. Juciui. Į kolekciją įėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio XVII a. privilegijos žemaičių bajorams, XVIII a. Žemaičių kunigaikštystės seimelio dokumentai, dvarų inventoriaus apyrašai ir kiti dokumentai, liečiantys Žemaitijos bajorus ir jų dvarus.[13]

    Mickevičiaus sesuo Ona buvo ištekėjusi už Vitoldo Barakauskio, gyvenančio gražioje senovinėje sodyboje Šarnelės kaime. Jucys čia pabūdavo keletą dienų, net turėjo savo darbo stalelį. Atsikėlęs auštant, jis eidavo praustis prie upelio, klajodavo pamiške, deklamuodamas eilėraščius.[14] Netgi būdamas garbaus amžiaus, Jucys mokėsi mintinai eilėraščius, tuo būdu lavindamas atmintį. Jis prisiminė visą Baranausko „Anykščių šilelį“, Maironio „Jūratę ir Kąstytį“ ir kitas gražiausias lietuvių poetų eiles.[15]

    Juciui patiko bendrauti su jauna, neseniai grįžusia iš Sibiro Mickevičių dukterėčia Zita. Ji mėgino stoti į Kauno medicinos institutą, bet nesėkmingai. Jucys prikalbino Mickevičiūtę rinktis fizikos specialybę Vilniaus universitete, tačiau tos studijos jai buvo per sunkios, tad greitai jas metė. Po to dirbo Ukmergėje, studijavo farmaciją Kauno medicinos mokykoje.

    Jucys įsisodindavo į automobilį O. Barakauskienę su dukterėčia ir veždavo ekskursijon po Žemaitiją. Profesorius pasakodavo apie įdomias pakelės vietas, žymius žmones. Važiuojant pro Papilę, būtinai prisimindavo Daukantą, kuris varge gyvenęs, bet didžius darbus atlikęs. Artėjant prie Židikų, imdavo pasakoti apie Šatrijos Raganos gyvenimą, netgi jos meilės istorijas. Ypač mėgo kalbėti apie Salantus, jų apylinkes. Sakydavo: „Niekas taip gerai nežino Salantų istorijos, kaip aš, teks man ją rašyti.“ Mickevičiūtė nelabai domėjosi kraštotyra, bet profesorius ją subardavo: „Klausykis, niekas tau to nebepapasakos.“[16]

    Tuo metu Jucys vėl pradėjo rašyti eilėraščius: apie Plungę, Džiugo kalną, Platelių ežerą, Palangą, netgi apie meilę.[17][18] Nebuvo jie labai sklandūs, bet nuoširdūs. Įsidrąsinęs siuntė eilėraštį „Prisiminimai apie Palangą“ į kažkurį žurnalą, bet jo nespausdino.[19]

    Viename iš labai nuoširdžių asmeniškų eilėraščių „Žygiuoju nešinas našta“,[20] Jucys atveria savo pergyvenimus, giliai širdyje slepiamas nuoskaudas:

    Ar kad rudens diena rūsti
    Krūtinę slegia, spaudžia,
    Ar aplinka kada niūri
    Man širdį drasko, graužia,Ar darbas kietas ir sunkus
    Kai sprandą vis narina,
    Ar kai draugužis pavydus

    Pakenkti man mėgina,
    Ar metai, jau ten palikti,
    Žemyn man galvą lenkia,
    Ar neišmanėliai pikti
    Visokeriopai kenkia,
    Žygiuoju nešinas našta
    Ir darganų neboju,
    Tėvynei brangiai ji skirta,
    Jai pajėgas aukoju.

    Eilėraščio antroje dalyje trumpalaikes dejones įveikia Juciui būdingas optimizmas:

    Žingsniais didžiais žengsim pirmyn,
    Tartum sparnais kilsim aukštyn....

    Nuo seno domėdamasis kalbotyra, A. Jucys 1963 m. parašė straipsnelį „Keletas pastabų dėl žodžių šis, tas, šitaip (šiaip), taip, šitoks, toks vartojimo“, kurį išspausdino „Kalbos kultūra“. Kitais metais A. Jucys drįso pakritikuoti kalbininką, siūlantį vietovę Ginteliškę vadinti Gintališke ir pateikė savų argumentų, kad to nereikėtų daryti. Šį straipsnį redakcija ignoravo. Palaukęs porą metų ir nematydamas jo išspausdinto, autorius priminė redakcijai, kad dar nėra gavęs atsakymo.[21] Vėl ilgai – jokios reakcijos. Tačiau Jucys buvo ne iš tų, kurie pamiršta savo sumanymus. 1970 m. pradžioje jis parašė laišką Lietuvių kalbos ir literatūros instituto, kuris leido „Kalbos kultūrą“, direktoriui K. Korsakui: „Mano supratimu, toks redakcijos elgesys yra nekorektiškas ir kenkia klausimų sprendimui.“[22] Prie to laiško kopijos A. Jucio prierašas: „1970.II.4 dr. Ulvydas skambino ir atsiprašė, prašė pakartoti 1964 m. straipsnį.“[23] Tą pačią dieną straipsnis buvo pasiųstas iš naujo. Dar po mėnesio Jucys parengė straipsnį apie Nezabitauskių-Zabičių pavardės kilmę. Šį kartą atsakymas atėjo po kelių mėnesių: „Didžiai gerbiamas drg. Akademike, – rašė vyr. redaktorius. – Džiaugiuosi galėdamas Jums pranešti, kad abu Jūsų straipsniai, atsiųsti „Kalbos kultūrai“, yra spaustuvėje. Man taip pat malonu, kad ir Jūsų pastabai, kurią pageidavote įdėti pirmojo straipsnio pabaigoje, atsirado vietos... Mus džiugina Jūsų nuoširdus bendradarbiavimas „Kalbos kultūroje“, Jūsų ketinimas ir toliau remti „Kalbos kultūros“ leidinį. Laukiame naujų straipsnių, neabejodami, kad jie praturtins mūsų lingvistinę literatūrą, lingvistinę mintį.“[24]

    Padrąsintas Jucys ėmė vieną po kito rašyti ir siųsti straipsnelius vietovardžių, kalbos ir fizikos terminų klausimais. Ganėtinai medžiagos jis buvo prisirinkęs ankstesniais metais, tad rašė, nutaikęs laisvą valandėlę, ypač – kelionių metu. Jis bandė nustatyti Žemaičių Kalvarijos, tada vadintos Varduva, pirmykštį pavadinimą (Gardė, o ne Gardai),[25] aiškino Ukmergės vardo kilmę,[26] tikslino upelio, tekančio per Palangą vardą.[27] Jucys ragino nevengti žodžių tamsta ir labas, siūlė įteisinti fizikos terminus tikrinė funkcija, artutinumas, būsena, kvantmechaninis ir kt.[28] Laiške redakcijai jis įrašydavo pageidavimą: „Labai nuolankiai prašau netaisyti man charakteringų stiliaus savumų (tai neliečia gramatinių klaidų).“[29] Visi tie straipsneliai parašyti entuziasto, kalbos mylėtojo, pastabaus žmogaus, bet vis dėlto neturinčio gilesnių kalbotyros žinių ir todėl neretai žvelgiančio vienpusiškai, pasikliaujančio daugiausia savo paties kalbine patirtimi, nelabai tiksliomis analogijomis. Jie sukeldavo redakcijos narių diskusijas, kurias vyriausias redaktorius užbaigdavo žodžiais: „Akademiko straipsnį reikia spausdinti.“[30] Juciui buvo paskirtas konsultantas jo žemietis kalbininkas P. Kniūkšta, kuris padėjo parengti keletą straipsnių. Vis dėlto apie pusę Jucio straipsnių iš kalbotyros, ypač vietovardžių klausimais, liko nespausdinti. Jo mėginimai paaiškinti žodžių aisčiai, žemaičiai, Lietuva, Latvija, Nemunas ir kitų kilmę[31] buvo gana subjektyvūs, neparemti svaresniais argumentais. Įdomus, tačiau utopiškas buvo jo siūlymas įteisinti lietuvių pavardėse prievardį: „Jei vaikui tėvai duoda tėvo pavardę, tai prievardis turėtų atspindėti motinos mergautinę pavardę. Ir priešingai, jei vaikui būtų parenkama motinos pavardė, tai prievardis turėtų būti kilęs iš tėvo pavardės. <. ..> Prievardžio galūnė turėtų būti -aitis, -aitė. <.. .> Į prievardį būtų galima leisti įnešti pakeitimus, kas įgalintų supaprastinti kai kurias ilgas pavardes tėvų laisvu susitarimu.“ [32]

    Lankydamasis kitose Europos šalyse, Jucys ieškodavo pavadinimų, panašių į lietuviškus, pirkdavo žodynus ir bandė atsekti indoeuropiečių kalbų ryšius. Deja, tai buvo tik gana mėgėjiški samprotavimai. Anot kalbininko Prano Kniūkštos, Jucys turėjo išugdytą subtilų kalbos jausmą.[33] Tad jeigu jis būtų pasirinkęs kalbotyros specialybę, savo atkaklumu ir darbštumu, be abejo, būtų pasiekęs labai daug. Tačiau negavęs sistemingo kalbinio išsilavinimo, o antra vertus, įpratęs fizikoje reikšti autoritetingą nuomonę, jis liko savitu mėgėju.

    Matyt, Jucys galėjo daugiau nuveikti fizikos terminijos srityje. Jis įėjo į fizikos terminų komisijos sudėtį dar tarpukario metais. Brazdžiūnui apie 1967 m. organizavus komisiją terminų žodynui rengti, Jucys tapo jos nariu. Tačiau kiti komisijos nariai neretai prieštaraudavo Jucio nuomonei, kurią nemaža dalimi lėmė žemaičių kalbos ypatumai. Tad netrukus jis nustojo lankytis komisijos posėdžiuose,[34] tiktai agituodavo už tuos ar kitus terminus per Lietuvos fizikų konferencijas ar kitomis progomis; vėliau išspausdino keletą straipsnelių apie fizikos terminus „Mūsų kalboje“, „Kalbos kultūroje“ ir „Lietuvos fizikos rinkinyje“.

    1971–1973 m. A. Jucys parašė ir apie dešimtį kraštotyrinių straipsnių, kurie buvo spausdinti Plungės rajono laikraštyje „Kibirkštis“ ir Kretingos rajono laikraštyje „Švyturys“ – keturi iš jų parengti kartu su bendraautoriu Juozapu Mickevičiumi.[35] Juose buvo pateikta daug įdomios medžiagos, surinktos iš metrikų knygų, kitų istorinių šaltinių ir žmonių pasakojimų, apie jo gimtuosius Klausgalvų Medsėdžius ir gretimus kaimus, Šalyno dvarą, Salantus, Platelius, Žemaičių kunigaikštystės laikais Plungės apylinkėse buvusius valsčius. Mickevičius pateikdavęs Juciui medžiagą ar net atskiras straipsnio dalis, o šis rašydavęs galutinį tekstą.[36] Jucys buvo pradėjęs rašyti savo atsiminimus, tačiau suspėjo parengti tik pirmąją jų dalį „Keli žodžiai apie tėviškėlę brangią“, kur aprašė savo kilmę, Klausgalvų Medsėdžių kaimą ir jo papročius, mokslą Salantų pradžios mokykloje. Jucys sakydavo, kad po fizikos kraštotyra jam tikras poilsis.[37]

    Profesoriaus ryšiai su gimtuoju kraštu ypač sustiprėjo susikūrus Plungiškių kraštiečių draugijai.

    Po to, kai Jucį jo jubiliejaus proga netikėtai pasveikino Plungės I vidurinės mokyklos pasiuntiniai, jis nusiuntė į mokyklą padėkos laišką. Kitais metais Jucys atvažiavo pats. Susitikęs su mokiniais ir mokytojais, jis panoro pamatyti jį sveikinusius vaikus. Tų mokinių klasėje nebuvo, tad Jucys juos aplankė namuose.[38] Vėliau jį pakvietė dalyvauti brandos atestatų teikimo iškilmėse. 1969 m. gegužę mokykla šventė savo įkūrimo penkiasdešimtmetį. Jucys rūpinosi, kad tas renginys nesutaptų su jo numatoma kelione į Angliją. Šventės dieną organizatoriai buvo sunerimę – ar profesorius suspės atvykti. Tačiau likus keletui minučių iki minėjimo pradžios pasirodė Jucys ir iš karto pasiteiravo: „Ką man daryti?“ Buvo numatyta, kad jis pradės iškilmes, tad Jucys iš karto užlipo į sceną ir punktualiai pradėjo minėjimą.[39]

    Po jubiliejaus buvęs šios mokyklos mokytojas Juozas Tarvydas pasiūlė rengti ne tik šios mokyklos auklėtinių, bet ir žmonių, kilusių iš Plungės krašto, susitikimus.[40] Jucys karštai pritarė šiai idėjai. Pirmasis toks susitikimas įvyko 1971 m. birželio 5 d. Buvo pasiūlyta įsteigti Plungės rajono žemiečių klubą, kuris vėliau buvo vadinamas Plungiškių draugija.[41][42] Vaišindamiesi žemaitiška gira ir sausainiais su kmynais, susirinkimo dalyviai priėmė klubo nuostatus ir išrinko jo valdybą. Draugijos prezidentu vienbalsiai buvo išrinktas Adolfas Jucys. Jį vainikavo ąžuolo lapų vainiku ir, nepaisant nemažo profesoriaus svorio, „pamėtė“ į viršų. Viceprezidente tapo pagrindinė draugijos organizatorė, Plungės I vidurinės mokyklos direktorė Elena Adomavičienė. Savo inauguracinėje kalboje Jucys kvietė kraštiečius susitikinėti su rajono žmonėmis, populiarinti mokslą, rašyti straipsnius į vietinį laikraštį, padėti spręsti Plungės problemas. Tą pačią dieną kraštiečiai apsilankė Žemaitės muziejuje Bukantėje bei V. Mačernio gimtinėje, kur penkiasdešimtųjų poeto metinių proga padėjo ant kapo gėlių. Įdomus susitikimas baigėsi išvyka prie Platelių ežero.[43][44] Sueigų metu klubo nariai šnekėdavo tik žemaitiškai.

    A. Jucys skyrė daug dėmesio šioms pareigoms. Būtent jo autoriteto ir atkaklumo dėka draugijos veikla nebuvo uždrausta, nors tuo metu į panašius susibūrimus valdžia žiūrėjo labai įtariai. Jucys stengėsi kuo galėdamas padėti Plungei, kelis kartus per metus apsilankydavo joje, užsukdavo su pasiūlymais pas rajono vadovus, į „Kibirkšties“ redakciją, skaitydavo paskaitas visuomenei ir mokiniams.[45] Atostogaudamas rudenį Jucys apvažiuodavo su paskaitomis ir kitas Žemaitijos mokyklas, agituodamas mokinius rinktis fizikos studijas, pasakodamas apie jos atradimus, savo mokslines keliones ir kraštotyrą. Per susitikimus mokyklose jis pabrėždavo tabako ir degtinės kenksmingumą, ragino mokinius būti darbščius ir pareigingus.

    Įspūdingas buvo Plungiškių draugijos suvažiavimas 1972 m. birželio pradžioje, trukęs dvi dienas. Po sueigos Plungės I vidurinėje mokykloje buvo aplankytas tuo metu garsėjęs Lietuvoje „Socialistinio kelio“ kolūkis, naujoji rajono ligoninė. Kitą rytą kraštiečiai nuvyko į mugę Palangoje, grįždami apžiūrėjo Valančiaus ir Žemaitės muziejus. Vakare Plungės kultūros namuose įvyko etnografinis vakaras.[46] Prieš kraštiečių apsilankymą miestas pasigražino, apsišvarino.

    Iš Žemaitijos Jucys grįždavo pralinksmėjęs, kupinas entuziazmo.

    Šaltiniai

    1. ↑ V. Kaveckio pranešimas A. Jucio moksliniuose skaitymuose 1982 09 10.
    2. ↑ A. Savukyno pasakojimas 1982 05 27.
    3. ↑ J. Silickaitės-Zolubienės pasakojimas 1982 m.
    4. ↑ J. Mickevičius. Atsiminimai (rankraštis), JMK, p. 14.
    5. ↑ Z. Mickevičiūtės-Saidienės pasakojimas 1983 03 12.
    6. ↑ J. Mickevičius. Atsiminimai (rankraštis), JMK, p. 9 .
    7. ↑ Ibid., p. 3.
    8. ↑ J. Silickaitės-Zolubienės pasakojimas 1982 m.
    9. ↑ A. Jucio išrašai iš metrikų knygų ir kt. dokumentų apie šeimos genealogiją, JA, b. 50.
    10. ↑ A. Jucys, J. Mickevičius. Rašytojo Motiejaus Valančiaus šeima (rankraštis), JMK.
    11. ↑ J. Mickevičius. Atsiminimai (rankraštis), JMK, p. 14.
    12. ↑ Stanevičiaus pasakojimas 1978 09 04.
    13. ↑ Dabar tas rinkinys yra saugomas JA, b. 1992–2080.
    14. ↑ Z. Mickevičiūtės-Saidienės pasakojimas 1983 03 12.
    15. ↑ Z. Mickevičiūtės-Saidienės pasakojimas 1983 03 12.
    16. ↑ Ibid.
    17. ↑ J. Mickevičius. Atsiminimai (rankraštis), JMK, p. 14.
    18. ↑ A. Jucio eilėraščiai, JMK.
    19. ↑ Z. Mickevičiūtės-Saidienės pasakojimas 1983 03 12.
    20. ↑ A. Jucio eilėraščiai, JMK.
    21. ↑ Straipsnis ir susirašinėjimas dėl jo, JA, b. 1258.
    22. ↑ Ibid.
    23. ↑ Ibid.
    24. ↑ K. Ulvydo laiškas A. Juciui 1970 07 16, JA, b. 886, l. 1.
    25. ↑ A. Jucys. Gardė, o ne Gardai bus buvęs pirmykštis Varduvos vardas, Kalbos kultūra, 1971, sąs. 21, p. 84–86.
    26. ↑ A. Jucys. Ukmergės vardo kilmės klausimu (rankraštis), JMK.
    27. ↑ A. Jucys. Upelio Palangoje, įtekančio jūron, vardo klausimu (rankraštis 6 p., 1972 m.), JA, b. 1273.
    28. ↑ Lietuvos fizikos kalbos kultūros ir terminų klausimu, Lietuvos fizikos rinkinys, 1973, t. 13, Nr. 3, p. 456.
    29. ↑ A. Jucio laiškas K. Ulvydui 1970 03 01, JA, b. 1257, l. 8.
    30. ↑ A. Ružės pasakojimas 1974 m.
    31. ↑ A. Jucys. Samprotavimai apie žodžių aisčiai, žemaičiai, Lietuva, Latvija kilmę (rankraštis), JA, b. 1285, 11 p.
    32. ↑ Tėvavardžio ar prievardžio klausimu (rankraštis), JA, b. 1236, 2 p.
    33. ↑ P. Kniūkšta. Netekome talkininko profesoriaus A. Jucio, Kalbos kultūra, 1974, sąs. 27, p. 89 .
    34. ↑ K. Ušpalio pasakojimas 1982 05 14.
    35. ↑ Adolfo Jucio bibliografija, Kn.: Akademikas Adolfas Jucys, Vilnius: Lietuvos mokslas, 2004, p. 281–391.
    36. ↑ J. Mickevičiaus pasakojimas 1977 06 07.
    37. ↑ J. Mickevičius. Atsiminimai (rankraštis), JMK, p. 11.
    38. ↑ K. Adomavičius. Lyg gimtasis lizdas, Kibirkštis (Plungė), 1969 01 04.
    39. ↑ E. Adomavičienė. Akad. A. Jucio ryšiai su Plunge, Kibirkštis (Plungė), 1979 06 07.
    40. ↑ Ibid.
    41. ↑ Plungiškių draugijos archyvą jos buvusi sekretorė J. Čekavičiūtė perdavė MA CB Rankraščių skyriui; jis įtrauktas į A. Jucio fondą F 285.
    42. ↑ Plungiškių draugija (įvairi medžiaga), JA, b. 1040.
    43. ↑ Žemiečių draugijos įsteigimas, Kibirkštis (Plungė), 1971 06 15.
    44. ↑ E. Adomavičienė. Akad. A. Jucio ryšiai su Plunge, Kibirkštis (Plungė), 1979 06 07.
    45. ↑ Ibid.
    46. ↑ Suvažiavimo (sąskrydžio) dienotvarkė, JA, b. 1040, l. 7.


    Autorius: Romualdas Karazija

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+1089-0=1089 wiki spaudos ženklai).
    Rodomas puslapis "https://m.lietuvai.lt/w/index.php?title=Romualdas_Karazija._Žalias_teorijos_medis:_akad._Adolfas_Jucys._Gyvenimas_ir_mokslinė_veikla/Nenutautėjęs_žemaitis&oldid=9286654"