Romualdas Karazija. Žalias teorijos medis: akad. Adolfas Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla/Pirmasis fizikos institutas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search
Žalias teorijos medis: akad. Adolfas Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla
Romualdas Karazija
Pirmasis fizikos institutas

PIRMASIS FIZIKOS INSTITUTAS

1955 m. pradžioje A. Jucys skyriaus biuro posėdyje pasiūlė plėsti fizikos ir matematikos mokslus MA ir atitinkamų trijų Fizikos-technikos instituto sektorių bazėje organizuoti Fizikos ir matematikos institutą.[1] Tačiau tais laikais naujo instituto įkūrimui reikėjo ne tik Lietuvos KP CK, bet ir Maskvos palaiminimo.

Palanki proga pasitaikė 1956 m.: TSRS buvo pradėta eilinė mokslo įstaigų reorganizacija. Ligi tol prioritetine Lietuvos MA tyrimų kryptimi buvo laikomi žemės ūkio mokslai, ir tokius tyrimus vykdė apie pusė MA mokslo darbuotojų.[2] Dabar skubotai visi žemės ūkio institutai ir kitos jų įstaigos buvo perduoti ministerijai bei kitoms gamybinėms organizacijoms. Ryšium su pertvarkymais 1956 m. kovo mėnesį į Vilnių atvyko komisija, vadovaujama akademiko Dimitrijaus Ščerbakovo.[3][4] J. Matulis, A. Jucys ir kiti Lietuvos MA vadovai įtikino svečius, kad gamtos ir technikos mokslai Lietuvoje yra pasiekę gana aukštą lygį, tad verta plėsti jų tyrimus. A. Jucys sugebėjo įteigti drąsią idėją, kad Fizikos-technikos institutą reikia padalyti net į keturis institutus: Fizikos ir matematikos, Energetikos ir elektrotechnikos, Statybos ir architektūros, priklausančius Mokslų akademijai, bei Žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos, perduodamą Žemės ūkio ministerijai.[5]

1956 m. spalio 1 d. buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje Fizikos ir matematikos institutas (FMI).[6] Laikinai eiti direktoriaus pareigas buvo pavesta Adolfui Juciui, o tų pačių metų gruodžio mėnesį MA sesijoje jis buvo išrinktas FMI vadovu.[7]

Institutą sudarė trys sektoriai: Teorinės fizikos (septyni darbuotojai, laikinai einantis vadovo pareigas Ivanas Glembockis), Puslaidininkių laboratorija (septyni darbuotojai, vadovas Povilas Brazdžiūnas, einantis antraeiles pareigas) ir mažytis Matematikos sektorius (du darbuotojai, vadovas Jonas Kubilius).[8] Naujai organizuoto instituto ūkines ir finansines funkcijas iš pradžių vykdė Chemijos ir cheminės technologijos institutas, nes, išskyrus direktoriaus pavaduotoją ūkio reikalams, daugiau administracijos personalo FMI neturėjo. Direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams tapo fizikos-matematikos mokslų kandidatas J. Kubilius. Įkūrus naująjį Institutą jame dirbo tik septyniolika žmonių, ir buvo užimta vos pusė iš trisdešimt keturių naujajai įstaigai skirtų etatų. FMI kartu su dar trimis akademijos institutais liko dirbti tame pačiame nedideliame pastate T. Kosciuškos gatvėje.[9] Tad du sektoriai – Teorinės fizikos ir Matematikos – tilpo viename kambaryje (ten pat pirmaisiais metais glaudėsi ir administracija).[10][11] Nemaža dalis teoretikų visai neturėjo darbo vietų, o eksperimentatoriai – jokių dirbtuvių, net pagalbinių patalpų rūsyje. Netrukus gautą elektroninį mikroskopą teko palikti bendrabutyje.[12]

Taigi ant labai silpno pagrindo, su perspektyva įkurto instituto direktorių iš karto užgriuvo organizaciniai rūpesčiai. Laimė, jog jo vadovaujamas MA skyrius irgi buvo įsikūręs tame pačiame pastate.

1957 m. išsikėlė chemikai, tad atsirado galimybė įkurti mokslinę biblioteką, kurioje glaudėsi ir neturintys vietos darbuotojai.[13] Jucys, kaip skyriaus akademikas sekretorius, dėjo daug pastangų, kad būtų pradėti statyti nauji, pritaikyti moksliniams tyrimams institutų pastatai, tačiau tie klausimai sprendėsi lėtai. Vis dėlto, net ir esant labai sunkiai padėčiai su patalpomis, institutas sparčiai plėtėsi – 1957 m. pabaigoje jame jau buvo 44 darbuotojai.[14]

Tuo metu TSRS, Anglijoje, JAV pradėjus veikti pirmosioms atominėms elektrinėms, dar neišblėsus atominio ginklo sukūrimo įspūdžiui, labai perspektyvia fizikos kryptimi atrodė atomo branduolio fizika. TSRS MA ragino pateikti siūlymus branduoliniams ir radioaktyviųjų medžiagų tyrimams plėtoti, ir tuo reikėjo pasinaudoti. 1956 m. pabaigoje, kalbėdamas MA sesijoje, Jucys siūlė FMI pastatui vietą parinkti užmiestyje, kur ateityje būtų galima pastatyti ir branduolinį reaktorių.[15] Jucys pritarė ir P. Brazdžiūno iniciatyvai pradėti eksperimentinius branduolio fizikos darbus FMI, bet manė, kad nereikėtų skubėti kurti šios krypties sektorių. Anot Jucio, „naujus sektorius tikslinga steigti ne iš karto, o iš pradžių atitinkamas kryptis plėtoti esamųjų sektorių viduje“.[16] Vis dėlto MA prezidiumas parėmė P. Brazdžiūną. Tuo metu Puslaidininkių laboratorijoje jau dirbo du mokslų kandidatai – Vytautas Tolutis ir ką tik disertaciją apgynęs Juras Požela, tad P. Brazdžiūnas perdavė vadovavimą laboratorijai Tolučiui, o pats tapo 1957 m. įkurto Radioaktyvaus spinduliavimo sektoriaus vadovu. Deja, neturint nei specialistų, nei aparatūros, nei darbui su radioaktyviosiomis medžiagomis reikalingų patalpų, sektorius keletą metų negalėjo pradėti mokslinio darbo.[17][18] Tais pačiais metais Energetikos ir elektrotechnikos instituto direktoriui Algirdui Žukauskui skyriaus biure pasiūlius temą „Atominės elektrinės statybos respublikoje kai kurie klausimai“, Jucys irgi ragino neskubėti: jis suabejojo, ar tema yra savalaikė ir ar yra prasminga įtraukti ją į 1958 m. planą.[19]

1957 m. institute Adolfo Jucio ir Pauliaus Slavėno iniciatyva buvo įkurta astronomų grupė – ji priklausė Matematikos sektoriui. Buvo numatyta fotometriškai tirti kintamąsias žvaigždes, naudojantis Vilniaus universiteto teleskopu. Deja, stebėjimai mažo skersmens teleskopu, trukdant Vilniaus šviesoms, taikant dvispalvę ar trispalvę sistemas, neleido gauti vertingesnių rezultatų.[20][21] 1960 m. buvo pradėta ieškoti Lietuvoje nuošalaus kalno naujai observatorijai statyti, ir A. Jucys primygtinai siūlė Šatrijos kalną Žemaitijoje.[22] Po dvejų metų aspirantas Vytautas Straižys institute ėmė kurti originalią septynspalvę Vilniaus fotometrinę sistemą, kuri tapo pagrindu tolesniems Lietuvos astronomų darbams. (Beje, studijų metais V. Straižys, panaikinus universitete astrofizikos specializaciją, ketino tapti teoretiku, bet jam nepatiko Jucio grupėje vykdomi sudėtingi skaičiavimai.)[23]

Viena iš svarbiausių instituto veiklos krypčių Jucys laikė eksperimentinę puslaidininkių fiziką, kuri glaudžiai sietųsi su Lietuvos pramone ir technika. Juk „respublikos pramonė linksta į elektroninių įrenginių gamybą“, o „elektronikos ateitis, be abejo, remsis puslaidininkių savybėmis“, – rašė jis akademiko ataskaitoje.[24] Tad Jurui Poželai, kuris, vadovaujamas žymaus fiziko Abramo Jofės, TSRS MA Puslaidininkių laboratorijoje parengė disertaciją apie puslaidininkių savybes stipriuose elektriniuose laukuose ir aktyviai tęsė tuos darbus Vilniuje, 1958 m. buvo įkurtas Puslaidininkių elektronikos sektorius. J . Požela buvo paskirtas ir direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams vietoj J. Kubiliaus, tapusio Vilniaus universiteto rektoriumi. Dar po dvejų metų institute buvo įkurtas Puslaidininkių optikos sektorius (vadovas Algirdas Šileika). Jucys dėjo daug pastangų, kad eksperimentiniams puslaidininkių tyrimams būtų sudarytos bent minimalios darbo sąlygos, nuolat kėlė šį klausimą MA prezidiume ir Vyriausybėje. 1962 m. pastačius naują Chemijos ir Biologijos institutų pastatą, Jucys išsikovojo jame apie 500 m2 ploto, ir ten buvo perkeltos puslaidininkių laboratorijos, kol bus baigta FMI statyba.

A. Jucys vertino J. Kubiliaus ir jo mokinių darbus iš tikimybių teorijos – jis siūlė Kubilių kandidatu respublikinei premijai gauti, MA tikruoju nariu; jo jubiliejaus proga „Tiesoje“ išspausdino straipsnį „Matematikų mokyklos priešakyje“.[25] Antra vertus, Jucys stengėsi diegti institute taikomąją matematiką, susijusią su elektroninėmis skaičiavimo mašinomis, kurios buvo ką tik pradėtos gaminti TSRS. Apie Jucį, kaip skaičiavimo mašinų naudojimo Lietuvoje pradininką, pirmąją ESM, gautą ir pradėjusią veikti būtent jo vadovaujamame institute, ir su tuo susijusių instituto padalinių – Skaičiavimo technikos ir Skaičiavimo matematikos sektorių kūrimą bus rašoma atskirame skyriuje „Didžioji skaičiavimo mašina“. Nesant tos srities matematikų ir inžinierių, Jucys nukreipė tai veiklai kai kuriuos savo mokinius teoretikus, jam teko įveikti dalies matematikų skepticizmą ir net pasipriešinimą. Apie 1958–1959 m., Mokslų akademijos institutams sparčiai plečiantis, augant jiems skiriamoms lėšoms, darbuotojų skaičiui padvigubėjant kas keletą metų, susidarė įspūdis, kad tokia nevaržoma plėtra vyks ir toliau, buvo sudarinėjami perdėm optimistiniai planai (galbūt juos lėmė ir įsisavintas tarybinio planavimo principas – prašyk kuo daugiau, tada gausi bent dalį). Tad 1959 m. Jucio vadovaujamas skyrius pateikė MA prezidiumui tokį FMI plėtimo ir naujų mokslo įstaigų steigimo planą. Buvo siūloma instituto bazėje įkurti:

  1. Radiologinę laboratoriją 1963 m.
  2. Astronominę-geodezinę laboratoriją 1965 m.
  3. Matematikos ir teorinės fizikos institutą 1966 m.
  4. Fizikos institutą (į kurį įeitų eksperimentiniai FMI sektoriai) 1966 m.
  5. Branduolinės fizikos institutą 1968 m.

Jiems visiems buvo siūloma statyti atskirus pastatus, tam skiriant 94 milijonus rublių.[26]

Specialistai toms įstaigoms buvo rengiami ne tik Lietuvos aukštosiose mokyklose, bet, ypač branduolio fizikos, ir Rusijoje (Maskvos, Leningrado universitetuose), ten siunčiant gabius studentus fizikus iš Lietuvos. Deja, naujų institutų steigimas, ypač specialių pastatų jiems statyba, pasirodė esą sunkiai sprendžiami klausimai, reikalaujantys ilgo derinimo su įvairiomis instancijomis Vilniuje ir Maskvoje. Latviams pirmiems pastačius eksperimentinį branduolinį reaktorių, Lietuvai buvo pasiūlyta kooperuotis su kaimynais. Kiti eksperimentinės branduolinės fizikos prietaisai irgi reikalavo didelių lėšų. Pritaikyta radioaktyvumo tyrimams speciali radiologinė laboratorija buvo „pramušinėjama“, projektuojama ir statoma apie dešimtį metų. Tad dalis Rusijoje parengtų branduolio fizikos specialistų, neradę galimybių dirbti pagal savo specializaciją Lietuvoje, liko Rusijos mokslo centruose.

N. Chruščiovo atšilimo ir ekonominio pakilimo sąlygomis vykęs spartus TSRS mokslo augimas septintojo dešimtmečio pradžioje buvo pradėtas labiau reglamentuoti ir varžyti. 1962 m. TSRS MA prezidiumas priėmė nutarimą koncentruoti mokslinius tyrimus pagrindinėmis kryptimis, tad Lietuvos mokslų akademija irgi privalėjo mažinti krypčių skaičių. FMI mokslinės tarybos posėdyje Jucys siūlė patvirtinti tris pagrindines instituto tyrimų kryptis: puslaidininkių elektroniką, atomų ir molekulių spektroskopiją bei kibernetiką.[27] Šioms kryptims turėjo būti skiriama daugiausia lėšų ir jėgų, o kitos vykdomos problemos – palaipsniui siaurinamos. Kilo aštri diskusija. Vytautas Statulevičius, jau porą metų vietoj Jono Kubiliaus vadovaujantis Matematikos sektoriui, pageidavo, kad būtų palikta tikimybių teorijos ir matematinės statistikos kryptis, tam pritarė ir Povilas Brazdžiūnas. Radioaktyvaus spinduliavimo sektorius, vis dar neturėdamas specialių patalpų, negalėjo vykdyti sistemingų tyrimų, tad jo vadovas K. Makariūnas siūlė radioaktyvumo tyrimų metodus taikyti puslaidininkių fizikoje ir sieti su šia pagrindine kryptimi. Paulius Slavėnas norėjo išlaikyti astronomų grupę (irgi negalinčią pasigirti svarbesniais rezultatais), ją sieti su atomų ir molekulių spektroskopija. Daugelis kitų kalbėtojų, netgi teoretikas Kostas Ušpalis, ragino neskubėti likviduoti esamų krypčių. Vis dėlto, baigdamas diskusiją, direktorius liko tos nuomonės, kad institutui užtektų tik trijų pagrindinių krypčių, o tikimybių teorija gali likti kaip papildoma kryptis.[28] V. Statulevičiui teko vykti į Maskvą ir ten jis, padedamas žymių rusų matematikų, išsikovojo, kad ta fundamentinės matematikos kryptis būtų palikta institutui kaip pagrindinė.[29]

Per septynerius Jucio vadovavimo FMI metus jame nebuvo sukurta naujų teorinės fizikos sektorių, nors teoretikų skaičius institute irgi kelis kartus išaugo. Kodėl Jucys nepasinaudojo proga kurti naujus atomo teorijos ir gretimų sričių padalinius, o apsiribojo vienu Teorinės fizikos sektoriumi, kuriam vadovavo ne jis pats? Panagrinėkime, kaip buvo plėtojami Jucio grupės darbai tuo laikotarpiu.

Nors ir užimtas organizaciniu darbu, Jucys toliau pats aktyviai dirbo mokslinį darbą ir tiesiogiai vadovavo 10–15 mokinių grupei institute ir VVU katedroje, kurios vadovu jis liko. Vis dėlto 1957–1959 m. Jucio mokslinių straipsnių skaičius sumažėjo ligi penkių–šešių per metus, tuo tarpu 1955–1956 m. jų būdavo parengiama dvylika–penkiolika. Tam turėjo įtakos ne tik Jucį užgriuvę instituto ir MA skyriaus reikalai. Mechaniniais aritmometrais spręsti Hartree ir Foko lygtis, o tuo labiau, atlikti skaičiavimus nepilno kintamųjų atskyrimo metodu sudėtingesniems atomams pasirodė sunkiai įveikiamas uždavinys, tad, laukiant elektroninės skaičiavimo mašinos, tie darbai labai sulėtėjo. Be to, tuo metu A. Jucys rengė monografiją apie judėjimo kiekio momento teoriją.

1956 m. akademiko ataskaitoje A. Jucys rašė: „Ataskaitiniais metais buvo pradėta rinkti medžiaga monografijai, apibendrinančiai patirtį, įgytą visos eilės metų laikotarpiu kvantinės atomo teorijos ir jos taikymo srityje.“[30] Kitų metų ataskaitoje jau pranešama: „Baigiau monografiją „Judėjimo kiekio momento teorija“, planuotą VVU linija ir skirtą multiplikuoti mašinėle, kad galėtų naudotis studentai, aspirantai ir bendradarbiai (trys egzemplioriai yra universiteto katedroje ir vienas – institute). Ta monografija sudaro dalį didesnės monografijos, kuri yra skirta spausdinti rusų kalba ir sudarys platų apibendrinimą Vilniaus fizikų teoretikų darbų, atliktų atomo kvantiniai mechaninio skaičiavimo srityje.“[31] Taigi pirmasis monografijos variantas buvo rašytas vieno A. Jucio, ir jos pagrindą sudarė dalies speckurso apie judėjimo kiekio momentą atomo teorijoje papildytas konspektas (į speckursą profesorius įtraukdavo ir naujausias žinias, ką tik gautus rezultatus). Kartu šis įrašas liudija, kad būtent tuo metu A. Juciui kilo bendresnis sumanymas parašyti keletą monografijų iš atomo teorijos, kurios būtų atnaujintas E. Condon ir G. Shortley monografijos variantas. Vienu iš pagrindinių Jucio tikslų buvo apibendrinti ir pristatyti atomo teorijos specialistams rezultatus, gautus vilniečių grupės.

Tačiau tuo metu Jucio mokiniai Jošua Levinsonas ir Vladislovas Vanagas gavo naujų svarbių rezultatų iš judėjimo kiekio momento teorijos: buvo pasiūlytas ir išplėtotas grafinis metodas šios teorijos dydžiams sumuoti, įsisavinta ir pradėta taikyti Racah neredukuotinių tenzorių technika. Jucys priėmė radikalų sprendimą – neperdirbinėti parengto varianto, o su mokiniais rašyti kitokią monografiją. Anot V. Vanago, ji buvo sukurta labai lengvai ir greitai – per keletą 1958 m. mėnesių. Bendraautoriai rašė atskirus skyrius ar skyrelius. Po to Vanagas su Levinsonu Valakampiuose pliaže aptardavo savo tekstą ir tada ėjo derinti pas profesorių, kas irgi sekėsi gana sklandžiai.[32] Knyga „Judėjimo kiekio momento teorinis aparatas“ buvo palyginti nedidelės apimties – vienuolika autorinių lankų. Pirmieji du skyriai sudarė bendrą judėjimo kiekio momento teorijos įvadą, po to keturiuose buvo dėstomas grafinis sumavimo metodas ir juo naudojantis nagrinėjamos šios teorijos pagrindinių dydžių – vadinamųjų 3nj koeficientų ir transformacijos matricų – savybės. Paskutiniame, septintajame, skyriuje glaustai ir aiškiai aprašyti neredukuotiniai tenzoriniai operatoriai ir jų matricinių elementų išreiškimo būdai. Be to, knygoje pateikti irgi septyni nedideli, bet informatyvūs priedai: pagrindinių teorijos dydžių sumų bei kai kurių algebrinių formulių suvestinė. Esant biurokratinei leidybos sistemai, knyga buvo išleista Vilniuje rusų kalba tik 1960 m. Būtent V. Vanago Jucys paprašė būti savo sūnaus Algio, kuris 1960 m. baigė Vilniaus universiteto teorinės fizikos specializaciją, vadovu. Tačiau Vanago pasiūlyta tema Algiui nepatiko, ir vadovas jam leido dirbti savarankiškai. Algis ėmėsi matematikos problemos – perstatymų grupės savybių nagrinėjimo. Įsigilinęs į grupių teoriją, jis dirbo kūrybingai, bet lėtai, buvo labai reiklus sau, tad disertaciją apgynė tik po dešimtmečio. Profesorius išgyveno dėl to, kartais paragindavo sūnų, bet tiesiogiai į darbą nesikišo ir vadovui nepriekaištavo.[33]

Nuo 1959 m. Jucio grupė pradėjo plačiai taikyti neredukuotinių tenzorinių operatorių techniką sudėtingo atomo energijos lygmenų ir radiacinių šuolių tikimybių išraiškoms gauti. Jomis naudojantis, buvo interpretuojami atomų spektrai, atrastos naujos linijų atrankos taisyklės ir kt. Būtent šios krypties darbai lėmė staigų A. Jucio darbų skaičiaus padidėjimą 1960–1964 m. Jo mokslinės veiklos maksimumas buvo pasiektas 1960 m., kai profesorius su savo mokiniais įteikė spaudai net dvidešimt šešis straipsnius.[34]

Tais metais keturi straipsniai buvo skirti ir trečiajam patikslintam atomo teorijos metodui, vadinamajam išplėstiniam artutinumui, plėtoti. Jo ištakos buvo E. Hylleraas 1929 m.[35] ir C. Eckart 1930 m.[36] darbuose, kuriuose dviem helio atomo elektronams, esantiems viename sluoksnyje, aprašyti buvo panaudotos skirtingos radialiosios banginės funkcijos (vienkonfigūraciniu artutinumu visi vieno sluoksnio elektronai apibūdinami tokia pačia radialiąja funkcija). Adolfas Jucys kartu su Viktoru Šugurovu ir Kaziu Eringiu šį metodą apibendrino sudėtingiems atomams, o vėliau su Edmantu Našlėnu užrašė bendras lygtis. Skaičiavimai ir pradžių buvo atlikti keliems s ir p elektronams, o naudojant kompiuterį – ir įvairiam p ir d elektronų skaičiui sluoksnyje. Deja, metodas pasirodė nesąs labai perspektyvus, nes buvo sudėtingas ir atsižvelgė tik į dalį koreliacijų tarp elektronų.

Apie 1962 metus ėmė keistis Jucio požiūris į teorinių darbų plėtimą gretimose atomo teorijai srityse.[37] Tai lėmė kelios priežastys. Neredukuotinių tenzorinių operatorių metodas atvėrė naujas atomo teorijos perspektyvas, kurias gerai įžvelgė A. Jucys. Realizuodama jo planus, ilgą laiką galėjo darbuotis didelė žmonių grupė. Antra, net gabiausieji Jucio mokiniai, įsisavindami naujas sritis, susidūrė su gana dideliais sunkumais. Tiesiogiai perkelti atomo teorijos metodus į kietojo kūno ar atomo branduolio fiziką pasirodė esą sunkiai įmanoma, nes kitos sritys turi savo specifinių ypatumų.[38] Jucys dėjo nemažai pastangų, rūpindamasis savo mokinių stažuotėmis ar ilgesnėmis komandiruotėmis Leningrado ir Maskvos mokslo centruose, tačiau neretai atvykėliams ten buvo suteikiamas tik gyvenamasis plotas ir teisė lankytis seminaruose bei bibliotekose, negaištant laiko jų lavinimui, o dėl silpnų žinių nesiūlant jiems mokslo problemų.[39] Tik didelių pastangų ir atkaklumo dėka per keletą metų J. Levinsonui ir J. Batarūnui pavyko įsitvirtinti kietojo kūno teorijoje, V. Vanagui ir V. Šugurovui palaipsniui pereiti iš atomo į branduolio teoriją. Įstojusiai į aspirantūrą Sigutei Žvironaitei, Jucio kolegos Antano Žvirono dukrai, profesorius pasiūlė užsiimti elementariųjų dalelių teorija, tačiau net ir gabi bei atkakli fizikė neįstengė savarankiškai naujoje srityje gauti originalių rezultatų. Tad jai teko paskubomis forsuoti disertacinį darbą iš atomo fizikos,[40][41] o tai, deja, pakenkė jos sveikatai.

Juciui nepatiko, kad kai kurie jo mokiniai, pereidami į kitas sritis, darėsi visai savarankiški, ėmė nebesiskaityti su jo, kaip Lietuvos teorinės fizikos vadovo ir koordinatoriaus, nuomone. Ypač paaštrėjo santykiai su Jošua Levinsonu. Pastarasis, toldamas nuo atomo fizikos, o gal vengdamas neigiamos profesoriaus reakcijos, ėmė slapčiomis nuo profesoriaus rašyti kartu su leningradiečiu astrofiziku Aleksiejumi Nikitinu „Vadovą atominių spektrų linijų intensyvumams teoriškai skaičiuoti“. A. Jucys apie knygą sužinojo tik iš leidyklos 1961 m. prospekto. Buvo sušauktas sektoriaus susirinkimas, dalyvaujant direkcijos ir visuomeninių organizacijų atstovams. Profesorius apkaltino Levinsoną, kad jis neinformavo instituto ir krypties vadovo apie ruošiamą knygą, kad naudodamasis vilniečių darbais nepakankamai juos citavo, įtraukė kai kuriuos rezultatus iš dar neišspausdintų straipsnių.[42][43] J. Levinsonas teisinosi, kad knyga esanti tik žinynas, rašytas dėl pinigų, jam pačiam jau dirbant kietojo kūno fizikos srityje, kad nespausdinti straipsniai buvo svarstyti viešuose seminaruose, o kai kurie autoriai žinojo apie jų rezultatų panaudojimą. A. Nikitinas pasiūlė Juciui būti knygos bendraautoriu, ko šis, aišku, atsisakė.[44] Jucio ir Levinsono santykiai nebepasitaisė, nors pastarasis liko dirbti institute, vėliau perėjo į Puslaidininkių fizikos institutą, atsiskyrusį nuo Fzikos ir matematikos instituto. Netrukus jis išvyko į Maskvą, į Landau teorinės fizikos institutą, tapo žinomu kietojo kūno fizikos specialistu, buvo keliamas kandidatu į TSRS MA narius korespondentus. Vėliau Levinsonas emigravo į Izraelį, dirbo Ch. Weizmanno (Veicmano) institute.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje apie J. Levinsoną ir V. Vanagą būrėsi grupelė teoretikų – Jonas Batarūnas, Aronas Gutmanas, Ramūnas Katilius, Raimundas Dagys.[45] Jie rengdavo savo atskirus seminarus, dažniausiai vykstančius dideliame Katiliaus bute, gilinosi į teoriją ir kritiškai žiūrėjo į savo kolegų skaičiuotojų darbus. Pastarieji apie tai, aišku, pranešdavo profesoriui, kuris manė, kad kai kurie jo mokiniai išpuiko, vengia artimesnio bendradarbiavimo su grupe. Matyt, tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl Jucys nė vienam iš šių gabių, sėkmingai pradėjusių dirbti gretimose srityse darbuotojų nepasiūlė naujo sektoriaus. Tiesa, įkūrus FMI, V. Vanagas buvo paskirtas vietoj I. Glembockio laikinai eiti sektoriaus vadovo pareigas, tačiau vis dėlto po kelių mėnesių toms pareigoms išrinko K. Ušpalį. Pastarasis buvo geras, taktiškas administratorius, tačiau iš tikrųjų vykdė tik sektoriaus vadovo pavaduotojo pareigas – visus esminius reikalus spręsdavo A. Jucys.[46]

Jucys, kaip instituto direktorius, buvo nustatęs savo priėmimo valandas – nuo 12 iki 14 valandos – ir be ypatingo reikalo jų nekeisdavo.[47] Pas jį į kabinetą reikėdavo eiti tvarkingai apsirengus, pageidautina su švarku, nes buvo galima susilaukti aštrios pastabos. Tiesa, esant svarbiam reikalui, kai kas surizikuodavo eiti ir be švarko. Pamatęs B., kalbantį su bendradarbe ir laikantį ranką kišenėje, Jucys jį pasikvietė ir išbarė, tai patiko instituto moterims.[48]

Direktorius labai nemėgo darbuotojų, kurie neatlikdavo savo pareigų, nuolat vėluodavo į darbą. Vienu metu netgi buvo įvestas registracijos žurnalas, kuriame reikėdavo pasirašyti atėjus į institutą ir išeinant iš jo,[49] bet vėliau jis buvo panaikintas. Laima Kuzmickytė, ką tik paskirta dirbti į institutą, kartu su K. Ušpaliu buvo siųsta nuvykti į Leningradą pasveikinti A.Foko jo jubiliejaus proga. Kuzmickytė nevažiavo, nes neturėjo gerų batų ir dar kažko. Jucys išsikvietė ją į kabinetą, išklausė pasiaiškinimo ir paklausė:

– Kokią bausmę tamsta pasirinksi už tai, kad neįvykdei įpareigojimo?

– O kokios bausmės galimos, profesoriau?

– Gali būti viešas papeikimas, iškabintas lentoje, papeikimas su įrašymu į asmens bylą, bausmė profsąjungos linija...

Kuzmickytė išėjo iš direktoriaus kabineto gerokai įbauginta. Tačiau istorija tuo ir baigėsi, direktorius jokios bausmės jai nepaskyrė.[50]

Kiekvieną priimamą darbuotoją, netgi ūkio dalies, Jucys norėdavo pamatyti pats, bent trumpai pasišnekėti su juo, ir tik po to jis pasirašydavo įsakymą.[51]

Direktorius negailėdavo pinigų svarbiems pirkiniams, tačiau neleisdavo kaupti atsargų, kurių gal kada nors prireiks – užsakinėti medžiagų ar prietaisų, nenumatomų panaudoti artimiausių poros metų laikotarpiu.[52] Jucio vadovavimo metais institute nebuvo neoficialių, arba „juodų“, pinigų[53] (paplitusių įstaigose tarybiniais metais, kai būdavo neįmanoma gauti grynųjų pinigų, reikalingų reprezentacijai ir kitiems panašiems dalykams). Esant reikalui, Jucys be ilgų kalbų išimdavo iš savo kišenės ir duodavo reikiamą sumą. Kažkam labai reikėjo pašalpos, o tam pinigų nebuvo, direktorius išsitraukė šimtą rublių ir įdavė profsąjungos vadovui.[54] Kasmet prieš kovo aštuntąją Jucys kviesdavosi pavaduotoją ūkio reikalams Petrą Česnulevičių, duodavo jam savų pinigų ir prašydavo nupirkti instituto moterims geriausių saldainių. Česnulevičius eidavo per kambarius su saldainių maišeliu ir vaišindavo bendradarbes.[55]

Būdamas instituto direktoriumi, Jucys statėsi namą Antakalnyje, Karių kapų gatvėje. Tačiau jis nei instituto transportu, nei medžiagomis niekada nesinaudojo ir darbuotojų talkos neprašė.[56] Namo statybos reikalais rūpinosi jo žmona, jai padėjo vienas pažįstamas inžinierius.[57] Tiesa, profesorius kartais fiziškai padirbėdavo statyboje. 1960 m. pradžioje Jucių šeima iš buto Mokslininkų namuose persikėlė gyventi į dviaukštį nuosavą namą. Antrajame aukšte buvo įrengtas Jucio kabinetas, o greta – kambarėlis jo bibliotekai.

Sparčiai didėjant instituto darbuotojų skaičiui, kurių daugumą sudarė ką tik baigę aukštąsias mokyklas specialistai, Jucys dėjo daug pastangų suteikti jiems bent minimalias gyvenimo sąlygas. Jis nuolat kreipdavosi į miesto ir respublikos valdžią dėl butų, kurių dalis būdavo paverčiami bendrabučiais.

Instituto darbuotojas P. vedė ir nuomojo kambarėlį mieste, jo žmona laukėsi vaiko. Sužinoję apie tai, šeimininkai kambarį atsakė. P. Česnulevičius, pagailėjęs P. šeimos, leido jiems laikinai apsigyventi institute ir nakvoti profesoriaus kabinete, kuriame stovėjo sofa. Tai užtruko ilgesnį laiką, ir Česnulevičius nutarė informuoti Jucį. Šis iš pradžių pasipiktino, bet, sužinojęs apie šeimos padėtį, pasakė: „Tegu gyvena, tik niekam nesakyk.“ Kai institutui paskyrė eilinį butą, jis buvo atiduotas P., nors tas eilėje butui gauti ir nestovėjo pirmas.[58]

Jucys taip ir liko nepartiniu vadovu. Jis, matyt, manė, o gal buvo įspėtas, kad narystė Šaulių sąjungoje ir komunistų partijoje yra nesuderinami dalykai. Tačiau savo mokinius, ypač turinčius organizacinių sugebėjimų, jis ragindavo stoti į partiją, idant Lietuvos mokslui vadovautų jam atsidavę žmonės.[59][60] Tad VVU Fizikos ir matematikos fakulteto dekanu tapo jo mokinys Viktoras Kybartas, o VPI tokį patį postą užėmė Jonas Martišius.

Gana sudėtingi buvo A. Jucio santykiai su FMI partine grupe, ypač kai jai vadovavo Vytautas Statulevičius. Partiečiai kartais oponuodavo direktoriaus sprendimams, o šis nebuvo linkęs nusileisti. Partinė organizacija siūlė neskubėti įsigyti elektroninės skaičiavimo mašinos, o palaukti tobulesnės, kritikavo A. Jucį, kad šis nepritaria bendro visų Pabaltijo respublikų MA skaičiavimo centro kūrimui Rygoje.[61][62] Netgi teoretikas Albertas Kancerevičius, tapęs instituto partinės grupės sekretoriumi, ėmė jaustis oficialiu asmeniu ir, profesoriaus požiūriu, kaišioti jam pagalius į ratus. Nuo 1962 m. pabaigos iš institutų pradėta reikalauti ne tik žodžiais suformuluotų taikymų, bet ir konkrečių lėšų, uždirbtų už atliktus mokslinius darbus. Tuo metu FMI buvo „nuleista“ suma – 30 tūkstančių rublių, kurią, atrodė, sunkiai įmanoma pelnyti, ir jos paskirstymas tarp sektorių sukėlė nemažų ginčų.[63] Vėliau pasirodė, kad iš gamybinių organizacijų gauti negrynų pinigų, o tuo labiau raštų apie įdiegimų ekonominį efektą, yra gana lengva, ir po dešimtmečio tos sumos ėmė siekti milijonus.

Sistemingi Jucio grupės darbai iš atomo teorijos, vykdomi tiek institute, tiek universiteto katedroje, atkreipė specialistų dėmesį iš pradžių Rusijoje, o netrukus ir Vakarų Europoje, – atsirado terminas Vilniaus atomo teorijos mokykla, arba Jucio mokykla.

1959 m. Jucys dalyvavo Leningrade vykusiame pasitarime osciliatorių stiprių matavimo bei jų skaičiavimo klausimais. Jame Jucio grupei buvo pavesta koordinuoti atomų banginių funkcijų bei osciliatorių stiprių skaičiavimą ir publikavimą visoje Tarybų Sąjungoje. Tais pačiais metais A. Jucys tapo Spektroskopijos komisijos prie TSRS MA prezidiumo Bendrosios fizikos ir astronomijos skyriaus nariu[64][65] ir ėmė reguliariai važinėti į jos posėdžius.

V. Fokas, kuris veltui nedalydavo pagyrimų, 1959 m. atsiuntė Juciui laišką, aukštai vertindamas jo grupės darbus. Fokas rašė: „Jums vadovaujant, Vilniuje susidarė stiprus kolektyvas, sprendžiantis suderintinio lauko teorijos ir praktikos klausimus, taigi Vilnius tapo vienu iš tos srities pasaulinių centrų.“[66] Tuo metu Leningrado universiteto studentai atvažiuodavo praktikon į Vilnių, o VVU teoretikai vykdavo į Leningradą.[67][68]

1962 m. pradžioje M.Petrašen savo, M.Veselovo ir bendradarbių vardu pasiūlė Juciui „kur nors netoli Vilniaus“ organizuoti atomų ir molekulių teorijos mokyklą (prieš tai ji vyko Estijoje ir visiems dalyviams patiko).[69] Pertašen siūlė ir konkrečią užsiėmimų programą. Jucys sutiko ir kartu su mokiniais ėmė rengti mokyklą Trakuose. Be to, su leningradiečiais buvo sutarta, kad ta pačia proga, mokyklai pasibaigus, Vilniuje įvyks Sąjunginis pasitarimas atomų ir molekulių elektroninių sluoksnių kvantinės teorijos klausimais, dalyvaujant mokslininkams iš Rytų Europos šalių.

Vasaros mokykla (seminaras) Trakuose veikė savaitę nuo gegužės 28 d., joje dalyvavo daugiau kaip trys dešimtys teoretikų iš Leningrado, Tartu, Rygos, Kijevo ir, aišku, Jucio grupė.[70] Vyresnieji mokslininkai buvo apgyvendinti mediniame namuke ežero pusiasalyje, o jaunimas – palapinėse šalia. Jucys į Trakus kasdien važinėjo iš Vilniaus. Be Jucio, paskaitas mokykloje skaitė ir kiti vilniečiai – K. Ušpalis, J. Batarūnas, J. Levinsonas, V. Vanagas.[71] Po to dar tris dienas truko pasitarimas Vilniuje, kurį pradėjo orgkomiteto pirmininkas A. Jucys.[72][73] Pasitarime dalyvavo keletas mokslininkų iš Vengrijos, Lenkijos ir Čekoslovakijos. Būtent šio pasitarimo metu užsimezgė A. Jucio ir vengrų mokslininko Rezső Gáspár bendradarbiavimas. Ko gero, tada Juciui kilo idėja koordinavimą atominių skaičiavimų srityje plėsti ir į vadinamąsias „liaudies demokratijos“ šalis – ryšiams su tų šalių mokslininkais jis vėliau skyrė daug dėmesio.[74]

Nuo 1960 m. svarbesni Jucio ir jo mokinių straipsniai, ypač skirti patikslintiems atomo teorijos metodams, buvo pradėti versti iš rusų kalbos į anglų kalbą. Tai Oro pajėgų Kembridžo tyrimų laboratorijų užsakymu atliko Amerikos meteorologijos draugija,[75] o vėliau – Argono nacionalinė laboratorija.[76] (Iš viso iki 1966 m. buvo išversta apie šimtas straipsnių.)[77] Darbai apie daugiakonfigūracinį metodą ir juo atliktus pionieriškus skaičiavimus atkreipė Nobelio premijos laureato Eugene Wigner dėmesį. Jis rašė Juciui: „Prieš keletą dienų aš perskaičiau Jūsų publikacijas, teisingiau – jų vertimus, apie daugiakonfigūracines Hartree-Foko lygtis, ir tie rezultatai man padarė didelį įspūdį.“[78]

Išskirtinio dėmesio užsienyje susilaukė A. Jucio, J. Levinsono ir V. Vanago monografija, kuri matematiškai grakščiai ir lakoniškai (anot anotacijos, išspausdintos „Nuclear Physics“ – su algebriniu virtuoziškumu)[79] apibendrino naujus judėjimo kiekio momento teorijos rezultatus, tarp jų – originalius vilniečių darbus. 1962 m. pasirodė net du jos vertimai į anglų kalbą Jeruzalėje ir Londone, o dar po dvejų metų knygą pakartotinai išleido Niujorke leidykla „Gordon and Breach“.[80]

Viena stebėtinų A. Jucio savybių – sugebėjimas tiek moksle, tiek mokslo organizavime įžvelgti ateities perspektyvas, susidaryti plačią veiklos programą. Jo toliaregiški pasiūlymai dėl Lietuvos mokslo bei pramonės ir kultūros plėtojimo buvo suformuluoti straipsnyje „Klesti mokslas Tarybų Lietuvoje, bet jis gali dar labiau klestėti“,[81] kuris 1960 m. pabaigoje buvo pasiųstas to meto oficiozui „Tiesai“. Jame Jucys reiškė susirūpinimą, kad mokslo, kultūros įstaigos ir pramonės įmonės per daug koncentruojamos Vilniuje ir Kaune. Jis siūlė Klaipėdoje kurti Laivų statybos bei jūreivystės institutą, kuris „suvaidintų didelį vaidmenį mūsų uostamiesčio suklestėjimui bei jūreivystės respublikoje išvystymui“, plėsti Šiaulių pedagoginį institutą. Neracionaliai esą išdėstytos ir kai kurios Vilniaus ir Kauno aukštosios mokyklos. Vilniuje veikia plataus profilio aukštosios mokyklos – Universitetas ir Pedagoginis institutas bei atitinkami mokslo institutai, o Kaune sukoncentruoti technikos mokslai, bet nėra fundamentinių (matematikos, fizikos ir kt.) bei visuomeninių mokslų įstaigų. Tai disproporcijai ištaisyti Jucys siūlė pedagoginį institutą perkelti į Kauną ir pertvarkyti jį į universitetą. Tuo tarpu Vilniuje būtina stiprinti technikos mokslus, atkelti čia techniškuosius institutus arba, mažų mažiausia, naujus tokius institutus steigti sostinėje. Kartu Jucys kėlė opius klausimus dėl MA institutų aprūpinimo patalpomis ir jų darbuotojų – butais. Deja, tas straipsnis išspausdintas nebuvo, ir į jo rekomendacijas vyriausybė neatsižvelgė. Rengti pedagogus ir humanitarus Kaune, kur buvo stiprios nacionalinės nuotaikos, ir ugdyti jūreivystės specialistus savoje respublikoje prieštaravo to meto politinėms nuostatoms.

Juciui visada rūpėjo ne tik savos krypties, savo instituto ar skyriaus, bet ir bendri Lietuvos fizikos interesai. Jo ir kitų vyresnės kartos fizikų iniciatyva nuo 1954 m. buvo pradėti organizuoti kasmetiniai respublikos fizikų pasitarimai, vėliau virtę konferencijomis.[82] Jucys buvo vienas aktyviausių jų dalyvių, beveik kiekvienoje konferencijoje jis skaitydavo pranešimą – apie Lietuvos fizikų uždavinius, atomo teorijos pasiekimus, teoretikų ir eksperimentatorių santykius, fizikos terminus ir kt. Vienas iš konferencijų senbuvių prisiminė: „Ot, seniau tai būdavo konferencijos, kai dar gyvi buvo Jucys, Baršauskas! Konferencijas jie laikė ne antraeile respublikine priemone ir būtinai jose dalyvaudavo. Jie gyvai reaguodavo į naujas mintis ir pasiūlymus, klausdavo, diskutuodavo, išjudindavo visus dalyvius.“[83]

A. Jucys buvo „Lietuvos fizikos rinkinio“ ir Lietuvos fizikų draugijos iniciatorius.[84]

1958 m. sausio mėnesį Jucys MA prezidiumo posėdyje pristatė jo vadovaujamo skyriaus biuro pasiūlymą Mokslų akademijai leisti atskirų mokslo šakų žurnalus. Protokole rašoma: „A. Jucys paaiškina, kodėl šis klausimas iškyla. Reikia, kad mokslinė produkcija kuo plačiau paplistų. Iki šiol mokslo darbus respublikoje leidžia ir institutai, ir universitetas, ir KPI ir kt... Sunku besusigaudyti, kas ir kur išspausdinta. <. ..> MA čia turėtų imtis iniciatyvos, sujungdama mokslo darbų spausdinimą respublikoje vienos organizacijos rankose. Tam reikalui turėtų būti leidžiami atskirų mokslo šakų žurnalai, kurie apimtų visus tos šakos darbus respublikoje.“[85]

MA prezidentas Juozas Matulis neparėmė šio pasiūlymo, jis, būdamas „Lietuvos TSR MA darbų“ vyriausiuoju redaktoriumi, nenorėjo, kad susilpnėtų šis žurnalas. Nepaisant to, po mėnesio III respublikinėje fizikų konferencijoje buvo vienbalsiai nutarta pradėti organizuoti bendrą fizikų ir matematikų žurnalą.[86] Deja, tam nepritarė respublikinė koordinacinė komisija.

Tokį žurnalą labiausiai buvo suinteresuoti leisti teoretikai, nes jie rašė daug mokslinių straipsnių, kurie po keletą metų laukdavo savo eilės redakcijose. 1959 m. Jucys dar kartą iškėlė naujo bendro žurnalo leidimo klausimą FMI mokslinės tarybos posėdyje.[87] Gegužės mėnesį vykusiame Fizikų ir matematikų aktyvo pasitarime Vilniuje matematikai pasiūlė steigti du atskirus fizikų ir matematikų žurnalus. Svarstyti įvairūs žurnalų pavadinimai. Nutarta vadinti ne žurnalu, o rinkiniu – nereiks sąjunginės žinybos leidimo. Buvo priimtas atitinkamas nutarimas ir kreiptasi į MA prezidiumą. Tačiau J. Matulis vėl nesutiko paremti šio pasiūlymo.[88] Tada Vilniaus universiteto rektoriui J. Kubiliui tarpininkaujant, buvo kreiptasi į Lietuvos aukštojo mokslo ministeriją, ir ši pasiūlymui pritarė, išskyrė popieriaus iš savo limito.

„Lietuvos fizikos rinkinys“ iš pradžių buvo leidžiamas kaip aukštųjų mokyklų ir Mokslų akademijos darbai. Jucys turėjo daug įvairių pareigų, tad žurnalo redaktoriumi buvo išrinktas P. Brazdžiūnas.[89] Pirmasis numeris pasirodė tik 1962 m. lapkričio mėnesį. Jucys vėliau dėjo nemažai pastangų, kad žurnalas būtų pripažintas sąjunginiu, ir po penkerių metų tai pavyko pasiekti.[90][91] Jucys visaip palaikė šį žurnalą. Savo mokiniams ir kitiems fizikams jis sakydavo, kad svarbiausius straipsnius jie privalo spausdinti „Lietuvos fizikos rinkinyje“. Siųsti straipsnius į tarptautinius ir sąjunginius žurnalus reikėtų tik tokiais atvejais: jei pranešama apie gautus rezultatus laiško forma ir nurodoma, jog plačiau jie bus aprašyti „Lietuvos fizikos rinkinyje“; jei keli pagrindiniai straipsniai tuo klausimu buvo spausdinti šiame žurnale, tai apžvalginį straipsnį ar metodo taikymus galima spausdinti ir kitur.[92]

Jucys be rimtos priežasties nepraleisdavo nė vieno redakcinės kolegijos posėdžio, ir jo balsas lėmė panašiai kaip vyriausiojo redaktoriaus. Posėdžių metu Jucys ir Brazdžiūnas sėdėdavo priešinguose stalo galuose. Jų nuomonės neretai išsiskirdavo, ypač terminų klausimais, ir jie per visą stalą ginčydavosi.[93] Nutarimas steigti Lietuvos fizikų draugiją buvo priimtas 1962 m. V respublikinėje fizikų konferencijoje (tuometinis konferencijos pavadinimas buvo: LTSR mokslo tiriamųjų įstaigų ir aukštųjų mokyklų fizikos mokslo darbuotojų V respublikinis pasitarimas fizikos klausimais, jis vyko Kaune). Be abejo, pavyzdžiu buvo prieš karą veikusi Lietuvos gamtininkų draugija. Pasiūlymą savo įžanginiame pranešime pateikė A. Jucys. Jo spausdintose tezėse rašoma: „laikas jau yra pribrendęs steigti Lietuvos TSR fizikų draugiją, kuri visuomeniniais pagrindais prisidėtų prie fizikų kolektyvų darnaus bendradarbiavimo, tolesnio fizikos suklestėjimo respublikoje interesais“.[94] Trumpame konferencijos protokole visai neminimos diskusijos tuo klausimu.[95] Priėmus nutarimą dėl draugijos steigimo, per dalyvių rankas buvo pasiųstas popieriaus lapas, ir visi dalyviai užsirašė jos nariais.

Vėliau paaiškėjo, kad pagal to meto įstatymus visų pirma reikėjo parengti draugijos įstatus, gauti leidimą ją steigti. Tas liudija, kad konferencijoje pasiūlymas buvo iškeltas ekspromtu, jo plačiau neaptarus. Taigi nutarimas liko negaliojantis, ir oficialiai draugija buvo įsteigta tik 1963 m. fizikų konferencijoje. P. Brazdžiūnas siūlė draugijos pirmininku rinkti A. Jucį. Pastarasis kategoriškai atsisakė, motyvuodamas daugeliu savo pareigų, ir agitavo už P. Brazdžiūną. Jis ir buvo išrinktas pirmuoju draugijos pirmininku.[96] Jucys buvo aktyvus draugijos valdybos narys; nesant P. Brazdžiūno, pirmininkaudavo valdybos posėdžiams, nuolat įvairiom progom pabrėždavo LFD svarbą ir manė, kad jai turėtų priklausyti visi Lietuvos fizikai.[97]

Ilgametis įtemptas organizacinis ir mokslinis darbas nualino Jucio sveikatą, ir 1962 m. rudenį jis sunkiai susirgo. Profesorius gulėjo namuose, bet reikalų neapleido: instituto administracija ir bendradarbiai vaikščiojo pas jį, o šalia lovos buvo prikrauta knygų.[98][99] Gydytojai įtarė mikroinfarktą ar priešinfarktinę būseną, gydė širdį, nors, atrodo, pagrindinė priežastis buvo pervargimas, nervinis išsekimas.[100] Vėliau jis grįžo į darbą, bet buvo nepakantus, greit susierzindavo. Tai pasireikšdavo ir šeimoje, ir institute, ir per MA prezidiumo posėdžius. Visai pašlijo Jucio santykiai su kai kuriais mažiau paklusniais mokiniais – Vanagu, Batarūnu ir kitais, jie bendravo su direktoriumi tik per Ušpalį.[101] Būtent tuo metu Jucys, tiesa, paklusdamas nurodymams „iš viršaus“, užsimojo mažinti institute krypčių skaičių. Prie neperspektyvių buvo priskirta ne tik eksperimentinė, bet ir teorinė atomo branduolio fizika – V. Vanagui pasiūlyta keisti tematiką. Jis paskubom atliko darbą iš atomo teorijos, bet slapčiomis tęsė branduolio fizikos tyrimus; vėliau draudimas buvo panaikintas.[102]

Matyt, dėl sveikatos ir dėl pablogėjusių santykių su J. Matuliu A. Jucys 1963 m. pavasarį norėjo atsisakyti FMI direktoriaus ir akademiko sekretoriaus pareigų, atrodo, buvo parašęs ir oficialų pareiškimą.[103] J. Matulis neskubėjo priimti atsisakymo, ir A. Jucys, sveikatai pagerėjus, toliau vykdė tas pareigas. Tačiau 1963 m. rudens sesijoje Jucys nei direktoriumi, nei akademiku sekretoriumi jau nebebuvo siūlomas.[104] Kandidatūros, kaip visada, buvo iš anksto suderintos tiek MA prezidiume, tiek LKP CK. Skyriaus visuotiniame susirinkime pats A. Jucys FMI direktoriumi pasiūlė rinkti savo pavaduotoją Jurą Poželą, kuris buvo priimtinas tiek mokslininkams kaip talentingas fizikas, tiek partijai kaip Karolio Poželos sūnus. Būti akademiku sekretoriumi sutiko P. Brazdžiūnas, o Jucys liko jo pavaduotoju.[105]

Po rinkimų atėjęs į institutą Jucys neatrodė prislėgtas, bent to neparodė. Į direktoriaus kabinetą jis nebeužėjo. Bendradarbiai jam surengė iškilmingas išleistuves, daugelis gailėjosi, kad Jucys nebebus direktoriumi.[106]

Per septynerius metus mokslo darbuotojų skaičius institute išaugo daugiau kaip šešis kartus,[107] buvo įsteigti penki nauji sektoriai, įkurtas skaičiavimo centras su pirmuoju respublikoje moksliniams tyrimams skirtu kompiuteriu ir sparčiai statomas naujas instituto pastatas – Fizikos ir matematikos institutas tapo pagrindiniu šių mokslų centru Lietuvoje.

Šaltiniai[taisyti]

  1. MA GChT mokslų skyriaus biuro posėdžio 1955 01 06 protokolas, LMAA, f. 1, ap. 5, b. 27, l. 5.
  2. J. Matulis. Autobiografiniai bruožai. Prisiminimai.Vilnius, 1999, p. 68.
  3. MA FChT mokslų skyriaus 1956 m. ataskaita, LMAA, f. 1, ap. 5, b. 45, l. 1.
  4. A. Jucys. Entuziazmo, energijos! Tiesa, 1965 12 18.
  5. P. Brazdžiūno pranešimas XXI respublikinėje fizikų konferencijoje Plungėje 1979 m.
  6. MA prezidiumo 1956 08 18 nutarimas Nr. 396 „Dėl naujų LTSR MA institutų organizavimo“, LMAA, f. 1, ap. 2, b. 416, l. 146.
  7. MA prezidiumo 1956 12 26 nutarimas Nr. 226 „Dėl MA visuotinio susirinkimo 1956 12 13–15 sesijos rezultatų paskelbimo“, LMAA, f. 1, ap. 9, b. 3751, l. 66.
  8. LMAA,f.9,ap.1,b.1,l.2.
  9. FMI 1956 m. ataskaita, LMAA, f. 9, ap. 1, b. 17, l. 4.
  10. P. Brazdžiūno pasakojimas 1976 09 24.
  11. A. Jucio pranešimas MA sesijoje 1956.12 15, LMAA, f. 1, ap. 5, b. 32, l. 48.
  12. P. Česnulevičiaus pasakojimas 1982 07 07.
  13. Ibid.
  14. MA FChT mokslų skyriaus 1957 m. ataskaita, LMAA, f. 1, ap. 5, b. 52, l. 32.
  15. A. Jucio pranešimas MA sesijoje 1956 12 15, LMAA, f. 1, ap. 5, b. 32, l. 48.
  16. FMI mokslinės tarybos posėdžio 1957 09 23 protokolas, LMAA, f. 9, ap. 1, b. 14, l. 21.
  17. MA prezidiumo posėdžio 1963 01 12 protokolas, A. Jucio pranešimas, LMAA, f. 1, ap. 1, b. 2, l. 812.
  18. FMI mokslinės tarybos posėdžio 1962 11 24 protokolas, LMAA, f. 9, ap. 1, b. 14, l. 150.
  19. MA FChT mokslų skyriaus biuro posėdžio 1957 09 24 protokolas, LMAA, f. 1, ap. 5, b. 49, l. 65.
  20. V. Straižys. Paulius Slavėnas – pokario astronomijos tėvas, Kn.: Akademikas Paulius Slavėnas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001, p. 111.
  21. FMI 1957 m. ataskaita, LMAA, f. 9, ap. 1, b. 16, l. 15.
  22. Lietuvos astronomija. Vilnius: Mokslas, 1984, p. 91.
  23. V. Straižys. Paulius Slavėnas – pokario astronomijos tėvas, Kn.: Akademikas Paulius Slavėnas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla 2001, p. 109.
  24. Akad. A. Jucio veiklos 1958 m. individualinė ataskaita, JA, b. 1675, l. 34.
  25. A. Jucys. Matematikų mokyklos priešakyje, Tiesa, 1961 09 02.
  26. MA FChT mokslų skyriaus biuro posėdžio 1959 12 07 protokolas, LMAA, f. 1, ap. 5, b. 62, l.50.
  27. FMI mokslinės tarybos posėdžio protokolas, LMAA, f. 9, ap. 1, b. 14, l. 156.
  28. FMI mokslinės tarybos posėdžio protokolas, LMAA, f. 9, ap. 1, b. 14, l. 156.
  29. V. Statulevičiaus kalba A. Jucio 80-mečio minėjime Mokslininkų rūmuose 1984 09 12.
  30. Akad. A. Jucio veiklos 1956 m. individualinė ataskaita, JA, b. 1675, l. 11.
  31. Akad. A. Jucio veiklos 1957 m. individualinė ataskaita, JA, b. 1675, l. 19.
  32. V. Vanago pasakojimas 1983 06 07.
  33. V. Vanago pasakojimas 1983 06 07.
  34. R. Karazija. Keli skaičiai akademiko Adolfo Jucio portretui, Fizikų žinios, 1994, Nr. 6, p. 12.
  35. E.A. Hylleraas, Zeitschrift für Physik, 1929, Bd. 54, S. 347.
  36. C. Eckart, Phys. Rev., 1930, v. 36, p. 878.
  37. S. Žvironaitės pasakojimas 1984 12 29.
  38. V. Vanago pasakojimas 1983 06 07.
  39. J. Batarūno pranešimas A. Jucio moksliniuose skaitymuose 1983 09 12.
  40. S. Žvironaitės pasakojimas 1982 12 29.
  41. J. Čiplio pasakojimas 1983 02 19.
  42. Susirašinėjimas ir kiti dokumentai dėl J. Levinsono, A. Nikitino knygos, JA, b. 1509.
  43. A. Kancerevičiaus pasakojimas 1982 06 23.
  44. Susirašinėjimas ir kiti dokumentai dėl J. Levinsono, A. Nikitino knygos, JA, b. 1509.
  45. V. Vanago pasakojimas 1983 06 07.
  46. K. Ušpalio pasakojimas 1983 04 25.
  47. A. Kancerevičiaus pasakojimas 1982 06 23.
  48. V. Statulevičiaus kalba A. Jucio 80-mečio minėjime Mokslininkų rūmuose 1984 09 12.
  49. FMI direktoriaus įsakymas 1959 04 14, JMK.
  50. L. Kuzmickytės pasakojimas 1982 06 25.
  51. P. Česnulevičiaus pasakojimas 1982 07 07.
  52. Ibid.
  53. Ibid.
  54. Ibid.
  55. E. Borutienės pasakojimas 1982 06 03.
  56. P. Česnulevičiaus pasakojimas 1983 04 25.
  57. A. Bolotino pasakojimas 1983 02 18.
  58. P. Česnulevičiaus pasakojimas 1982 07 07.
  59. K. Žukausko pasakojimas 1991 09 12.
  60. A. Šimkaus pasakojimas 1976 12 28.
  61. P. Česnulevičiaus pasakojimas 1983 04 25.
  62. K. Ušpalio pasakojimas 1982 05 12.
  63. FMI mokslinės tarybos posėdžio 1962 08 31 protokolas, LMAA, f. 9, ap. 1, b. 14, l. 139.
  64. Постановление Бюро Президюма АН СССР. О составе Комиссии по спектроскопии, JA, b. 1883, l. 213.
  65. VVU FMF Teorinės fizikos katedros posėdžio 1960 01 07 protokolas, VU FF TFK.
  66. V. Foko laiškas A. Juciui 1959 10 29, JA, b. 537, l. 2.
  67. V. Foko laiškas A. Juciui 1958 06 28 (dėkoja už Leningrado studentų praktikos organanizavimą), JA,b.537,l.1.
  68. A. Bolotino pasakojimas 1983 02 18.
  69. M. Petrašen laiškas A. Juciui 1962 02 03, JA, b. 771, l. 8.
  70. Teorinės fizikos vasaros seminaras, Lietuvos fizikos rinkinys, 1962, Nr. 3 –4, p. 429.
  71. Mokyklos-seminaro programa ir susirašinėjimas dėl jos organizavimo, LMAA, f. 9, ap. 1, b. 72, l. 2.
  72. A. Kancerevičius. Sąjunginis pasitarimas atomų ir molekulių elektroninių sluoksnių kvantinės teorijos klausimais, Mokslas ir technika, 1962, Nr. 7, p. 47–48.
  73. Seminaro programa (su A. Jucio pastabomis), JA, b. 1849.
  74. Glaudus socialistinių šalių mokslininkų bendradarbiavimas, Tiesa, 1962 06 10.
  75. List sent Dr. A. Jucys concerning AMS (American Meteorological Society) translations of Russian and Lithuanian papers on atomic calculations, July 1965, JA, b. 1306.
  76. B.G . Wybourne. Professor Adolfas Jucys, 1904–1974. An Appreciation, JMK, p. 1 (vertimas į lietuvių k. kn.: Akademikas Adolfas Jucys, Vilnius: Lietuvos mokslas, 2004, p. 196–199).
  77. Vis garsesni, Kalba Vilnius, 1968, Nr. 24, p. 5.
  78. E. Wigner laiškas A. Juciui 1961 04 06, JA, b. 908.
  79. L. Rosenfeld. Nuclear Physics, 1964, v. 59, No. 4, p. 691.
  80. Adolfo Jucio bibliografija, Kn.: Akademikas Adolfas Jucys, Vilnius: Lietuvos mokslas, 2004, p. 298–299.
  81. JA, b. 1229.
  82. Respublikinių fizikų pasitarimų ir konferencijų programos (su A. Jucio pastabomis), JA, b. 1847.
  83. K. Ušpalio pasakojimas 1982.05 14.
  84. „A. Jucio rūpesčiu... įkurtas Lietuvos fizikos rinkinys... Jis Lietuvos fizikų draugijos (1962) iniciatorius, įsteigėjas...“ P. Brazdžiūnas. Pirmasis fizikas teoretikas Lietuvoje, Kn.: Akademikas Povilas Brazdžiūnas, Vilnius: Academia, 1992, p. 145.
  85. MA prezidiumo posėdžio 1958 01 02 protokolas, LMAA, f. 1, ap. 2, b. 519, l. 3–4.
  86. III respublikinės fizikų konferencijos nutarimas, LMAA, f. 9 , ap. 1, b. 12, l. 114.
  87. K. Ušpalio pasakojimas 1982 05 14.
  88. Ibid.
  89. K. Ušpalio pasakojimas 1982 05 14.
  90. Ibid.
  91. V.B. Belianino laiškas A. Juciui 1966 04 12, JA, b. 461.
  92. Akad. A. Jucio veiklos 1959 m. individualinė ataskaita, JA, b. 1675, l. 39.
  93. E. Borutienės pasakojimas 1982 06 03
  94. LTSR mokslo tiramųjų įstaigų ir aukštųjų mokyklų fizikos mokslo darbuotojų V respublikinis pasitarimas fizikos klausimais, Lietuvos fizikos rinkinys, 1962, t. 2, Nr. 3 –4, p. 423.
  95. V respublikinės fizikų mokslinės konferencijos, vykusios 1962 01 26–27 Kaune, dokumentai, LMAA, f. 20, ap. 1, b. 29.
  96. K. Ušpalio pasakojimas 1982 05 14.
  97. J. Martišiaus pasakojimas 1982 06 12.
  98. A. Savukyno pasakojimas 1982 05 25.
  99. P. Česnulevičiaus pasakojimas 1982 07 07.
  100. A. Karosienės pasakojimas 1983 02 14.
  101. I. Glembockio pasakojimas 1981 10 20.
  102. V. Vanago pasakojimas 1983 06 07.
  103. P. Česnulevičiaus pasakojimas 1982 07 07.
  104. MA FChT mokslų skyriaus visuotinio susirinkimo 1963 10 01 protokolas, LMAA, f. 1, ap. 5, b. 99, l. 58–59.
  105. Ibid.
  106. E. Borutienės pasakojimas 1982 06 03.
  107. FMI 1962 m. mokslo tiriamojo darbo ataskaita, LMAA, f. 9, ap. 1, b. 63, l. 51.


Autorius: Romualdas Karazija

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+1118-0=1118 wiki spaudos ženklai).