Romualdas Karazija. Žalias teorijos medis: akad. Adolfas Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla/Su dviejų saulių ženklu

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search
Žalias teorijos medis: akad. Adolfas Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla
Romualdas Karazija
Su dviejų saulių ženklu

SU DVIEJŲ SAULIŲ ŽENKLU

1923 m. pavasarį, dar mokslo metams nepasibaigus, aštuoniolikmetis Adolfas Jucys persikėlė iš Kretingos progimnazijos į trečiąją Plungės gimnazijos klasę. Atrodo, Jucys ketino, pasimokęs savarankiškai, „šokti per klasę“ – tais laikais gabesnieji mokiniai taip darydavo – ir tuo būdu nors kiek atsigriebti už prarastą laiką.[1]

Plungė buvo vienas iš svarbesnių Žemaitijos prekybos ir kultūros centrų, kartais vadintas net pačiu žemaitiškiausiu miestu. Nuo XVIII a. pabaigos, kai Plungei buvo iš naujo suteiktos Magdeburgo teisės, ji garsėjo savo jomarkais, į kuriuos suplaukdavo minios žmonių iš artimesnių ir tolimesnių parapijų. Jomarkai, vykę po Trijų Karalių, buvo vadinami kirvelninkais, jų metu ūkininkai samdydavo bernus ir mergas. Pagal tradiciją, ieškantys darbo bernai vaikščiodavo užsikišę už juostos kirvius, o mergos nešiodavosi kultuves.[2][3]

1923 m. Plungė turėjo apie 4200 gyventojų ir buvo valsčiaus centras. Čia veikė arti pusšimčio krautuvių, iš kurių tik kelios priklausė lietuviams, dirbo apie šimtą amatininkų, daugiausia klumpdirbių, buvo Butkaus knygynas, prekiavęs daugiau kanceliarinėmis prekėmis negu knygomis. Plungėje veikė viena didžiausių Lietuvoje linų pluošto ir medvilnės verpykla su audykla, žirgynas, auginęs grynakraujus žemaitukus, du malūnai, dvi lentpjūvės, skerdykla, garinė pieninė, kūrėsi įvairios valdžios įstaigos, ypač po to, kai 1931 m. Plungę Lietuvos valdžia oficialiai pripažino miestu.[4]

Prie Plungės kultūros kilimo daug prisidėjo kunigaikštis Mykolas Oginskis. 1873 m. nusipirkęs Plungės dvarą, kunigaikštis įsteigė Plungėje mokyklą ir pučiamųjų orkestrą. Kaip retas iš didikų, jis rėmė lietuvišką spaudą, pats mokėjo kalbėti žemaitiškai, padėdavo talentingiems neturtingų tėvų vaikams siekti mokslo (nors tuo pačiu metu didino miestelėnams žemės mokestį ir atiminėjo iš jų ganyklas, dėl ko buvo sulaukęs net ginkluoto pasipriešinimo).[5] 1879 m. Plungės pakraštyje iškilo balti pseudorenesanso stiliaus Oginskio rūmai su deivių statulomis ant stogo – vieni iš gražiausių XIX a. Lietuvos architektūros kūrinių. Juos supo didžiulis parkas su vaizdingais tvenkiniais ir upokšniais, čia lakstė stirnos ir kiti gyvūnai, augo retų rūšių medžiai.[6]

Būtent į šiuos rūmus, tiesa, po šeimininko mirties gerokai ištuštėjusius ir apnykusius, 1921 m. buvo atkelta Plungės realinė gimnazija. Ji buvo įkurta 1919 m. kanauninko Jono Senkaus ir kitų miestiečių rūpesčiu ir išlaikoma valsčiaus savivaldybės. Pirmuoju gimnazijos direktoriumi tapo Edvardas Gedgaudas, kuris buvo studijavęs gamtos mokslus Peterburge,[7] jis, matyt, ir nulėmė realinį mokyklos profilį – čia buvo sustiprintas gamtos mokslų ir matematikos mokymas. Savivaldybei nebeišgalint finansuoti išaugusios mokyklos, ji nuo 1922 m. perėjo katalikiškos švietimo draugijos „Saulė“ žinion.[8] Mokymo pobūdis dėl to mažai pasikeitė – gimnazija išliko realine. Tik mokiniams reikėjo mokėti už mokslą dvigubai brangiau negu valstybinėje gimnazijose – iš viso per metus 100 litų. Be to, buvo įvestos uniforminės kepurės su ženkleliu – raidėm SPRG („Saulės“ Plungės realinė gimnazija) dviejų saulių fone, o vėliau – ir uniforma (pastaroji galėjo būti ir naminės medžiagos, tik reikiamos spalvos ir pasiuvimo).[9] Mokykla Oginskių rūmuose užėmė antrąjį aukštą, pirmajame veikė Žemės ūkio mokykla.

Mokymo lygis Plungės gimnazijoje nebuvo aukštas. Pirmaisiais Jucio mokymosi metais nė vienas gimnazijos mokytojas neturėjo specialaus aukštojo išsilavinimo, o nemaža dalis – netgi užbaigto vidurinio. Dėl tos priežasties Švietimo ministerija keletą metų neleido steigti aukštesniųjų klasių.[10]Tik 1925 m. gimnaziją baigė pirmoji laida. Mokymo programos buvo derinamos prie kitų gimnazijų programų bei aukštųjų mokyklų reikalavimų, bet pedagogų taryba turėjo teisę įvesti naujus dalykus ir keisti pamokų paskirstymą. Programas iš atskirų dalykų sudarinėjo patys mokytojai. Vadovėlių trūko arba visai nebuvo, mokėsi mokiniai iš užrašų.

Po kelių dešimtmečių Adolfas Jucys į mokyklos anketos klausimą: „Kokie mokytojai ir dėstomieji dalykai paliko ryškiausius pėdsakus visam gyvenimui?“ atsakė taip: „Fizikos mokytojas Turskis, nulėmęs mano gyvenimo kelią, nors jis pats man patarė studijuoti mediciną. Mokytojas Katkus („Balanos gadynės“ autorius) savo nuoširdumu, nors klasės valdyti dėl amžiaus jau nebegalėjo.“[11]

Antanas Turskis – gamtininkas, mokęsis ir universitete, bet jo nebaigęs. Buvo kilęs iš apylinkės bajorų, tuo metu jau gana senyvas žmogus. Mokykloje jis turėjo autoritetą. Ilgus metus Turskis buvo renkamas mokyklos inspektoriumi. Mat direktorius buvo skiriamas, o inspektorių rinkdavo patys mokytojai kasmet pirmame naujųjų mokslo metų posėdyje. Ir vis perrinkdavo Turskį.

Nors Turskis neturėjo specialaus fiziko išsilavinimo, bet pamokoms pasirengdavo kruopščiai.[12] Greta mokyklinio Konstantino Šakenio „Fizikos“ vadovėlio, jis naudojosi 1923–1926 m. išspausdintomis prof. Vinco Čepinskio „Fizikos paskaitų“ knygomis.[13] Jos buvo skirtos aukštųjų mokyklų studentams, bet parašytos gana populiariai, be sudėtingų matematinių formulių, tad prieinamos ir gabesniems mokiniams. Matyt, mokytojo paragintas, jomis naudojosi ir Adolfas Jucys.

Mokykla turėjo nedidelį fizikos ir chemijos kabinetą, kurio prižiūrėtoju nuo 1925 m. buvo Turskio giminaitis mokytojas J. Lapinskas. Turskis dažnai klasėn atsinešdavo prietaisų ir pademonstruodavo bandymų iš difuzijos, atmosferos slėgio, elektros. Jam talkindavo kuris nors mokinys.

Mikalojus Katkus Jucio klasei dėstė astronomiją, tada vadintą kosmografija, galbūt ir matematiką. Plungės gimnazijoje jis dirbo labai trumpai – mėnesį ar du, tačiau daugelis mokinių jį įsiminė. Tai buvo labai savitas ir įdomus žmogus, vadintas Lietuvos Tolstojumi. Turėdamas aukštojo mokslo diplomą, jis beveik penkiasdešimt metų ūkininkavo kaime, pats dirbo visus ūkio darbus – ir vyriškus, ir moteriškus. Trumpa tarnyba Plungės gimnazijoje buvo vienintelis ir nesėkmingas jo bandymas pabėgti į miestą.[14]

M. Katkus buvo aktyvus aušrininkas, nelegalios spaudos platintojas, 1905 m. revoliucijos dalyvis ir garsus bedievis – kunigai norėjo net prakeikti jį ir atskirti nuo bažnyčios. Elgėsi jis pagal savo susikurtus moralės principus, pagrįstus aukštais idealais, bet sunkiai suderinamus su realiu gyvenimu. Pykosi ir bylinėjosi su carine valdžia ir nė kiek ne mažiau – su naująja Lietuvos valdžia.

Plungės mokykloje Katkus dėstė jau įkopęs į aštuntąją dešimtį. Jis piešdavęs lentoje žvaigždeles ir paskui, ties kiekviena žvaigždele pritūpdamas, rodydavęs, kaip jos sukasi viena aplink kitą. Pasakodavo jis įdomiai, bet visai nemokėjo sudrausminti išdykėlių. Mokiniams rašydavęs tik ketvertus ir penketus. Dėl to, o iš dalies dėl bedieviškų pažiūrų, jis buvo iš gimnazijos atleistas. Turėdamas daug laisvo laiko – ūkį jau buvo perėmęs sūnus – Katkus netrukus parašė savo garsiąją etnografinę knygą apie senąjį Lietuvos kaimą – „Balanos gadynė“.

Matematiką Plungės gimnazijoje nuo 1924 m. dėstė Bogumilas Jacevičius, apylinkės dvarininkas, dar carinėje Rusijoje baigęs aukštąją kalnų inžinerijos mokyklą. Tai buvo kvalifikuotas specialistas, griežtas ir reiklus mokytojas.[15] Aštuntoje klasėje jis mokė ir aukštosios matematikos elementų – analizinės geometrijos ir diferencialinės skaičiuotės.[16] Jo egzamino mokiniai bijoję labiausiai. Adolfui Juciui matematika sekėsi puikiai. Jo klasės draugas Jonas Laurinkus prisiminė: „Mus visus stebino Jucio greita orientacija matematikoje. Uždavinius jis spręsdavo mintinai. Aukštesnėse klasėse rašomajam darbui buvo skirtos dvi valandos. Adolfas užduotis atlikdavo per pusvalandį ir be jokio juodraščio – tiesiog į švarraštį. Pasakys, būdavo, mums atsakymą, o pats pasiima knygą ir išeina į parką paskaityti, kol prasidės kita pamoka. Baigiant gimnaziją, Adolfas kai kuriems mokytojams net baimės įvarydavo, ypač dėstant naują pamoką. Pamenu, vieną kartą matematikos mokytojas inžinierius Jacevičius, įrodinėdamas teoremą, prirašė abi rašomosios lentos puses (lentos anksčiau buvo apverčiamos), bet jos dar neįrodė. Tada pakėlė ranką Adolfas ir pasiūlė šią teoremą įrodyti paprasčiau. Jam užteko vienos lentos pusės, ir buvo aišku ir mums, ir mokytojui. Pastarasis išraudo, bet Adolfui nekeršijo, o net priešingai – vėliau ką nors aiškindamas vis pažvelgdavo į Jucį. Jei šis purto galvą, reiškia jau ne taip.“[17]

Jucys ir kitus dalykus mokėsi puikiai, savo gabumais ir žiniomis pranoko klasės draugus. Mėgo jis ir literatūros bei kalbos mokslus, kuriuos dėstė kalbininko Kazimiero Būgos talkininkas kunigas Feliksas Sragys. Vėliau Jucys yra sakęs: „Jeigu aš domiuosi kalbom, renku žodžius, tai mokytojo Sragio nuopelnas.“ F. Sragys nuo 1912 m. priklausė Lietuvių mokslo draugijai, bendradarbiavo laikraščiuose, kur pasirašinėdavo Skambaliuku, Skambaliūnu, Peliksu. Atvykęs į Plungę, jis įsteigė akcinę bendrovę „Kultūra“. Daugelį metų Sragys rinko žodžius ir vietovardžius, susirašinėjo su K. Būga, J. Tumu-Vaižgantu, A. Dambrausku, pateikė Didžiajam lietuvių kalbos žodynui apie 5000 kortelių. Neretai išpažinties metu jis paprašydavo moterėlės lukterėti ir užsirašydavo jos pavartotą įdomesnį posakį ar žodį. O per laidotuves mirusiojo giminaičiai nespėdavę kunigui iš paskos – šis vis skubėdavęs prie žodyno kortelių ar į gimnaziją. Sragys mėgo taisyti knygų ir pašnekovų kalbą. Jeigu šeimininkė jį pakviesdavo pietauti sakydama: „Kunigėli, prašom ant pietų“, tai Sragys eidavo ir lipdavo tiesiai ant stalo. Buvo jis tiesus, netgi stačiokiškas. Kartą nusikaltusį mokinį paėmė už pakarpos, nuvedė iki slenksčio ir davė keliu į užpakalį. Tačiau jei mokinys užklausdavo kokio nors kalbos dalyko, tai Sragys galėjo prašnekėti visą valandą, mat turėjęs gerą iškalbą. Kitą kartą mokiniams davęs rašinį tema: „Kosėk nekosėjęs, vėdaro negausi.“ Prie stalo ūkininko šeimyna valgo vėdarus. Piemenukas sėdi prie krosnies ir kosčioja – gal ir į jį atkreips dėmesį ir pakvies valgyti. O šeimininkė ir sakanti: „Kosėk nekosėjęs, vėdaro negausi.“[18][19]

Mokyklos biblioteka turtinga nebuvo – vos po vieną dvi knygas net lietuvių rašytojų kūrinių. Pavyzdžiui, Julijono Lindės-Dobilo „Blūdo“ buvo tik vienas aptrintas egzempliorius. Tad mokytojas jį pavedė perskaityti A. Juciui ir papasakoti klasėje. Kiti geresnieji mokiniai skaitė ir pasakojo kitas nagrinėjamas knygas. Tiesa, jaunimo draugijų kuopelės turėjo savas nedideles bibliotekėles. O Jucys reikalingiausių knygų ir pats nusipirkdavo. Jis buvo susidomėjęs Vydūnu, įsigijo kelias šio filosofo knygeles ir atidžiai jas studijavo.[20] Juciui padarė didelį įspūdį Vydūno idėjos apie būtinumą dvasiškai tobulėti, ugdyti savyje svarbiausius žmogiškumo elementus – savimonę, intuiciją, dorumą, sąžinę, – siekti mokslo žinių ir harmonijos su gamta. Ta harmonija pasireiškianti kažkokiu mistiniu ryšiu, kuris irgi buvo priimtinas Juciui. Sekdamas Vydūnu, jis nuo 1923 m. tapo vegetaru.[21] Jucys nemažai skaitė ir istorijos, geografijos, gamtos mokslų knygų. Su savim jis nuolat nešiodavosi kokią nors knygelę, kurią skaitydavo per pertraukas, koridoriuje prie lango, ilsėdamasis gamtoje, ar bet kokia kita proga, atsiradus truputį laisvo laiko.

Visus metus Jucys buvo pirmasis mokinys klasėje, draugai jį vadino mūsų profesorius. 1925 m. vasarą jis įgyvendino savo sumanymą – peršoko iš penktosios klasės į septintąją.[22] Draugams Jucys uždavinių ar kitų namų darbų nusirašyti neduodavo, tačiau mielai paaiškindavo.[23] Prieš egzaminą pas jį trobelėje prie Babrungo, kur Jucys nuomojosi kambarį, rinkdavosi klasės draugai konsultacijų. Jis apsiimdavo net pamokyti atsiliekančiuosius. Darė tai ne dėl pinigų stygiaus, nes buvo gerai aprūpintas. Jucio sesuo Barbora buvo ištekėjusi už Aleksandravo dvaro centro savininko ir pristatydavo Adolfui maisto produktų, kuro, duodavo pinigų.[24] Padėdavo ir motina drabužiais, pinigais, tačiau tėviškę, nutolusią per trisdešimtį kilometrų, buvo sunkoka pasiekti – juk tais laikais priemiestiniai autobusai nevažinėjo, Šiaulių–Kretingos geležinkelio linija buvo atidaryta tik 1932 m. Kartais keli gimnazistai, kilę iš tų pačių vietų, nusisamdydavo vežimą.[25] Jucys nešiojo tik iš naminio audinio siūtus drabužius, net per išleistuves klasės draugės neperkalbėjo jo pakeisti to nusistatymo.[26] Gyveno Jucys atskirame kambaryje vienas, o šeimininkė jam ruošdavo vegetarišką valgį.

Jucys nebuvo pasipūtęs, tačiau nuo draugų laikėsi atokiai, tiek dėl vyresnio amžiaus, tiek dėl savo rimto būdo. Kartais ateidavo į savo klasės rengiamus vakarėlius, bet šokti gimnazijoje taip ir neišmoko. Mokinių vaidinimuose jis taip pat nedalyvaudavo. Tad Jucio neperpratusios mergaitės sakydavo: „Neįdomus, negražus, žodžio iš jo neišpeši.“[27] Tiesa, paskutinėje – aštuntoje klasėje Jucys buvo įsimylėjęs savo klasės draugę Jadvygą Grudzinskaitę, Kretingos vaistininko dukterį. Tačiau šiai jis, atrodo, ne itin patiko, ir po gimnazijos jų keliai išsiskyrė.[28]

Artimiau Jucys bendravo su bendraklasiu Juozu Mickevičiumi ir jo seserimi Ona. Juos suartino domėjimasis gimtuoju kraštu, jo istorija ir gamta. Adolfas ir Juozas vasaros atostogų metu dviračiais keliaudavo po Žemaitiją, aplankydavo Platelius, Beržorą, Mikytus ir kitas vietoves. Prie Platelių ežero kaime jie pasiskolindavo valtį ir visą dieną irstydavosi po ežerą, apžiūrinėdavo salas. Jucys ne kartą vasarojo gražioje Mickevičių sodyboje Pamedžių vienkiemyje, kur buvo didžiulis sodas, epušėmis ir ąžuolais apaugęs Apušroto kalnelis, tiesi alėja vedė į Išdagų ežerėlį.[29]

Plungėje Jucys laisvalaikiu vaikštinėdavo Babrungo ir Minijos pakrantėmis, labai mėgo Pakerų ežerėlį ir senąjį Gondingos piliakalnį.[30][31] Su Juciu tame pačiame name gyveno dvi senyvos seserys Ringailaitės. Jucys buvo užrašęs nemažai jų pasakotų padavimų, bet tie užrašai dingo per Antrąjį pasaulinį karą.[32] Jucys gimnazijoje rašė ir eiles,[33] bet draugams jų nerodė.

Plungės pagrindinėje mokykloje, dabar turinčioje A. Jucio vardą, yra išlikusi senoji protokolų knyga. Jo pavardė ten minima tik du kartus – tai oficialūs įrašai apie leidimą laikyti abitūros egzaminą ir mokyklos baigimą. Gerų mokinių tada nebuvo įprasta atžymėti, o didesnių pražangų jis nepadarė. Klasės draugai prisiminė tik vieną Adolfo susikirtimą su mokytoju: paskutinėje klasėje Jucys buvo užsiauginęs barzdelę, o vokiečių kalbos mokytojui Einarui padarius pastabą, atkirto: „Tamsta žiūrėkit mokymosi, o ne išvaizdos.“[34] Užtat protokolų knygoje ne kartą sutinkame kito Adolfo draugo Antano Šimkaus pavardę. Kas galėjo pagalvoti, kad pastarasis po dešimties metų taps tos pačios gimnazijos direktoriumi.

Iš protokolų knygos matyti, kad tvarka mokykloje buvusi gana griežta. Apie tai liudija užrašai: „Sumažinti pažymį už tai, kad žiovavo bažnyčioje“, „Pedagogų taryba nutarė: nepadorius šokius mokiniams šokti uždrausti. Apie šokių nepadorumą sprendžia direktorius arba inspektorius.“[35]

Didžiausias mokyklą sujaudinęs įvykis buvo šapirografuoto laikraštėlio išleidimas 1925–1926 m.[36] Jį organizavo aukštesniųjų klasių mokiniai, bet prisidėjo ir Jonas Laurinkus iš Jucio klasės. Laikraštėlyje eilėmis ir karikatūromis buvo išjuokti kai kurie mokytojai, nors apie kitus rašyta ir teigiamai. A. Turskiui, kuris kaip inspektorius daugiausia rūpinosi tvarka mokykloje ir nuo tų rūpesčių prapliko, skirtas punktelis: „Paklausykit žilo dėdės, kurs daug košės yr suėdęs, žilą plauką jau įgavo ir tą patį nušukavo.“ Apie ką tik atleistą Katkų rašė: „Kas palaimos šventos negavo, tą ir pareigos paliuosavo.“

Mikas Einaras, nors ir prijautė vokiečių nacionalistams, sukosi apie vieną žydukę, tad jo adresu rašė: „Abraome, žydų patriarche, pasakyk, kas Šidlausko parke su Konkute vaikštinėja, ožką tvinkstančią gainioja. Nors Deutschand, Deutschand über alles, dėstau kaip iš terbalės.“ Šidlausko parku vadintas Oginskio rūmų parkas, kuris buvo žemės ūkio mokyklos direktoriaus Šidlausko žinioje.[37]

Ypač aštriai, netgi nepadoriai, buvo užkabintas direktorius J. Eidinas, neblogas administratorius, bet, matyt, vidutiniškas pedagogas, taip pat mokinių nemėgstamas paišybos ir fizinio lavinimo mokytojas Januškevičius, dėl pomėgio komanduoti ir kalboje maišomų rusiškų žodžių pravardžiuotas komisaru.

Laikraštėlis buvo padaugintas šapirografu Kaune ir išsiuntinėtas mokytojams paštu. Gimnazijoje kilo didelis sujudimas. Ypač širdo inspektorius Turskis. O Januškevičius net važiavo į Kauną – ieškoti pėdsakų spaustuvėse. Vis dėlto kaltininkų surasti nepavyko.[38] Vėliau buvo išleistas antrasis numeris, kuriame buvo lakoniškai nupiešta špyga.

Tačiau šio laikraštėlio iniciatorių Joniką netrukus išmetė iš mokyklos už kitą nusikaltimą. Prieš Velykas mokykloje vyko rekolekcijos – religinės paskaitos, o po jų – privaloma išpažintis. Mokinių eilutė stovėjo prie klausyklos, bet kunigo dar nebuvo. Į klausyklą atsisėdo Jonikas ir ėmė „spaviedoti“ draugus. Tuo metu priėjo davatkėlė ir paprašė mokinių ją leisti be eilės. Mokiniai mielai sutiko. Davatkėlė išsakė savo griekus ir tik tada pastebėjo, kad klausykloje ne kunigas, bet gimnazistas. Šį kartą Jonikui nepavyko išsisukti.[39]

1927 m. birželio mėnesį gimnaziją baigė trečioji jos laida – iš viso dvidešimt vienas abiturientas, tiesa, trys – su pataisomis. Adolfas Jucys baigiamuosius egzaminus išlaikė vienais penketais.[40]

Jis ilgai dvejojo, ką studijuoti toliau – literatūrą, fiziką ar chemiją, galop pasirinko fiziką. Daugelis klasės draugų irgi tęsė mokslus. Kai po aštuonerių metų įvyko klasės susitikimas, paaiškėjo, kad jų laidoje yra keletas ekonomistų, du agronomai, du fizikai, vienas kunigas, gydytoja, lituanistas, aktorė ir kt. Buvo prisimintos ir mokinių išdaigos: laikraštėlio leidimas, plyta, įmesta Januškevičiui per langą. Kai kurie mokytojai pasipiktino, pakilo ir išėjo. Vėliau jų laidą, kaip ir daugelį kitų, išblaškė – nuo Amerikos ligi Sibiro – karas ir pokario represijos.

1967 m. A. Jucys viename interviu, atsakydamas į klausimus, rašė: „Plungėje teko gyventi penkerius metus. Tai buvo patys gražiausi mano gyvenimo metai.“[41]

Šaltiniai[taisyti]

  1. J. Mickevičius. Atsiminimai (rankraštis), JMK, p. 2.
  2. A. Jucys. Interviu, Kibirkštis (Plungė), 1967 09 23.
  3. E. Ravickienė. Šimtmečių takais, Klaipėda, 1997, p. 45.
  4. B. Kviklys. Mūsų Lietuva, t. 4 . Vilnius: Mintis, 1992, p. 73.
  5. Ibid., p. 68.
  6. E. Ravickienė. Šimtmečių takais, Klaipėda, 1997, p. 73.
  7. J. Čekavičiūtė, J. Tarvydas. Plungės I vidurinės mokyklos istorija (rankraštis), mokyklos archyvas.
  8. Plungės I vidurinė mokykla 1919–1969 m., p. 2.
  9. J. Čekavičiūtė, J. Tarvydas. Plungės I vidurinės mokyklos istorija (rankraštis), mokyklos archyvas.
  10. Ibid.
  11. Plungės I vidurinės mokyklos anketa mokyklos 50-mečio proga, mokyklos archyvas.
  12. A. Šimkaus pasakojimas 1976 12 28.
  13. A. Jucys. Atsiminimų žiupsnelis apie profesorių V. Čepinskį (rankraštis), JA, b. 1283, 8 f. Ištraukos spausdintos: Švyturys, 1977, Nr. 15, p. 11.
  14. K. Korsakas. Mikalojus Katkus ir jo „Balanos gadynė“, Kn.: M. Katkus. Raštai, Vilnius: Vaga, 1965, p. V –LXXV.
  15. J. Grudzinskaitės pasakojimas 1977 10 22.
  16. A. Šimkaus laiškas autoriui 1976 12 10, JMK.
  17. J. Laurinkus. Plungėje mes mokėmės, Kibirkštis (Plungė), 1974 03 02.
  18. S. Čiučytė. Kalbininko K. Būgos talkininkas (rankraštis), Plungės I vidurinės mokyklos archyvas.
  19. O. Juozapaitienė. Kunigas Feliksas Sragys, Žemaičių saulutė, 1997 01 03.
  20. J. Mickevičius. Atsiminimai (rankraštis), JMK, p. 4.
  21. Ibid.
  22. A. Jucys. KŽTB, l. 23.
  23. J. Mickevičius. Atsiminimai (rankraštis), JMK, p. 3.
  24. Ibid., p. 2.
  25. A. Jucys. Tegu mus riša glaudūs saitai, Kibirkštis (Plungė), 1971 11 13.
  26. J. Mickevičius. Atsiminimai (rankraštis), JMK, p. 5.
  27. J. Silickaitės-Zolubienės pasakojimas 1982 m.
  28. O. Mickevičiūtės-Barakauskienės pasakojimas 1982 09 26.
  29. J. Mickevičius. Atsiminimai (rankraštis), JMK, p. 6.
  30. A. Jucys. Interviu, Kibirkštis (Plungė), 1967 09 23.
  31. A. Šimkaus pasakojimas 1978 09 03.
  32. A. Jucys. Interviu, Kibirkštis (Plungė), 1967 09 23.
  33. Ibid.
  34. A. Šimkaus pasakojimas 1978 09 03.
  35. Plungės gimnazijos protokolų knyga, Plungės I vidurinės mokyklos archyvas.
  36. J. Laurinkaus pasakojimas 1978 09 06.
  37. J. Laurinkaus pasakojimas 1978 09 06.
  38. Ibid.
  39. Ibid.
  40. A. Jucio brandos atestatas, išduotas Plungės „Saulės“ gimnazijos, JA, b. 9.
  41. A. Jucys. Interviu, Kibirkštis (Plungė), 1967 09 23.


Autorius: Romualdas Karazija

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 100% (+1108-3=1105 wiki spaudos ženklai).