Romualdas Ozolas ir savaitraštis Atgimimas

Romualdas Ozolas ir „Atgimimas“

Santykiai

Paskutinįkart lankantis 511, vėžininko palatoje (tai buvo 2015 m. Kovo 11-ąją) – Ozolas, atrodo, veikiamas nuskausminamųjų, jau sunkiai besikėlė iš lovos, lėtai mane atpažino. Sakiau jam, gulinčiam: „Gražiai atrodot, gerbiamas Romai“. Įvardis „jūs“ šiems žodžiams teikė šiokios tokios ironijos, o tiesos tuose žodžiuose buvo mažai. Jis vos šyptelėjo nuo pagalvės ir atsiliepė: „Taip sakoma gražioms moterims ant aukštų kulniukų“... Nusiraminau, suprasdamas, kad jei Ozolas priima jumorą, vadinasi, nepasiduoda ir nėra viskas taip blogai. Prisiliečiau baltą sausą plaštaką ant lovos krašto ir netrukus palikau jį snausti toliau,- nebuvom taręsi, kad ateisiu. Sumurmėjęs pritarimą kaip komplimentą moterims, atsisveikinau. Šitą frazę - „Medelis paniurnėjo ir sutiko“, - galima rasti ir Ozolo dienoraščiuose, ji ganėtinai aiškiai atspindi mūsų, t.y. „Atgimimo“ vyriausiojo redaktoriaus Ozolo ir „Atgimimo“ bendrovės direktoriaus bei „Atgimimo“ redaktoriaus viename asmenyje Medelio santykius.

Nebuvome labai artimi tuos beveik dvejus metus kartu dirbdami „Atgimime“ (gal tam nė nebuvo laiko?) ir dar daugiau nei 20 metų vėliau, nors santykiai niekada nebuvo ilgam nutrūkę. Iš dviejų introvertų nieko labai ir negali tikėtis. Niekada nebuvome ir susipykę.

Pirmas numeris

Sprendžiant iš Ozolo dienoraščio (R. Ozolas. Žvaigždės blėsta auštant. Sugyvenimai, arba 1987 – 1990 m. dienoraščių puslapiai. Vilnius, „Vaga“, 2007), mintis leisti „Atgimimą“ jam kilo 1988 m. liepos pabaigoje. Padedant „Minties“ leidyklos bendradarbiams „Atgimimo“ biuletenis pasirodė rugsėjo 16 dienos data. Tai žinomi dalykai. Prieš tai buvo keletas dalykų mistiškai simbolinių.

Cituoju rugpjūčio 3 dienos dienoraštį: „Paklausiau Genzelio, kas tiktų Sąjūdžio laikraščio redaktorium. Balčiūnienė [Ona, berods „Vakarinių naujienų“ žurnalistė – aut.], Medelis, Čepaitis, atsakė“. Aš apie savo kandidatūrą nė nesapnavau.

Rugpjūčio 6, 7 dienomis Ozolas suklijuoja pirmo numerio maketo puslapius. Rodo juos Rybeliui [tuo metu „Minties“ leidyklos Filosofijos redakcijos vedėjui – aut.], mums žinomiems Songailai ir Medalinskui. Bet tik rugpjūčio 21 dienos įraše 14 val. 32 minutės (rašymo pradžią rodydavo minutės tikslumu)pažymėta, kad gautas Vilniaus miesto kompartijos biuro leidimas laikraštį spausdinti LKP CK spaustuvėje.

Tiek Ozolas, tiek kompartija, niekada kokių nors įsipareigojimų nesilaikė, nors partijos biure buvo kalbama ir reikalaujama, kad „Atgimimas“ būtų „gerutis“.

Jokio juridinio statuso neturintis laikraštis prisiglaudė prie „Minties“ leidyklos. Laikraštis dabar vadinamas pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos savaitraščiu. Vadintinas pirmuoju ir dėl to, kad jis greitai tapo didelio tiražo Lietuvos, ne Kauno ar Klaipėdos (ten jie pasirodė kiek anksčiau), o viso Sąjūdžio laikraščiu. Nepaisant, kad su stipriu rusišku akcentu kalbėdavusio legendinio kompartijos veikėjo Motiejaus Šumausko vardo knygų spaustuvėje pirmas ir antras numeriai buvo „Sąjūdžio žinių“ formato, t.y. mašinraščio lapo dydžio, bet tai buvo jau tikras 16 puslapių laikraštis 30 tūkstančių tiražu.

Pirmiems numeriams medžiagos nestigo: mitingas Vingio parke, įvykiai Katedros aikštėje, Sąjūdžio suvažiavimas, laiškai ir pareiškimai, kiti dokumentai greitai užpildydavo eilinį numerį. Laikus redakcijai paštas nešdavo maišais. Pakako ir Romualdo Ozolo bendradarbių „Minties“ leidykloje pagalbos.

Pirmas numeris

Intensyvėjant gyvenimui neišvengiamai atsirado nuolatinių darbuotojų poreikis. Prie „Atgimimo“ leidybos prisidėjau gal nuo trečio numerio, bet tik lapkričio mėnesį apsisprendžiau galutinai mesti šiltą „Jaunimo gretų“ žurnalo skyriaus vedėjo vietą, nes suderinti darbo toje redakcijoje ir „Atgimime“ buvo nebeįmanoma.

Pasigavęs Ozolą prie „Literatų“ pakišau jam pareiškimą priimti į darbą. Ir Ozolas, redaktorius be kėdės, be antspaudo, be kabineto, be pinigų pasirašė jį ant tos kavinės palangės. Sakytum – susitiko du avantiūristai.

Dabar palyginčiau jį su išminčiumi, rodančiu į kalno viršūnę: štai ji, lipk, nepaisydamas nieko. Vėliau ir man teko mokytis panašių dalykų.

Ozolo redaguotuose „Nepriklausomybės sąsiuviniuose“ rašydamas trumpą Sąjūdžio spaudos ir – labiausiai – „Atgimimo“ savaitraščio pirmaisiais Sąjūdžio metais istorijos apybraižą, vieną skirsnį pavadinau „Ozolo fenomenas“. Kodėl fenomenas? Todėl, kad Ozolas, įkūręs ir kelerius metus globojęs „Atgimimą“ formaliai nebuvo nei bendrovės vadovas, nei jos narys, nei vyriausiasis redaktorius.

Tą neformalumą lėmė santykiai su Sąjūdžio taryba, politinė situacija apskritai, nesibaigiantys rūpesčiai Sąjūdžiu, visu Atgimimo judėjimu. Pakartosiu – vadovas nebuvo formaliai. Tačiau jis buvo neabejotinas ne tik šios redakcijos, bet ir visos bendrovės neformalus lyderis, idėjinis įkvėpėjas, patarėjas, globėjas. Nekantriai laukdavome jo redakcijoje, kad jis nušviestų įvykius ir jų užkulisius Sąjūdžio būstinėje, politinio gyvenimo aktualijas, santykius su kompartijos CK; kad pasiūlytų temą, užgesintų prieštaras bendrovėje.

Vyr. redaktoriaus ir redaktoriaus nesusikalbėjimai kildavo Ozolui kartais nesusigaudant techninėse detalėse – savaitraštis nesugebėdavo greitai reaguoti į jo siūlomas temas, įvykius tiesiog dėl savo savaitinės specifikos, kai nauja informacija užgoždavo senesnę. Kita vertus, ir vyr. redaktoriaus apsilankymai nebuvo dažni, kiek derėtų. Ypatingas atvejis, kad Ozolas užsibūtų laikraščio reikalais ilgiau nei pusdienį.

Tačiau tarp gausybės darbų, tarp mitingų ir posėdžių jis vis viena surasdavo laiko peržvelgti naujo laikraščio numerio maketą, paskaityti korektūrą, rasti temą, paredaguoti.

Tačiau „Atgimimas“ reikalavo laiko vis daugiau, o to laiko nebuvo. Kartais redaktorių tekdavo gaudyti, ieškoti jo visais įmanomais telefonais, laukti jo parašo ant maketo. Kartais pasirašydavo naktį, ant vėlavimo ribos, o spaustuvė tik ir laukdavo preteksto atidėti spausdinimą. Iš audringo gyvenimo vandenyno jis išnirdavo netikėtai, kai labiausiai reikėdavo.

Be jo rūpesčio neįsivaizduojami problemų dėl popieriaus, patalpų sprendimai (ypač leidybos pradžioje), įtemptų santykių su partijos centro komitetu ir spaustuvėmis, valstybiniais cenzoriais, net ir tam tikrų susirėmimų su Sąjūdžio būstine reguliavimas. Jo pagalbos prireikdavo, net kai redakcija sustiprėjo jaunais darbuotojais, susikūrė kompiuterinį centrą (beje, padedant jo ryšiams su Amerikos lietuviais), kai mus išmesdavo iš laikraščių spaustuvės vėl į „Šumauską“ dėl Sąjūdžio nesutarimų su valdžia.

Galima tik įsivaizduoti įtampą, kokioje jis gyveno. Manau, „Atgimime“ jis jautėsi saugesnis nuo to amžino bėgimo, nuo tikros ar įsivaizduojamos konkurencijos su kitais Sąjūdžio lyderiais, nuo vis didėjančio intrigėlių srauto Sąjūdžio būstinėje.

Redakcijoje, ypač padidėjus patalpų plotams, jis galėjo susitikti pokalbiams su reikiamais asmenimis (nuo Rusijos atgimimo lyderių – tokių kaip Novadvorskaja, Brazdžionio, iki užsienio laikraščių korespondentų).

Čia jis ir pats už ilgo iš Žurnalistų sąjungos paveldėto posėdžių stalo galėjo organizuoti susitikimus, tarkim, dėl kompartijos ateities arba dėl besiformuojančių politinių judėjimų bendradarbiavimo.

Į „Atgimimą“ jis rašė nedažnai (kaip pats yra sakęs „nepiktnaudžiavo“ redaktoriaus padėtimi), o savo dienoraščiuose kartas nuo karto būdavo pasiryžęs viską mesti ir atsidėti tik savaitraščio redagavimui. Retą silpnumo valandėlę rašė: „Nebespėju, nebepajėgiu“.

Sąjūdžio metais „Atgimimas“, palyginti su partiniais leidiniais, buvo brangus. Savaitraštis kainavo 40 kapeikų, o populiarus dvisavaitinis spalvotas žurnalas „Švyturys“ – 30 kap. Bet, nepraėjus nė 8 mėnesiams nuo gyvavimo pradžios, įtakingiausias Lietuvos savaitraštis pervedė į Sąjūdžio sąskaitą 449 tūkstančius rublių, o per dvejus metus, kiek pamenu, – apie 700 tūkstančių.

Būstinės nuostata buvo tokia: atiduokit mums viską, o mes jums duosime, kiek reikia. Suprantama, „Atgimimo“ bendrovė negalėjo su tuo sutikti, juo labiau, kad pats Sąjūdis nelabai skubėjo atsiskaityti visuomenei, kaip naudojami pinigai.

Nelabai buvo suprantamas ir Tarybos sprendimas suteikti kreditą konkuruojančiam ir daug vilčių teikusiam dienraščiui „Respublika“. Todėl įtampa tarp Sąjūdžio būstinės ir bendrovės didėjo. Kita vertus, Šumausko spaustuvė nuo bendrovės lupo devynis kailius, tikėdamasi įsigyti naują spausdinimo mašiną. Bendrovė pati planavo įsigyti spausdinimo technikos, tad nesutiko tapti nei būstinės oficiozu, nei būstinės maitintoja.

Todėl didžiausią spaudimą teko atlaikyti vyr redaktoriui Romualdui Ozolui. Sąjūdžio taryboje ne kartą buvo svarstomas bendrovės likimas. Skaudėjo Ozolui, o bendrovė, kaip savarankiškas juridinis vienetas, pernelyg nesijaudino. Prisiminimuose R. Ozolas teigia, kad Landsbergiui buvo reikalingas savo laikraštis, Čepaitis nori gauti „Soglasije“. Atrodo, buvo siekiama pastūmėti į šalį vieną populiariausių Sąjūdžio žmonių. Dalyvaudamas Tarybos posėdyje pasakiau (išsaugojau pasisakymo tezes), cituoju: „manau, kad būsimasis LPS informacijos ir propagandos reikalų svarstymas – kiek tai liečia Atgimimą – ir tokiu lygiu tebus priekabių ieškojimas bei priekabių išsakymas. Labai žmogiška, kad kiekvienas „puikiai“ įsivaizduoja, ką jis geriau darytų, būdamas redaktoriumi. Šiame svarstyme tokių redaktorių turėtų rastis nemažai. Malonu, kad kai kam Taryboje propagandos reikalai rūpi. Gaila, jog tie reikalai neliečia visos Tarybos“. Dėl griežto tono teko įsižeidusių atsiprašyti, bet pasakiau, ką norėjau pasakyti.

Romualdui Ozolui visada tekdavo kentėti už savaitraščio klaidas arba poziciją vienu ar kitu klausimu, tačiau, tiesą sakant, atstatydinimas jam negrėsė – aš ir visa bendrovės vadovybė ir kolektyvas neslėpė savo nuostatų, kad su jokiu kitu redaktoriumi nedirbs. Ozolas iš „Atgimimo“ pasitraukė pats, tapęs vicepremjeru. Neilgai trukus iš Atgimimo bendrovės buvau priverstas pasitraukti ir aš. Ozolo kvietimu redaktoriauti buvo pakviestas R. Valatka - redakcijoje jis neišdirbo nė metų. Paskui „Atgimimo“ redaktoriai keitėsi beveik kasmet.

Per porą metų tiražas krito nuo 95 iki 6 tūkstančių egzempliorių, t.y. 15 kartų. Savaitraštis, kaip žvaigždė blykstelėjęs Lietuvos periodikos danguje, buvo uždarytas, berods 2013 m. Jau nebe tas ir nebe toks savaitraštis. Ozolas čia niekuo dėtas: paskelbus nepriklausomybę, sunyko praktiškai visi sąjūdietiški laikraščiai. Tačiau joks leidinys tokio fenomeno kaip Romualdas Ozolas neturėjo niekada.

Iš L. Medelio kalbos, pasakytos Lietuvos mokslų akademijoje minint R. Ozolo mirties metines.

Nuorodos, šaltiniai

{ref}}