|
Rusnė
Kitos reikšmės – Rusnė (reikšmės).
| Rusnė | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| ||||||||||||||||
 Miestelis nuo Rusnės upės pusės | ||||||||||||||||
  Rusnė | ||||||||||||||||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3 | ||||||||||||||||
| Respublika: |  Lietuva
| |||||||||||||||
| Apskritis: | Vėliava Klaipėdos apskritis | |||||||||||||||
| Savivaldybė: |  Šilutės rajono savivaldybė
| |||||||||||||||
| Seniūnija: | Rusnės seniūnija | |||||||||||||||
| Gyventojų: | 1 131 (2021 m.) | |||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Istoriniai pavadinimai | ||||||||||||||||
|
| ||||||||||||||||
 Vikiteka: |
RusnėVikiteka | |||||||||||||||
Rusnė – miestelis Šilutės rajono savivaldybės pietvakariuose, 8 km į pietvakarius nuo Šilutės, Rusnės saloje. Miestelio plotas 4,14 km². Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Antrą birželio sekmadienį Rusnėje vyksta bienalė „Išbėg, išbėg iš Rusnės kiemelio“.
 STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
|
 Mūrinė Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta 1809 m.
|
 Istorijos paminklas – Rusnės pilkapis
|
 Dviračių takas (įrengtas 2005 m.), apžvalgos bokštelis ir aikštelės
|
| Rusnėje gausu architektūros ir technikos paminklų: |
| ✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS |
 Rusnės pagrindinė mokykla ir Rusnės specialioji mokykla. 1946 m. Rusnėje įsteigta pradinė mokykla, joje kurį laiką pamokos vyko rusų ir lietuvių kalbomis, vėliau – lietuvių, kuri nuo 1950 m. – septynmetė, nuo 1955 m. – auganti vidurinė.
|
.svg){kind=small} Rusnės biblioteka
|
| ✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI |
 Paštas (LT-99047)
|
| ✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS |
| SUSISIEKIMAS |
| LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS |
Geografija
Miestelis įsikūręs saloje (vienintelis toks Lietuvoje) – Nemuno deltoje, tarp Atmatos ir Skirvytės upių (per vidurį – Pakalnės upelis). Miestelis pasiekiamas moderniu tiltu per Atmatą. Kitas Skirvytės krantas priklauso Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai.
Gyvenvietė įsikūrusi potvynių zonoje. Nuo potvynių ją saugo pylimai, saloje įrengta polderių sistema su 20 vandens kėlimo stočių.
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
Uostadvaris – 8 km Pakalnė – 4 km |
Šyškrantė – 3 km | ŠILUTĖ – 8 km |
| |||||||
|
|||||||||||
| Rusnė TSRS topografiniame žemėlapyje[4][5]. |
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Istorija
Istoriniai šaltiniai mini, kad 1365 m. Kryžiuočių ordino magistras leido klaipėdiečiams Rusnės saloje ganyti gyvulius, šienauti, laisvai kuro ir statybos reikalams pasirinkti ir kirsti mišką. XIV a. pabaigoje minimos ir pirmosios gyvenvietės – Vorusnė ir Rusnė. Kryžiuočių karo kelių aprašyme 1386–1388 m. minimas maršrutas nuo Rasytės pilies per Rusnę į Medininkus (Varnius).
1419 m. pastatyta pirmoji Rusnės bažnyčia (įrašyta bažnyčios bokšto vėjarodėje), 1448 m. įsteigta smuklė. Nuo 1498 m. Rusnės žvejai naudojosi laisvos žvejybos teise (atnaujinta 1617 m.). 1544 m. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas išleido įsakymą laikyti pamaldas lietuvių ir kuršių kalbomis. 1583 m. įsteigta parapinė mokykla.
Po Šiaurės karo 1709–1711 m. dėl epidemijų labai sumažėjo žmonių Klaipėdos krašte. Į Klaipėdą buvo atkeltos 233 šeimos, kurių dalis įsikūrė ir Rusnėje. 1722 m. tapo domeno centru. 1792 m. suteikta teisė savaitiniam turgui ir keltui per Atmatą. 1810 m. įsteigta viena pirmųjų Lietuvoje vandens matavimo stotis.[6] 1809-1827 m. pastatyta Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia (bokštas iki laikrodžio sumūrytas 1827 m.). 1838 m. sienos sutvirtintos kontraforsais.
XIX a. 2-ojoje pusėje Rusnėje veikė keli knygynai, bibliotekos. 1888 m. potvynis išgriovė daug namų. 1897-1904 m. Rusnėje buvo Alberto Butkeraičio spaustuvė, knygrišykla ir knygynėlis. 1911-1918 m. dirbo brolių Adolfo ir Jurgio Vebelių spaustuvė, knygrišykla, knygų ir kanceliarinių prekių krautuvė, knygynėlis. Veikė Rusnės sinagoga.
1923–1939 m. Rusnė buvo valsčiaus ir parapijos centras. Veikė žuvies perdirbimo, miško apdirbimo įmonės, muitinė, pasienio policijos punktas, Šilutės valsčiaus teismo skyrius, trijų komplektų liaudies mokykla, dirbo gydytojas, dantistė, 5 restoranai, 14 krautuvių. Vyko turgus.
II pasaulinio karo metais vokiečiai atsitraukdami susprogdino Rusnės tilto koloną, o užėję rusai tiltą išardė. Nuo tol iki 1974 m. žmones per Atmatą dukart per dieną plukdydavo keltas. 1946 m. įkurtas Rusnės žuvies priėmimo kombinatas, o 1948 m. įsteigta Telmano vardo žvejų artelė, kuri 1959 m. perorganizuota į Rusnės žuvininkystės ūkį. 1946 m. atidaryta biblioteka, 1948 m. – kultūros namai.
1946 m. rugpjūčio 3 d. Rusnė tapo apskrities pavaldumo miestu. 1949 m. prie Rusnės prijungtas Skirvytėlės kaimas, kuris tapo Skirvytėlės gatve (nuo 1953 m. – Žvejų gatvė). 1952 m. Rusnėje įsteigta kurčiųjų ir nebylių mokykla-internatas, kuri 1961 m. reorganizuota į Rusnės pagalbinę mokyklą-internatą (1991 m. pakeistas pavadinimas – specialioji internatinė mokykla). Nuo 1955 m. įsteigta vaistinė, vaikų darželis, 1957 m. – ligoninė. 1961 m. pradėjo veikti žuvivaisos įmonė, nuo 1962 m. – ichtiologinė stotis.
1967 m. prie Rusnės miesto teritorijos prijungta visa Rusnės sala. 1974 m. atstatytas tiltas per Atmatą (332 m ilgio, 15 m aukščio, prieš tai keldavo keltas). Rusnės seniūnijos teritorijos apsaugojimui nuo potvynių buvo įrengta polderių ir vandens kėlimo stočių sistema, pastatyti pylimai, upių krantai sutvirtinti gelžbetoninėmis plokštėmis. Nutiesti keliai, pastatyti gelžbetoniniai tiltai. Numelioravus dirvas, rusniškiai tapo garsūs ne tik rūkyta žuvimi, bet ir ankstyvosiomis bulvėmis.
1988 m. Rusnėje buvo žvejybos uostas su laivų remonto įmone, žuvų apdirbimo įmonė, ichtiologinė laboratorija, meteorologinė stotis, MSV aikštelė, Šilutės raj. ligoninės skyrius (35 lovos), vaistinė, vidurinė mokykla, pagalbinė internatinė mokykla, du vaikų lopšeliai-darželiai, 3 žolės miltų agregatai, 5 vandens siurblinės, žuvininkystės ūkis. 1990 m. Rusnės žuvininkystės ūkis turėjo 4573 ha žemės, 1966 galvijus, 20 tūkst. ančių, 111,8 ha tvenkinių žuvų auginimui; žvejojo Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Nemune. 1992 m. jo pagrindu susikūrė 7 žemės bendrovės, kurios vėliau buvo privatizuotos ir iki šių dienų bedirba tik dvi. Žvejyba verčiasi per 80 smulkių įmonių.
1997 m. sausio 30 d. Vyriausybė nutarė Rusnės miesto statusą pakeisti į miestelį. 2005 m. patvirtintas Rusnės herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1525–1701 m. | Prūsijos kunigaikštystė | |
| 1701–1736 m. | Prūsijos karalystė | |
| 1736–1750 m. | Lietuvos departamentas, Prūsijos karalystė | |
| 1750–1818 m. | Rusnės valsčiaus centras,Klaipėdos apskritis, Prūsijos karalystė | |
| 1818–1871 m. | Rusnės valsčiaus centras, Šilokarčemos apskritis, Prūsijos karalystė | |
| 1871–1918 m. | Rusnės valsčiaus centras, Šilokarčemos apskritis, Vokietijos imperija | |
| 1919–1923 m. | Šilutės apskritis, Klaipėdos kraštas | |
| 1923–1939 m. | Šilutės apskritis, Klaipėdos kraštas, Lietuva | |
| 1939–1944 m. | Šilutės apskritis, Trečiasis Reichas | |
| 1950–1959 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Šilutės rajonas | |
| 1959–1995 m. | Rusnės apylinkės centras, Šilutės rajonas | |
| 1995– | Rusnės seniūnijos centras, Šilutės rajono savivaldybė | |
Pavadinimo kilmė
Rusnės miestelio pavadinimas – vandenvardinis vietovardis, susidaręs nuo Rusnės upės.[7] Anksčiau Rusnės upė tekėjo per Rusnės miestelio teritoriją, po dabartine Neringos gatve,[8] nors kartais Rusne vadinama Nemuno atšaka nuo Gilijos iki Atmatos. Upėvardis kilęs nuo žodžio rusnoti – „lėtai tekėti“. Senesnė vietovardžio lytis yra Rusnia, kuri gali būti siejama su senovės indų kalbos žodžiu rusati – „pilti, lieti“.[9]
Kalbininkas Vilius Kalvaitis (1848–1914) vietovardį rašė Rusnis, vokiečiai kaimą vadino 1540 m. Rösse, Russe, Ruße, Ruß.[10]
Liaudies etimologija byloja, kad Rusnė nuo seno buvusi mylimiausia Nemuno dukra. Tačiau gražuolę Rusnę įsimylėjęs dievaičio Bangpūčio sūnus Vakaris. Vieną tylų vakarą atskriejęs jis prie Nemuno ir ėmęs pasakoti tėvui apie meilę jo dukrai, prašęs Rusnės rankos. Bet Nemunas atkakliai tylėjęs – tokia gėla jį suėmusi vien pamanius, kad reikėsią skirtis su mylima dukrele. Tada pirmą audringą naktį Vakaris slapta išvežęs Rusnę į savo tėvo Bangpūčio namus. Ilgai neatleidęs Nemunas apsukriajam Vakariui, pykęs jis ir ant dukters. Tik vaikaičių sulaukęs – pamatęs Atmatą, Skirvytę, Pakalnę, Vorusnę, Vytinę vėl nušvitęs džiaugsmu. Taip legenda aiškina ne tik Rusnės, bet ir Nemuno deltos upelių vardus.[11]
Dar vienas padavimas pasakoja, kad priešais Rusnę mariose buvusi sala Perkūnkalvė, kurioje buvusi senovės lietuvių ir prūsų šventykla Romuva. Čia degusi amžinoji ugnis, ji rusenusi kurstoma visą laiką ąžuolinėmis malkomis.[12]
Gyventojai
Gyventojų dauguma nuo 1419 m. priklausė Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčiai, katalikai – Žibų bažnyčiai.
 | ||||||||
| 1871 m. | 1875 m.[13] | 1880 m. | 1885 m. | 1890 m. | 1905 m. | 1910 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 952 | 2 135 | 2 124 | 2 078 | 2 120 | 1 937 | 1 826 | ||
| 1925 m. | 1970 m.sur. | 1979 m.sur. | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | 2011 m.sur. | 2021 m. | ||
| 2 872 | 2 597 | 2 378 | 2 138 | 1 642 | 1 274 | 1 131 | ||
| ||||||||
Žymūs žmonės
Rusnėje gimė Klaipėdos krašto politinis veikėjas Augustas Baldžius, mikrobiologas, filosofijos daktaras Juozas Ambrozaitis, muzikologas Kazys Jasinskas, tautodailininkė Idalija Žukauskaitė-Ragelienė, vokiečių rašytoja Šarlotė Kaizer, Skirvytėje – tautosakos ir dainų pateikėjas Adomas Goberis, taip pat vokiečių vargonininkas ir pianistas Gerhardas Gregoras ir kt.
Rusnėje gyveno ar tebegyvena lietuvių raštijos darbuotojai, kunigai Mykolas Gaidys, Lozorius Zengštokas, Jonas Jokūbas Šperberis, poetė bibliotekininkė Birutė Gaigalienė, poetas bibliotekininkas Juozas Kinderis, poetė, pedagogė Aldona Kazlauskienė, biologas, mokslininkas Kazys Gaigalas, agrarinių mokslų daktaras, žvejo etnografinės sodybos-muziejaus įkūrėjas Kazimieras Banys, tautodailininkas Egontas Pėteraitis ir daugelis kitų nuostabių žmonių.
Šaltiniai
- ↑ Rusnė. Vietovės.lt. Video YouTube.
- ↑ Lietuvos vietovardžiai (Valstybinė lietuvių kalbos komisija, 2010 m.)
- ↑ Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai (Die Ortsnamen von Kleinlitauen und Twanksta): jų kilmė ir reikšmė. Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. ISBN 5420013762
- ↑ Rusnė SSRS genštabas 1985–1990 m.
- ↑ Rusnė loadmap.net
- ↑ Upės. Enciklopedija „Lietuva“, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 79 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 185 psl.
- ↑ Kęstutis Demereckas laidoje „Paveldo kolekcija. Kelionė laiku po Nemuno deltą“. LRT, 2020-11-29.
- ↑ 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 306 psl.
- ↑ Dietrich Lange: Geographisches Ortsregister Ostpreußen einschließlich des Memelgebietes, des Soldauer Gebietes und des Reg.-Bez. Westpreußen (1919-1939)
- ↑ Algimantas Semaška. „Pasižvalgymai po Lietuvą“. (trečias papildytas ir atnaujintas leidimas) // Vilnius, „Algimantas“, 2005. 520 psl.
- ↑ 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 306 psl.
- ↑ 1925 m. Klaipėdos krašto surašymo duomenys (vok.)
- Rusnė. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas, T. II (L–Ž). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. – 757 psl.
- 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 306 psl.
- Rusnė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. - 598 psl.
- Rusnė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris. - 587 psl.
- Rusnė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 128 psl.
- Rusnė. Mūsų Lietuva, T. 4. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. - 695 psl.
- Ruß GenWiki
- Miesteliai.lt
- Rusnės kaimo turizmo draugija
| ||||||||||||||