Sigitas Tamkevičius. Dievas mano šviesa. Žmonės ir darbai

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search

Arkivyskupijos darbininkai[taisyti]

Kai 1991 m. pradėjau vyskupo tarnystę, kurijoje dirbome septyniese: kardinolas Vincentas, generalvikaras vysk. Vladas Michelevičius, kancleris kun. Alfonsas Bulota, seselė Bronė, vairuotojas Antanas ir aš, vyskupas augziliaras. Pamažu kūrėsi bažnytinės institucijos – Caritas, Šeimos, Katechetikos, Jaunimo centrai, Ekonomo tarnyba, muziejus ir kt. ir tuo pat metu augo darbuotojų skaičius, kuris šiandien perkopė šešiasdešimties ribą. Visi darbuotojai yra labai reikalingi ir visiems reikia nors kuklaus atlyginimo, nes net ir idealistai žmonės ne tik kvėpuoja, bet ir valgo. Labai džiaugiuosi turėdamas tokią arkivyskupijos komandą, kurios galėtų pavydėti bet kuri pasaulietinė institucija. Tai žmonės, pasišventę savo tarnystei ir viską matuojantys ne pinigais. Tačiau toks darbuotojų skaičius vyskupui yra ir nuolatinis rūpestis, nes tik interneto komentuotojai tiki, kad Bažnyčia sėdi ant aukso puodo.

Vyskupai augziliarai[taisyti]

Kiekvienas vyskupas ordinaras yra pilnateisis savo vyskupijos šeimininkas ir yra atsakingas už savo vyskupijos medžiaginius bei dvasinius reikalus ir sielovadą. Didelė Kauno arkivyskupija jau beveik keturiasdešimt metų turi ne tik vyskupą – ordinarą, bet ir vyskupus augziliarus – pagalbininkus. Popiežius Jonas Paulius II man davė labai gerus pagalbininkus – pirmąjį vysk. Rimantą Norvilą, o kai jį paskyrė Vilkaviškio vyskupijos ordinaru, davė antrąjį pagalbininką vysk. Joną Ivanauską. Po netrumpos tarnystės Kauno arkivyskupijoje vysk. Jonas tapo Kaišiadorių ordinaru ir tuomet popiežius Benediktas XVI arkivyskupijos augziliaru paskyrė Kęstutį Kėvalą. Kaip mano pagalbininkai jautėsi šalia manęs, reikėtų jų klausti, bet man su jais tarnauti Bažnyčiai buvo labai lengva ir gera. Visi jie skirtingi charakteriais, bet panašūs darbštumu ir meile Bažnyčiai.

Arkivyskupijos kunigai[taisyti]

Lengviausia kunigus kritikuoti, to ir nesibodi daryti žiniasklaida. Aišku, niekas nepatikėtų, jei sakyčiau, kad visi kunigai yra šventi ir uoliai atlieka savo pareigas. Būti geru kunigu yra nelengva, kaip nelengva būti geru vyskupu, tėvu ar motina. Per ilgą laiką mačiau daugumą kunigų mylinčius Bažnyčią ir uoliai atliekančius savo pareigas. Didžiausias vyskupo džiaugsmas – matyti, kaip kunigas myli žmones ir jiems dalija save.

Neseniai važiuojant dviračiu sustabdė vienas vyras ir pradėjo pasakoti apie savo parapiją, kiek daug joje yra gero – vaikų dienos centras, senelių namai, renkasi Anoniminiai alkoholikai, klebonas su meile žmonėms patarnauja, vikaras rūpinasi jaunimu. Klausiausiai ir širdis džiaugėsi. Kaip būtų gera, jei panašius žodžius būtų galima išgirsti apie visus kunigus. Deja, kartkartėmis arba žiniasklaida paviešina, arba be jos pagalbos sužinau apie vieno ar kito kunigo klaidas ar nuodėmes. Kunigai taip pat yra mirtingi žmonės, ir šventimai neapsaugo jų nei nuo gundymų, nei nuo galimų nuodėmių. Skiriasi tik tai, kaip kunigas reaguoja į padarytas klaidas. Būna labai gera matyti kunigą kylantį iš priklausomybės duobės, bet ir labai liūdna, kai nepajėgia objektyviai vertinti save.

Per 22 metus įšventinau per 80 kunigų; šiuo metu jie sudaro daugumą darbingų arkivyskupijos kunigų, kai kurie darbuojasi Šiaulių vyskupijoje arba Lietuvos vienuolynuose. Džiaugiuosi, kad dauguma jų tarnauja labai ištikimai, nesiskųsdami, kad per menka parapija ar kas nors labai sunku. Kunigų šventimai visuomet būna neeilinė šventė ne tik šventinamiesiems ar pakviestiesiems kunigams, bet ir pačiam vyskupui.

Kunigai kolaborantai[taisyti]

Sovietinis režimas visų pirma traiškė tuos, kurie komunizmo kūrėjų buvo laikomi potencialiais priešais, tarp jų – ir kunigai bei vyskupai. Todėl reikėtų stebėtis ne tuo, kad jiems pavyko kai kuriuos kunigus bei vyskupus užverbuoti, bet tuo, kad net iš užverbuotųjų jie gaudavo labai mažai naudos. Dar prieš Liustracijos įstatymo priėmimą laikiausi nuostatos, kad kunigai, įkliuvę į KGB spąstus, privalo savo vyskupams papasakoti apie savo bėdas ir drauge su vyskupu nuspręsti, kaip toliau elgtis. Kunigai atsiliepė į šį paraginimą, bet tikriausiai ne visi. Kai buvo priimtas Liustracijos įstatymas, raginau visus kunigus prisipažinti sukurtai komisijai, nes kitu atveju net ir vyskupai negalės jų apginti.

Dievui pašvęstojo gyvenimo vyrai ir moterys[taisyti]

Kauno arkivyskupijoje yra daug Dievui pašventusių gyvenimą vyrų ir moterų; dauguma jų – 14-os moterų kongregacijų narės. Vyrų vienuolijų nariai kunigai – jėzuitai, pranciškonai, marijonai, kapucinai, saleziečiai – nepriekaištingai tarnavo ir tarnauja, ir jų indėlis į arkivyskupijos gyvenimą yra labai didelis. Manau, ir pasauliečiams kunigams yra gera matyti kunigus vienuolius, padarytus iš to paties molio, bet sugebančius visiškai pasišvęsti Kristaus vynuogyno reikalams.

Politikai ir valdžios žmonės[taisyti]

Kiekvienas vyskupas susitinka su daugeliu politikų ir valdžios žmonių. Politikams rūpi, kad vyskupai ir kunigai būtų palankiai nusiteikęjų atžvilgiu, nes tuomet tikisi daugiau sėkmės per rinkimus. Jie žino, kad Lietuvoje vien katalikais save laikančiųjų yra beveik 80 procentų gyventojų, todėl nepaisyti Bažnyčios jiems būtų ne per daug išmintinga. Dauguma politikų neprašo, kad už juos būtų agituojama, nes žino, kad Bažnyčia gali palaikyti tik tuos iš jų, kurie laikosi krikščioniškų nuostatų. Vienetiniai atvejai, kai kunigai kartais pasisakydavo už vieną ar kitą politiką, nesulaužo bendros taisyklės, bet lieka kaip nemaloni ir Bažnyčią kompromituojanti išimtis.

Kartais tekdavo politikus supykinti, kai garsiai įvardydavau Bažnyčiai nepriimtinas jų nuostatas gyvybės, alkoholio ir kitais visuomenei labai aktualiais klausimais.

Su valdžios žmonėmis įvairiais lygiais tekdavo bendrauti labai daug ir nepriklausomai nuo jų partinės priklausomybės. Malonu prisiminti, kad dauguma valdžios žmonių buvo geranoriški, bet tai nereiškė, kad visuomet atsiliepdavo į prašymus ar pasiūlymus. Nesunku būdavo suprasti jų ribotas galimybes, bet kai kada stebindavo pasaulietiškas gudrumas: viena kalbėdavo, kita darydavo. Taip atsitiko ir su bažnytinėmis žemėmis: buvo pažadėta jų neprivatizuoti ir viskas buvo padaryta atvirkščiai.

Interesantai[taisyti]

Vyskupo dienotvarkėje per penkias darbo dienas interesantai užima daug vietos. Bandžiau priimti visus, kurie kreipdavosi tiek asmeniniais, tiek visuomeniniais ar bažnytiniais reikalais. Susitikimai užtrukdavo nuo pusvalandžio iki valandos. Žmonės ateidavo su savo idėjomis, planais ir pasiūlymais; ateidavo su skundais, nusivylimais arba tiesiog norėdami išsipasakoti savo bėdas. Dažnai priešpietinio laiko interesantams būdavo per maža, todėl su kitais susitikdavau ir popietiniu metu, nors vėliau įsitikinau, kad taip reikėtų daryti tik išimtiniais atvejais, nes nebelieka laiko kitiems darbams. Du trečdaliai interesantų iš anksto užsiregistruodavo, bet dalis ateidavo apie susitikimą net nepranešę; kunigai irgi mąstė, kad vyskupas bet kuriuo metu suras jiems laiko. Bandžiau to laiko surasti.

Statybos ir remontai[taisyti]

Būtų labai gera, jei dvasininkams nereikėtų turėti reikalų nei su statybomis, nei su remontais. Deja, tai utopija. Po Nepriklausomybės atkūrimo pamažu buvo grąžinami sovietinės valdžios nacionalizuoti pastatai, kurie buvo labai reikalingi besikuriančioms bažnytinėms institucijoms. Gatvės viduryje neįkurdinsi nei Katechetikos centro su vadovėliais, nei Caritas su vargšams skirtu maistu ar drabužiais. Atgautieji pastatai dažniausiai būdavo apverktinos būklės ir reikalaudavo didelių remontų. 1991 metais atgavome patį pirmąjį pastatą –arkivyskupijos rūmus, kuriuose reikėjo nuo stogo iki rūsio viską remontuoti. Panašiai buvo su kitu dideliu arkivyskupijos pastatu Papilio g. 5, pradžioje priklausiusiu Kunigų seminarijai. Dėkojau Dievui, kad Ekonomo tarnyboje dirbo labai sąžiningi ir geri žmonės, tokie kaip Mečislovas Paulauskas, kuriais galėjau pasitikėti ir būti ramus, kad jie padarys viską, ką tik galima padaryti. Bet pinigų ieškoti dažniausiai tekdavo pačiam arkivyskupui. Kai kurie aukotojai, kaip antai, Donetas ir Rita Karčiauskai, Kęstutis ir Egidija Vaicekauskaibuvoypačdosnūs ir savalaikiai. Tačiau daugiausia gerų darbų pasisekė padaryti, remiant eiliniams aukotojams. Jei ne visi tie geradariai, net neįsivaizduoju dabartinio arkivyskupijos gyvenimo. Kai kuriuos darbus paremdavo ir Valstybė, įvertindama, kas Bažnyčiai nesugrąžinta ir kokį pozityvų vaidmenį ji atlieka tautos gyvenime. O tiems, kurie išgyvena dėl Valstybės paramos Bažnyčiai ir sako, kodėl jų, netikinčiųjų į Dievą, pinigai skiriami Bažnyčiai, atsakau, kad Lietuvoje apie 80 procentų gyventojų yra katalikai, kurie moka Valstybei mokesčius ir už jų pinigus išlaikoma daug pasaulietinių institucijų, nors tomis paslaugomis jie nepasinaudoja.

Arkivyskupijos finansai[taisyti]

Kai kas mano, kad vyskupijos maudosi piniguose. Labai gerai pažįstu finansinę visų vyskupijų padėtį ir dažnai matau vyskupus susirūpinusius, kaip reikės toliau gyventi. Tos pačios bėdos, kurios slegia paprastus, ne daug uždirbančius žmones, slegia ir vyskupijas. Kai kam atrodo, kad gal vyskupijas remia Vatikanas. Neremia, atvirkščiai, vyskupijos turi remti Apaštalų Sosto vykdomus darbus ir dėl šios priežasties vyskupai prašo, kad parapijose per metus būtų padarytos rinkliavas paremti misijoms, Šventajai Žemei ir kitiems Šventojo Sosto darbams.

Kauno arkivyskupija, kaip ir kitos vyskupijos, gyvena iš žmonių aukų. Tiesa, arkivyskupija šiek tiek pajamų gauna už nuomojamas patalpas ir Svečių namus, bet šių pajamų vos užtenka kukliems arkivyskupijos darbininkų atlyginimams. Net ir žemė, kuri galėtų būti parapijų ir arkivyskupijos daliniu pajamų šaltiniu, iki šiolei nėra ir nebus sugrąžinta, nes beveik visa jau yra privatizuota. Tačiau gal ir gerai, kad nėra užtikrinto pajamų šaltinio, nes tuomet Bažnyčia yra priversta jaustis keliaujančia.

Kunigų seminarija[taisyti]

Kunigų seminarija yra tarsi vyskupo akies lėliukė. Ji ir džiaugsmas, ir didelis rūpestis. Ji paruošia tarnystei kunigus, kuriais džiaugiasi tikinčioji liaudis, o su ja ir vyskupas. Tačiau ne viskas pasiseka jai padaryti. Pagaliau net Jėzaus mokykloje buvo vienas mokinys, kuris pinigus mylėjo labiau už savo Mokytoją.

Kunigų seminarija nuo 180 klierikų sumažėjo iki 20, ir tai kelia didelį rūpestį. Sekuliarizacijos ir mirties kultūros banga, ardanti šeimas, nuvertinanti gyvybę ir pataikaujanti žmonių instinktams, be jokios abejonės, apsunkina dabartinių jaunuolių ryžtą pasišvęsti Dievui ir žmonėms. Net sovietinės prievartos ratai mažiau traiškė žmonių moralines nuostatas, kaip tai daroma šiandien. Tačiau mes, Bažnyčios nariai, esame vilties žmonės, nes tikime, kad Dievas pasikvies reikalingų kandidatų. Tik reikia dirbti ir melstis. Šiemetinės viltys pranoko lūkesčius, kai į Kauno kunigų seminariją atėjo net 15 kandidatų.

Teologijos fakultetas[taisyti]

Su laisvei bundančia Lietuva prie Vytauto Didžiojo universiteto atsikūrė ir Teologijos fakultetas, kuriame teologijos bakalauro siekia būsimieji kunigai ir pasauliečiai. Dalis jų siekia magistro, o kai kurie – net daktarato. Sovietiniais laikais Teologijos fakultetas vegetavo pačioje Kunigų seminarijoje, dabar fakulteto programa yra patvirtinta Katalikiškojo ugdymo kongregacijos, o dėstytojai mokslinius laipsnius yra įsigiję ne tik Lietuvos, bet ir užsienio universitetuose. Kauno arkivyskupas pagal Teologijos fakulteto statutą atlieka Didžiojo kanclerio pareigas; jis yra atsakingas Katalikiškojo ugdymo kongregacijai, kad fakultete dirbtų tinkami dėstytojai ir būtų laikomasi patvirtintos programos. Teologijos fakultetas atkurtos Nepriklausomybės metais išleido daug bakalaurų ir magistrų – ne tik kunigų, bet ir pasauliečių. Ne visi jie tiesiogiai darbuojasi Bažnyčioje, bet, kad ir kur būtų, neša Evangelijos šviesą.

Parapijų vizitacijos ir Sutvirtinimas[taisyti]

Kiekvienais metais tenka aplankyti daug parapijų. Didelėse parapijose kasmet teikiu Sutvirtinimo sakramentą, o vizitacija vyksta maždaug dvidešimtyje parapijų. Vyskupo pareiga bent kas penkerius metus aplankyti kiekvieną parapiją, tai yra patikrinti, kaip joje vyksta gyvenimas – sprendžiami ekonominiai ir sielovadiniai reikalai. Vizituojamose parapijose vyskupas lankosi du kartus. Vieną kartą su arkivyskupijos institucijų darbuotojų komanda atliekama darbinė vizitacija susitinkant su parapijos aktyvu, aplankant mokyklą, savivaldybę ir seniūniją. Antrą kartą atvažiuojama sekmadienį, kai klebonas pateikia visų parapijiečių akivaizdoje ataskaitą, o vyskupas pasirengusiems jaunuoliams suteikia Sutvirtinimo sakramentą. Šios vizitacijos klebonams suteikia šiek tiek rūpesčio, bet parapijai būna visuomet naudingos. Panašiai naudingos, kaip ir klebono lankymasis pas savo parapijiečius.

Interviu aktualiais klausimais[taisyti]

Kiekvienais metais žiniasklaidai duodu daug interviu. Dažnai atsakymus parašau ir atvykusiam žurnalistui tereikia papildomai paklausti, jei į kurį klausimą nebuvau išsamiai atsakęs. Visada laikiausi ir laikausi nuostatos kalbėti su visais. Išimtį padarau tais atvejais, kai žiniasklaidos priemonė aiškiai rodo tendencingumą ir Bažnyčios atžvilgiu yra nusiteikusi akivaizdžiai nedraugiškai. Tokiems pasakoma, kad arkivyskupas kalbės tuomet, kai pradės keistis konkrečios žiniasklaidos priemonės pozicija. Niekinti Bažnyčią galima ir be vyskupo interviu.

Pilietinė pozicija[taisyti]

Vyskupas, kad ir kur jis būtų, negali užsimiršti esąs ne politikas, bet ganytojas. Tačiau vyskupas negali nesijausti esąs ir Lietuvos pilietis, kuriam rūpi Valstybės ir tautos ateitis. Todėl vienų džiaugsmui, kitų gal nusivylimui bandžiau būti pakankamai aktyvus pilietis ir esminiais klausimais daug kartų viešai pasisakydavau. Daug kas norėdavo, kad vyskupas nuolat kalbėtų visais jiems rūpimais klausimais. Laikiausi nuostatos, kad vyskupas privalo kalbėti ten, kur labai aiškiai turi būti išreikšta krikščioniška pozicija, o ten, kur vyksta politinės ar kitokios peštynės, vyskupas geriau tesimeldžia, nebent situacija reikalautų nestandartinių sprendimų, kaip tai atsitiko prezidento apkaltos atveju.

Krikščioniškųjų vertybių gynimas[taisyti]

Ginti tikėjimą ir krikščioniškąsias vertybes buvo aktualu ne tik sovietiniais, bet ir laisvės metais. Atėjome iš totalitarinės sistemos, kuri buvo pavergusi daugelio žmonių protus ir širdis. Neišsilaisvinusiems žmonėms Bažnyčia ir laisvoje Lietuvoje liko svetima. Jie mielai būtų laikę kunigus ir Bažnyčią po septyniais užraktais. Todėl nuolat reikėjo dėti pastangų, kad būtų paisoma Bažnyčios teisių ir ji būtų pagarbiai traktuojama. Greta „buvusiųjų“ greitai atsirado liberalios mąstysenos žmonių, kurie laisvę suprato kaip galimybę nepaisyti jokių moralės apribojimų. Jiems moralu buvo tik tai, kas padėjo auginti jų milijonus, nors ir žmonių skurdo kaina. Jie leido laikraščius, panašius į „20 kapeikų“, jie užtvindė Lietuvą karčemomis ir kontraceptikais, jie užvaldė žiniasklaidą, jie norėjo manipuliuoti net žmogaus gyvybe. Ir vyskupai turėjo garsiai pasakyti, kas yra kas. Tas balsas ne visuomet būdavo išgirstas, tačiau buvo pasakytas.

Kelionės namie ir svetur[taisyti]

Per metus būna apie keturis Vyskupų Konferencijos posėdžius. Du kartus per metus posėdžiaujame po tris dienas. Nuo balandžio iki lapkričio beveik kiekvieną sekmadienį tenka lankyti arkivyskupijos parapijas. Balandžio ir gegužės mėnesiais išvažiavimų į parapijas būna po tris keturis kartus kiekvieną savaitę. Kiekvienais metais būna tolimesnių kelionių už Lietuvos ribų, kurios užtrunka nuo kelių iki keliolikos dienų. Pačios įsimintiniausios kelionės būdavo pas lietuvius Amerikoje ir Kanadoje, taip pat Romos bei Šventosios Žemės aplankymai. Prisilietimas prie Šventosios Žemės ir pirmųjų krikščionių bei apaštalų vietų visuomet palikdavo neišdildomų įspūdžių ir prisiminimų.

Asmeninės rekolekcijos[taisyti]

Kasmet dalyvauju bent trejose, o dažniausiai ketveriose rekolekcijose po tris dienas ir daugiau: tris kartus uždaros rekolekcijos su kunigais ir vienos rekolekcijos su vyskupais. Būdavo metų, kai dar pridėdavau savaitės rekolekcijassuJėzaus Draugijos kunigais. Kiekvienos rekolekcijos turėdavo savo dvasinį užtaisą, bet svarbiausia – tai buvo galimybė sustoti nuo kasdienio bėgimo ir pabūti tyloje su Viešpačiu. Gerai jausdavausi, kai kunigai rimtai įsitraukdavo į rekolekcijas, bet kartais tai padaryti jiems sekdavosi nelengvai.

Šiluvos atlaidai ir šventės[taisyti]

Kasmet rugsėjo pradžioje Šiluvoje vyksta didieji atlaidai, į kuriuos atvyksta labai daug piligrimų. Nepraleidžiu nė vienos dienos. Šios dienos visais atžvilgiais būna labai brangios. Tai ne tik aukojamos Mišios, katechezės, homilijos ir adoracija, bet ir įvairiausi žmonės – nuo pačių kukliausių vyresnio amžiaus žmonių iki ministrų ir prezidentų. Šiluvoje visi tampame piligrimais, ieškančiais antgamtinės šviesos ir ramybės.

Kiekvieno mėnesio 13-oji diena Šiluvoje yra šventė. Šaltuoju metų laiku piligrimų sumažėja, o pavasario ir vasaros mėnesiais jų būna labai daug. Bandau nepraleisti nė vienos mėnesinės Marijos šventės. Matau, kad ir kai kuriuos kunigus Šiluvos Dievo Motina yra „užkabinusi“ – jie atvyksta net neturėdami įpareigojimų, tiesiog dėl vidinės traukos.

Nuo Šiluvos jubiliejaus kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį Šiluvoje būna Ligonių diena. Šią dieną labiausiai mėgstamos ir lankomos yra vakaro Mišios su Vidinio gydymo pamaldomis.

Kunigų konferencijos[taisyti]

Kiekvieną mėnesį kunigai renkasi į arkivyskupijos kurijos salę, kur vyksta kunigų nuolatinio ugdymo konferencijos. Tai proga kunigams ne tik išgirsti ką nors naujo ir reikalingo ar susitikti su savo vyskupais, bet ir pabūti su tos pačios tarnystės broliais. Kunigo gyvenime tai labai svarbu. Pastebėjau, kad jei kunigas pradeda praleisti šias konferencijas, tai būna signalas, kad jau yra atsiradę kažkokių problemų. Jei kunigui nesiseka užmegzti gerų ryšių su parapijiečiais ir jis dar vengia bendravimo su kitais kunigais, tai nukunigėjimas jau būna beveik užprogramuotas.

Pagalba kunigams ir parapijoms[taisyti]

Arkivyskupija turi Paramos kasą ir ją kreiptis turi teisę kiekvienas kunigas ir kiekviena parapija. Ją įkūriau, siekdamas sudaryti galimybę pagelbėti kunigams ir parapijoms, kai tos pagalbos nesurandama kitur. Nors Paramos kasos galimybės yra ribotos, bet dažniausiai prašymai yra patenkinami. Kad nebūčiau šališkas, įkūriau penkių kunigų komisiją, kuriai pristatau prašymus ir kuri sprendžia visiškai ar iš dalies juos patenkinti. Jei tuomet, kai buvau klebonas, būčiau turėjęs galimybę, esant reikalui, gauti neatlygintiną paramą, ne kartą būtų buvę akyse šviesiau. Paramos kasą kuria patys kunigai, parapijos ir arkivyskupija. Kasmet įvairiai pagalbai išleidžiame apie 200 tūkstančių litų ir ši pagalba pasiekia ne tik arkivyskupiją, bet net ir tolimus pasaulio kraštus, kur Bažnyčios nariai turi vienokio ar kitokio vargo.

Jau pribrendo laikas kurti solidarumo fondą, kad didesnės ir pajėgesnės parapijos remtų mažesniąsias ir kad mažesnėse parapijose dirbantys kunigai turėtų daugiau saugumo, bet netampant išlaikytiniais. Negalime pakartoti valstybės padarytų klaidų, kai socialinė parama paskatino žmones nebedirbti ir gyventi iš pašalpų. Kunigai solidarumo idėjai pritaria, todėl tereikia neatidėliojant paruošti įstatus ir žengti naują bei labai reikalingą žingsnį.

Parapijų ir rektoratų kūrimas[taisyti]

Arkivyskupija yra gyvas organizmas: vieni nariai auga, kiti nunyksta. Uždariau keletą parapijų, kur beveik neliko tikinčiųjų, kaip antai: Skarulių, Ugionių ir Šaravų. Tačiau susikūrė kitos labai gyvybingos parapijos – Kėdainių Šv. Juozapo, Ukmergės Švč. Trejybės, Jonavos Šv. apaštalo Jono, Domeikavos Lietuvos kankinių, Pašilės Šv. Barboros, Kauno Palaimintojo Jurgio Matulaičio, Švč. M. Marijos Rožančiaus Karalienės (Palemono), Šventosios Dvasios (Šilainių), Gerojo Ganytojo (Dainavos). Pradėjo veikti nauji rektoratai – Šv. Gertrūdos (marijonų), Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos), Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų), Švč. Trejybės (seminarijos), Švč. M. Marijos Apsilankymo (Pažaislio), Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų), Šv. Mikalojaus (benediktinių), Švč. Sakramento su nuolatine Eucharistijos adoracija. Ligoninėse ir katalikiškose mokyklose atsirado koplyčios, kur nuolat ar tam tikru laiku yra aukojamos Mišios.

Kuriantis naujoms parapijoms, reikėjo statyti naujas bažnyčias ar kapitališkai remontuoti buvusias. Taip atsirado trys naujos bažnyčios Kaune, o dvi – už jo ribų: Girkalnyje ir Domeikavoje. Bažnyčių statybų pradžios laukia jau įkurta Jonavos Šv. apaštalo Jono ir būsima Kauno Palaimintojo Jono Pauliaus II parapijos.

Dekanatų centrai[taisyti]

Vykdydami Sinodo nutarimus, įkūrėme dekanatų centrus. Jų kūrime labai gražiai pasidarbavo vysk. J. Ivanausko vadovaujami dekanai. Dekanatų centruose susikūrė aktyvių žmonių grupės, kurios rūpinasi pagrindinėmis pastoracijos šakomis – tikybos dėstymu, šeimų bei jaunimo sielovada ir Caritas reikalais.

Katalikiškos mokyklos ir universitetai[taisyti]

Arkivyskupijoje turime dvi – Vyturio ir J. Urbšio – katalikiškas mokyklas, kurių vienas iš steigėjų yra arkivyskupija; turime dvi privačias- Jėzuitų ir Jono Pauliaus II -gimnazijas. Dar kai kurios mokyklos turi kapelionus ir bando lygiuotis į kitas katalikiškas mokyklas. Kai kam atrodė, kad Kaune yra per daug katalikiškųjų mokyklų; man regis, kad jų yra tiek, kiek reikia. Demokratinėje valstybėje yra visiškai normalus reiškinys, kad kuriasi mokyklos, turinčios specifinę mokinių ugdymo kryptį.

Kaunas yra akademinio jaunimo miestas. Didieji universitetai – Vytauto Didžiojo universitetas, Kauno technologijos universitetas ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas turi kapelionus ir sielovados referentus, kurie sudaro galimybę dvasinių vertybių ieškantiems studentams dalyvauti įvairiose programose.

Dienotvarkė[taisyti]

Gyventi pagal dienotvarkę mane išmokė Kunigų seminarija – kėlimasis pusiau septintą ir poilsis nuo pusiau vienuoliktos valandos. Pagal šią dienotvarkę jau gyvenu penkiasdešimt aštuoneri metai. Kariuomenė ir lageris tą dienotvarkę pakoregavo labai nežymiai. Buvo metų, kada atrodė, jog galima nuo ryto iki vakaro bėgti ir bėgti. Vėliau atėjo supratimas, kad reikia ir poilsio. Net ir atostogų reikia. Todėl su malonumu vasarą sėdu ant dviračio ir valandą ar dvi važiuoju Nemuno pakrantėmis. Kasmet kelias savaites praleidžiu prie jūros ar Kulautuvos pušyne.

Nemažai laiko vyskupo dienotvarkėje užima rašymas. Per metus tenka parengti iki 80 homilijų ir dar tiek pat įvairių straipsnių, interviu ir kitų rašinių. 2012 metais parašiau 170 rašinių. Visi rašantieji religine tematika žino, kad prieš rašymą būna skaitymas, mąstymas ir malda. Dėkoju Dievui, kad ant stalo stovi kompiuteris. Dėkoju Dievui, kad šiandien ne sovietmetis ir nereikia rašomąja mašinėle persirašyti kokią nors A. Maceinos Niekšybės paslaptis ar kitą pro geležinę uždangą prasiskverbusią knygą, bet galima rinktis ir skaityti tik pačias geriausias knygas. Buvo laikas, kai klebonaudamas homilijų nerašydavau, bet turėdavau tik planą, apie ką reikės kalbėti, dabar gi pasirašau viską. Jau šešiolika metų kiekvieną savaitę ką nors parašau ir nusiunčiu Valstiečių laikraščiui.

Privatus gyvenimas[taisyti]

Privataus gyvenimo vyskupai beveik neturi. Girdėjau kartą kalbant Lietuvos prezidentą, kad po inauguracijos prezidentui privataus gyvenimo nebelieka. Tai tęsiasi per vieną ar kelias prezidento kadencijas. Vyskupo vieša tarnystė tęsiasi iki tol, kol popiežius leidžia jam pasitraukti į emeritūrą. Ši tarnystė gali trukti kelias dvidešimtis metų. Visą laiką neapleidžia suvokimas – esi tarsi žiburys ant kalno ir į tave nukreiptos daugelio akys: vieni laukia drąsinančio žodžio ir pavyzdžio, kad galėtų sekti Kristų, kiti nepraleidžia progos paleisti kritikos strėlę ar piktą žodį. Vyskupas ir vienus, ir kitus turi mylėti ir linkėti tik gera. Antraip būtų pralaimėjimas.

Ačiū Dievui[taisyti]

Dėkoju Dievui už padovanotą gyvenimą. Už tėvus, kurie išmokė tikėti ir mylėti. Už pašaukimą tarnauti altoriui ir žmonėms. Už daugybę sutiktų žmonių – už vyskupus, kunigus, vienuolius ir seseris vienuoles. Už ištikimuosius pasauliečius, su kuriais dirbau ir kurių tikėjimas bei meilė buvo man didelė atrama. Prisiminimuose paminėjau tik nedaugelį, o jų buvo labai daug ir labai gerų. Daugeliui jų jaučiu dėkingumo ir meilės skolą.

Dėkoju Dievui ne tik už šviesius kelio tarpus, bet ir už patirtus sunkumus, lagerio bei tremties metus; dėkoju už išaušusį Lietuvos laisvės rytą. Kunigo ir vyskupo tarnystės metais buvo visko – labai šviesių dienų, kai norėjosi iš džiaugsmo šaukti, kaip gera gyventi Bažnyčioje, bet būdavo ir audringų dienų, kai meldžiausi: „Tėve, jei galima, tegu ši taurė praeina pro mane.“ Sutinkami priešiškumai tikriausiai buvo reikalingi kaip tas dyglys, apie kurį kalba apaštalas Paulius. Už patirtą blogį visiems esu atleidęs ir meldžiu Viešpatį, kad jis būtų gailestingas ir man, ir mano nedraugams. Feciquodpotui – dariau, ką pajėgiau. Viešpatie, atleisk, jei ko nepadariau, galėdamas padaryti.

Epilogas[taisyti]

Rugsėjo mėnesį Šventajam Tėvui pasiunčiau laišką:

Šventasis Tėve,
šiais metais dėkoju Dievui už 75-erius gyvenimo metus; 29-erius metus praleidau kunigo tarnystėje, 45 metus – Jėzaus Draugijoje ir 22 metus – vyskupo tarnystėje. Dievui laiminant, bandžiau ištikimai tarnauti Bažnyčiai, kurios džiaugsmais ir rūpesčiais kasdien gyvenau ir tebegyvenu. Dėkoju Dievui už daugelį kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kurie padėjo atlikti man Bažnyčios patikėtą tarnystę. Atsižvelgdamas į kanonų teisės kodekso kan. 401 § 1, prašau, Jūsų Šventenybe, atleisti mane nuo Kauno arkivyskupijos ordinaro pareigų ir Kauno arkivyskupijai paskirti naują ganytoją.

Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ

Šaltiniai[taisyti]


Autorius: Sigitas Tamkevičius

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Edvinas Giedrimas – autorius (+27020-0=27020 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius (+619-1=618 wiki spaudos ženklai).