Sigitas Tamkevičius. Dievas mano šviesa. Arkivyskupo Katedra

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search

Šventojo Tėvo dekretas[taisyti]

1996 m. balandžio 29 d. man paskambino nuncijus arkivysk. J. M. Garcia ir paprašė, kad popietiniu metu pas kardinolą atvyktų kas nors iš arkivyskupijos kunigų konsultorių. Suvokiau, kad bus pranešta svarbi žinia. Atvykęs nuncijus arkivysk. J. M. Garcia paskelbė, kad popiežius priėmė kardinolo Vincento Sladkevičiaus atsistatydinimą sulaukus 75 metų amžiaus ir naujuoju Kauno arkivyskupijos ordinaru skiria mane.

Savo kalboje nuncijus aukštai įvertino kardinolo tarnystę ir jo pasišventimą Bažnyčiai sunkiais priespaudos metais. Taip pat išreiškė viltį, kad naujas ordinaras tęs pradėtus jo darbus ir ypač rūpinsis atnaujinti Kunigų seminariją ir visą bažnytinį gyvenimą Vatikano II Susirinkimo dvasia.

Išgirdus apie naują paskyrimą širdyje kunkuliavo prieštaringi jausmai: buvo malonu girdėti, kad Šventasis Tėvas teigiamai įvertino mano, kaip kunigo ir kaip vyskupo, tarnystę, kita vertus, užgriuvo suvokimas, kad nuo dabar visur ir už viską man pačiam reikės prisiimti atsakomybę. Negalėsiu mąstyti, kaip būdavo iki šiolei: aš siūlau idėją, o kardinolas arba jai pritaria, arba atmeta, tačiau bet kokiu atveju visa atsakomybė tenka ne man, bet jam.

Kanoninis arkivyskupijos perėmimas[taisyti]

Prieš įvyksiantį ingresą reikėjo atlikti kanoninį arkivyskupijos perėmimą dalyvaujant visiems konsultoriams. Gegužės 17 d. prisiekiau, kad vienybėje su Apaštalų Sostu ištikimai atliksiu man skirtas Kauno arkivyskupo pareigas. Arkivyskupijos kunigams buvo sensacija: vieniems džiaugsmas, kitiems gal nusivylimas, bet manęs neapleido rūpestis – kaip seksis tarnauti tokioje didelėje arkivyskupijoje? Ramino penkerių metų tarnystės patirtis, kad daug kas gana gerai pažįstama, nes kardinolas visur stūmė mane į priekį, todėl nesijaučiau visai naujokas, kaip tas, kuris, tik įmestas į vandenį, pradeda mokytis plaukti.

Gegužės 19 d. turėjo vykti ne tik mano ingresas – drauge šventėme Lietuvos bažnytinės provincijos 70 metų jubiliejų. 1926 metais arkivysk. Jurgiui Matulaičiui vadovaujant, buvo parengtas Lietuvos bažnytinės provincijos su metropoline Kauno arkivyskupija ir keturiomis sufraganinėmis vyskupijomis projektas. Popiežius Pijus XI apštališkąja konstitucija Lithuanorum gente“ įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją.

Į iškilmę atvyko nuncijus arkivysk. J. M. Garcia, arkivysk. A. J. Bačkis, visi Lietuvos vyskupai, broliškų konfesijų atstovai, daug kunigų, vienuolių, prezidentas Algirdas Brazauskas, keli ministrai – Linas Linkevičius, Vladislovas Domarkas ir Algirdas Saudargas, prof. Vytautas Landsbergis, VDU rektorius Bronius Vaškelis ir kiti aukšti svečiai.

Per iškilmę nuncijus kalbėjo apie vienybės reikšmę Bažnyčioje, nes vyskupų vienybė užtikrina vienybę visoje Bažnyčioje ir net ugdo vienybę tautoje.

Kardinolas V. Sladkevičius sakė: Dėkoju Dievui, kad jis į Kauno arkivyskupijos sostą pakvietė taip man artimą asmenį <...> kartu buvome „Kronikos “krikštatėviais. Kardinolas labai nuolankiai atsiprašė, kad gal ne viską sugebėjęs padaryti, ko iš jo tikėjosi Šventasis Tėvas, nes 25 metus praleido tremtyje, o pradėjęs eiti pareigas jau neturėjo jaunatviškos energijos.

Per Mišias kalbėjau: 70 metų ilgumo Lietuvos Katalikų Bažnyčios istoriją galima suskirstyti į tris periodus: 14 Nepriklausomybės metų, 50 persekiojimo metų ir 6-eri atkurtos Nepriklausomybės metai, kai buvo atgauta laisvė ir sukurtos dvi – Kauno ir Vilniaus metropolijos. Taigi 20 metų laisvėje ir 50 metų priespaudoje, beveik visiškoje izoliacijoje nuo Visuotinės Bažnyčios. Šios aplinkybės nulėmė Lietuvos vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų tiek heroizmą, tiek netektis. Per 14 metų Bažnyčia augo ir tvirtėjo ir apie tai liudija daugelio kunigų ir tikinčiųjų herojiška ištikimybė priespaudos metais. Didžiuojamės kankiniais, drąsiai prisiėmusiais kančią už Evangeliją ir krikščioniškąsias vertybes, bet kartu liūdime dėl tų, kuriems Kristaus kryžius buvo per sunkus.

Noriu pareikšti pagarbą ir meilę apaštališkajam nuncijui Justo Mullor Garcia, o per jį Šventajam Tėvui, patikėjusiam man svarbias ir atsakingas pareigas, kurias reikės atlikti šiuo sunkiu Bažnyčiai ir Lietuvai laikotarpiu. Noriu nusilenkti mūsų brangiam kardinolui Vincentui Sladkevičiui, kuris buvo mano pirmas mokytojas ir auklėtojas, kai, turėdamas vos 16 metų, peržengiau Kunigų seminarijos slenkstį, ir iš kurio, jau dirbdamas vyskupo pareigose, mokiausi per pastaruosius penkerius metus. Ačiū jums visiems, vyskupai, broliai kunigai, vienuoliai, seserys ir tikintieji, kurie rėmėte ir buvote kartu tiek kančios, tiek džiaugsmo valandose. Jūsų solidarumas ir malda padėjo išsaugoti ne tik meilę Viešpačiui, bet ir pergalės viltį. Labai aiškiai matau savo pareigas, esamas sunkenybes, uždėtą atsakomybę, o kartu ir savo žmogiškąjį trapumą, todėl pirmiausia prašau jūsų visų maldos. Padėkite taip pat ir darbais, aktyviai įsijungdami į Bažnyčios misiją ir būdami vienybėje su savo ganytoju.

Pirmas didžiausias rūpestis – tai kunigijos atnaujinimas, nauji pašaukimai ir tinkamas jų formavimas. Visur reikalingi ne samdiniai, bet Kristaus meile degantys vyrai, kuriems Dievo ir žmonių reikalai yra virš visų jų asmeninių interesų.

Antras didelis rūpestis – tai katechezės ir evangelizacija. Didelė tautos dalis yra praradusi krikščioniškus pagrindus ir ją reikia iš naujo evangelizuoti.

Labai daug tikiuosi iš tų, kurie, mylėdami Dievą ir žmones, turėjo drąsos visiškai pasišvęsti Dievui. Ilgi kunigystės metai mane įtikino, kad šiais žmonėmis galima pasitikėti ir juos galima pastatyti ten, kur yra pats sunkiausias darbas ir didžiausia atsakomybė. Labai daug tikiuosi iš pasauliečių. Be jų pagalbos Bažnyčia negalės drąsiai pasitikti trečiojo tūkstantmečio.

Vyskupas yra pašauktas skelbti Dievo žodį, todėl jo pareiga yra kalbėti „laiku ir ne laiku“: skelbti Evangeliją, mokyti, gydyti, kas sužeista, o esant reikalui perspėti ir pabarti. Todėl pažadu – nebūsiu tylintis vyskupas ir kiekvieną sekmadienį skelbsiu Dievo žodį.

Baigiu apaštalo Pauliaus žodžiais: „Mes pasitikime jumis Viešpatyje, kad vykdote ir vykdysite, ką jums įsakome. Viešpats telenkia jūsų širdis į Dievo meilę“ (2 Tes 3,4).

Po pietų arkivyskupijos salėje vyko konferencija, skirta Lietuvos bažnytinės provincijos 70-mečiui paminėti. Tarp kitų prelegentų kalbėjau ir aš apie Bažnyčios dabartį ir ateities uždavinius.

Iškilmės ateina ir praeina, o po jų seka kasdienybė su nesibaigiančiais darbais. Ji prasidėjo kitą dieną.

Muziejaus g. 11[taisyti]

Šalia Maironio namo, kuriame įsikūręs Lietuvių literatūros muziejus, per didelį vargą atgavome pastatą, kuris kažkada tarnavo kaip sandėlis, o po nacionalizacijos jame buvo įsikūręs DOSAF’as. Atidaviau šį pastatą su žemės sklypu Eucharistinio Jėzaus seserims, kad jos galėtų įsikurti Kauno senamiestyje ir toliau tarnautų Bažnyčiai, kaip tarnavo per visą sovietmetį. Įvairių fondų padedamoms seserims pasisekė įsirengti centrinį kongregacijos namą. Šis pastatas seserims eucharistietėms buvo kukli Bažnyčios dovana už jų ištikimą tarnavimą sunkiais priespaudos metais.

Sielovados programa[taisyti]

Vyskupų Konferencijai pasiūliau sielovadinės programos apmatus, kurie buvo paskelbti leidinyje „Bažnyčios žinios“ pakviečiant kunigus siųsti savo pasiūlymus. Ruošdamiesi sutikti 2000 m. jubiliejų, vyskupai siekė veikti ne apgraibomis, bet turėdami aiškias gaires, ko norima ir ko siekiama. Po aštuoniolikos metų malonu pastebėti, kad daugelis dalykų, kurie buvo įrašyti į šią programą kaip siekiamybė, Lietuvos vyskupijose buvo iš dalies ar pilnai įgyvendinti.

Kunigų taryba[taisyti]

Gegužės mėnesį kunigai rinko arkivyskupijos Kunigų tarybą. Rinkimų rezultatai parodė, kurie kunigai turi didžiausią pasitikėjimą tarp savo kolegų. Tarp daugiausia balsų gavusiųjų buvo kun. Eugenijus Bartulis, mons. Alfonsas Svarinskas, kun. Jonas Ivanauskas, kun. Vytautas Vaičiūnas ir kt. Iš daugiausia balsų gavusiųjų kunigų paskyriau Konsultorių tarybą. Per pirmąjį Kunigų tarybos posėdį diskutavome, kokiam tikslui turėtų tarnauti Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia. Vieni manė, kad ji turėtų būti sugrąžinta Lietuvos kariuomenei, bet didesnioji dalis palaikė mintį, kad ši bažnyčia turėtų tarnauti visiems tikintiesiems.

Artėja rinkimai[taisyti]

Artėjant Seimo rinkimams, Vyskupų Konferencija paskelbė atsišaukimą į Lietuvos tikinčiuosius, apžvelgdama dabartinę Lietuvos padėtį ir nurodydama tikintiesiems, į ką reikėtų kreipti dėmesį, pasirenkant būsimus Seimo narius. Vyskupų kreipimasis buvo pakankamai išsamus, bet per ilgas, todėl svarbios mintys lengvai galėjo paskęsti tarp daugelio kitų. Kad Vyskupų Konferencijos pareiškimas pasiektų plačią visuomenę, Vilniaus arkivyskupijos kurijoje surengėme spaudos konferenciją ir joje Vilniaus arkivyskupas ir aš pristatėme priešrinkiminį vyskupų laišką. Sunku įvertinti, kiek panašūs pareiškimai duodavo naudos, bet gera buvo bent tai, kad vyskupai netylėjo. Žmonės turėjo galimybę mąstyti ir spręsti, ką rinkti.

Metropolito palijus[taisyti]

Birželio 29 d. Romoje, Šv. Petro bazilikoje, dideliam būriui metropolitų iš viso pasaulio, tarp jų ir man, buvo įteikti palijai, žymintys metropolito valdžią ir vienybę su Apaštalų Sostu. Buvau giliai sujaudintas, kai įteikiant palijų popiežius pakilo ir apkabinęs pasveikino. Priimdamas palijų padėkojau popiežiui už jo meilę Lietuvai ir paprašiau, kad per mane laimintų visus lietuvius. Liepos 1 d. Jonas Paulius II priėmė mane asmeninėje audiencijoje. Drauge su manimi buvo ir du studentai – kun. Adolfas Grušas ir kun. Arnoldas Valkauskas. Kitą dieną popiežius pasikvietė pietų; buvo proga visą valandą pasikalbėti apie Bažnyčios reikalus Lietuvoje. Mačiau, kokį gilų įspūdį popiežiui buvo palikęs apsilankymas Kryžių kalne.

Būdamas Romoje, turėjau galimybę apsilankyti Katalikiškojo auklėjimo kongregacijoje ir išsamiai aptarti Kunigų seminarijos reikalų ir jau pradėtų reformų. Džiaugiausi, kad Kongregacija patvirtino visa, kas seminarijoje buvo daroma. Kanoniniai siuntimai

Siekdami sutvarkyti tikybos dėstymą mokyklose, mes, vyskupai, sutarėme, kad tikybą dėstys tik tie tikybos mokytojai, kurie turės vyskupo pasirašytą kanoninį siuntimą. Jo išdavimu pasirūpins kiekvienos vyskupijos Katechetikos centras, derindamasis su parapijos klebonu.

Dekanatų pertvarkymas[taisyti]

Tuojau po Nepriklausomybės paskelbimo Kauno arkivyskupijoje buvo padaryta administracinė reforma ir dekanatų centrais tapo prieškariniai dekanatų centrai. Tuomet buvo mąstoma, kad reikia atkurti visa tai, kas buvo prieš karą. Deja, ši reforma nepasiteisino, nes kai kurie dekanatų centrai buvo tik maži bažnytkaimiai. Tad išklausęs Kunigų tarybos nuomonės pertvarkiau dekanatus, kad jų centrai sutaptų su rajonų centrais ir dekanatui priklausytų parapijos, esančios rajono ribose. Susikūrė 7 dekanatai: Kauno I (miesto) ir Kauno II (rajono) dekanatai, taip pat Jurbarko, Jonavos, Raseinių, Kėdainių ir Ukmergės dekanatai.

Palemono bažnyčia[taisyti]

Lietuvos saleziečių kunigų rūpesčiu buvo užbaigta statyti Palemono Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia. Ją per Žolinę pašventinau. Naujai įsteigta parapija liko saleziečių globoje.

Dar 1990 m. šioje Kauno vietoje buvo pradėta rūpintis naujos bažnyčios statyba. Geradaris doc. V. Taujenis padovanojo žemės, ant kurios ir buvo pastatyta graži bažnyčia. Statant daug pasidarbavo kun. Krizantas Juknevičius SDB. Šalia bažnyčios buvo pastatyti saleziečių vyrų ir moterų vienuolynai. Atsirado viltis, kad pietvakarinėje Kauno dalyje ims pulsuoti nauja gyvybė.

Moterų vienuolių kongregacijos[taisyti]

Rugpjūčio 9 dieną Kaune įvyko visos Lietuvos moterų vienuolių suvažiavimas. Suvažiavimas prasidėjo Kauno arkikatedroje bazilikoje, kur šv. Mišias koncelebravo Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis ir beveik visi Lietuvos vyskupai. Sveikindamas susirinkusias seseris, pasidžiaugiau, jog Lietuvos Bažnyčios istorijoje pirmą kartą į suvažiavimą susirenka seserys iš visų kongregacijų: “Tai šiandieninės Bažnyčios dvasia: ne užsidaryti, ne apsitverti mūro sienomis, ne izoliuotis nuo pasaulio, bet drauge spręsti iškylančius uždavinius”. Taip pat priminiau seserims Jono Pauliaus II žodžius: “Jūs turite ne tik prisiminti ir papasakoti garbingą istoriją, bet ir privalote kurti didžiąją istoriją! Žvelkite į ateitį, kur Šventoji Dvasia jus kreipia, kad per jus padarytų didžių dalykų”.

Kauno arkivyskupijoje veikė daug moterų kongregacijų. Rugsėjo 28 d. visų kongregacijų atstovės susirinko Pal. Jurgio Matulaičio namuose į konferenciją aptarti Dievui pašvęstojo gyvenimo. Konferencijoje dalyvavo 128 seserys. Pristačiau lietuvių kalba išleistą Šventojo Tėvo adhortaciją Vita consecrata ir pakviečiau seseris dar labiau bendrauti su savo ganytojais, kad bendras darbas neštų kuo geriausių vaisių. Paraginau jaunas seseris studijuoti teologiją, nes taip jos bus pajėgesnės vykdyti Bažnyčios misiją.

Ses. Albina Pajarskaitė MVS aptarė dabarties sunkumus ir atkreipė dėmesį, kad reikia ne per daug dairytis, kaip gyvuoja kitų kraštų moterų vienuolynai, bet rūpintis išsaugoti savo tautoje subrandintus dvasinius turtus.

Georgo von Hertlingo medalis[taisyti]

1996 m. lapkričio 3 d. Vokietijoje Regensburgo rotušėje labai iškilmingoje aplinkoje man buvo įteiktas Georgo von Hertlingo medalis už veiklą ginant tikinčiųjų teises. Georgo von Hertlingo medalis yra teikiamas asmenims už nuopelnus Katalikų Bažnyčiai. Pagrindinę ilgą kalbą, vadinamąjį Laudatio, įteikiant medalį pasakė Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kard. Josephas Ratzingeris (būsimasis Benediktas XVI). Apžvelgęs sudėtingą Lietuvos istoriją, ypač po Molotovo-Ribentropo pakto, pristatė mano biografiją, išryškindamas Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidimą ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto sukūrimą. Priminė apie sekusią dešimties metų bausmę ir tarnystę Bažnyčioje po įkalinimo ir tremties.

Kard. J. Ratzingeris kalbėjo: Totalitarinei ideologijai prieš priešais stovi Dievo garbė. Kas ją pasirenka, tas turi prisiimti kančios kelią, leisti pajusti ant savęs ideologijos rimbą. Sigitas Tamkevičius savo gyvenime stojo Dievo garbės pusėn, prisiėmė pažeminimą, ieškojo ne pagyrų ir geros kloties, bet tiesos. Už tai šią valandą ir dėkojame jums, mielas Arkivyskupe; Georgo von Hertlingo medalis tebūna kukli mūsų padėkos už šį liudijimą išraiška. <...> Anuomet karingo, Bažnyčiai ir katalikybei priešiško liberalizmo eroje, Georgui von Hertlingui teko stoti katalikų tikėjimo mokslo ir politikos pasaulyje pusėn. Šiandien į Bažnyčią giliai įsiskverbusi viena neoliberalizmo atmaina, norinti fundamentalizmu pakrikštyti tai, kas tėra tiesiog ištikimybė Bažnyčios tikėjimui. Jūsų liudijimas, mielas Arkivyskupe, padeda mums puoselėti tokį būtiną dvasių atskyrimą, padeda mums džiugų ir platų tikėjimą, atvirą viskam, kas teisinga ir gera, vienyti su tvirtybe ir ištikimybe tam, ko nevalia prarasti. Pagerbimas, kurį turime garbę jums suteikti, stiprina mus pačius bei padeda mums suvokti, kad mes patys tik tada esame išaukštinti, kai pirmiausiai ir giliausiai teikiame garbę Dievui. Kardinolas užbaigė savo kalbą, primindamas Jono Pauliaus II apsilankymą Kryžių kalne ir Šiluvoje. Plačiau sustojo prie Marijos apsireiškimo Šiluvoje: Marija, vadinanti save nereikšminga, niekam nežinoma tarnaite ir Šiluvoje pasirodo tartum vaikas – ji stovi mažų, kuklių žmonių pusėje, žmonių neturinčių vardo istorijoje, bet būtent todėl, kad yra maži, nelaukiančių žmonių garbės ir dėl to nebijančių jų nuomonių. Išgijimas vis ateina iš mažųjų, ir galbūt tai galėtų mums taip pat padėti naujai suvokti bei suprasti nedidelių tautų misiją istorijos žaisme. Išgijimas ateina iš ten, kur žmonių garbė ir žmonių nuomonės nėra svarbios, ir dėl to netrukdo aiškiai matyti esminius dalykus, gyvojo Dievo tiesą. Jūs, mielas Arkivyskupe, kaip vienas iš mažųjų stojote mažųjų pusėn prieš tariamai didžiuosius: priimkite šiandien ne tik mūsų padėką, bet ir pirmiausia mūsų linkėjimus, kad Viešpats jus, Bažnyčią Lietuvoje ir visą Jūsų tautą ir toliau laimintų ir vestų savo keliais.

Keleriais metais anksčiau šis apdovanojimas buvo įteiktas pačiam kardinolui J. Ratzingeriui. Tądien neatėjo net mintis, kad šiuos šiltus sveikinimo žodžius sako būsimasis popiežius

Benediktas XVI[taisyti]

Kalbėdamas po apdovanojimo, išryškinau, koks sunkus Bažnyčiai buvo sovietinis laikotarpis. Užbaigiau padėka: Dėkoju Dievui, kad jo malonė lydėjo pasauliečius ir kunigus, kai jie penkiasdešimt metų ėjo kryžiaus keliu. Kartu dėkoju Dievui už visus geruosius žmones, kurie tiek Tėvynėje, tiek Vakaruose savo malda ir solidarumu rėmė mus, kai buvome persekiojami. Būdamas Sibire, gaudavau šimtus laiškų iš nepažįstamų draugų, kurių didžioji dalis buvo iš Vokietijos, o pastogę tremtinio dienose Krivošeino mieste ant Obės upės kranto irgi suteikė senutė vokietė. Dėkoju jums visiems, kurie mano kuklias pastangas padėti Bažnyčiai, įvertinote garbingu apdovanojimu. Tebūnie tai įvertinimas visų, kurie anuomet rizikavo ir bandė kaip galėdami išsaugoti tikėjimą ir apginti dvasios laisvę ir kurie taip pat perėjo KGB kalėjimus, lagerius ir Sibirą.

Pal. Jurgio Matulaičio parapija[taisyti]

Spalio 10 d. Kaune įsteigiau naują Pal. Jurgio Matulaičio parapiją. Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys sutiko, kad jų koplyčia būtų naudojama parapijos reikalams. Laikinai šios parapijos klebono pareigas patikėjau mons. Kazimierui Senkui, pokario metais tarnavusiam Vakarų Vokietijoje gyvenusiems lietuviams, o dabar grįžusiam į Lietuvą ir tiesiog degusiam noru kuo nors prisidėti prie tautos atgimimo. Pal. J. Matulaičio parapijos ribose gyveno apie 40.000 kauniečių. Šioje Kauno dalyje jau seniai reikėjo naujos parapijos.

Valstiečių laikraštis[taisyti]

Kreipiausi į Valstiečių laikraščio redaktorių, apgailestaudamas, kad spausdina kai kurių kunigų straipsnius, kuriuose pateikiama abejotinos informacijos ir tai nepasitarnauja visuomenei brandžiai augti. Redaktorius ilgai negalvojęs pasiūlė: Tuomet jūs rašykite į „Valstiečių laikraštį.“ Pažadėjau pamąstyti apie tai ir greitai sutikau. Taip rašymas tęsiasi jau septyniolika metų. Honorarą už straipsnius pasiūliau skirti Valstiečių laikraščio įkurtam labdaros fondui Kaimo vaikai. Fondas kasmet išmoka maždaug pusšimtį stipendijų Lietuvos universitetuose studijuojantiems abiturientams iš socialiai remtinų, daugiavaikių šeimų, našlaičiams, vaikų namams, daugiavaikėms ir nelaimių ištiktoms šeimoms ir panašiems tikslams. Manau, kad mano uždirbtas vienas kitas tūkstantis litų per metus šiam fondui tikrai pasitarnauja.

Jei ne Valstiečių laikraštis, tikriausiai daugumos savo homilijų tikrai nebūčiau pasirašęs, kaip tai būdavo klebonaujant Kybartuose, nes būčiau pasiteisinęs, kad trūksta laiko.

Kredito unija[taisyti]

Atsiklausęs kunigų nuomonės, leidau kurti Kauno arkivyskupijos kredito uniją. Daugeliui Kredito unija atrodė patraukli, nes esant reikalui galima greitai gauti paskolą. Sumanytojai teigė, kad iš uždirbtų lėšų net bus galima finansuoti sielovadinius projektus. Sutarėme, kad į Kredito unijos narius priimsime tik kunigus ir bažnytinėse institucijose dirbančius žmones. Balandžio 4 d. palaiminau naujas Kredito unijos patalpas. Ne visos viltys išsipildė, bet Kredito unijos paskolos daugeliui parapijų pagelbėjo spręsti finansinius klausimus.

Bažnytinio meno komisija[taisyti]

Seniai buvo pribrendęs reikalas sukurti instituciją, kuri rūpintųsi bažnytiniu menu, nes ne visi kunigai yra pajėgūs tai padaryti. Spalio 29 d. įkūriau Bažnytinio meno komisiją, į ją pakviesdamas kan. doc. Algimantą Kajacką, kun. Eugenijų Bartulį, menotyrininkę Laimą Šinkūnaitę, meno istorikę Mariją Matušakaitę ir KVAD Kauno skyriaus darbuotoją Irmą Grigaitienę. Komisijai pavedžiau svarstyti ir teikti pasiūlymus tvarkant sakralią erdvę ir rūpintis bažnyčiose esančiomis meno vertybėmis. Pirmame posėdyje komisija pasiūlė kurti Bažnytinio meno muziejų ir ieškoti jam tinkamos vietos.

Pasikeitimai Vyskupų Konferencijoje[taisyti]

Lapkričio 12 d. vykusiame Vyskupų Konferencijos posėdyje konferencijos pirmininku perrinkome arkivysk. A. J. Bačkį, o vicepirmininku išrinko mane. Kartu tapau ir Nuolatinės tarybos nariu. Be šių pareigų, dar pridėjo Švietimo komisijos pirmininko ir Visuomenės informavimo priemonių komisijos vicepirmininko pareigas. Pareigų daugiau, nei galima aprėpti. Kadangi Lietuvoje vyskupų buvo maža, todėl tekdavo prisiimti po kelias pareigas.

Pasirengimas Santuokos sakramentui[taisyti]

Vyskupų Konferencija parengė pasiruošimo Santuokos sakramentui programą ir ją lapkričio mėn. patvirtino. Nuo dabar sužadėtiniai privalės būti visai rimtai rengiami; pasiruošimas Santuokai truks ne trumpiau kaip tris mėnesius. Mes, vyskupai, sutarėme, kad tai labai svarbus sielovadinis žingsnis, nes anksčiau sužadėtiniai beveik nebūdavo ruošiami. Šeimos centrams pavedėme organizuoti rengimo kursus. Jaunavedžių ruošimo programa buvo vis labiau tobulinama ir norintieji galėjo visai gerai pasirengti šeimos gyvenimui. Tik gaila, kad vis atsiranda norinčių tik santuokos formalumo ir bandančių išvengti santuokinio pasiruošimo. Klebonams dažnai reikia daug kantrybės su šiais nominaliais katalikais.

Išpuoliai prieš Bažnyčią[taisyti]

Lapkričio 10 d. nusikaltėliai išniekino Įgulos bažnyčią: nepataisomai sunaikino dailininko Vaidoto Kvašio Kryžiaus kelio stotis ir dažais ištepliojo garsiąją Juozo Mikėno Rūpintojėlio skulptūrą, kitus paveikslus ir sienas. Po savaitės įžeidžiančiais užrašais ištepliotos Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios ir Kunigų seminarijos sienos. Ir vieno, ir antro nusikaltimo braižas panašus – neapykanta Bažnyčiai. Buvo galima tik spėlioti apie galimus nusikaltėlius. Gruodžio mėn. buvo padegta Pašilės bažnyčia. Antibažnytinės neapykantos grimasos laisvoje Lietuvoje.

Nauji vėjai[taisyti]

Prieš Kalėdas ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius aplankė kardinolą Vincentą ir mane. Ne tik pasveikino Kristaus Gimimo šventės proga, bet ir kalbėjo, kad reikėtų paspartinti Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarčių rengimą. Malonu buvo girdėti iš Premjero lūpų Bažnyčios indėlio visuomenėje įvertinimą.

1997 metai[taisyti]

Kronikos 25 m. sukaktis[taisyti]

1997 m. vasario ir kovo mėnesį daug kur vyko LKB Kronikos 25 m. jubiliejaus minėjimas. Vilniuje minėjimas buvo surengtas miesto savivaldybėje. Kun. Kazimieras Kuzminskas paruošė parodą, kurioje buvo ne tik Kronikos tomai įvairiomis kalbomis, bet ir įvairių šalių politikų, mokslininkų, vyskupų laiškų, kuriuose dėkojama už galimybę sužinoti tikrąją tikinčiųjų padėtį Sovietų Sąjungoje. Arkivysk. A. J. Bačkis papasakojo, kaip Kronika padėjo geriau susiorientuoti ir Apaštalų Sostui. Popiežius Jonas Paulius II klausdavo, kiek galima pasitikėti Kronika.

Kovo 16 d. Kronikos 25-metis buvo paminėtas Simne. Vysk. J. Žemaitis MIC vadovavo Mišioms. Minėjime dalyvavo Kronikos redaktoriai Petras Plumpa ir Gerarda Elena Šuliauskaitė SJE. Negalėdamas dalyvauti, prašiau, kad vysk. J. Žemaitis pasveikintų visus simniečius ir Kronikos bendradarbius. Bažnyčios žinios paskelbė mano interviu apie Kronikos atsiradimą ir rizikingą jos kelionę KGB pareigūnų ir agentų apsuptyje.

Balandžio 5 d. Kronikos 25 -mečio proga VDU salėje vyko konferencija, kurioje kalbėjo istorikai – dr. Antanas Kulakauskas, prof. Egidijus Aleksandravičius, kun. Jonas Boruta SJ, Rusijos Dūmos deputatas dr. Sergejus Kovaliovas, mons. Vytautas Kazlauskas, kun. Kazimieras Pugevičius, dr. Arvydas Žygas ir kt.

Kariuomenės sielovada[taisyti]

Tarpukariu kariuomenės sielovadai Kaune tarnavo Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia. Norėjau, kad ji ir dabar tarnautų mieste dislokuotiems kariuomenės daliniams. Kun. Ričardas Mikutavičius, suremontavęs Įgulos bažnyčią, rūpinosi patarnauti visiems į jį besikreipiantiems, bet kariuomenės sielovada jam buvo svetima. Ilgai svarsčiau, ką daryti, ir ryžausi Įgulos bažnyčios rektoriumi paskirti mons. Alfonsą Svarinską, kuris patarnautų kariams, o kun. R. Mikutavičių palikau vicerektoriaus pareigose su įpareigojimu patarnauti pasauliečiams katalikams, ką jis anksčiau mielai darydavo. Pasauliečių sielovadą kun. Ričardas privalėjo derinti su kariuomenės sielovada. Šis skyrimas užgavo kun. R.Mikutavičių ir jo gerbėjus, tarp kurių buvo daug žmonių, nepalankiai žiūrėjusių į kun. A. Svarinską tiek dėl jo praeities, tiek dėl jo patriotinio nusiteikimo. Buvęs laisvės kovotojas, kelis kartus ėjęs per sovietinius lagerius, vis užkliūdavo nenorėjusiems užmiršti savo praeities.

Šiaulių vyskupijos įkūrimas[taisyti]

1996 m. gruodžio 3 d. mes, Kauno, Telšių ir Panevėžio ordinarai, posėdžiavome ir, siekdami geresnių sąlygų sielovadai, sutarėme kurti Šiaulių vyskupiją. Didžioji jos dalis turėjo būti sudaryta iš Kauno arkivyskupijos šiaurinės dalies parapijų, prie kurių būtų prijungtos Panevėžio ir Telšių parapijos, esančios Šiaulių apskrities ribose. Labiausiai buvo gaila aiduoti šalia Šiluvos esančią Tytuvėnų parapiją. Galutinai suderinę projektą, kurios parapijos turėtų priklausyti Šiaulių vyskupijai, per nuncijų jį pateikėme Apaštalų Sostui. Gegužės 28 d. L’Osservatore Romano paskelbė apie Šiaulių vyskupijos įsteigimą ir vysk. Eugenijaus Bartulio paskyrimą jos ordinaru. Drauge buvo paskelbta, kad paskirti nauji vyskupai – Rimantas Norvila ir Jonas Boruta SJ. R. Norvila – Kauno arkivyskupijos augziliaru, o J. Boruta SJ – Vilniaus arkivyskupijos augziliaru.

Bažnyčios atsinaujinimas[taisyti]

Trijų naujų vyskupų paskyrimas buvo labai svarbus įvykis, ženklinęs faktą, kad Bažnyčia atsinaujina. Mano augziliaras vysk. Rimantas kunigystės šventimus buvo gavęs tik 1991 metais. Po to aktyviai dalyvavo pasirengimo Jono Pauliaus II vizitui Lietuvoje darbuose ir dvejus metus Romoje studijavo teologiją. Džiaugiausi gavęs gerą ir išsilavinusį pagalbininką. Kadangi Kunigų seminarijos rektorius E. Bartulis buvo paskirtas vyskupu, jo pareigas laikinai atidaviau savo augziliarui vysk. R. Norvilai. Labai norėjau, kad pradėtos reformos Kunigų seminarijoje būtų toliau tęsiamos ir tuo metu geresnės kandidatūros už vysk. Rimantą nemačiau.

Su vysk. Jonas Boruta SJ buvome labai artimi bendražygiai sunkiu sovietmečio laikotarpiu ir Lietuvai keliantis naujam gyvenimui. Jo išsilavinimas buvo labai reikalingas, bendradarbiaujant su akademine bendruomene.

Vysk. Eugenijus Bartulis apsčiai turėjo sielovadinio darbo patirties, buvo dirbęs kancleriu, seminarijos dvasios tėvu ir rektoriumi, todėl buvo galima tikėtis, kad jis sėkmingai vadovaus naujai Šiaulių vyskupijai.

Gegužės mėnesį turėjome atsisveikinti su pirmuoju nuncijumi arkivysk. J. M. Garcia, kuris Bažnyčiai ir Lietuvai labai daug nusipelnė – įvyko popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas, įkurta nauja vyskupija ir paskirti penki vyskupai – J. Tunaitis, aš, E. Bartulis, J. Boruta SJ ir R. Norvila. Prezidentūroje jam buvo įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinas.

Nauja Kunigų seminarija[taisyti]

Gegužės mėnuo buvo derlingas. Marijampolėje buvo atkurta Vilkaviškio vyskupijos Kunigų seminarija. Vysk. J. Žemaitis MIC su savo kunigais džiaugėsi, kad nuo dabar bus visiškai normali vyskupija, turinti net savo seminariją. Vyskupas puoselėjo viltį, kad galbūt atsiras daugiau ir pašaukimų į kunigystę.

Vilkaviškio vyskupija karo metu patyrė skaudžių netekčių – buvo subombarduota katedra ir daug kitų bažnyčių. Daug kunigų pasitraukė į Vakarus, o sovietai ne tik neleido veikti buvusiai seminarijai, bet ir privertė, kad vyskupija būtų valdoma Kauno arkivyskupijos apaštališkojo administratoriaus.

Vyskupų konsekracija[taisyti]

Birželio 29 d. Kauno arkikatedroje vyskupais įšventinau Rimantą Norvilą ir Eugenijų Bartulį. Kalbėdamas priminiau, kad vyskupo pareigos bus jų džiaugsmas ir kryžius. Bus džiaugsmas, kai matys stiprėjančią Bažnyčią, kryžius – kai susidurs su pasaulio priešiškumu. Konsekracijos iškilmėje dalyvavo prezidentas A. Brazauskas, prof. V. Landsbergis, premjeras Gediminas Vagnorius, ministrai Algirdas Saudargas, Česlovas Stankevičius ir daug kitų garbingų svečių.

Lietuvos Caritas[taisyti]

Birželio pabaigoje VDU salėje vyko Lietuvos Caritas federacijos suvažiavimas, kurio metu galutinai buvo reorganizuota ši svarbi institucija visiškai integruojant ją į Bažnyčią. Nuo šiolei ji vadinsis Lietuvos Caritas. Lietuvos Vyskupų Konferencija Lietuvos Caritas generalinio direktoriaus pareigas patikėjo kun. Robertui Grigui. Nuo dabar kiekviena vyskupija turės savo Caritas, jo statutą tvirtins vietos vyskupas.

„Atgaivink“(Renew) programa[taisyti]

Liepos 10 d. Kauno evangelizacijos centre buvo pristatyta nauja sielovadinė programa „Atgaivink“. Pristatyme dalyvavo keli vyskupai, apie 50 kunigų ir daug aktyvių Bažnyčios darbininkų iš visos Lietuvos. Programą pristatė ses. Ignė Marijošiūtė MVS ir svečiai iš Amerikos prel. T. Kleisseris ir ses. C. King. Programa vykdoma 2,5 metų ir skirta tikintiesiems dvasiškai atsinaujinti. Tą liepos 10 d. negalėjome net įsivaizduoti, kokį palaimingą darbą ji atliks visose Lietuvos vyskupijose.

Ses. I. Marijošiūtė priklausė Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos daliai, esančiai Putname (JAV). Atvykusi į Lietuvą ses. Ignė labai daug pagelbėjo vyskupijoms ir įvairioms organizacijoms. Mums trūko patirties, o ses. Ignė jos turėjo su kaupu. Ji vertai užsitarnavo daugelio Bažnyčios žmonių pagarbą ir dėkingumą.

Kun. P. Račiūno MIC mirtis[taisyti]

Rugpjūčio 24 d. Viešpats pasišaukė pas save labai uolų kunigą, ilgametį Marijonų vienuolijos vadovą. Atlikdamas kunigo pareigas, labai artimai su juo bendravau, ir buvome bendraautoriai kuriant pogrindžio „Aušrą“. Kun. P. Račiūnas pasižymėjo nepaprastu darbštumu, buvo gerai išsilavinęs, todėl jo veikla nešė gerų vaisių ne tik Marijonų vienuolijai, bet ir visai Lietuvai. Jis sėkmingai organizavo pogrindžio kunigų rengimą. Kai kada dėl savo diplomatijos aktyvesnių kunigų buvo kritikuojamas, tačiau jo ištikimybė Bažnyčiai nekelia abejonių. Kalbėdamas laidotuvių proga Petrašiūnų kapinėse, bandžiau įvertinti jo nuopelnus Lietuvai ir Bažnyčiai. Tokio kunigo netektis buvo didelis nuostolis ir Bažnyčiai, ir Lietuvai.

Parengiamasis kursas[taisyti]

Rugsėjo 15 d. prie Kauno kunigų seminarijos pradėjo veikti Parengiamasis kursas. Apie jį svajojau nuo tada, kai Paryžiuje aplankiau kard. J. M. Lustigerio įkurtus Šv. Augustino namus – Parengiamąjį kursą. Naujo ir svarbaus Kunigų seminarijos padalinio vadovu paskyriau Popiežiškajame Šv. Grigaliaus universitete licenciatą įgijusį kun. Aurelijų Žukauską. Pagrindinis dėmesys per šiuos metus skiriamas kandidatų pašaukimui tirti ir dvasiniam gyvenimui ugdyti. Parengiamąjį kursą įkūriau pačiame senamiesčio centre prie Švč. Sakramento (Studentų) bažnyčios.

Praėjus metams vyskupai sutarė, kad Parengiamieji kursai veiks Kauno ir Vilniaus metropolijų centruose. Vyskupai pripažino, kad į seminariją stoja jauni vyrai ir jiems reikia geresnio pasirengimo. Parengiamąjį kursą Vilniuje numatyta atidaryti po dvejų metų, kai tam bus pasiruošta.

Prezidento rinkimai[taisyti]

Artėjant prezidento rinkimams parašiau kunigams ir tikintiesiems ganytojiškąjį laišką. Jame priminiau pareigą dalyvauti Lietuvai svarbiuose rinkimuose ir nurodžiau, kokiomis savybėmis kandidatas turėtų pasižymėti. Iškėliau dvi svarbiausias iš jų: kad kandidatas savo praeities gyvenimu jau būtų įrodęs ištikimybę Lietuvai ir kad jam rūpėtų krikščioniškos moralinės vertybės. Taip pat priminiau kunigams susilaikyti nuo politinės agitacijos, nesiderinančios su Bažnyčios nuostatomis. Prezidento rinkimų tema pasisakė ir kitų vyskupijų ordinarai.

Blaivybės klausimu[taisyti]

Lietuvos vyskupai spalio mėnesį išplatino atsišaukimą blaivybės klausimu. Priminę vysk. M. Valančiaus laikų blaivybės sąjūdį, iškėlėme mūsų dienų uždavinius, tarp jų ir tai, kaip padėti tiems, kurie jau yra tapę priklausomi nuo alkoholio: kurti Anoniminių alkoholikų grupes, dvasinės pagalbos centrus, kur žmonės surastų reikalingą pagalbą. Taip pat paskatinome budėti, kad priimami įstatymai apsaugotų visuomenę nuo nekontroliuojamos alkoholio gamybos ir platinimo.

Kauno Šeimos centras[taisyti]

Spalio 10 d. pašventinau naujas Kauno arkivyskupijos Šeimos centro patalpas prie Kristaus Prisikėlimo bažnyčios Aukštaičių g.10. Erdviose patalpose šis centras galėjo vėliau vykdyti daug programų. Labai džiaugiausi Šeimos centro darbu. Energinga ir sumani direktorė Violeta Valantiejūtė, talkinama Nijolės Liobikienės ir kitų katalikių moterų, vykdė labai reikalingas programas: rengė sužadėtinius Santuokai, bręstančiam jaunimui teikė būtinų ir tinkamų lytinio ugdymo žinių ir vykdė kitas šeimai tarnaujančias programas.

Girkalnio bažnyčia[taisyti]

Tuojau po savo konsekracijos 1991 m. pašventinau pradėtos statyti Girkalnio Šv. Jurgio bažnyčios pamatus. Uolus ir sumanus klebonas kun. Juozas Kaknevičius per šešerius metus užbaigė statyti ir dailiai sutvarkė naują gražią bažnyčią, kuri galėtų stovėti nors ir Kaune. Rugpjūčio 28 d ją iškilmingai konsekravau. Klebonui reikėjo išlieti daug prakaito, atliekant tikrai didelį darbą. Užbaigus darbus parapija beveik neturėjo skolų.

Kristaus Prisikėlimo šventovė[taisyti]

Lapkričio 9 d. pašventinau Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčią. Į šventę atvyko Seimo narių, Kauno m. savivaldybės ir apskrities pareigūnų ir per 10 tūkstančių žmonių. Ši bažnyčia buvo statoma kaip laisvei prisikėlusios Lietuvos simbolis. Prof. V. Landsbergis teisingai pastebėjo, kad dabartinė, dar iki galo nesuremontuota bažnyčia žymi pusiaukelę, iki kurios atėjome, ir nuo mūsų visų priklausys likusi kelio dalis. Nuo dabar bažnyčioje bus aukojamos Mišios, nors dar likę labai daug neatliktų darbų.

Teologijos fakultetas[taisyti]

Pasirašiau sutartį su VDU, pagal kurią panaudos teise Teologijos fakultetui perdaviau pastatus, esančius Gimnazijos g. 7 ir anksčiau priklausiusius Zitiečių draugijai. Ateityje fakultetas turės labai šaunias patalpas, kur paskaitų galės klausyti tiek klierikai, tiek teologiją studijuojantys pasauliečiai. Pastatai yra labai geroje ir gražioje vietoje. Prieš akis laukė dar daug darbo, kol jie buvo iki galo prikelti gyvenimui. Kiek anksčiau čia buvo įsikūrusi Lietuvos katalikų mokslų akademijos (LKMA) Kauno skyrius ir XXI amžiaus redakcija. Pastarajai daviau patalpas Papilio g. 5, visai šalia arkivyskupijos kurijos.

Papilio g. 5[taisyti]

Per visą sovietmetį dideliame Kauno kunigų seminarijai priklausiusiame pastate viešpatavo kariškiai. Atgavę šį pastatą, įkūrėme daug bažnytinių institucijų – Lietuvos Caritas, LKB Informacijos centrą, Katalikų interneto tarnybą, XXI amžiaus redakciją, Gyvųjų akmenėlių leidyklą, Teologijos fakulteto biblioteką ir skaityklą. Dideliems renginiams gerai tarnauja didelė ir puošni salė. Dalį patalpų naudoja Šv. Ignaco kolegija.

Vaikų dienos centras[taisyti]

Caritas iniciatyva ir arkikatedros klebono rūpesčiu pradėjo veikti Senamiesčio vaikų dienos centras. Pradžioje globotinių buvo tik nedidelis būrelis; seminaristai čia atlikdavo praktiką. 1998 metais Senamiesčio vaikų dienos centrui parūpinau geras patalpas, kur buvo galima teikti socialinę pagalbą maždaug keturiasdešimčiai vaikų, stokojusių savų tėvų dėmesio. Centro uždavinys – ne tik padėti vaikams, bet ir dirbti su jų tėvais, kad vaikai galėtų saugiai grįžti į atsinaujinusią šeimą. Arkivyskupija užsidėjo sau nemažą finansinę naštą, tačiau niekas neabejojo, kad dėl vaikų ateities nereikia gailėti nei pinigų, nei pastangų. Ilgus metus sėkmingai centrui vadovavo Olga Kazlienė, viena iš pirmųjų Caritas kūrėjų. Panašūs Vaikų dienos centrai susikūrė Palemone, Prisikėlimo parapijoje, Šančiuose ir Jonavoje.

Naujasis nuncijus[taisyti]

Gruodžio mėnesį į Lietuvą atvyko naujasis apštališkasis nuncijus arkivyskupas Erwinas Josefas Enderis. Naujasis nuncijus prisistatė vyskupams per Vyskupų Konferencijos posėdį, o Vilniaus visuomenei – arkikatedroje aukodamas Mišias. Po to pradėjo lankyti kitas vyskupijas. Visiems patiko labai draugiškas jo būdas.

Kardinolo jubiliejus[taisyti]

Gruodžio 28 d. Kauno arkikatedroje šventėme kardinolo Vincento Sladkevičiaus vyskupystės 40 m. jubiliejų. Į šventę atvyko nuncijus ir visi Lietuvos vyskupai. Nuncijus arkivysk. E. J. Enderis įteikė kardinolui Šventojo Tėvo sveikinimą ir padėką. Po Mišių kardinolą sveikino prof. V. Landsbergis, A. Saudargas, Kauno m. meras H. Tamulis, VDU rektorius V. Kaminskas ir kiti svečiai.

1957 m. gruodžio 25 d. Birštono klebonijoje arkivysk. Teofilius Matulionis slapta konsekravo buvusį Kunigų seminarijos dėstytoją kun. Vincentą Sladkevičių Kaišiadorių vyskupu koadjutoriumi, kuris ateityje turėjo paveldėti Kaišiadorių vyskupijos sostą. Tačiau vyskupui nesutikus bendradarbiauti su KGB, jis buvo ištremtas į Nemunėlio Radviliškį ir tik 1980 metais jam buvo leista sugrįžti į Kaišiadorių vyskupijos ordinaro pareigas. Visą laiką išliko giliai dvasingas ir žmonių mylimas ganytojas. Mes, jauni kunigai, trokšdami dvasiškai sustiprėti, dažnai važiuodavome pas tremtinį vysk. Vincentą.

1998 metai[taisyti]

Interneto atsiradimas[taisyti]

Vyskupų Konferencija pritarė, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčios Informacijos centras pradėtų rūpintis Lietuvos Katalikų Bažnyčios interneto tinklo kūrimu. Didžiausias rūpestis gulė ant Informacijos centro vadovo pečių. Greitai jis susirado reikalingų pagalbininkų, iš kurių pati svarbiausia buvo Dalė Šmerauskaitė. Jos darbštumas, sumanumas ir meilė Bažnyčiai padėjo katalikiškai Interneto tarnybai augti ir atlikti daugiau reikalingų darbų. Šiandien svetainėje www.katalikai.lt galima surasti Šventąjį Raštą, Katekizmą, Bažnyčios dokumentus ir daug informacijos iš Visuotinės Bažnyčios ir Lietuvos vyskupijų. Pamažu visos vyskupijos susikūrė savo svetaines.

Kelionė į Ameriką[taisyti]

Sausio mėnesį buvau pakviestas į Ameriką Arlingtone vykusioje konferencijoje skaityti pranešimo „Religija postkomunistiniuose kraštuose“. Čia sutikau didelį Lietuvos bičiulį Kestono kolegijos direktorių kan. Michaelį Bourdeaux. Priespaudos metais jis buvo vienas iš svarbiausių LKB Kronikos medžiagos platintojų. Šioje konferencijoje pranešimą skaitė ir arkivysk. Tadas Kondrusevičius. Po konferencijos daviau interviu katalikų naujienų agentūrai CNS. Šios kelionės metu aplankiau Vašingtono, Baltimorės ir Čikagos lietuvius.

Sausio 25 d. mano aukojamose Mišiose Čikagos Švč. M. Marijos Gimimo bažnyčioje dalyvavo ir ką tik išrinktas Lietuvos prezidentu Valdas Adamkus. Amerikos lietuviams šis išrinkimas buvo didelė šventė – tarsi jų veiklos Lietuvos labui įvertinimas.

Spaudos konferencija[taisyti]

Kiekvienais metais pradėjau rengti spaudos konferencijas ir jose žiniasklaidai pristatydavau arkivyskupijos padėtį. Šiais metais prisistatė ir naujas arkivyskupijos atstovas spaudai, filosofijos mokslų licenciatas Darius Chmieliauskas. Žurnalistų iš bažnytinių ir pasaulietinių komunikavimo priemonių dalyvavo labai daug. Pristačiau arkivyskupijos padėtį: Caritas kasdien valgydina apie 1300 žmonių, jo gretose dirba apie 650 savanorių; tikybos pamokas lanko 56.657 moksleiviai; pakrikštyta per metus apie 6000 kūdikių ir suaugusiųjų; Kunigų seminarijoje mokosi 130 klierikų. Savo pranešime pirmą kartą kalbėjau ir apie arkivyskupijos pajamas bei išlaidas – kam išleidžiami pinigai. Po pranešimo atsakiau į gausius žurnalistų klausimus. Panašias spaudos konferencijos apie arkivyskupijos padėtį ruošiau kiekvienais metais, nes jos visiškai pasiteisino. Iki šiolei pasaulietinei žiniasklaidai atrodė, kad visa Bažnyčios informacija slepiama po devyniais užraktais.

Kai arkivyskupijos spaudos atstovas darius Chmieliauskas pradėjo redaguoti žurnalą „Artumą“, sutarėme, kad pusę etato perleis pavaduotojai Dalei Gudžinskienei. Tokiu būdu arkivyskupija praturtėjo dar viena gera darbuotoja, kuri arkivyskupijos internetinei svetainei rūpestingai ruošia informaciją, pasiunčia Valstiečiui mano homiliją ir atlieka kitus spaudos tarnybai reikalingus darbus.

Žodis tarp mūsų[taisyti]

Katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“ Kaune pradėjo leisti naują žurnalą Žodis tarp mūsų (vėliau perėmė „Gyvųjų akmenėlių“ leidykla). Tai populiaraus Amerikoje leidžiamo žurnalo The Word Among Us lietuviškasis leidimas. Kiekvieną dieną jį skaitant galima maitintis Dievo žodžiu. Pamažu žurnalas išsikovojo tarp kunigų ir pasauliečių populiarumą. Šis leidinėlis atsirado Lietuvoje ir ilgą laiką buvo palaikomas nenuilstamo kanadiečio Vinco Kolyčiaus. Tai neeilinė asmenybė. Kai jį pamatydavau, visada ateidavo mintis: o kad visi ar bent dauguma vyskupų ir kunigų turėtų tokį tikėjimą ir tokią meilę Bažnyčiai. Galima būtų kalnus nuversti.

Susitikimas su mokyklų vadovais[taisyti]

Kovo 18 d. Kunigų seminarijoje įvyko mano ir vysk. R. Norvilo susitikimas su Kauno miesto mokyklų direktoriais. Dr. Arvydas Žygas skaitė pranešimą: „Laisvė ir atsakomybė“, vėliau laisvės ir atsakomybės tema diskutavome mažose grupėse. Džiaugiausi, kad mokyklų vadovai atsiliepė į pakvietimą ir aktyviai dalyvavo diskusijose. Panašios rūšies bendradarbiavimas ateityje gali atnešti gerų rezultatų.

Baltijos šalių vyskupų susitikimas[taisyti]

Apaštališkasis nuncijus arkivysk. E. J. Enderis gegužės 4 d. suorganizavo Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – vyskupų susitikimą. Jame pasidalijome informacija apie Bažnyčios gyvenimą kiekvienoje šalyje. Nuncijus siekė, kad tarp kaimyninių Baltijos šalių vyskupų užsimegztų bendradarbiavimas. Po šio pirmojo susitikimo buvo kiti – Rygoje ir Taline, paskui vyko bendros vyskupų rekolekcijos, bet gyvesnio bendradarbiavimo neatsirado.

Gerojo Ganytojo parapija[taisyti]

Balandžio 28 d. Kaune, Dainavos mikrorajone, įkūriau Gerojo Ganytojo parapiją. Labai didelis vakarinis Kauno rajonas – apie 80.000 gyventojų – priklausė Šv. Antano Paduviečio parapijai. Pusę šio rajono priskyriau naujai kuriamai Gerojo Ganytojo parapijai. Prieš akis buvo daug darbų: pastatyti bažnyčią, parapijos namus ir , svarbiausia, sukurti gyvą parapiją. Laikinai Mišios sekmadienį bus aukojamos Dainavos vidurinėje mokykloje. Ant plyno lauko kurti parapiją sutiko kun. Jonas Stankevičius. Dievas laimino darbus ir šiandien jau negalima net įsivaizduoti, kad taip neseniai šios parapijos nebuvo.

Įkurti Gerojo Ganytojo parapiją impulsą davė viena kelionė per šį Kauno mikrorajoną. Važiavome automobiliu su kun. Jonu Stankevičiumi ir V. Krėvės gatvėje pamačiau neseniai išdygusią bažnyčią. Kun. Jonas paaiškino, kad tai Apaštalų bažnyčios nauji maldos namai. Tuomet ir kilo mintis kurti parapiją ir statyti bažnyčią. Jei kiti krikščionys turi drąsos kurtis net ten, kur neturi savo narių, tai kaip mes galime miegoti, turėdami dešimtis tūkstančių tikinčiųjų? Tuomet ir pasiūliau kun. Jonui: „Ar nenorėtumei kurti naują parapiją?“ Jis sutiko ir darbai pajudėjo.

Sutvirtinimas[taisyti]

Nuo 1998 metų gerokai praplėčiau Sutvirtinimo teikimą net ir mažiausiose parapijose. Per metus planavau teikti Sutvirtinimą 24 parapijose. Anksčiau 12 kartų Sutvirtinimas buvo teikiamas arkikatedroje. Dabar sunku net suprasti, kodėl tai buvo daroma tik arkikatedroje, o ne kitose Kauno bažnyčiose. Turbūt reikia laiko, kad gimtų ir subręstų naujos idėjos. Tradicija tik tikėjimo dalykuose labai svarbi, bet sielovadoje reikia nuolat mąstyti, ką padaryti geriau, nei buvo daroma iki šiolei. Sutvirtinimo teikimas visuomet būna ir proga aplankyti parapiją, pabendrauti su tikinčiaisiais. Kai kuriose parapijose žmonės net neatsiminė, kada pas juos kada nors buvo lankęsis vyskupas.

Iš šios vasaros kelionių po parapijas bene geriausią įspūdį paliko Taujėnų parapija, kuriai vadovavo mons. Jonas Voveris. Tokio uolaus ir taip mylinčio savo parapijiečius kunigo reikia paieškoti. Visur matėsi rūpestingo klebono ranka ir labai šilti jo santykiai su savo parapijiečiais. Tik gaila, kad amžius ir sveikata neleis jam ilgėliau tarnauti.

Ką Dvasia kalba Bažnyčiai[taisyti]

„Gyvieji akmenys“, Atsinaujinimo tarnyba (Renewal Ministries) ir LVK 2000 m. jubiliejaus komitetas suorganizavo Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose didelę konferenciją „Ką Dvasia kalba Bažnyčiai“. Gegužės 13 d. Kaune surengėme spaudos konferenciją, kurioje, be manęs, dalyvavo iš JAV atvykusių svečių – vysk. Josephas Faberis MacDonaldas, charizminio atsinaujinimo vadovai – Ralphas Martinas, Peteris Herbeckas ir Peteris Williamsonas. Su jais atvyko 25 žmonių grupė iš Amerikos ir Kanados. Gegužės 15–16 d. Kaune, LKKI sporto manieže, vyko šlovinimo renginys – konferencija, kurioje dalyvavo apie 2000 žmonių. Kiekvienas dalyvis gyvai juto Dievo Dvasios išsiliejimą ant susirinkusiųjų. Labai pasisekusią konferenciją užbaigėme sekmadienį Santakoje aukotomis Mišiomis, kuriomis paminėjome ir Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje penktąsias metines. Be savo draugų iš Amerikos, mes tikrai nebūtume pajėgę suorganizuoti tokio didelio ir svarbaus renginio, kuris davė naują impulsą sparčiau dvasiškai augti leidžiant veikti Šventajai Dvasiai.

Kardinolo pagerbimas[taisyti]

Gegužės 28 d. kardinolą aplankė prezidentas Valdas Adamkus ir pasveikino su kardinolystės 10-mečio sukaktimi.

Gegužės 31-ąją, per Sekmines, kardinolo Vincento tarnystės 10-metį paminėjome arkikatedroje. Mišiose kardinolas kalbėjo: Aš džiaugiuosi sulaukęs kardinolystės 10-mečio, kuris man suteikė galimybę skelbti Evangeliją. Mano didžiausias troškimas būti su jumis ir melstis dėl Tėvynės dvasinio ir tautinio prisikėlimo.

1988 m. gegužės 29 d. Lietuvai buvo labai džiaugsminga ir brangi. Pradėjusiai brėkšti laisvės aušrai vyskupo Vincento Sladkevičiaus pakėlimas Romos Katalikų Bažnyčios kardinolu buvo nepaprastai reikšmingas. Lietuvos tikintieji pajuto Jono Pauliaus II neeilinį dėmesį.

Vysk. W. Kasperio vizitas[taisyti]

Lankydamasis visose Lietuvos vyskupijose, birželio 3 d. Kaune apsilankė Rotenburgo–Štutgarto vyskupas dr. Walteris Kasperis (būsimasis kardinolas). Aplankė Caritas, Šeimos centrą, kalbėjo kunigams apie tarnaujančią Bažnyčią ir dialogą su visais visuomenės sluoksniais. Papasakojo apie Vokietijoje ruošiamus nuolatinius diakonus. Vakare su svečiu, kard. Vincentu ir vysk. V. Michelevičiumi arkikatedroje šventėme Mišias. Kitą dieną vysk. W. Kasperis aplankė Kryžių kalną ir Šiluvą, kur su juo taip pat koncelebravau šv. Mišias. Svečias pakvietė apsilankyti Rotenburge per vyskupijos šventę. Priėmiau pakvietimą ir nesigailėjau. Labiausiai patiko, kaip šioje šventėje vyskupas pagerbė aktyvius katalikus. Pasiryžau ir Kauno arkivyskupijoje švęsti panašią šventę birželio 24 d., kai minime Šv. Joną Krikštytoją, arkivyskupijos globėją ir kasmet pagerbti kuo nors nusipelniusius kunigus, vienuolius ir pasauliečius. Visuotinė Bažnyčia tuo ir brangi, kad galime vieni iš kitų mokytis ir vieni kitiems padėti.

Brolis Robas[taisyti]

Pamažu Kauno arkivyskupijoje, kaip ir kitose vyskupijose, pradėjo plėstis Taizé sąjūdis. Kaskart mus aplankydavo brolis Robas, kuris padėdavo pasiruošti Taizé susitikimams. Jauni žmonės, nuvykę į Taizé ekumeninius susitikimus, grįždavo dvasiškai atsinaujinę ir pilni ryžto būti aktyviais Bažnyčios nariais. Mačiau Taizė brolių labai pozityvią įtaką, todėl palaikiau ir laiminau šį judėjimą arkivyskupijoje.

Gyvenimo ir tikėjimo institutas[taisyti]

Jėzaus Draugijos Lietuvos ir Latvijos provincijolo kun. G. Vitkaus SJ ir Škotų Craighead’o instituto direktorės ses. Ch. Anderson FCJ dėka Kaune susikūrė Gyvenimo ir tikėjimo institutas, kuris pamažu išaugo ir užsitarnavo pripažinimą. Jo programose dalyvauja daugybė žmonių. Ypač visi džiaugiasi vedamomis ignaciškomis rekolekcijomis su palydėjimu. Pastaruoju metu Gyvenimo ir tikėjimo institutą pasitelkiau į pagalbą rengiant nuolatinius diakonus.

Lefebvre’o sekėjai Lietuvoje[taisyti]

Šiais metais Kaune aktyviai pradėjo reikštis arkivysk. Lefebvre’o pasekėjai. Jie piligriminėmis kelionėmis per Šiluvą į Kryžių kalną, šv. Ignaco rekolekcijomis ir kitokiais religiniais renginiais pradėjo vilioti katalikus; ne vieną tikintįjį sužavėdavo lotynų kalba pagal tridentinį ritą jų aukojamos mišios. Vyskupų Konferencijos sekretoriatas išplatino kunigams ir tikintiesiems skirtą atvirą laišką, kuriame trumpai apibūdino arkivysk. Lefebvre’o santykį ir nesutarimus su Katalikų Bažnyčia. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera – lefebvristai vertė pasitempti ir kontroliuoti, kad liturgija būtų tvarkingai atliekama, kaip to reikalauja apeigų taisyklės.

Susitikimas su prezidentu[taisyti]

Birželio 17 d. mes, Lietuvos vyskupai, buvome pakviesti pas prezidentą Valdą Adamkų ir su juo kalbėjomės aktualiais Bažnyčios ir visuomenės klausimais. Dėl silpnos sveikatos neatvyko tik kard. Vincentas. Prezidentas papasakojo apie savo susitikimą su Jonu Pauliumi II ir išreiškė mintį, kad būtų gera su Lietuvos vyskupais susitikti du kartus per metus ir šiuose susitikimuose aptarti Bažnyčios ir visuomenės aktualijas. Gaila, bet gera idėja netapo kūnu, o prie kitų prezidentų ir visiškai nunyko. Kartais užklysta mintis, kad panašūs politikų susitikimi su vyskupais gal reikalingi tik reitingams pakelti, bet ne įsiklausymui, ką kalba šimtus tūkstančių tikinčiųjų atstovaujantys Bažnyčios hierarchai. Kadangi kvietėjų intencijos ne visuomet lengvai atpažįstamos, tenka pozityviai spręsti ir priimti kvietimą, nors jis kažko svarbaus ir nežadėtų.

Naktinė Eucharistijos adoracija[taisyti]

Birželio 19 d. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos seserys suorganizavo naktinę adoraciją, kuri pamažu prigijo ir sutraukdavo gana daug tikinčiųjų. Tai buvo tik pradžia. Ateis laikas, kai Kauno arkivyskupijoje ir kitose vyskupijose vyks nuolatinė Švč. Sakramento adoracija. Tai pamoka, kad gerus darbus ar renginius galima pradėti nuo grūdelio ir, jeigu tai iš Dievo, jis auga ir neša vaisius.

Nusikaltėlių akiplėšiškumas[taisyti]

Lietuvos Caritas direktorius kun. Robertas Grigas kreipėsi į LR Vidaus reikalų ministrą, iškeldamas apgailėtiną reiškinį, kad Lietuvos dienraščiuose atvirai spausdinami prostitučių skelbimai. Kaip pavyzdį pasiuntė Lietuvos ryto puslapio kopiją su 23 panašaus turinio skelbimais.

Atsakydamas į šį raštą, viceministras A. Svetulevičius rašė, kad vien teisinėmis priemonėmis labai sunku kovoti su prostitucija ir sąvadavimu ir kad viena iš paveikių teisinių priemonių galėtų būti atsakomybė už seksualinių paslaugų pirkimą. Viceministras teigė, kad visuomeninės organizacijos galėtų aktyviau teikti pasiūlymus, kaip efektyviau kontroliuoti asocialius reiškinius.

Lietuvai šis metas buvo labai sunkus. Nusikaltėliai daugelyje sričių veikė tiesiog akiplėšiškai ir jautėsi taip, tarsi jiems nebegaliotų Baudžiamasis kodeksas. Tikriausiai reikės daug laiko, kol prasidės pokyčiai į gera.

Vilkaviškio katedra[taisyti]

Liepos 11 d. dalyvavau Vilkaviškio katedros konsekracijos iškilmėje. Man asmeniškai ši šventė buvo labai brangi, nes Vilkaviškis buvo gyvai įsirašęs į mano kunigiškąją tarnystę. Vilkaviškyje dirbau vikaru, čia pradėjau konfliktuoti su KGB struktūromis, čia pradėjau novicijatą Jėzaus Draugijoje, čia nušalintas nuo pareigų dirbau Metalo gamykloje.

Konsekracijos iškilmė buvo tikrai įspūdinga, dalyvavo nuncijus arkivysk. E. J. Enderis, dauguma Lietuvos ir užsienio vyskupų, prezidentas V. Adamkas, Seimo pirmininkas prof. V. Landsbergis ir kt. svečiai. Katedros statybos darbus ant savo pečių ištvermingai nešė prel. kan. Vytautas Gustaitis.

200-oji pagalbos siunta[taisyti]

Liepos 14 d. Kauno kurijos salėje iškilmingai pagerbėme ilgamečius Lietuvos draugus iš Oldenburgo krašto (Vokietija) – Paulą Schneiderį, baronienę Moniką von Schorlemer, Josephą Sibbelą ir kt.; taip pat pagerbėme ištvermingus didžiulių krovininių sunkvežimių vairuotojus, kurie jau 200-ąjį kartą atgabeno pagalbą Lietuvai. Šių Oldenburgo krašto katalikų solidarumo pavyzdys aukso raidėmis turėtų būti įrašytas į atsikuriančios Lietuvos istoriją. Kroviniai būdavo skiriami įvairių vyskupijų sunkiai besiverčiantiems žmonėms. Vokiečiai gabeno medicinos įrangą, vaistus, drabužius ir maistą. Visa tai pavertus markėmis būtų 15 034 758 DEM. Į šią pagalbą Vokietijoje buvo įtraukta apie 1000 savanorių, kurie rinko paramą, ją tvarkė ir siuntė į Lietuvą.

Kun. R. Mikutavičiaus dingimas[taisyti]

Liepos 1 d. dingo kun. Ričardas Mikutavičius, o iš jo buto – brangi paveikslų ir kt. meno dirbinių kolekcija, kurią jis buvo pažadėjęs padovanoti Kauno miestui. Po ilgo laiko išaiškėjo, kad jis buvo nužudytas tų pačių žmonių, su kuriais artimai bendravo. Kun. Ričardui buvo nelengva sutilpti Bažnyčios kanonuose. Turėdamas talentą jautriai prabilti į žmogaus širdį, jis ne vieną nutolusį nuo Dievo sugrąžino į Bažnyčią. Jo silpnoji vieta buvo meno dirbinių kolekcionavimas, ir į jį kaip pats rašė, buvo visiškai pasinėręs. Dar kartą pasitvirtino taisyklė, nuo kurios nevalia nukrypti nei kunigui nei vyskupui – dvasiškio svarbiausias hobi turi būti tarnavimas žmonėms.

Kalinio keliais[taisyti]

Rugpjūčio mėnesį lankiausi Maskvoje, Permėje ir 389/36 griežto režimo politinių kalinių lageryje. Maskvos arkivysk. Tadas Kondrusevičius pakvietė dalyvauti Rusijos kankinių minėjime ir ta proga aplankyti mano nelaisvės metų vietas.

Iš Permės rugpjūčio 11 d. mikroautobusu važiavome į Kučino griežto režimo lagerį nr. 36, kuriame buvo įrengiamas muziejus. Spygliuotos lagerio vielos sukėlė daug nesenų prisiminimų. Permės kalėjimo, kuriame kelis kartus kalėjau, teritorijoje meldėmės už politinius ir sąžinės kalinius. Sekmadienį kartu su arkivysk. T. Kondrusevičiumi Permės katalikų bažnyčioje aukojau Mišias už Rusijos kankinius, o vakare grįžome į Maskvą.

Paštuvos karmeličių vienuolynas[taisyti]

Rugpjūčio 15 d., per Žolinę, pašventinau Paštuvos karmeličių vienuolyną ir koplyčią. Miške, arti Nemuno, iškilo gražus pastatas, kuriame apsigyveno seserys karmelitės. Labai džiaugiuosi, kad Kauno arkivyskupijoje atsirado dar vienas dvasinis centras, kur melsis ne tik seserys karmelitės, – dvasinės atgaivos galės rasti visi Dievo artumos ieškantys žmonės.

Ordinas kardinolui[taisyti]

Rugpjūčio 23 d. prezidentas V. Adamkus kardinolui Vincentui įteikė garbingą apdovanojimą – Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordiną už doros bei laisvos tautos dvasios brandinimą Lietuvoje. Kardinolo rezidencijoje pats prezidentas įteikė garbingą apdovanojimą. Įteikdamas ordiną pasidžiaugė, galėdamas apdovanoti labai daug nusipelniusį dvasininką: „Jūsų tauri kilnios sielos asmenybė mūsų tautai yra didelė moralinė paspirtis.“

Koplyčia Nepilnamečių kolonijoje[taisyti]

Rugsėjo 4 d. pašventinau koplyčią Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Čia bausmę atlieka apie 260 nuteistų jaunuolių. Nepilnamečių koloniją reguliariai aplankydavo Šančių parapijos klebonas kun. Virginijus Veprauskas., o jam išvykus tęsti kunigiškosios tarnystės kitur, lanko kun. Virginijus Birjotas. Kelis kartus pats lankiausi kolonijoje ir kalbėjau nuteistiesiems. Nelengva prisibelsti į per anksti sužvarbusias paauglių širdis, bet vienas kitas gėrio lašelis tikriausiai įkrinta.

Kaltinimai[taisyti]

Rugsėjo 25 d. išplatinau spaudoje pareiškimą dėl neatsakingų kaltinimų, metamų Bažnyčiai, ypač vyskupams, kai dėl kun. R. Mikutavičiaus dingimo buvo kaltinami ne nusikaltėliai, bet Bažnyčios hierarchai. Pareiškime rašiau: Minėto kunigo tragedija man, kaip ir visiems tikintiesiems, skaudi, tačiau manau, kad kunigo nelaimę išnaudoti egoistiniams interesams – sumenkinti Bažnyčios autoritetą – nedora. Deja, viešoje erdvėje ir toliau pastoviai bus metami kaltinimai, kartais visiškai absurdiški, kunigams ir vyskupams, tarsi jie būtų didžiausi nenaudėliai. Tikėtina, jog kai kas tokiu būdu tikisi laimėti taškų savo reitingams.

Naujas kancleris[taisyti]

Rugsėjo 26 d. kunigu įšventinau diakoną Tomą Karklį ir paskyriau kurijos sekretoriumi. Kiekvieną užduotį atlikdavo nepriekaištingai ir laiku, todėl labai gailėjau, kai susikūrus Kariuomenės ordinariatui, panoro tarnauti kariams. Tačiau gerų kunigų reikia visur, o vyskupo pareiga matyti ne tik savo, bet ir kitų vyskupijų reikmes.

Paminklas E. Spirgevičiūtei[taisyti]

Spalio 17 d. Taikos pr. ir Studentų g. sankryžoje pašventinau paminklą kankinei už skaistumą Elenai Spirgevičiūtei. Paminklą pastatė Elenutės brolis Česlovas. 1944 m. sausio 3 d. naktį keturi sovietiniai partizanai, veikiau banditai, nužudė skaistumą gynusią Eleną. Tą naktį buvo nužudyta ir jos teta Stasė Žukaitė.

Mišias drauge su vysk. R. Norvila ir kunigais koncelebravau Šv. Antano Paduviečio parapijos bažnyčioje. Kunigų seminarijoje buvo surengta konferencija, kur apie Elenos Spirgevičiūtės gyvenimą bei kankinystę kalbėjo kun. Krizantas Juknevičius SDB. Subrendo mintis, kad reikėtų pradėti Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos bylą. Tačiau šiai bylai ateityje pagrindine kliūtimi taps mažas tikinčiųjų dėmesys savo tautos kankiniams.

Kun. A. Paškus[taisyti]

Su kun. Antanu Paškumi artimai susipažinau viešėdamas Nju Džersyje pas p. Rožę Šomkaitę. R. Šomkaitė sudarė puikias sąlygas kun. Antanui rašyti knygas. Jei ne ši pagalba, kun. A. Paškus niekada nebūtų parašęs ir išleidęs tiek daug vertingų knygų.

Pilnas idealizmo ir noro pasitarnauti Lietuvai kunigas Antanas atvažiuodavo dėstyti atsikūrusiame Teologijos fakultete. Jo dėstomos paskaitos studentams labai patikdavo, tik gaila, kad sveikata neleido ilgiau tarnauti. Jo palaikus 2008 m. priglaudė Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kolumbariumas.

Sugrįžta arkivysk. J. Skvireckas[taisyti]

Žinodamas Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko valią po mirties sugrįžti į Lietuvą, lankiausi Zamse (Austrija), kur seserų vienuolių bažnyčios kriptoje buvo palaidotas šis tremtinys arkivyskupas. Susitariau su Šv. Vincento seserimis dėl arkivyskupo perlaidojimo Lietuvoje. Gavęs sutikimą ir suderinęs datą, su delegacija, kurioje dalyvavo Ignacas Uždavinys, Kauno apskrities valdytojas Kazimieras Starkevičius, mons. Alfonsas Svarinskas, Kauno vicemeras Antanas Balutis, kunigai, seserys vienuolės bei pasauliečiai, vėl nuvykau į Zamsą. Iškilmingas gedulingas Mišias koncelebravo Insbruko vysk. Alois Kothgasseris, aš ir keli Lietuvos kunigai. Po Mišių padėkojau Austrijos vyriausybei, kad suteikė prieglobstį arkivysk. J. Skvireckui, o Insbruko vyskupui Alois –už svetingumą. Po Mišių karstas buvo nugabentas į Insbruko oro uostą. Lapkričio 25 d. Vilniuje delegaciją su arkivysk. J. Skvirecko palaikais pasitiko premjeras G.Vagnorius, krašto apsaugos ministras Č. Stankevičius, vysk. R. Norvila ir kiti valstybės bei Bažnyčios atstovai. Po to arkivyskupo palaikus parvežėme į Kauno arkikatedrą.

Lapkričio 27 d. Kunigų seminarijoje vyko popietė-konferencija apie arkivysk. J. Skvirecko gyvenimą ir darbus. Kalbėjo prel. Vytautas Vaičiūnas OFS, dr. Aldona Vasiliauskienė, doc. kun. Jonas Ivanauskas (vėliau vyskupas augziliaras, Kaišiadorių ordinaras), kun. Vaclovas Aliulis MIC ir kt. Kaip vieną iš didžiausių nuopelnų kalbėtojai pabrėžė J. Skvirecko iš Vulgatos į lietuvių kalbą išverstą Šventąjį Raštą ir Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimą. Lapkričio 28 d. iškilmingas laidotuvių Mišias koncelebravo nuncijus arkivysk. E. J. Enderis, arkivysk. A. J. Bačkis, Insbruko vysk. A. Kothgasseris, Elko vysk. W. Ziemba, visi Lietuvos vyskupai, prel. L. Tulaba, mons. A. Jonušas ir daug kunigų. Kalbėdamas kardinolas V. Sladkevičius pasidžiaugė arkivyskupo sugrįžimu ir priminė, kad iš jo rankų gavo kunigystės šventimus. Po Mišių karstas buvo palydėtas į arkikatedros kriptą.

Kreipimasis į Seimą ir Vyriausybę[taisyti]

Lapkričio mėnesį išplatinau kreipimąsi į Seimą ir Vyriausybę dėl augančio alkoholizmo ir alkoholio monopolio perdavimo į privačias rankas. Pareiškime spaudai rašiau: Tabako ir alkoholio reklamai uždegama žalia šviesa, o į prekybą alkoholiu žiūrima kaip į prekybą saldainiais ar pomidorais. Į privačias kišenes suplaukia vargšų žmonių pinigai, o Lietuvai paliekama teisė ilgėtis sovietinių laikų. Kreipimesi taip pat pasisakiau prieš azartinių lošimo namų legalizavimą. Panašūs pareiškimai vienus žmones pradžiugindavo, kad vyskupai netyli ir pasisako svarbiais Lietuvai klausimais, o kitus supykindavo, kam vyskupai kišasi ne į savo reikalus, tarsi tik politikams turėtų rūpėti tautos moralės klausimai.

Gerumas mus vienija[taisyti]

Lietuvos Caritas, pasimokęs iš kitų šalių karitiečių veiklos, pradėjo gerumo akciją „Gerumas mus vienija“, skirtą vargšų rėmimui. Advento metu parapijose parduodamos žvakutės, o už surinktus pinigus remiami Caritas vykdomi projektai. Ši akcija kasmet augo ir nešė gerus vaisius.

Pasiruošimas Krikščionybės jubiliejui[taisyti]

Gruodžio mėnesį buvo paskelbta Jubiliejinė 2000 metų programa Lietuvoje. Spaudos konferencijoje arkivysk. A. J. Bačkis pristatė, kad Jubiliejus bus švenčiamas ne tik Jeruzalėje ir Romoje, bet ir vietinėse Bažnyčiose. Jubiliejinės komisijos sekretorius kun. Rolandas Makrickas supažindino su parapijų atsinaujinimo programa. Jubiliejaus proga Kaune vyks Lietuvos II Eucharistinis kongresas. Lietuvos vyskupai centriniam 2000 metų jubiliejaus komitetui Romoje perdavė 114 tikėjimo liudytojų bei kankinių bylų, 14 jų – iš Kauno arkivyskupijos.

Naujas Šventojo Rašto vertimas[taisyti]

Prieš pat Kalėdas Lietuvos visuomenei pristatėme naujai išleistą Šventąjį Raštą, kurio Senąjį Testamentą išvertė prel. prof. Antanas Rubšys; Naujasis Testamentas kun. Česlovo Kavaliausko jau anksčiau buvo išverstas iš graikų kalbos ir prel. A. Rubšys jį vertino labai gerai, todėl nematė reikalo versti iš naujo. Vilniaus universitete vykusiame Šventojo Rašto pristatyme dalyvavo ir pats vertėjas prel. A. Rubšys. Jis sakė, kad Šventasis Raštas – tai knyga ne apie Dievą, bet iš Dievo. Naujas ir labai geras vertimas – tai didelė dovana, ruošiantis švęsti Jubiliejinius metus.

1999 metai[taisyti]

G. Jakuninas ir M. Bourdeaux[taisyti]

Vasario 17 d. mane aplankė du labai brangūs žmonės – stačiatikių dvasininkas Glebas Jakuninas, kuris daug padėjo persiunčiant Kroniką ir kitus dokumentus į Vakarus, ir kan. Michaelis Bourdeaux, įkūręs Kestono kolegiją, kurioje siekta rinkti, sisteminti ir skleisti žinias apie tikinčiųjų persekiojimą sovietinėse respublikose. Šiuos abu dvasininkus prezidentas apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinais. Apdovanoti taip pat buvo ir kiti Lietuvos draugai – Sergejus Kovaliovas, Aleksandras Lavutas ir Tatjana Velikanova, su kuriais sovietiniais laikais mano buvo daug bendrauta.

Kun. R. Mikutavičiaus žūties mįslės atomazga[taisyti]

Dienraštis Respublika išspausdino interviu su p. Belecku, kuris paskleidė šmeižtą, kad kun. Ričardo Mikutavičiaus kolekcija rūpėjo Bažnyčios vadovybei ir kad pats kunigas gali būti kalinamas kažkur Vatikane ar kokiuose nors bažnyčių požemiuose. Policijos tyrėjai net buvo apsilankę kurijoje ir teiravosi manęs, ar Kauno bažnyčiose yra tokių požemių. Pasakiau, ką žinojau. Atsiliepdamas į šmeižikiškus nusikaltusio žmogaus pamąstymus, kalbėjau žiniasklaidai, kad p. Belecką galima suprasti, tik kiek sunkiau yra suprasti Respubliką, kuri, juodindama Bažnyčią, bando padidinti savo populiarumą.

Kovo 31 d. gausiai dalyvaujant Kauno visuomenei kun. R. Mikutavičiaus palaikai buvo palaidoti Petrašiūnų kapinėse. Suvokdamas subtilią padėtį, kad daugelis kun. R. Mikutavičiaus gerbėjų mano atžvilgiu buvo neigiamai nusistatę, todėl siekdamas dvasinės ramybės sau ir kitiems, laidotuvėse nedalyvavau ir privačiai aukojau Mišias už piktadarių nukankintą kunigą.

Garbės daktaro regalijos[taisyti]

Balandžio 30 d. iškilmingai paminėjome VDU atkūrimo dešimtmetį. Iškilmingo minėjimo metu man buvo įteiktos VDU garbės daktaro regalijos už nuopelnus Bažnyčiai ir Lietuvai pogrindžio sąlygose redaguotą Kroniką ir įkurtą Aušrą. Universiteto rektorius prof. dr. Vytautas Kaminskas su arkivyskupija visuomet palaikė labai geranoriškus santykius, už ką jam buvau dėkingas net labiau, nei už gautas regalijas. Už nuopelnus atkuriant ir stiprinant universitetą man, prel. prof. Antanui Rubšiui ir kun. prof. Kęstučiui Trimakui buvo įteikti universiteto jubiliejiniai aukso ženkleliai.

Bažnyčios Kronikos fondo apdovanojimai[taisyti]

Įkūriau Bažnyčios Kronikos fondą ir kiekvienais metais Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga skiriu du apdovanojimus žurnalistams, dirbantiems bažnytinėje ir pasaulietinėje žiniasklaidoje. Vengiant šališkumo, asmenis pagerbimui parenka šiam tikslui sukurta komisija. Per šešiolika metų apdovanojimai buvo įteikti šiems žurnalistams:
2013 m. švenčiant Tikėjimo metus, Sauliui KUBILIUI – už ilgametę ir ištikimą tarnystę Vatikano radijo ir Laisvosios Europos radijo lietuvių redakcijose. Dr. Andriui NAVICKUI – už daugiašakę ir vaisingą raišką medijose, ypač kuriant bei plėtojant interneto dienraštį bernardinai.lt, 2012 m., švenčiant Palaimintojo Jurgio Matulaičio metus, taip pat „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidimo pradžios 40-metį: Kristinai ČIUČIULKAITEI (po mirties), ilgametei Kauno krašto laikraščio „Tėviškės žinios“ redaktorei bei žurnalistei. Dailininkei Silvijai KNEZEKYTEI, už krikščioniškosios žinios skelbimą, vaizdu išryškinant Gerosios Naujienos turinį.

2011 m., švenčiant Dievo Gailestingumo metus, Katarzynai KORZENIEWSKAI-WOŁEK, įvairių Lenkijos bei Lietuvos katalikų informacijos agentūrų ir leidyklų bendradarbei, Bryanui BRADLEY’UI, 17 metų Lietuvoje gyvenančiam nepriklausomam žurnalistui ir Kastantui LUKĖNUI, ilgamečiam „Bažnyčios žinių“ ir „Katalikų pasaulio“ redaktoriui. 2010 m., švenčiant Kunigų metus ir Lietuvos laisvės atgavimo 20-metį, kunigui marijonui Vaclovui ALIULIUI ir kunigui pranciškonui Juliui SASNAUSKUI 2009 m. - Dr. Jonui MALINAUSKUI, Vatikano radijo žurnalistui ir dr. Nerijui ŠEPEČIUI, „Naujojo Židinio-Aidų“ redaktoriui ir žurnalistui. 2008 m. - Violetai MISEVIČIŪTEI, „Bažnyčios žinių bendradarbei ir žurnalistei Vidai SAVIČIŪNAITEI 2007 m. - Dr. Kęstučiui K. GIRNIUI, Ingridai LAIMUTYTEI-MATVEJEVIENEI, žurnalo vaikams „Bitutė“ redaktorei ir Genutei ULEVIČIENEI, „Marijos radijo“ vaikų laidų redaktorei. 2006 m. - Vandai IBIANSKAI, žurnalistei ir „Artumos“ redaktorei“ ir Romui SAKADOLSKIUI, žurnalistui 2005 m. - Jūratei KUODYTEI, „Mažosios studijos“ laidų redaktorei ir žurnalistui Mykolui DRUNGAI 2004 m. – žurnalistui Tomui VILUCKUI ir „Veidas“ žurnalistei Daliai JAZUKEVIČIŪTEI 2003 m. - spaudos apžvalgininkui dr. Pauliui V. SUBAČIUI 2002 m. - Dalei ŠMERAUSKAITEI, Katalikų interneto tarnybos projektų koordinatorei; Gediminui ŽUKUI, „Bažnyčios žinių“ redaktoriui ir Vaidai SAUMUOLYTEI, savaitraščio „Veidas“ žurnalistei. 2001 m. - Jūratei GRABYTEI, mėnraščio „Žemės druska“ redaktorei; Angelei STATKUVIENEI, Kauno krašto laikraščio „Tėviškės žinios“ žurnalistei. 2000 m., Krikščionybės Jubiliejaus metais - Petrui KIMBRIUI, mėnraščio „Naujasis Židinys-Aidai“ kūrėjui ir vadovui. 1999 m. - Rūtai TUMĖNAITEI, katalikų radijo „Mažoji studija“ redaktorei; Birutei GARBARAVIČIENEI, dienraščio Kauno diena žurnalistei; 1998 m. - Mildai ir Vygandui RAČKAIČIAMS, savaitraščio vaikams „Kregždutė“ redaktoriams ir Kultūros savaitraščio ŽEMAIČIŲ SAULUTĖ redakcijai.

Susitikimas su Šventuoju Tėvu[taisyti]

Birželio 8 d. Jonas Paulius II lankėsi Elke (Lenkija) ir šimtatūkstantinei tikinčiųjų miniai aukojo Mišias. Mišiose dalyvavo visi Lietuvos vyskupai ir apie 6 tūkstančius lietuvių tikinčiųjų. Po Mišių mes, Lietuvos vyskupai, buvome pakviesti su popiežiumi pietauti. Jonas Paulius II domėjosi kard. Vincento sveikata ir prašė perduoti jam sveikinimus. Susitikti su popiežiumi atvyko ir prezidentas V. Adamkus.

Kard. J. Meisneris Kaune[taisyti]

Gegužės 27 d. Kelno arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris su 78 dvasininkais lankėsi Kaune. Kunigų seminarijos bažnyčioje aukojo Mišias, o kurijoje aš ir Kunigų seminarijos rektorius vysk. R. Norvila papasakojome apie Bažnyčios padėtį sovietmečiu ir dabartiniu metu. Kard. Meisneris privačiai aplankė kard. V. Sladkevičių, kuris dėl sveikatos negalėjo dalyvauti susitikime. Iš kard. Meisnerio buvo galima pasimokyti, kaip uoliai reikia tarnauti Bažnyčiai.

Bažnytinio meno muziejus[taisyti]

Birželio 17 d. dekretu įkūriau Kauno arkivyskupijos Bažnytinio meno muziejų. Mano anksčiau įkurta Meno komisija paragino šitai padaryti, nes neturint bažnytinio muziejaus daug meno vertybių parapijose galėjo būti neišsaugotos. Muziejaus direktoriumi paskyriau menotyrininką Paulių Stanišauską, vėliau – Ireną Petraitienę, kuri arkivyskupijos muziejų globoja su tokia meile, kaip motina savo kūdikį. Arkivyskupijos muziejus įsikūrė Valančiaus gatvėje šalia arkikatedros. Muziejus apjungia ir kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinį butą, kurį aplanko gana daug ne tik kauniečių, bet ir lankytojų iš Lietuvos ir svetur. Girdėjau balsų, kad gal reikėtų mažinti memorialinio buto kambarių skaičių, bet kol nėra būtinybės palikau tiek, kiek jų buvo – viso tris - o tolimesnėje ateityje tesprendžia kiti.

T. Raniero Cantalamessa OFM Cap.[taisyti]

Liepos 5 d. Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje popiežiaus pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. kalbėjo iš visos Lietuvos susirinkusiems kunigams ir vienuolėms. Pamokslininkas ragino sielovadoje ne tiek žiūrėti į tai, kiek tikinčiųjų priima sakramentus, kiek į Dievo Dvasios veikimą tikinčiųjų širdyse. Kitą dieną t. R. Cantalamessa susitiko su žiniasklaidos atstovais ir davė išskirtinį interviu Bažnyčios žinioms. Jo nuomone, Bažnyčioje yra labai svarbūs atsirandantys nauji bažnytiniai judėjimai; vienas iš jų – charizminis judėjimas. Dar vienas patvirtinimas, kad nesuklysta, leidžiant šiam judėjimui laisvai veikti ne tik Kauno arkivyskupijoje, bet ir visoje Lietuvoje.

Vysk. Vladas Michelevičius[taisyti]

Sulaukęs 75 metų vysk. V. Michelevičius paprašė popiežių išleisti į emeritūrą. Jonas Paulius II prašymą patenkino, todėl generalvikaro pareigas perdaviau vysk. Rimantui Norvilai.

Vysk. V. Michelevičius visą gyvenimą dėstė Kunigų seminarijoje įvairias filosofines disciplinas ir lotynų kalbą, kurią labai mylėjo. Neeilinių gabumų dėstytojas turėjo švelnaus humoro gyslelę, – mėgdavo papasakoti anekdotų, bet jo pasakojimai ir pajuokavimai visada buvo morališkai švarūs ir niekada neužgaudavo net ir silpniausio žmogaus. Buvo labai taktiškas, geras bendradarbis.

Antrasis vizitas „ad limina“[taisyti]

Rugsėjo 12 d. mes, visi Lietuvos vyskupai, išvykome į Romą vizito „ad limina“. Kiekvieną dieną Mišias aukodavome kurioje nors svarbioje šventovėje – Aušros Vartų koplyčioje, Švč. M. Marijos Didžioje bazilikoje, Šv. Jono bazilikoje Laterane, Šv. Pauliaus bazilikoje ir Kastelgandolfe, popiežiaus vasaros rezidencijoje. Aš vadovavau Mišių koncelebracijai Šv. Pauliaus bazilikoje. Homilijoje raginau įsižiūrėti į šv. Paulių ir nešti Jėzų į sekuliarizuotą pasaulį, tikintis ne tiek pagyrimų, kiek kryžiaus. Po Mišių su Šventuoju Tėvu Jonu Pauliumi II dar kartą su juo susitikome. Popiežius pabrėžė, kad šie „ad limina“ susitikimai yra labai svarbūs. Lieka vyskupų ataskaitos, o tai nepaprastai brangūs dokumentai, liudysiantys, kaip amžiams bėgant gyvavo Bažnyčia. Popiežius ypač ragino daug dėmesio skirti tikinčiųjų katechezei ir naujajai evangelizacijai.

Vizito „ad limina“ metu, kaip įprasta, lankėmės daugelyje Kongregacijų ir Popiežiškųjų tarybų. Šie apsilankymai buvo gera proga išsiaiškinti sielovadoje kylančius klausimus. Lankydamasis Šventųjų skelbimo kongregacijoje įteikiau prašymą leisti pradėti Elenos Spirgevičiūtės ir Adelės Dirsytės beatifikacijos bylas. Lapkričio viduryje gavau leidimą pradėti E. Spirgevičiūtės bylą ir nuo dabar jau galėjome vadinti ją Dievo tarnaite. Naujos pareigos

Lapkričio 3 d. vykusiame Vyskupų Konferencijos posėdyje buvau išrinktas Vyskupų Konferencijos pirmininku, nes arkivysk. A. J. Bačkis šiose pareigose jau buvo išbuvęs dvi kadencijas ir pagal statutą negalėjo būti perrinktas trečiai kadencijai. Naujos pareigos šiek tiek gąsdino, bet reikėjo paklusti daugumos vyskupų sprendimui. Vyskupų Konferencijos generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas vysk. J. Boruta SJ. Šiame posėdyje dar kartą diskutavome apie nuolatinį diakonatą. Vyskupai laikėsi nuomonės, kad reikia gerai pasirengti ir tik tuomet jį įvesti.

Teologijos fakulteto biblioteka[taisyti]

Lapkričio 12 d. pasirašiau sutartį su VDU ir pagal ją leidau naudotis arkivyskupijai priklausančiomis patalpomis Papilio g. 5, kuriose įsikūrė Teologijos fakulteto ir Kunigų seminarijos bibliotekos. Tai didžiausia teologinių knygų biblioteka Lietuvoje, turinti dar ir erdvią, modernią skaityklą.

Adelė Dirsytė[taisyti]

Lapkričio 28 d. Kauno arkivyskupijos salėje suorganizavome didelę konferenciją, siekdami apžvelgti ateitininkės ir Sibiro kankinės gyvenimą ir kančios metus. Prelegentai, ypač A. Dirsytės giminaitis S. Ivanauskas, pateikė daug vertingos medžiagos. Jei pasisektų įrodyti A. Dirsytės kankinystę, tuomet beatifikacijos byloje būtų labiau tikėtina sėkmė. Tačiau ir jos atveju silpna vieta, jog kankinę daugiausia prisimena tik ateitininkai. Lietuviai kažkodėl labiau vertina svetimus kankinius ir šventuosius.

Susitikimas su prezidentu[taisyti]

Gruodžio mėn. antrą kartą mes, vyskupai, susitikome su prezidentu V. Adamkumi. Kalbėdamas pabrėžiau būtinumą, kad kuo greičiau būtų parengtos ir pasirašytos Lietuvos Vyriausybės ir Šventojo Sosto sutartys. Jos leis geriau reguliuoti tarpusavio santykius švietimo, kariuomenės sielovados ir kitose srityse.

Susitikime kaip disonansas nuskambėjo stačiatikių arkivyskupo Chrizostomo mestas kaltinimas mums, katalikų vyskupams, neva mes Balkanų konflikte palaikome kroatus, o ne serbus. Iš tikrųjų mes niekada nebuvome padarę jokių oficialių pareiškimų, o privačiuose pokalbiuose nebuvome teisėjai. Vysk. A. Vaičius paprašė žodžio ir dalykiškai paaiškino, kad šis kaltinimas yra grynas nesusipratimas.

Arkivyskupas Chrizostomas lietuvių tarpe yra užsipelnęs didelę pagarbą už tai, kad 1991 m. sausio mėn., kai grėsė kraujo praliejimas, jis viešai perspėjo sovietinės armijos karius, kad nepralieti kraujo. Šie drąsūs stačiatikių Bažnyčios arkivyskupo žodžiai anuomet buvo labai reikalingi.

Šaltiniai[taisyti]


Autorius: Sigitas Tamkevičius

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Edvinas Giedrimas – autorius (+78083-0=78083 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius (+662-2=660 wiki spaudos ženklai).