Sigitas Tamkevičius. Dievas mano šviesa. Kauno arkivyskupijos II sinodas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search

Sinodo darbų pradžia[taisyti]

2003 m. sausio 5 d. Kauno arkikatedroje oficialiai paskelbiau apie pasiruošimo II sinodui pradžią. Šią iniciatyvą pasveikino Vatikano valstybės sekretorius kard. A. Sodano, kuris popiežiaus vardu rašė: Kauno arkivyskupijos sinodo sušaukimo proga popiežius, vertindamas šią reikšmingą bažnytinę iniciatyvą ir tikėdamasis, kad ji paskatins iš naujo glaudžiau jungtis su Kristumi bei atskleis naujus kelius apaštalavimo darbuose, dvasiškai vienydamasis su dalyviais, siunčia malonius sveikinimus, o kaip gausių dangaus malonių ženklą, užtariant Švč. Mergelei Marijai, teikia Jūsų Ekscelencijai ir sinodo nariams – kunigams, vienuoliams bei tikintiesiems pasauliečiams – apaštališkąjį palaiminimą.

Kauno arkivyskupijos I sinodas arkivyskupo Juozapo Skvirecko buvo sušauktas 1934 m. Tikslią būsimo II sinodo datą pažadėjau paskelbti vėliau, kai pasiruošimo darbai leis tai padaryti. Mišių pabaigoje Sinodo komisijų pirmininkai prisiekė sąžiningai atlikti savo pareigas. Buvo sukurta Vyriausioji komisija, kuriai vadovauti teko man pačiam, talkinamam generalvikaro kun. dr. J. Ivanausko ir generalinio sekretoriaus kun. Adolfo Grušo. Dešimt Sinodo komisijų turėjo išnagrinėti tas sielovados sritis, kurias Sinodas bus pasiryžęs aprėpti. Komisijų vadovais paskyriau – mons. Vytautą Steponą Vaičiūną OFS, kunigus – Mindaugą Pukštį, Augustiną Paulauską, Vidmantą Balčaitį, Stasį Kazėną SJ, dabar jau a†a Ričardą Repšį, Kęstutį Kėvalą, Virginijų Veprauską, Vytautą Grigaravičių ir LKB Informacijos centro vadovą p. Gediminą Žuką. Visose parapijose bus sudarytos Sinodo grupės, per kurias tikintieji jiems rūpimais klausimais galės išsakyti savo mintis. Su prasidėjusiu pasirengimu Sinodui supažindinau arkivyskupijos kunigus ir visus tikinčiuosius.

Dėl stojimo į Europos Sąjungą[taisyti]

Kovo 4 d. išplatinome Lietuvoje visų vyskupų pasirašytą kreipimąsi dėl stojimo į Europos Sąjungą. Paraginome visus žmones dalyvauti istoriniame referendume ir pasisakyti teigiamai, nes mūsų įstojimas į Europos Sąjungą reikalingas ne tik mums, bet pačiai Europai, kad visose valstybėse būtų gerbiamos krikščioniškosios vertybės. Euroskeptikai nebuvo patenkinti vyskupų kreipimusi ir teigė, kad Lietuva praras dalį savo savarankiškumo. Mes, vyskupai, taip pat gerai suvokėme, kad, gyvendami Europos Sąjungoje, turėsime daug privalumų, bet bus ir bėdų, kai reikės ginti krikščioniškąsias vertybes. Buvau įsitikinęs, kad euroskeptikų mintys buvo labai parankios mūsų Rytų kaimynams, kuriems lengviau manipuliuoti maža valstybe, nei turėti reikalų su Europos Sąjunga.

Kovo pradžioje, viešėdamas Lietuvoje, apie mūsų šalies stojimą į Europos Sąjungą labai taikliai pastebėjo Šventojo Sosto sekretorius santykiams su valstybėmis arkivysk. Jeanas Louis Tauranas: Reikia atsiminti, kad Lietuva nestoja į Europos Sąjungą, bet sugrįžta į ją, ji priklauso Europai, iš kurios dėl skaudžių istorinių peripetijų buvo išstumta.

Parengiamasis kursas visiems klierikams[taisyti]

Lietuvos Vyskupų Konferencija nutarė, kad nuo šio rudens visi stojantieji į Kunigų seminariją turės metus praleisti Parengiamajame kurse, tirdami savo pašaukimą ir ugdydami dvasinį gyvenimą. Nutarimą vyskupai priėmė, atsižvelgdami į dabarties realijas ir visų Kunigų seminarijų rektorių siūlymą. Džiaugiausi, kad geros idėjos pamažu prigyja visose vyskupijose.

Padėka p. Paului Schneideriui[taisyti]

Kovo 28 d.Vechtos mieste iškilmingai į pensiją palydėjome ilgametį Lietuvos bičiulį dr. Paulą Schneiderį. Jo iniciatyva Lietuvą pasiekė 417 labdaros transportų beveik už 15 milijonų eurų. Padėkos Mišias koncelebravo vietos vyskupas H. Timmereversas, Vokietijos Caritas vadovas prel. H. Puschmannas, kun. R. Grigas ir aš. Iškilmių kalbėtojai pabrėžė, kad Wechtos Caritas veikla buvo sienas peržengiančios meilės pavyzdys. Visų Lietuvos žmonių vardu padėkojau p. Paului Schneideriui už jo pasiaukojamą darbą. Dėkojo ir visi mane lydėję Lietuvos Caritas atstovai – kun. R. Grigas, ses. A. Pajarskaitė ir kiti.

Šiluvos Dievo Motinos paveikslas[taisyti]

Gegužės 7 d. beveik po dvejus metus trukusios restauracijos į savo vietą Šiluvos Švč. M. Marijos Gimimo bazilikos didžiajame altoriuje sugrįžo Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Restauratorė Janina Bilotienė Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre atliko didelį darbą, pašalindama ne vieno restauratoriaus pridėtus paveikslo „patobulinimus“. Paveikslas suspindėjo pirmykščiu savo grožiu. Tyrimai patvirtino, kad paveikslas tapytas XVI amžiaus pabaigoje arba XVII a. pradžioje.

Arkivyskupijos diena[taisyti]

Kiekvienais metais birželio 24 d. švenčiame arkivyskupijos globėjo Šv. Jono Krikštytojo Gimimo iškilmę. Šią dieną įteisinau kaip arkivyskupijos šventę. Į iškilmingas Mišias arkikatedroje bazilikoje kasmet susirenka dauguma kunigų ir aktyvių arkivyskupijos institucijų darbuotojų. Ta proga ne tik meldžiamės – po Mišių arkivyskupijos salėje vyksta konferencija, kurioje būrį gerų darbuotojų pagerbiu, apdovanodamas aukščiausiu arkivyskupijos garbės ženklu – Šiluvos Dievo Motinos medaliu. Konferencijoje būna galimybė pasidalyti aktualijomis ir naujomis įžvalgomis.

14-asis Ateitininkų kongresas[taisyti]

Liepos 11–13 d. Kaune vyko Ateitininkų federacijos kongresas. Jame dalyvavo apie 400 dalyvių iš Lietuvos ir išeivijos. Kongreso dalyviai nutarė kreiptis į aukščiausią Lietuvos valdžią dėl ateitininkės Adelės Dirsytės palaikų suradimo ir pargabenimo į Lietuvą. Per visas dienas kongrese dalyvavo federacijos dvasios vadas vysk. Jonas Kauneckas. Kaip gera, kad Lietuvos ateitininkai išliko vieningi. Ateitininkai tarpukaryje buvo solidi katalikiška organizacija, tokia ji išliko ir dabar. Tai pavyzdys, kad galima augti ir nešti vaisius, jei yra aiškūs pagrindai ir ant jų tvirtai stovima.

== Naujas užsienio lietuvių sielovados koordinatorius Nuo 1984 m iki šiolei vysk. Paulius A. Baltakis OFM ėjo užsienio lietuvių sielovados koordinatoriaus pareigas. Šventajam Tėvui priėmus vysk. P. A. Baltakio atsistatydinimą, Vyskupų Konferencija į jo vietą delegavo prel. Edmundą Putrimą, gyvenantį Toronte (Kanadoje). Palinkėjome prelatui Edmundui Dievo palaimos labai svarbiose pareigose. Jis turės aprėpti visus lietuvius nuo Sibiro iki Kalifornijos.

Šiluvoje pašventintas Dvasinis centras[taisyti]

Rugpjūčio mėnesį darbininkai nuo ryto iki vakaro dirbo labai įtemptai, nes per Šilinių atlaidus Šiluvoje turėjo būti atidarytas ir pašventintas Dvasinis centras, kurį, gavę Šventojo Sosto leidimą, pavadinome Jono Pauliaus II vardu. Koplyčiai paženklinti virš pastato iškėlėme kryžių.

Rugsėjo 7 d. po Mišių pašventinau Jono Pauliaus II dvasinį centrą. Šiai progai Vatikano valstybės sekretorius kard. A. Sodano atsiuntė laišką, kuriame rašoma: Jūsų Ekscelencija, birželio 4 d. laiške jūs prašėte leidimo pavadinti Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II vardu naują dvasinį centrą, pastatytą prie Marijos šventovės Šiluvoje, kuriame gyvens pašaukimą į kunigystę ugdantys jaunuoliai ir bus priimami maldininkai, atvykę pagerbti Dievo Motiną. Šventojo Tėvo vardu noriu pareikšti pasitenkinimą dėl reikšmingų darbų plečiant krikščionybę, kuriuos ši arkivyskupija ruošiasi atlikti taip pat ir minėtų struktūrų pagalba, bei turiu garbės pranešti, kad Jo Šventenybė, liudydamas savo išskirtinį dėmesį ir artumą brangiai Lietuvių tautai, maloniai sutiko patenkinti šį prašymą. Linkėdamas geriausios sėkmės veiklai, kuri bus vykdoma minėtame centre, Kristaus Vikaras užtikrina, kad ypatingu būdu tai prisimins maldoje ir siunčia Jūsų Ekscelencijai bei visiems, patikėtiems Jūsų globai, nuoširdų apaštališkąjį palaiminimą kaip gausios dangaus palaimos ženklą.

Jono Pauliaus II dvasinį centrą labai patogioje vietoje buvo galima pastatyti tik dėka geros šiluviškės Julijos Marcinkevičiūtės, kuri padovanojo parapijai savo namelį ir nedidelį žemės sklypą. Jį sujungus su parapijai priklausiusiu žemės sklypu atsirado galimybė suprojektuoti ir pastatyti reikiamo dydžio Dvasinį centrą.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius ses. P. M. Bartkutei[taisyti]

Rugsėjo 23 d., minint Lietuvos žydų genocido dieną, prezidentas Rolandas Paksas apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Kauno seserų benediktinių kongregacijos seserį Placidą Magdaleną Bartkutę (po mirties). Ji su kitomis savo bendruomenės seserimis globojo ir slėpė žydų vaikus bažnyčios ir vienuolyno patalpose.

Prel. S. Jokūbauskis iš geto išneštus ar išvestus vaikus perduodavo seserims vienuolėms. Judelis Beilisas liudija, kad per Vilijampolės tiltą jo išneštus vaikus prelato nurodymu perimdavo kažkokios vienuolės. Atrodo, kad tai buvo arčiausiai geto gyvenusios seserys benediktinės.

A. Dirsytės maldaknygė[taisyti]

Rugsėjo 28 d. arkivyskupijos salėje buvo paminėta A. Dirsytės maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ 50 metų sukaktis. Apie A. Dirsytę labai turiningai kalbėjo kun. Kęstutis Trimakas, pabrėždamas jos tikėjimo tvirtumą didelių išbadymų sąlygomis, kai buvo kalinama Kolymoje. A. Dirsytės maldaknygė yra išversta į 12 pasaulio kalbų.

Turiu augziliarą[taisyti]

Spalio 18 d. popiežius Jonas Paulius II paskyrė kun. dr. Joną Ivanauską Kauno arkivyskupijos augziliaru. Baigęs Kunigų seminariją, dirbdamas pastoracinį darbą, apsigynė licenciatą ir Kunigų seminarijoje dėstė Šventąjį Raštą. Vėliau dvejus metus studijavo Laterano universitete moralinę teologiją. Be galo džiaugiausi išgirdęs apie vysk. Jono nominaciją.

Lapkričio 23 d. per Kristaus Karaliaus iškilmę Kauno arkikatedroje kun. dr. Joną Ivanauską konsekravau vyskupu. Naujasis vyskupas labai šiltai visiems padėkojo ir išreiškė savo pasiryžimą ištikimai atlikti savo pareigas. Ką pažadėjo, tą labai uoliai ir vykdė.

Šmeižtai ir kaltinimai[taisyti]

Dienraštis Lietuvos rytas išspausdino straipsnį, kuriuo siekta suniekinti Kauno kunigų seminariją ir mane, apkaltinant seksualiniu priekabiavimu prie klierikų. Nors sovietiniais laikais buvau pripratęs prie įvairiausių kaltinimų, bet tokio pobūdžio kaltinimai žeidė labai skaudžiai. 1968 m. per didžiąsias rekolekcijas buvau pasiryžęs dėl Jėzaus kantriai pakelti bet kokius išmėginimus, bet susidūręs su šiais šmeižtais aiškiai suvokiau, kiek gali kainuoti ištikimybė savo Mokytojui. Meldžiausi ir vyliausi, kad tiesa turės paaiškėti. Nereikėjo ilgai laukti: buvęs liudytojas aplankė, atsiprašė, papasakodamas detales, kaip buvo įkalbinėjamas liudyti prieš mane. Paprašiau kad tai, ką pasakojo, užrašytų ir nusiųstų laikraščio redakcijai. Jis tai ir padarė.

Spalio 28 d. Vyskupų Konferencija išplatino mane palaikantį pareiškimą. Savo solidarumą viešu pareiškimu išreiškė taip pat per 70 Kauno arkivyskupijos kunigų.

Žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis šia proga rašė: Visiems, kieno rankose plunksna ir televizijos kamera, spaudos ir eterio galia, vertėtų įsiklausyti į Lietuvos kardinolo A. J. Bačkio žodžius, pasakytus arkikatedroje: „Į purvą stumiami visi tie, kurių autoritetu tauta galėtų remtis, kurie regimi viešumoje, kurie pagal savo pareigas atsakingi už rūpestį bendruoju gėriu, o žodis suteikiamas nusikaltėliams. Raginu visus žurnalistus, viešos informacijos platintojus ir rengėjus susilaikyti nuo skelbimo žinių, kol jos nepatikrintos, neįrodytos, neparemtos tikrais šaltiniais.“

2004 metai[taisyti]

Caritas konferencija[taisyti]

Vasario mėn. buvo surengta Kauno arkivyskupijos Caritas ataskaitinė konferencija. Konferenciją vedė Kauno arkivyskupijos Caritas direktorius kun. V. Veprauskas. Iš arkivyskupijos dekanatų Caritas vadovių kalbų išryškėjo, kad ir nedidelėmis pajėgomis stengiamasi pagal galimybes atsiliepti į žmonių reikmes: slaugyti ligonius, globoti daugiavaikes šeimas, maitinti vaikus, rūpintis žmonių sielovada. Apibendrindamas konferencijos darbą, pasidžiaugiau Caritas žmonių nesavanaudišku darbu ir rezultatais, dėkojau jiems už nuoširdžią tarnystę. Neretai šios organizacijos veiklos negalima įvardyti skaičiais, nes reikia rūpintis ne tik labdara, bet ir karitatyvinės minties – meilės žmogui – skleidimu. Raginau karitiečius bei kunigus galvoti, kaip į Caritas veiklą įtraukti jaunimą ir kuo Caritas nariai galėtų prisidėti įveikiant visuomenėje kurstomą žmonių susipriešinimą.

Vyskupų pareiškimai Mes, Lietuvos vyskupai, paruošėme ir išplatinome ganytojiškąjį laišką, ginantį gyvybę. Lietuvos demografija aliarmuoja apie mažėjantį gimstamumą ir didelį abortų skaičių. Ganytojišku laišku bandėme ginti tradicinę šeimą, nes tik tokia šeima gali būti šventovė, kurioje branginama gyvybė.

Prieš prezidento rinkimus Lietuvos vyskupai išplatinome kreipimąsi, kuriame rašėme: Prieš pusantrų metų sakėme ir dabar esame dar tvirčiau įsitikinę, kad moralinis autoritetas, asmeninis sąžiningumas ir padorumas – tai dorybės, kurių dėka Prezidentas gali vienyti tautą bendram gėriui, būti aukščiau partijų, atsispirti politinių ir ekonominių grupių spaudimui“.

Ministrantų šventė[taisyti]

Rugpjūčio 14 d. Kaune pirmąkart buvo surengta arkivyskupijos ministrantų šventė, į kurią susirinko didelis būrys įvairaus amžiaus patarnautojų. Ta proga arkikatedroje su būriu kunigų aukojau Mišias, o joms pasibaigus programa tęsėsi arkivyskupijos muziejuje ir konferencijų salėje. Kasmetiniai ministrantų susitikimai vėliau išaugo į ministrantų stovyklas, dažniausiai vykstančias Kaulakiuose. Daugelis kunigų per mažai dėmesio skiria ministrantų sielovadai. Ateityje šis aplaidumas sukels bėdų dėl kandidatų į kunigystę. Dievas gali pasikviesti į altoriaus tarnystę jaunuolius net iš nereligingų šeimų, tačiau altoriaus artumoje lengviau subrandinti kunigystės pašaukimą, jei vaikas mato gerą, tėvišką kunigą.

Marijos radijas[taisyti]

Įkurti Lietuvoje Marijos radiją prieš kelerius metų pasiūlė salezietis kunigas Massimo Bianco. 2003 m. buvo įsteigta Všį „Marijos radijas“. Kun. Oskarą Petrą Volskį paskyriau Marijos radijo programų direktoriumi; jam teko ne tik burti radijo darbuotojus bei savanorius, bet ir rūpintis besikuriančia radijo studija.

Rugpjūčio 30 d. Marijos radijas pradėjo transliacijas iš Kauno. Po mėnesio siųstuvai buvo įjungti Klaipėdoje ir Šiauliuose. 2005 m. birželio 29 d. programa pradėta transliuoti Vilniaus mieste ir apylinkėje. Gavęs radijo dažnius Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje, Marijos radijas 2005 m. pavasarį tapo tarptautinės Marijos radijo asociacijos (World Family of Radio Maria) nariu.

Gruodžio 8 d. pašventinau Marijos radijo studiją ir koplyčią, kurioje kasdien aukojamos Mišios. Ši diena buvo pasirinkta neatsitiktinai – minėjome Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimo 150 metų jubiliejų.

Prieš Marijos radijo atsiradimą Lietuvoje vyko diskusijos. Daug kas mąstė, kad be didelių finansų, vien iš aukų Marijos radijas nepajėgs išsilaikyti. Be to, jei jame nedirbs profesionalių žurnalistų, toks radijas neturės pasisekimo. Tačiau Marijos radijas veikia pagal kitokią strategiją, kuri pasiteisino daugelyje pasaulio šalių, o dabar matome, kad ji tiko ir Lietuvoje. Šiandien visi džiaugiamės, turėdami Marijos radiją kaip svarbų evangelizacijos įrankį. Arkivyskupija prie Marijos radijo studijos įrengimo prisidėjo medžiaginiu įnašu, veltui nuomodama patalpas V. Sladkevičiaus gatvėje.

Piligrimystė į Šiluvą[taisyti]

Kiekvienais metais prieš Šilinių atlaidus būna dvi piligriminės eisenos – nuo Tytuvėnų ir nuo Dubysos. Jų istorija siekia sovietmetį, kai paskutinį rugpjūčio sekmadienį Eucharistijos bičiuliai organizuodavo piligrimines eisenas į Šiluvą. Anuomet šios eisenos nešė žinią – mes, Dievą mylintys žmonės, esame gyvi ir savo tikėjimą norime viešai išpažinti. Mečislovas Jurevičius ir ses. Jadvyga Stanelytė SJE už šias eisenas sumokėjo net savo laisve.

Po Nepriklausomybės atkūrimo jau keliolika metų nuo Kryžių kalno į Šiluvą atkeliauja vysk. Eugenijaus Bartulio vadovaujami jaunieji piligrimai. Kelias dienas jie pėsti keliauja, gieda, meldžiasi ir apmąsto Dievo žodį. Iš džiaugsmu spindinčių jaunų veidų aiškiai matai, kad tai tikrieji laisvos Lietuvos vaikai, nes yra atviri gėriui ir Dievo malonės veikimui. Atvykę jaunieji piligrimai okupuoja visą Šiluvos aikštę, kurioje sekmadienio popietės Mišiomis užbaigia savo piligrimystę.

Nepilnamečių gynimas[taisyti]

Mes, Lietuvos vyskupai, kreipėmės į Vyriausybę ir Seimą, prašydami pataisyti Baudžiamojo kodekso nuostatą, leidžiančią nebaudžiamai seksualiai išnaudoti nepilnamečius, turinčius tik 14 metų. Pareiškime rašėme: Dabartinių ir būsimų valstybės vadovų prašome padaryti visa, kad Lietuva netaptų pedofilų, netradicinės lytinės orientacijos asmenų, „sekso turistų“ traukos vieta. Privalu keisti Lietuvos įstatymus, numatant baudžiamąją atsakomybę už nepilnamečių įtraukimą į seksualinį gyvenimą, netradicinės lytinės orientacijos formavimą, piktnaudžiavimą jaunuolių pasitikėjimu bei priklausomybe“.

Švč. Sakramento adoracija[taisyti]

Spalio 17 d. pradedant Eucharistijos metus, Kauno arkikatedros koplyčioje pradėjome kasdienę Švč. Sakramento adoraciją nuo ryto iki vakaro 18 val. Buvau labai dėkingas Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seseriai Aloyzai Malinauskaitei, kuri ryžosi prisiimti organizavimo naštą. Be tokių Eucharistijos mylėtojų panašios adoracijos būtų neįmanomos. Greitai ši adoracija tapo nuolatine: arkikatedroje vyksta dienomis, o Švč. Sakramento (studentų) bažnyčioje – be pertraukos dieną ir naktį.

Atnaujinta Vilijampolės bažnyčia[taisyti]

Spalio 24 d. pašventinau Vilijampolės Šv. Juozapo bažnyčią, kurioje buvo atlikti dideli rekonstrukcijos darbai. Klebonas kun. Jonas Bujokas labai gražiai pasidarbavo; nauja, padidinta bažnyčia visiškai tenkins parapijos tikinčiųjų poreikius.

Eucharistijos metai[taisyti]

Jonas Paulius II paskelbė Eucharistijos metus, truksiančius iki 2005 m. spalio mėnesį Romoje vyksiančio ir Eucharistijai skiriamo Vyskupų Sinodo. Šia proga vyskupai, paskelbėme ganytojišką laišką, kviesdami ypač branginti sekmadienio Mišias ir Eucharistijos adoraciją. Išplatinome taip pat plačias gaires, ką turėtume Eucharistijos metais daryti visose Lietuvos parapijose.

Sužadėtinių rengimas santuokai[taisyti]

Lapkričio 20 d. Kauno arkivyskupijos Šeimos centro patalpose vyko konferencija apie Sužadėtinių rengimą santuokai ir šeimos gyvenimui. Ši programa Lietuvoje vykdoma nuo 1997 m., bet jau prašėsi būti atnaujinta. Lietuvos šeimos centro direktorė Violeta Valantiejūtė pristatė, kaip iki šiolei buvo vykdoma programa ir kuo ji bus papildyta. Eilę metų mačiau, su kokiu dideliu pasišventimu Violeta Valantiejūtė darbavosi Kauno, vėliau Lietuvos šeimos centre. Tokie pasauliečiai Bažnyčioje yra nepaprastai brangi Dievo dovana.

Prisikėlimo šventovė[taisyti]

Gruodžio 26 d. 12 val. Kristaus Prisikėlimo šventovė pradėjo naują gyvenimą. Į konsekracijos iškilmes Kaune atvyko visi Lietuvos vyskupai, apaštališkasis nuncijus arkivysk. P. S. Zurbriggenas, prezidentas V. Adamkus, Kauno m. vadovai, daug Seimo narių ir kt. aukštų svečių. Nuncijus arkivysk. P. S. Zurbringgenas perskaitė kard. A. Sodano laišką: Šventasis Tėvas nuoširdžiai sveikina visus arkivyskupijos tikinčiuosius ir kartu džiaugiasi Kaune atstatytos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo bažnyčios dedikacijos proga. Kviečia brangius arkivyskupijos ir visos šalies katalikus tapti karštais prisikėlusiojo Kristaus liudytojais ir meilės civilizacijos kūrėjais.

Prieš iškilmę gruodžio 23 d. drauge su miesto meru Arvydu Garbaravičiumi ir statybos bendrovės „YIT Kausta“ generaliniu direktoriumi Antanu Butkumi apžiūrėjau nepriekaištingus statybos darbus ir kurijoje pasirašiau darbų priėmimo aktą. Dar buvo likę kolumbariumo įrengimo ir išorės sienų tinkavimo darbai.

2005 metai[taisyti]

Mons. A. Svarinsko auksinis jubiliejus[taisyti]

Sausio 23 d. arkikatedroje bazilikoje aukojau Mišias drauge su mons. Vytautu Kazlausku, mons. Kazimieru Senkumi ir mons. Alfonsu Svarinsku, mininčiu kunigystės auksinį jubiliejų ir amžiaus 80-metį. Po Mišių kard. V. Sladkevičiaus muziejuje tęsėme šventinę iškilmę.

Papasakojau, kokią pozityvią įtaką man, jaunam kunigui, padarė iš lagerio sugrįžęs idealistas kun. Alfonsas. Pats jubiliatas papasakojo savo gyvenimo reikšmingesnius momentus, ypač apie kunigystės šventimus 1954 metais Abezės lageryje. Rankas uždėjo taip pat kalinys – vyskupas Pranciškus Ramanauskas.

Ligonių diena[taisyti]

Kiekvienais metais Pasaulinės ligonių dienos proga aplankau Kauno klinikas ir aukoju Mišias jose dalyvaujant klinikų vadovams, darbuotojams ir ligoniams. Kol nebuvo įrengta koplyčia, Mišias aukodavau KMU auditorijoje, vėliau – erdvioje Klinikų koplyčioje, kuri buvo pašventinta šių metų kovo 22 d. ir pavadinta šv. Luko vardu. Prieš Mišias aplankau keliasdešimt ligonių. Klinikų vadovybė, ypač generalinis direktorius Juozas Pundzius, visuomet labai bičiuliškai sutinka ne tik mane, bet ir čia besidarbuojančius kunigus kapelionus.

Metinė spaudos konferencija[taisyti]

Kovo 2 d. kurijoje surengiau metinę spaudos konferenciją ir joje pristačiau sielovadinius bei ekonominius duomenis. „Kauno dienos“ žurnalistės paklaustas apie kun. R. Mikutavičiaus gimimo 70-mečio renginius, apgailestavau, kad tie, kurie pagerbia kun. R. Mikutavičių, nepraleidžia progos įgelti Bažnyčiai. Pats gražiausias kunigo pagerbimas būtų jo valios įvykdymas – atiduoti meno kolekciją į Kauno muziejų. Neatidavimo nepateisina tai, kad pats kunigas Ričardas nespėjo formaliai savo dovanos įforminti. Jis net du kartus garsiai buvo pasakęs savo valią – kolekciją dovanojąs Kauno miestui.

Jono Pauliaus II mirtis[taisyti]

Balandžio 2 d. per pasaulį nuvilnijo liūdna žinia – mirė popiežius Jonas Paulius II. Balandžio 4 d. už Joną Paulių II meldėmės Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Mišiose dalyvavo penkiasdešimt kunigų ir apie penki tūkstančiai tikinčiųjų. Balandžio 7 d. visą naktį vyko maldos budėjimas. Mišioms vadovavęs vysk. J. Ivanauskas kalbėjo: Mes dėkojame Dievui už šį Šventąjį Tėvą, kuris mus mylėjo paties Kristaus meile, kuris parodė, kaip Dievo malonė galingai veikia per žmogų, gyvenantį Evangelija.

Balandžio 8 d. Vatikane vyko popiežiaus laidotuvės. Iš Lietuvos į laidotuves nuvykome: kard. A. J. Bačkis, vysk. J. Matulaitis, vysk. R. Norvila, aš, prezidentas V. Adamkus, buvęs prezidentas A. Brazauskas ir prof. Vyt. Landsbergis. Šv. Petro aikštėje buvo susirinkę apie 300 000 žmonių. Šios laidotuvių iškilmės giliai palietė ne tik čia, Romoje, buvusiųjų, bet ir televizorių ekranuose laidotuves stebėjusiųjų širdis. Nors buvo neparastai liūdna atsisveikinti su šiuo Lietuvą labai mylėjusiu popiežiumi, visus guodė mintis: turėjome šventąjį. Grįžome namo tarsi palaidoję savo tėvą.

Habemus papam Benedictum XVI[taisyti]

Balandžio 19 d. balti dūmai, pakilę iš Siksto koplyčios kamino, paskelbė, kad naujasis popiežius jau išrinktas. Juo tapo kardinolas Josephas Ratzingeris. Balandžio 24 d. naujasis popiežius įžengė į Šv. Petro Sostą. Iškilmėje dalyvavo apie 350 000 tikinčiųjų ir 200 valstybių bei vyriausybių vadovų. Džiaugiausi su visais besidžiaugiančiais naujuoju popiežiumi. Man jis buvo ypač brangus, nes 1996 metais mane pristatė Regensburgo m. rotušėje Georgo von Hertlingo apdovanojimui. Anuomet jis mano adresu pasakė daug gerų žodžių, kurių nesijaučiau užsitarnavęs.

Okultizmas[taisyti]

Gegužės 11 d. Vyskupų Konferencijos posėdyje diskutavome apie Lietuvoje plintančias okultizmo praktikas ir nutarėme išplatinti šiuo klausimu ganytojiškąjį laišką. Spaudos konferencijoje Vilniuje kard. A. J. Bačkis pristatė šį laišką, kuriuo išreiškėme susirūpinimą, kad okultizmas braunasi ne tik į suaugusiųjų, bet ir į jaunimo bei vaikų pasaulį. Okultizmas gerą dirvą randa posovietinėse šalyse, kur tradicinis tikėjimas per ilgus ateizacijos metus daugelio širdyse buvo pakirstas. Laiške vyskupai teigė: Manytume, kad Švietimo ir mokslo ministerija bei Mokslo taryba turėtų neleisti parapsichologams ir būrėjams registruoti savo įstaigų kaip „institutų“, „universitetų“, „kolegijų“ ir „mokslo centrų“.

Altenbergo šviesa[taisyti]

Balandžio 26 d. – gegužės 3 d. su Kauno ir Vilniaus jaunimo grupe lankiausi Kelno arkivyskupijoje. Altenbergo katedroje gegužės 1 d. drauge su kard. J. Meisneriu koncelebravau Mišias. Čia buvo pagerbtas Pasaulio jaunimo dienų kryžius, o Mišių pabaigoje jaunimo atstovams buvo išdalyta uždegta taikos ugnis – „Altenbergo šviesa“. Šioje kelionėje palydovu turėjau optimizmo niekuomet nestokojantį kun. Virginijų Veprauską. Buvo labai naudinga pamatyti, kaip Vokietijoje dirbama su jaunimu, kuris yra labai stipriai veikiamas hedonistinės kultūros.

Birželio 14-oji Seime[taisyti]

Birželio 14-osios proga buvau pakviestas pasakyti kalbos Seime. Be kita ko, kalbėjau: Daug amžių Lietuva vadovavosi Dekalogu. Jis buvo įrašytas mūsų partizanų, kalinių ir tremtinių sąžinėse, ir tuomet visiems buvo aišku, kur yra niekšybė, o kur didvyriškumas. Šiandien Dekalogą bandoma pakeisti žiniasklaidos vykdomomis apklausomis: girdi, visuomenė turi nuspręsti, kas moralu ir kas ne, ką liaupsinti ir ką pasmerkti. Tarsi niekas nežinotų, kad visuomenės nuomonę galima formuoti, – reikia tik pinigų. Kas amžiais buvo nuodėmė ir gėda, dabar tampa vos ne mados viršūne, kuria žavėtis raginamas mūsų jaunimas. Lietuvos nelaimei auga pinigus garbinanti karta, besišaipanti iš meilės Tėvynei ir iš tų, kurie už ją kentėjo.

Tėvo Stanislovo OFM Cap. mirtis[taisyti]

Birželio 23 d., eidamas 87-uosius amžiaus metus, mirė tėvas Stanislovas. Tai buvo neeilinių gabumų ir pamaldumo kunigas vienuolis. Jis ypač rūpinosi vargšais, alkoholikais ir pasimetusiais gyvenimo kryžkelėse. Kunigai, ypač kaimyninių parapijų, kritikavo, kad t. Stanislovas teikė sakramentus nepasirengusiems žmonėms ir taip pelnė populiarumą. Aš pats ne kartą prašiau, kad vienašališkai nepalaikytų vienos partijos, iš kurios gaudavo materialinę paramą, bet jis turėjo savo nuomonę ir jos tvirtai laikėsi. Kalbėdamas laidotuvių Mišiose pabrėžiau: Pro tėvo Stanislovo asmenį niekas nepraėjo abejingai – apie jį buvo galima išgirsti daugybę nuomonių, pradedant nuo didžiausių pagyrimų, kad jis – šventasis, ir baigiant negatyviais vertinimais už jo politinius pasisakymus dėl Lietuvos dabarties ir ateities vizijos. Tačiau visi sutaria, kad tėvas Stanislovas labai mylėjo žmones ir daugelis čia, Paberžėje, surado tai, ko nebuvo suradę savo gyvenimo kryžkelėse. Tėvas Stanislovas paliko daug surinktų liturginių reikmenų bei knygų, kurie dabar yra saugomi Paberžės bažnyčioje ir klebonijoje įkurtame muziejuje.

Vysk. Liudviko Povilonio MIC dienoraštis[taisyti]

Vieną dieną užsukęs į šalia savo kambarių esantį archyvą, ant žemės šalia nereikšmingų knygų pamačiau sąsiuvinį, kuris atkreipė mano dėmesį – tai buvo vyskupo Liudviko Povilonio dienoraštis. Iškart suvokiau, kad tai neįkainojamas turtas. 1981 m. pats man buvo sakęs, kad viską, ką mato, atlikdamas vyskupo pareigas, aprašysiąs. Rūpestingai perverčiau gulėjusias knygas, tačiau suradau tik kelis sąsiuvinius. Tapo liūdna, kad tik tiek parašyta.

Apie savo radinį papasakojau vyskupams, o vysk. J. Žemaitis MIC atsiliepė, kad ir jis turi vysk. L. Povilonio prisiminimų, bet dar jų neperskaitęs. Pažadėjo perskaitęs atiduoti, nes Kauno arkivyskupo apaštališkojo administratoriaus dienoraštis turėtų būti Kauno kurijos archyve. Praėjo keli mėnesiai, ir galėjau pasidžiaugti, kad vysk. Povilonis ilgokai – nuo 1967 m. iki 1986 m. – be pertraukos rašė dienoraštį, rašė net kelionėse ir visa tai yra išlikę. Radau įdomių įrašų, ką sovietinė valdžia siūlė kandidatais į būsimus vyskupus – kanclerį kun. A. Bitvinską, kun. R. Mikutavičių ir kun. M. Dobrovolskį OFM Cap.

Katalikiška „Ąžuolo“ mokykla[taisyti]

Rugpjūčio 24 d. pasirašiau sutartį su Kauno m. savivaldybe, kad steigiama viešoji įstaiga Kauno „Ąžuolo“ katalikiška vidurinė mokykla ir arkivyskupija tampa viena iš steigėjų. Nors mokykla lieka valstybine, pagal sutartį bus galima geriau padėti jai puoselėti krikščioniškas vertybes. Arkivyskupija įsipareigojo mokyklai skirti kapelioną.

Papildomos pareigos[taisyti]

Rugsėjo 20–21 d. Telšiuose vykusiame Vyskupų Konferencijos posėdyje buvau trejų metų kadencijai išrinktas Vyskupų Konferencijos pirmininku. Prieš trejus metus pirmininku buvo išrinktas kard. arkivysk. A. J. Bačkis. Generalinio sekretoriaus pareigas toliau eis mons. Gintaras Grušas. Turint tokį darbštų ir išmintingą generalinį sekretorių, pirmininkas galės būti ramus, žinodamas, kad būtini darbai bus laiku atlikti.

Sielovados sunkumai[taisyti]

Spalio 12 d. paskelbiau dekretą dėl nutolusių nuo Bažnyčios žmonių sielovados. Dekrete raginau kunigus atsakingai rengti žmones priimti sakramentus, vengti medžiaginio suinteresuotumo ir padaryti viską, kad žmones laimėtų Bažnyčiai. Aiškiai pabrėžiau, kad už parengimą sakramentams yra atsakingas juos teikiantis klebonas. Dekretas atsirado dėl daugelio priežasčių, bet svarbiausia – kad kai kurie kunigai neatsakingai patarnaudavo, net nepaklausdami, ar priimantieji sakramentus ką nors apie juos išmano.

Labai sunkios derybos[taisyti]

Šiluvoje labai rūpėjo sutvarkyti erdvę tarp Bazilikos ir Apsireiškimo koplyčios. Didžiausia kliūtis buvo namas, kurios savininkė – Amerikoje gyvenanti lietuvė. Pradžioje ji paprašė 100.000 litų, o po kelių savaičių – 200.000 dolerių. Matydama, kad arkivyskupijai labai reikalingas ne jos supuvęs pastatas, bet žemės sklypas, bandė pasinaudoti proga ir gauti nerealią pinigų sumą. Savininkei paaiškinau, kad tokios sumos tikrai negalėsime sumokėti ir derybos ilgam nutrūko. Meldžiausi ir visą reikalą pavedžiau Šiluvos Dievo Motinos globai, nes mano pastangos jokių vaisių neatnešė.

Pašvęstojo gyvenimo kongresas[taisyti]

Lapkričio 18–19 d. Kaune vyko Lietuvos pašvęstojo gyvenimo kongresas. Jam seserys ruošėsi visus metus. Kongresas prasidėjo Mišiomis Jėzuitų bažnyčioje, o vėliau vyko arkivyskupijos konferencijų salėje. Pagrindiniu kalbėtoju seserys buvo pasikvietusios misionierių Fabio Ciardi OMI, pašvęstojo gyvenimo teologijos žinovą.

Lapkričio 19 d. kalbėjau šioje konferencijoje tema „Pašvęstasis gyvenimas Bažnyčioje“. Nuodugniau apsistojau prie pašvęstojo gyvenimo per sovietmetį ir jo reikšmingumą misijose, organizuojant rekolekcijas, mokant vaikus tikybos ir leidžiant pogrindinę religinę literatūrą. Iki šiolei nėra iki galo įvertintas seserų vienuolių darbas pačiu sunkiausiu Lietuvai laikotarpiu. Jeigu ne jų pasišventimas, laisvę būtume pasitikę su dar didesniais dvasiniais praradimais. Didžiausiuose Lietuvos miestuose seserys vienuolės buvo pagrindinės tikybos mokytojos – pogrindininkės.

Kauno svečias – S. Kovaliovas[taisyti]

Gruodžio 14 d. arkivyskupijos kurijoje įvyko garsaus kovotojo už žmonių teises Sergejaus Kovaliovo susitikimas su Kauno visuomene: kunigais, vienuoliais ir pasauliečiais. Prieš trisdešimt metų jis buvo Vilniuje nuteistas už pagalbą LKB Kronikai ir disidentinę veiklą Maskvoje. Kurijos salė buvo pilnutėlė norėjusiųjų pasiklausyti šio brangaus Lietuvai žmogaus. Kalbėdamas išryškinau S. Kovaliovo nuopelnus anuo sunkiu laikotarpiu mums, Lietuvos katalikams, kai trūkstant viešumo buvome visokeriopai varginami. Susitikime tiek S. Kovaliovas, tiek jo žmona Liusė susilaukė daug klausimų. Baigiant susitikimą apdovanojau S. Kovaliovą Šiluvos Dievo Motinos medaliu.

2006 metai[taisyti]

Susitikimas su rektoriais[taisyti]

Vasario 8 d. Kauno arkivyskupijos kurijoje įvyko Vyskupų konferencijos Nuolatinės tarybos narių – kard. A. J. Bačkio, manęs ir vysk. R. Norvilos, vysk. J. Borutos SJ ir vysk. J. Ivanausko susitikimas su Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) atstovais. Susitikime sutarėme parengti ir pasirašyti bendradarbiavimo memorandumą. Po susitikimo spaudos konferencijoje šį susitikimą pavadinau istoriniu, nes tai buvo pirmas žingsnis į tarpusavio bendravimą. LURK prezidentas prof. Vytautas Kaminskas kalbėjo, kad universitetams rūpi dvasinis jaunimo ugdymas. Aukštosios mokyklos negali rengti tik siauros srities specialistus, bet turi rūpintis ir studentų dvasiniu ugdymu ir čia daug galėtų padėti Bažnyčia. Kadangi kai kuriuose universitetuose jau yra kapelionai, galima būtų sustiprinti jų darbą pasitelkiant į pagalbą pasauliečius referentus.

Kauno muziejus[taisyti]

Vasario 15 d. duris atvėrė Kauno muziejus, įsikūręs Valančiaus g. 6 pirmajame aukšte, kur anksčiau buvo Kurijos raštinė, mano kabinetas, kiti kurijos kambariai, o vėliau TV studija. Pasirašėme sutartį, kad arkivyskupija Kauno muziejui išnuomoja patalpas, o miestas padeda išlaikyti arkivyskupijos muziejų, esantį antrame aukšte ir susidedantį iš kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinių kambarių, LKB Kronikos ekspozicijos ir arkivyskupijos parodos. Atrodė, kad tai bus abi puses tenkinantis bendradarbiavimas.

Pagalba vargstantiems[taisyti]

Lietuvos vyskupai leido Caritas organizacijai padėti dalyti vargstantiems žmonėms Europos Sąjungos skiriamą paramą (MIATLNA – Maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims programa), kurią dalyti turi kuri nors visuomeninė organizacija. Lietuvoje neatsirado kitos tokios pajėgios organizacijos, todėl reikėjo Caritas žmonėms užsikrauti labai sunkią naštą. Tada nežinojome, kad šią kasmet vis didėjančią naštą turėsime nešti iki 2013 metų. Drauge su Caritas žmonėmis MIATLANA paramą kai kuriuose miestuose dalino ir kitų NVO žmonės.

Kryžiaus kelias Laisvės alėja[taisyti]

Jau ketvirti metai Didžiojo penktadienio vakarą einame Kryžiaus kelią nuo Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios iki arkikatedros bazilikos. Visuomet ši procesija būna labai įspūdinga ir gana gausi – kasmet dalyvauja keli tūkstančiai žmonių. Man visuomet tenka garbė ir laimė nešti kryžių. Šį matomą kryžių nešti nėra sunku, kur kas sunkiau ir daugiau pastangų kainuoja nešti nematomus kryžius, kuriuos uždeda ne tik Bažnyčios nedraugai. Kryžiaus kelio tradicija taip gerai prigijo, kad jau neįsivaizduojamas Didysis penktadienis be maldingos eisenos su kryžiumi nurimusio Kauno miesto gatvėmis.

Gyvybės diena[taisyti]

Balandžio 12 d. Šiluvoje meldėmės už gyvybę, o po Mišių Jono Pauliaus II centre vyko diskusija-konferencija. Kalbėtojai Birutė Obelenienė, psichoterapeutas Gintautas Vaitoška, gyd. Virgilijus Rudzinskas ir kt. palietė įvairius klausimus: embrionų, kamieninių ląstelių, dirbtinio apvaisinimo, homoseksualizmo ir abortų ir kt. Gera buvo matyti, kaip pasauliečiai katalikai rūpinasi, kad Lietuva turėtų ateitį.

Artėjantis Šiluvos jubiliejus[taisyti]

Gegužės 16–18 d. Vyskupų Konferencijos posėdyje, be kitų svarbių klausimų, kalbėjome ir apie artėjantį Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejų. Nors šis jubiliejus aktualiausias Kauno arkivyskupijai, bet jis reikšmingas ir visai Lietuvai, todėl jam svarbu gerai pasiruošti visose vyskupijose.

Nuncijaus viešnagė Kaune[taisyti]

Gegužės 12 d. apaštališkasis nuncijus arkivysk. P. S. Zurbriggen arkivyskupijos konferencijų salėje skaitė paskaitą „Popiežius ir Europos Sąjunga“. Susitikime dalyvavo ne tik kunigai ir seminaristai, bet ir Kauno visuomenė. Ta proga seminaristų ansamblis gražiai pagiedojo. Nuncijus kalbėjo, kad Lietuva, daug iškentėjusi per 50 okupacijos metų ir išsaugojusi krikščioniškąsias vertybes, daug gali duoti Europai, kurioje tos vertybės nyksta.

Šiluvos aikštės projektas[taisyti]

Gegužės 23 d. sukviečiau į kuriją būrį žmonių aptarti Šiluvos aikštės projekto. Dalyvavo Raseinių meras, architektai ir kt. Sutarėme, kad šiais metais reikia atlikti darbus prieš Bazilikos didžiuosius vartus, esančios aikštės dalyje. Taip pat sutarėme, kad reikia parengti detalųjį planą ir visų darbų sąmatą. Architektai pademonstravo būsimos aikštės maketą. Visi pritarė, kad tarp Bazilikos ir Koplyčios būtų aikštė.

Eucharistinis kongresas Vilkaviškyje[taisyti]

Birželio 9–11 d. Vilkaviškyje vyko Eucharistinis kongresas, kuriam buvo ruoštasi ištisus metus. Įdėtas triūsas akivaizdžiai matėsi. Puiki trijų dienų programa, bet svarbiausia – kongreso dalyviai, dauguma jauni, spinduliavo džiaugsmu. Pagrindinę dieną man pavedė vadovauti Mišioms. Kai nusitęsė eisena miesto gatvėmis, sunku buvo patikėti, kad tiek dvasinės gyvybės yra Sūduvos žemėje, kuri nepasižymi pamaldumu.

Iš džiaugsmo norėjosi verkti. Juk šiomis gatvėmis kažkada vogčiomis eidavau į ligoninę, nes buvo draudžiama net lankyti ligonius. Šitomis gatvėmis ankstų rytą eidavau į metalo gamyklą, kai buvo uždrausta atlikti kunigo pareigas. O dabar tokia triumfališka Eucharistinė procesija. Ačiū Dievui už viską.

Pagerbtas Vladas Lapienis[taisyti]

Birželio 16 d. kardinolo V. Sladkevičiaus svetainėje įvyko Vlado Lapienio pagerbimas 100-ųjų gimimo metinių proga. Gilaus tikėjimo ir pamaldumo vyras sovietmečiu buvo įsitraukęs į pogrindžio spaudos darbą. Suorganizavo būrį moterų, kurios rašomosiomis mašinėlėmis daugino religines knygas, tarp jų – ir pogrindžio leidinius. Du kartus už savo darbą kalėjo Mordovijos lageryje. Tvirtas, bet drauge ir nuolankus. Saugumiečiai jį vadino jėzuitu. Manau, kad jis pamaldumu ir tvirtumu aplenkė ne vieną jėzuitą. Dėl sveikatos negalėdamas dalyvauti, telefonu V. Lapienis kalbėjo: Sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose patyriau daug vargo ir kančių, bet paguodos teikė tikėjimas ir Dievo valios vykdymas.

Ad limina apostolorum[taisyti]

Birželio 19–23 d. visi Lietuvos vyskupai atlikome vizitą ad limina apostolorum. Aplankėme Popiežiškąsias Katalikiškojo auklėjimo, Dvasininkijos, Pašvęstojo gyvenimo, Dievo kulto ir sakramentų,Tikėjimo mokymo kongregacijas, taip Migrantų, Pasauliečių, Krikščionių vienybės, Šeimos ir Kultūros tarybas. Labiausiai patiko kard. Francis Arinzė, kuris sugeba švelniai, bet labai aiškiai atsakyti į visus užduodamus klausimus. Aplankėme Vatikano valstybės sekretoriatą. Susitikome su Šventuoju Tėvu, kuris daugiausia dėmesio skyrė šeimos ir kunigų klausimams, ypač jų vienybei. Kiekvienas vizitas ad limina brangus ir tuo, kad visą savaitę galime pabendrauti ne tik su įvairių kongregacijų vadovais, bet ir tarpusavyje. Tai labai vienija.

Šventasis Tėvas Benediktas XVI palaimino dvi naujas Šiluvos Dievo Motinos karūnas. Šiluvos paveikslas seniai vainikuotas, bet nusikaltėliai auksines karūnas pavogė, todėl padirbdinome naujas. Ta pačia proga buvo pašventintos ir Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos paveikslo karūnos.

Kauno arkivyskupijos 80 metų jubiliejus[taisyti]

Birželio 29 d. Kaune paminėjome arkivyskupijos ir Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo 80 m. sukaktį. Šventėje dalyvavo nuncijus ir visi Lietuvos vyskupai. Po Mišių šventę tęsėme arkivyskupijos salėje. Apie bažnytinės provincijos sukūrimą kalbėjo dr. kun. Kęstutis Žemaitis, o aš aptariau arkivyskupijos praeitį ir dabartį, išryškindamas aktualiausias sielovadines sritis – šeimos gynimą, jaunimo sielovadą, pašaukimus ir kt. Šios šventės metu Šiluvos medaliais apdovanojau dek. kun. Augustiną Paulauską, kun. Robertą Skrinską už gyvybės gynimą, Vaidą Spangelevičiūtę-Kneižienę už programos Atgaivink sklaidą ir arkivyskupijos sielovadinių programų koordinavimą. Vaida yra Dievo dovana arkivyskupijai. Jos galėtų pavydėti bet kuri vyskupija ar bažnytinė institucija. Taip sumaniai ir pasišventusiai tarnauti ne dažnas sugeba.

Lietuvos kankinių bažnyčia[taisyti]

Liepos 2 d. konsekravau Lietuvos kankinių bažnyčią Domeikavoje. Prieš trylika metų pašventinau jos kertinį akmenį. Parapija buvo įsteigta tik 1990 metais. Ilgą laiką Mišios buvo aukojamos statomos bažnyčios pusrūsyje. Homilijoje priminiau, kad ši bažnyčia – ne tik paminklas kankiniams, bet pirmiausia šventovė, kur žmonės ieškos Dievo artumos. Klebonas kun. R. Skrinskas padarė didelį darbą, kurio kiti metų metais nepajėgia užbaigti. O be viso to dar uoliai gina gyvybę. Vienas leidžia interneto puslapį Už gyvybę (Pro vita).

Religinių lyderių susitikimas[taisyti]

Maskvos Patriarchatas suorganizavo religijų lyderių susitikimą, vadinamą samitu. Kovo mėn. gavau iš Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos prezidento kard. Walterio Kasperio pranešimą, kad esu įtrauktas į Šventojo Sosto delegaciją, susidedančią iš penkių kardinolų – W. Kasperio, P. Poupardo, R. Etchegaray, G. Danneelso, T. E. McCarricko, dviejų arkivyskupų – D. Martino ir manęs bei vysk. J. Wertho.

Kai liepos 3 d. Šeremetjevo oro uoste nusileido lėktuvas, prie jo privažiavo VIP mikroautobusas ir mane nuvežė tiesiai į muitinę. Joje per kelias minutes buvo sutvarkyti dokumentai, paimtas mano lagaminas, ir jau važiavome į penkių žvaigždučių viešbutį Zolotoje kolco („Auksinis žiedas“). Septynioliktame aukšte davė prabangų kambarį. Prisiminiau kiek anksčiau vykusią kelionę, kai mane iš Permės lagerio vežė į Vilnių „perauklėti“. Kai lėktuvas nusileido Maskvos oro uoste, prie jo taip pat privažiavo „vip“ autobusėlis be langų, kalinių vadinamas voranoku. Mane su antrankiais įsodino į šį „vip“ ir nuvežė į KGB kalėjimą. Dvi dienas vyko ilgi posėdžiai, kur buvo daug kalbų, nukreiptų prieš terorizmą, ir pasisakančių už bendradarbiavimą. Pirmasis dalyvius pasveikino Rusijos prezidentas V. Putinas. Neapleido mintis, kad šis samitas reikalingas ne tiek krikščionių vienybei, kiek politikams, norintiems parodyti, kad Maskva yra pati geriausia tokių susitikimų vieta, – tai ne vieno delegato buvo pabrėžta.

Patį liūdniausią įspūdį paliko susitikimas su vyskupu iš komunistinės Kinijos. Kai priėjome prie jo pasikalbėti, tuojau prisistatė Kinijos religijų departamento direktorius ir kalbėjo tik jis, o vyskupas tylėjo. Kokia iškalbinga kalba apie „religijos laisvę“. Šis vyskupas viešai kalbėjo, kad Kinijoje esąs religijų pliuralizmas, ir pasisakė prieš kišimąsi į valstybės vidaus reikalus prisidengiant religija. Anksčiau panašiai kalbėjo sovietiniai pareigūnai, kai bandydavome ginti persekiojamus tikinčiuosius.

Mons. P. Tamulevičiaus mirtis[taisyti]

Liepos 4 d. mirė ilgametis Kunigų seminarijos dvasios tėvas, kompozitorius, profesorius mons. Pranciškus Tamulevičius. Jis man asmeniškai buvo labai brangus, nes pustrečių metų seminarijoje jis buvo mano dvasios tėvas, pas jį kas savaitę ar dvi eidavau išpažinties. Tai reto pamaldumo, nuolankumo ir gerumo pavyzdys. Per laidotuves dalyvavo penki vyskupai ir 111 kunigų. Kalbėjusieji apie šį šviesų Bažnyčios sūnų pasakė daug gerų žodžių.

Knyga „Kaip tarnaujant Dievui pergudrauti KGB“[taisyti]

Liepos mėn. leidykla RHETOS išleido pakalbių knygelę „Kaip tarnaujant Dievui pergudrauti KGB“, kuriai žurnalistai Pawelas Wolowskis ir Katarzyna Korzieniewska pakalbino šešis artimai susijusius su LKB Kronika asmenis – mane, vysk. J. Borutą, ses. N. Sadūnaitę, mons. A. Svarinską, Petrą Plumpą ir Sergejų Kovaliovą. Šia proga minėti žurnalistai apie savo knygelės pasirodymą rašė: Ypač džiugu, nes pokarinės Lietuvos bei Lietuvos Bažnyčios istorijos atkarpa lenkų istorikams ir šiaip skaitytojams labai mažai žinoma.

Išleista knygelė buvo pristatyta Lietuvos ambasadoje Varšuvoje. Ta proga lankydamasis Lenkijoje daviau interviu žurnalui Idziemy apie Bažnyčią Lietuvoje priespaudos ir laisvės metais.

Žolinės atlaidai Pažaislyje[taisyti]

Nuo šių metų pradėjome švęsti Švč. Mergelės Marijos (Žolinės) atlaidus Pažaislio vienuolyne. Atlaidai sutraukia daug tikinčiųjų. Pažaislis turi savo trauką, kurią kuria jo istorija ir dabartis. Gražiai besidarbuojančios seserys kazimierietės taip pat prisideda prie Pažaislio traukos. Nuo dabar švenčiami Žolinės atlaidai dvasiškai praturtina daugelį kauniečių ir miesto svečių. Be atlaidų, čia, Pažaislyje, dvasinės atgaivos daug kas ieško, dalyvaudami sekmadienio Mišiose, melsdamiesi prie Pažaislio Švč. M. Marijos Gerosios Meilės Motinos paveikslo ar vasarą lankydamiesi Pažaislio muzikos festivalio koncertuose, vykstančiuose vienuolyno vidiniame kieme.

Ilgai keliavę laiškai[taisyti]

Per Šiluvos atlaidus atvažiavę piligrimai iš Didžiosios Britanijos atvežė prisiminimui kelis laiškus, kuriuos jie rašė man ir kun. A. Svarinskui 1985 metais, kai mes buvome kalinami Permės lageriuose. Jų siųsti laiškai grįžo atgal su prierašu, kad adresatai nerasti. Šie laiškai iki manęs keliavo 20 metų ir šešis mėnesius!

Šiluvos Dievo Motinos paveikslo vainikavimas[taisyti]

Per Šilinių atlaidus rugsėjo 10 d. vainikavau Šiluvos Dievo Motinos paveikslą popiežiaus Benedikto XVI palaimintomis karūnomis. Jas prie altoriaus atnešė karūnų fundatoriai p. Karčiauskai. Džiaugiausi, kad Šiluva ne tik gydosi žaizdas, bet ir pastebimai auga kaip Marijos šventovė.

Prel. M. Krupavičiaus perlaidojimas[taisyti]

Rugsėjo 23 d. Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje perlaidojome prel. M. Krupavičių, buvusį Žemės ūkio ministrą. Jam pasisekė padaryti gerą žemės reformą ir daugelį ūkininkų savanorių aprūpinti žeme, kurią valstybė išpirko iš dvarininkų. Perlaidojime dalyvavo daug kunigų, politikų ir valdžios žmonių. Tėvynė gali didžiuotis turėdama tokių savo vaikų. O kad dabar turėtume daug panašių valstybės vyrų, koks buvo prel. M. Krupavičius.

Patvirtinta diakonų rengimo programa[taisyti]

Lietuvos vyskupai patvirtino Kauno arkivyskupijos paruoštą nuolatinių diakonų rengimo programą ir pasiuntė Katalikiškojo ugdymo kongregacijai patvirtinti. Šios kongregacijos prefektas kard. Zenonas Grocholevskis savo dekretu programą patvirtino. Nuo dabar jau nebelikę jokių kliūčių rengti nuolatinių diakonų. Tačiau kad tam pasiruoštume, reikės dar ne vienų metų.

Jono Pauliaus II piligrimų kelias[taisyti]

Spalio 24–26 d. Marijampolėje vykusiame Vyskupų Konferencijos posėdyje iškėliau mintį kurti Jono Pauliaus II piligrimų kelią, kuris apimtų šio popiežiaus aplankytas vietas, kaip antai: Vilniaus ir Kauno arkikatedras, Aušros Vartus, Šiluvą, Kryžių kalną ir kt. šventoves. Džiaugiausi, kad vyskupai pritarė ir šiam projektui, ir tam, kad jis vadintųsi Jono Pauliaus II piligrimų keliu. Taip bus įamžintas Šventojo Tėvo apsilankymas ir labiau paskatinta piligrimystė Lietuvoje. Netrukus po šio posėdžio Jono Pauliaus II piligrimų kelio idėją aptariau su premjeru Gediminu Kirkilu, kuris pasiūlė įsteigti bendrą Bažnyčios ir Vyriausybės komisiją, turėsiančią teikti konkrečių pasiūlymų, ką daryti, kad Piligrimų kelio idėja būtų įgyvendinta. Vyriausybė patvirtino Piligrimų kelio komisiją ir tai teikia vilčių.

Pradedame rengtis Šiluvos jubiliejui[taisyti]

Spalio 27 d. į pirmąjį posėdį sukviečiau rugsėjo 8 d. savo dekretu sudaryto Šiluvos jubiliejaus komiteto narius ir aptariau su jais, ką darysime, kad gerai pasirengtume Jubiliejui. Svarbus darbas – populiarinti Marijos apsireiškimo žinią Šiluvoje ir per parapijas leisti keliauti Šiluvos paveikslo kopijai, ta proga organizuojant reikiamas pamaldumo praktikas. Visi pritarė, kad Jubiliejus atneš daugiausia naudos tik tuomet, jei parapijose vyks intensyvus pasiruošimas.

Sugrįžo kan. Feliksas Kapočius[taisyti]

Kristaus Prisikėlimo bažnyčia Kaune buvo pastatyta kan. Felikso Kapočiaus rūpesčiu. Jis ne tik statė mūrinę bažnyčią, bet ir rūpinosi pačiais vargingiausiais Kauno gyventojais. Pokario metais iki pat mirties labai uoliai darbavosi JAV. Kan. F. Kapočiaus palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir lapkričio 4 d. perlaidoti Prisikėlimo šventovės kolumbariume, kur lauks savo prisikėlimo dienos. Tokių Bažnyčios darbininkų tikėjimui liudyti labai reikia šiandien.

Negimusio kūdikio diena[taisyti]

Lapkričio 23 d. Kauno arkivyskupijoje ir kitose vyskupijose įvairiais renginiais buvo paminėta Negimusio kūdikio diena. Šią dieną Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje vyko Atgailos ir sutaikinimo pamaldos. Bažnyčios rektorius kun. K. Rugevičius kvietė mąstyti, kaip kiekvienam prisidėti prie gyvybės kultūros skleidimo ir kaip užgydyti žaizdas, kurios atsiveria nutraukiant kūdikio gyvybę.

Arkivyskupijos darbuotojų Kūčios[taisyti]

Kiekvienais metais prieš pat Kalėdas sukviečiu arkivyskupijos institucijų darbuotojus į Kūčias. Drauge švenčiame šv. Mišias, o vėliau kurijos salėje laužome kalėdaičius, vaišinamės ir sveikiname vieni kitus artėjančių šv. Kalėdų proga. Susirenka apie 150 žmonių. Šventėje visuomet dalyvauja ir būrelis institucijoms vadovaujančių ir jose dirbančių kunigų. Gera visiems drauge pabūti ir pamatyti, kiek yra šaunių žmonių, kurie, gaudami palyginti kuklius atlyginimus, nuoširdžiai darbuojasi įvairiose arkivyskupijos institucijose. Be šių žmonių tiesiog būtų neįsivaizduojamas arkivyskupijos gyvavimas.

Kūčios su vargšais[taisyti]

Šiemet gruodžio 23 d. jau tryliktus metus Caritas „Sriubos“ valgykloje vyko Kūčių šventė su vargšais. Šiemet dalyvavo 130 vargingų žmonių. Caritas moterys iš paskutiniųjų stengėsi, kad Kūčių stalas būtų kuo gausesnis. Žmonės ne tik valgo Kūčias, bet dar ir parsineša į namus lauknešėlį. Per kai kurias Kūčias valgančiųjų ateidavo iki 200. Pagerbdami Kauno varginguosius gyventojus, į šias Kūčias atvyksta meras ir kiti Kauno m. savivaldybės pareigūnai.

Pagerbti Caritas žmonės[taisyti]

Gruodžio 15 d. Vilniuje pagerbti Lietuvos Caritas direktorius kun. Robertas Grigas ir projekto Pagalba prekybos moterimis ir prostitucijos aukoms vadovė Kristina Mišinienė. Už aktyvią veiklą abiem buvo įteiktas Vidaus reikalų ministerijos antrojo laipsnio atminimo ženklas „Tėvynės labui“. K. Mišinienė sulaukė ir tarptautinio įvertinimo už paramos moterims programos vykdymą. Nuo 2001 m. buvo suteikta pagalba apie 350 nukentėjusiųjų nuo prekeivių žmonėmis Lietuvoje ir užsienyje.

2007 metai[taisyti]

Šiluvos jubiliejaus programa[taisyti]

Sausio 30 d. savo kunigams pristačiau Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 m. jubiliejaus programą, kurią parengė vysk. J. Ivanauskas. Programa apima tris metmenis: parapijas, dekanatus ir vyskupiją. Joje numatyta, kas turės vykti parapijose, dekanatuose ir arkivyskupijoje. Ketinama surengti arkivyskupijos Mariologinį ir Eucharistinį kongresus.

Vasario 4 d. 12 val. Kauno arkikatedroje po Mišių palaiminau gražią Šiluvos Dievo Motinos paveikslo kopiją ir išlydėjau į kelionę per arkivyskupijos parapijas. Raudondvaris buvo pirmoji paveikslo sustojimo stotelė. Ši kelionė baigėsi 2008 m. rugpjūčio 30 d. Labai džiaugiausi, kad Šiluvos Dievo Motinos paveikslas vasario 18 d. pradėjo kelionę ir po Šiaulių vyskupijos parapijas. Ruošiantis Šiluvos jubiliejui arkivyskupijos Spaudos tarnyba pradėjo leisti leidinį „Šiluvos žinia“, kuriame buvo spausdinama visa pasirengimo medžiaga ir vykstantys renginiai Lietuvoje. Čikagoje pasirodė „Šiluvos žinia išeivijoje“. Joje užsienio lietuvių parapijos, misijos ir bendruomenės nuolat skelbė, kaip nuoširdžiai, būdamos toli nuo tėvynės, jos atsiliepė į Šiluvos jubiliejaus žinią.

Šv. Valentino diena kitaip[taisyti]

Vasario 12 d. arkivyskupijos konferencijų salė buvo pilnutėlė jaunimo. Arkivyskupijos Jaunimo centras organizavo pirmąjį renginį Šv. Valentino diena kitaip , t. y. krikščioniškai. Knygos „Meilės pamokos“ autorius Ričardas Pagojus labai įtaigiai kalbėjo jaunimui rūpima tema apie meilę ir lytiškumą iš krikščioniškųjų pozicijų. Šventė buvo pilna dainų, muzikos ir džiaugsmo. Pamažu ši šventė taps tradicine, sutraukiančia daug puikaus jaunimo.

Viešnagė Vokietijoje[taisyti]

Kovo 13–15 d., lydimas Lietuvos Caritas direktoriaus kun. R. Grigo, lankiausi Kylio mieste. Čia vyko forumas „ Bažnyčia ir visuomenė“. Skaičiau paskaitą „Krikščioniškosios vertybės tarp totalitarinės diktatūros ir liberalaus dekadanso“. Paskaitoje dalyvavo daug Šlezvigo Holšteino krašto politikų, žurnalistų, katalikų ir evangelikų dvasininkų. Turėjau gerą galimybę papasakoti apie Lietuvos patirtį priespaudos ir dabarties metais. Klausytojai uždavė labai daug klausimų. Šioje kelionėje susitikau su Šlezvigo-Holšteino krašto parlamento pirmininku Martinu Kayenburgu ir Hamburgo arkivyskupu dr. Werneriu Thissenu. Didžiausiam Kylio laikraščiui Kieler Nachrichter ir Šiaurės Vokietijos radijui daviau interviu apie Lietuvos ėjimą į laisvę ir dabarties iššūkius.

Susitikimas Seirijų mokykloje[taisyti]

Balandžio 20 d. Seirijų vidurinėje mokykloje vedžiau vadinamąją sėkmės pamoką. Į ją susirinko vienuoliktokai ir labai daug kitų vyresniųjų klasių mokinių ir mokytojų. Papasakojau apie savo jaunas dienas, praleistas Seirijų vidurinėje, čia subrendusį pašaukimą į kunigystę, gimnastiką ir daug kitų dalykų. Po pamokos atsakiau į mokinių klausimus. Buvo labai malonu lankytis jaunystės laikų vietose ir matyti jaunus šių dienų žmones, godžiai gaudančius vyskupo žodžius.

Piligriminės kelionės ir Eucharistijos šventės[taisyti]

Vasarą kiekvieno mėnesio 13 d. vis naujas dekanatas organizavo piligriminę kelionę nuo Dubysos į Šiluvą ir kiekvieną kartą dalyvaudavo didelis tikinčiųjų būrys. Taip dekanatų kunigai ir pasauliečiai ruošėsi didžiajam Šiluvos jubiliejui.

Visos Kauno parapijos ir dekanatų centrų parapijos organizavo dviejų dienų Eucharistijos šventes – mažuosius Eucharistinius kongresus. Pagrindiniai šventės elementai buvo Eucharistijos adoracijos, procesijos ir konferencijos. Džiaugiausi, kad kunigai aktyviai įsitraukė į pasirengimą Šiluvos jubiliejui.

Šv. Teresėlės relikvijos[taisyti]

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijų kelionė po Lietuvą vyko per visas vyskupijas ir birželio 20 d. pasiekė Šiluvą. Per Raseinius, Jurbarką, Paštuvos karmeličių vienuolyną ir Raudondvarį birželio 23 d. relikvijos buvo atvežtos Kauną. Rotušės aikštėje pasitikau relikvijas su daugybe kunigų, tikinčiųjų ir miesto gyventojų. Procesija atėjome į arkikatedrą, kur žmonės turėjo galimybę melstis ir prisiliesti prie Lietuvoje gerai žinomos šventosios relikvijų. Birželio 25–27 d. relikvijas žmonės gausiai lankė Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Visur pagerbti šv. Teresėlės susirinkdavo stebėtinai daug žmonių; mačiau, su kokia didele meile žmonės lietė brangias relikvijas. Atrodė, tarsi gyva šventoji atėjo susitikti su tikinčiaisiais.

Tarptautinė konferencija Seime[taisyti]

Birželio 11 d. dalyvavau Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus“. Konferencija vyko minint Lietuvos, Latvijos ir Estijos Sąjūdžių dvidešimtmetį. Perskaičiau pranešimą „Bažnyčia totalitarinės sistemos akivaizdoje“, jame glaustai apžvelgdamas, ką Lietuvos laisvei davė Bažnyčia. Minėjau „17 000 memorandumą“, LKB Kroniką, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, Helsinkio grupę ir kitus žingsnius, kurie padėjo augti Sąjūdžio dvasiai. Po konferencijos Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas atsiuntė labai gražią padėką.

Jaunimo dienos Klaipėdoje[taisyti]

Birželio 30 – liepos 1 d. Klaipėdoje vyko Lietuvos jaunimo dienos – „Drąsos! Tai aš“. Sekmadienį dalyvavau vienoje iš keturių eisenų, žygiavusių iš įvairių parapijų į vasaros estradą, kur buvo aukojamos pagrindinės Mišios. Dvi valandas truko šios jaunimo eisenos. Buvo gera stebėti žmones, pasitinkančius ir sveikinančius linksmai nusiteikusį jaunimą. Šventėje dirbo apie 300 savanorių.

„17 000 memorandumas“ grįžta į Kauną[taisyti]

Liepos 9 d. Kauno Rotušėje Kestono instituto (Didžioji Britanija) įkūrėjas ir prezidentas kan. Michaelas Bourdeaux iškilmingai man perdavė „17 000 memorandumą“. Trisdešimt šešerius metus Kestono institutas saugojo šį memorandumą, kuris Vakarus buvo pasiekęs 1972 m. pradžioje. Savo kalboje papasakojau, kokios priežastys paskatino memorandumo atsiradimą, kaip buvo organizuojamas parašų rinkimas ir kaip jis keliavo į Maskvą, o kan. M. Bourdeaux papasakojo, kaip memorandumas buvo persiųstas ir Jungtinių Tautų Organizacijai.

Perdavimo ceremonijoje dalyvavo ir Didžiosios Britanijos ambasadorius Colinas Robertsas. Jis papasakojo kaip jo kolegos iš Britų ambasados Maskvoje diplomatiniu paštu pasiuntė memorandumą į Vakarus. Lietuvos Respublikos garbės konsulas Jungtinėje Karalystėje Anthony Packeris sakė, kad Memorandumo istorija – tai istorija apie tautos drąsą ir heroizmą, „tai laisvės ir dvasingumo dokumentas ne tik Europai, bet ir pasauliui“. Vysk. J. Kauneckas, anuomet buvęs vienas iš aktyviausių parašų po šiuo memorandumu rinkėjų, papasakojo, kad renkant parašus subrendo jo pašaukimas siekti kunigystės.

Teisė gyventi pagal sąžinę[taisyti]

Pasirašiau atvirą laišką Sveikatos apsaugos ministrui ir jame prašiau užtikrinti sąžinės laisvę būsimiems katalikams gydytojams, kad jie, ruošdamiesi tapti akušeriais-ginekologais, nebūtų verčiami per praktikas daryti abortų, nes tai yra nesuderinama su tikinčio žmogaus sąžine. Šį klausimą dar ne kartą ateityje svarstysime dvišalėje Bažnyčios ir Vyriausybės komisijoje. Įdomus reiškinys: dabartiniai laisvės gynėjai nori visiems suteikti laisvę, bet nemato problemos, kai prievartaujamos tikinčiųjų žmonių sąžinės.

Mariologinis kongresas Pažaislyje[taisyti]

Rugpjūčio 15 d. Pažaislyje švenčiant Žolinės šventę vyko Mariologinis kongresas, ruošiantis Šiluvos jubiliejui. Istorinį pranešimą „Marijos apsireiškimas Šiluvoje“ perskaitė dr. Liudas Jovaiša. Istorikas aptarė seniausią – XVII amžiaus vidurio – istorinį šaltinį apie apsireiškimą Šiluvoje. Pagrindinėms šventės Mišioms vadovavo vysk. J. Ivanauskas su daugybe koncelebruojančių kunigų ir tikinčiųjų minia.

Konkordato 80 metinės[taisyti]

Rugsėjo 11–12 d. Lietuvoje buvo iškilmingai paminėtos konkordato tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos 80-osios metinės. Ta proga į Lietuvą atvyko Vatikano valstybės sekretoriato sekretorius santykiams su valstybėmis arkivysk. Dominique Mamberti.

Rugsėjo 10 d. arkivysk. D. Mamberti lankėsi Šiluvoje. Šią Šiluvos atlaidų dieną į aikštę priešais Baziliką buvo susirinkę Lietuvos policininkai. Mišioms vadovavo garbusis Vatikano svečias, kuris kalbėdamas perdavė tos dienos pamaldų dalyviams Šventojo Tėvo sveikinimus ir palaiminimą.

Rugsėjo 12 d. prie buvusios Apaštališkosios nunciatūros pastato Kaune, Donelaičio g. 74, buvo atidengta atminimo lenta. Atidengime dalyvavo arkivysk. D. Mamberti, meras Andrius Kupčinskas, nuncijus arkivysk. Peteris Stephanas Zurbriggenas ir ambasadorius prie Šventojo Sosto Algirdas Saudargas. Po atminimo lentos atidengimo arkivyskupijos salėje vyko Konkordato 80-ųjų metinių paminėjimas-konferencija. Dalyvavo visi Lietuvos vyskupai, universitetų rektoriai, klierikai, seserys vienuolės ir daug kitų žmonių. Išsamų pranešimą „Šventojo Sosto santykiai su valstybėmis“ perskaitė arkivysk. D. Mamberti. Paskui kalbėtojai – Vytautas Ališauskas, dr. Arūnas Streikus, dr. Paulius Subačius, dr. Irena Vaišvilaitė ir prof. Jean Paul Durand OP – apžvelgė įvairius su Konkordatu susijusius klausimus.

Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai[taisyti]

Šiais metais Šiluvos atlaidai vyko jau gerokai pasikeitusioje Šiluvoje. Dalis aikštės priešais Baziliką jau buvo atnaujinta. Vyliausi, kad iki Jubiliejaus pasiseks sutvarkyti visą aikštę, jungsiančią Apsireiškimo koplyčią su Bazilika, nors buvo sunkiai peržengiama kliūtis – vidury aikštės esantis namas. Atlaidus pradėjome Mariologiniu kongresu, kuris buvo Pažaislyje jau pradėto kongreso tęsinys ir pabaiga. Pagrindinę atlaidų dieną tarp labai gausių piligrimų dalyvavo ir Jono Pauliaus II piligrimų kelio komisijos bei darbo grupės nariai ir daug kitų garbių svečių. Prieš Šiluvos atlaidus išleidome Stasio Ylos knygą „Šiluva Žemaičių istorijoje“, kurios pasirodymas prieš Jubiliejų buvo kaip tik laiku.

Kauno arkivyskupijos II Sinodas[taisyti]

Beveik po penkerių metų pasirengimo spalio 20 ir 21 d. vyko Kauno arkivyskupijos II sinodas. Pirmąjį sinodą buvo rengę tik dvasininkai, antrąjį sinodą – dvasininkai ir pasauliečiai drauge. Spaudos konferencijoje Sinodo generalinis sekretorius mons. A. Grušas žurnalistus supažindino su Sinodo, kuriam pradėta rengtis 2003 m. sausio 5 d., eiga ir siekiu atnaujinti arkivyskupijos gyvenimą.

Sinodą pradėjome arkikatedroje, į kurią nuo Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčios mes, visi Sinodo nariai, atėjome procesijoje. Vysk. J. Ivanauskas šio Sinodo reikšmę prilygino II Eucharistiniam kongresui ir Jono Pauliaus II apsilankymui Kaune.

Sinodas vyko arkivyskupijos konferencijų salėje; jame dalyvavo 118 delegatų – 31 dvasininkas, dvi seserys vienuolės ir 85 pasauliečiai. Plenariniuose posėdžiuose Sinodo komisijų pirmininkai supažindino su savo darbo eiga ir rezultatais. Už nutarimų projektą buvo balsuojama slaptu balsavimu. Balsų dauguma priimtus nutarimus ir pakoreguotus pagal pateiktus pasiūlymus buvo palikta tvirtinti Kauno ordinarui.

Sinodo darbą baigėme spalio 21 d. sekmadienį 15 val. iškilmingomis Mišiomis arkikatedroje. Į baigiamąsias Mišias atvyko daug kunigų, panorusių dalyvauti istoriniame arkivyskupijos Sinode. Mišių homilijoje kalbėjau, kad šis Sinodas yra mūsų visų dovana artėjančiam Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje jubiliejui. Po Sinodo liko sutvarkyti priimtus nutarimus, juos galutinai suredaguoti ir išleisti Sinodo nutarimų knygą – ji netrukus ir buvo išleista.

Šaltiniai[taisyti]


Autorius: Sigitas Tamkevičius

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Edvinas Giedrimas – autorius (+64085-0=64085 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius (+662-2=660 wiki spaudos ženklai).