Sigitas Tamkevičius. Dievas mano šviesa. Pakeliui į kunigystę

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

    Važiuoju į seminariją

    Jau pradėjus studijas seminarijoje dėl pasirinkto kelio abejonių nekildavo, o jeigu ir kildavo, tai tik dėl to, ar sugebėsiu būti geras kunigas. Man atrodė, kad esu silpnos sveikatos ir dėl manęs gali būti kitiems daugiau rūpesčių nei naudos. Dvasios tėvas nuramino, kad dėl to nereikia išgyventi: kiek turėsiu sveikatos, tiek ir užteks. Kai mane pašaukė į sovietinę armiją, buvo proga dar ne kartą patyrinėti save, ar kunigystė yra mano kelias. Norėjau viską dar ir dar kartą apsvarstyti. Ir visuomet atsakymas buvo tas pats – noriu būti tik kunigu ir niekuo kitu. Noriu tarnauti ir daryti gera. Noriu dalytis tuo tikėjimo turtu ir džiaugsmu, kurio širdis buvo sklidina.

    Taigi tuojau po abitūros egzaminų 1955 m. birželį nuvežiau dokumentus į Kauno kunigų seminariją. Visam gyvenimui įsiminė ne pirmieji žingsniai per seminarijos kiemą, bet Kauno arkikatedroje giedama Švč. Jėzaus Širdies litanija. Iš lauke buvusio garsiakalbio sklido labai graži litanijos melodija ir žodžiai: „Jėzaus Širdie, gyvybės ir šventumo šaltini! Pasigailėk mūsų...“ Prisiminęs aną dieną, ir šiandien girdžiu skambant šiuos litanijos žodžius.

    Seminarijoje man paaiškino, kad prieš keletą metų pradėjo imti klierikus į sovietinę armiją, todėl neaišku, ar aš dabar būsiu priimtas; tikriausiai pirma reikės atitarnauti kariuomenėje. Dar pasakė, kad egzaminų laikyti nereikės, todėl turiu laukti tik pakvietimo. Neramiai laukiau visą vasarą, o žinios iš seminarijos kaip nėra, taip nėra.

    Baigiantis rugpjūčiui nutariau nuvažiuoti ir pasiteirauti, kaip mano reikalai. Seminarijos koridoriuje sutikau kan. Povilą Bakšį ir jam pasakiau, kas man rūpi. Kanauninkas pasižiūrėjo į mane pro akinių viršų ir tarė: „Turbūt iš Krikštonių? Atrodo, kad tavęs nepriėmė, bet vis tiek užeik pas rektorių kun. Kazimierą Žitkų – jis daugiau galės ką paaiškinti.“ Ši žinia mane be galo nuliūdino. Prieš nueidamas pas rektorių, užsukau į arkikatedrą ir sukalbėjau Rožinį taip karštai, kaip niekad – labai norėjau įstoti į seminariją, o svajonė, atrodo, buvo bedūžtanti.

    Baigęs Rožinį, nuvykau pas rektorių. Vos pravėrus duris, rektorius, plačiai šypsodamasis, pasakė: „Tik ką pasiuntėme telegramą, kad esate priimtas.“ Rektoriaus žodžiai man buvo tarsi stebuklas. Jaučiausi laimingiausias vaikinas pasaulyje. Vėliau panašiai laimingas jaučiausi tik sugrįžęs iš Sibiro.

    Kunigų seminarijoje

    Sugrįžęs namo tikrai radau telegramą, kurioje buvo kvietimas atvykti mokytis ir atsivežti būtiniausius reikmenis bei patalynę. Po dviejų dienų viską susikrovęs išvykau į Kauną. Susirinkome iš viso 24 seminaristai. Viceprepozitas – metais vyresnis klierikas (vėliau kun.) Petras Dumbliauskas nusivedė mane į kažkokią seminarijos daržinę, kad į čiužinio užvalkalą prisikimščiau šieno. Anuomet turėjome tik tokius čiužinius, bet miegodavome giliai, kaip kūdikiai. Dar reikėjo įsigyti apsiprausimui reikalingą dubenį, nes jokios prausyklos nebuvo. Vietoj jos – tik du šalto vandens čiaupai, iš kurių vakare prisileisdavome vandens, kad per naktį šiek tiek apšiltų.

    Mus, pirmakursius, apgyvendino didelės salės vienoje pusėje, o kitoje jos pusėje stovėjo ilgas stalas. Abi puses skyrė tik mūsų knygų lentynos, kuriose laikėme savo asmenines knygas, sąsiuvinius ir kitus reikmenis. Popietiniu metu čia kiekvienas dirbome savarankiškai: skaitėme, ką buvome išgirdę ir užsirašę per paskaitas, kitas knygas, mokėmės lotynų kalbos etc. Antrajame pagrindinių rūmų aukšte buvo valgomasis, kuriame vos ne vos tilpo 75 klierikai – tiek mūsų 1955 metais studijavo seminarijoje. Gyvenimas tokiomis sąlygomis nelepino, todėl vėliau neišgąsdino nei kariuomenės, nei lagerio barakas.

    Seminarijoje buvo aiški tvarka. Dienos metas suskirstytas į studijų, maldos metą ir laisvalaikį. Laisvalaikius praleisdavome tik lauke – vaikščiodavome ar žaisdavome, o po pietų ir vakarienės išeidavome į Santaką. Trečiadieniais po pietų eidavome po du į miestą apsipirkti, į pirtį, pažiūrėti kokio nors kino filmo ar paiškylauti gamtoje. Rytais bažnyčioje atlikdavome mąstymą, paskui būdavo Mišios. Kadangi dvasinės pratybos man jau buvo pažįstamos dar vaikystėje, seminarijos tvarka, dvasinės pratybos ir studijos nekėlė jokių sunkumų, buvo kaip ir savaime suprantami dalykai.

    Filosofinio kurso siela

    Pirmojo kurso siela buvo prepozitas Vincelis. Taip mes vadindavome tada trečio kurso klieriką, (vėliau mons.) Vincentą Jalinską. Prefektas (būsimas kardinolas) kun. Vincentas Sladkevičius jį paskyrė prepozitu – vyresniuoju, jo pareiga buvo padėti mums gyventi pagal seminarijos ritmą ir rimtai siekti kunigystės. Prefekto parinkimas tikrai buvo geras. Mes gerbėme prepozitą ir jo klausėme. O kalbėti jis mokėjo tikrai uždegančiai. Matėsi, kad gyvena tuo, ką kalba. Be to, turėjo nemažą biblioteką religinių knygų, ir mes skaitėme jas dvasinio skaitymo valandėlėmis. Pati seminarijos biblioteka buvo visiškai varginga, nes senąją biblioteką sovietai buvo sunaikinę.

    Prieš Kristaus Karaliaus šventę tris dienas vyko rekolekcijos, kurios paliko labai gilų įspūdį. Nors maldos gyvenimas man buvo pažįstamas dar iš gimnazijos laikų, bet per rekolekcijas jį gerokai pagilinau. Pasiryžau viską atlikti kuo geriausiai. Ateinančią dieną dvasios tėvas kun. Viktoras Butkus įvilko mus į sutanas ir kiekvienam padovanojo po storą Naujojo Testamento tomą. Vyresniųjų kursų klierikai kiekvienam naujokui padovanojo po paveikslėlį, kuriame buvo įrašytas gražus palinkėjimas. Tokia buvo pradžia – pilna idealizmo, svajonių ir, be abejo, gimtų namų ilgesio.

    Mano kurso klierikai buvo draugiški, todėl niekuomet nebuvo kokių nors nesutarimų. Pagal seminarijos tvarką klierikai turėjo vengti išskirtinių draugysčių ir bendrauti su visais seminaristais, todėl laisvu laiku bendraudavome su vis naujais klierikais, dažniausiai iš vyresnių kursų. Po pietų eidavome pasivaikščioti į Santaką, o per trumpesnes pertraukas sukdavome ratus pačiame seminarijos kieme. Vyresniųjų kursų uolesnieji klierikai atrodo sąmoningai kviesdavosi pirmakursius pasivaikščioti, kad galėtų jiems daugiau papasakoti tiek apie seminarijos gyvenimą, tiek apie kitus būsimajam kunigui reikalingus dalykus. Man tuomet atrodė, kad vos ne visi klierikai siekia šventumo ir nori tapti pačiais geriausiais kunigais.

    Iš didelio klierikų būrio dažniau bendraudavau su (vėliau jėzuitu tapusiu) Vytautu Merkiu. Nors tarp mūsų buvo amžiaus skirtumas, nes jis prieš įstodamas į seminariją jau buvo spėjęs padirbėti pedagogu, tačiau man buvo įdomu su juo bendrauti, nes iš jo daug išgirsdavau to, kas man atrodė svarbu siekiant kunigystės. Vytautas buvo pamaldus ir, be abejo, siekė, kad ir aš rimtai rūpinčiausi savo dvasiniu gyvenimu.

    Seminarijoje praleisti 1955–1957 metai išliko labai šviesūs ir pilni idealizmo. Per laisvalaikius kalbėdavomės beveik išimtinai dvasinėmis temomis, planavome, kokie būsime kunigai, ką veiksime ir t. t. Po kiekvieno laisvalaikio užsukdavome į Švč. Trejybės bažnyčią nors trumpai Švč. Sakramento adoracijai.

    Į sovietinę armiją

    Tarnyba sovietinėje armijoje pradėjo kelti rūpesčių dar prieš stojimą į seminariją. Valdžia, siekdama dirbtinai sumažinti besimokančiųjų seminarijoje klierikų skaičių, nutarė įvesti privalomą tarnybą armijoje. Todėl man stojant į seminariją ir buvo priminta, kad galiu būti nepriimtas. Kaip vėliau sužinojau, mano klebonas kun. Jonas Reitelaitis buvo pažadėjęs vyskupijos valdytojui kan. Juozui Stankevičiui, jei po tarnybos armijoje nesugrįžčiau į seminariją, atsilyginti už joje praleistus studijų metus. Taigi buvau priimtas, bet žinojau, kad atėjus laikui teks trejiems metams išvažiuoti priverstinių „atostogų“. Psichologiškai buvau su tuo susitaikęs, todėl kai komisariate pasakė, kad reikės išvykti į armiją, ši žinia man visai nebuvo staigmena. Be to, per savo neprotingą uolumą buvau gerokai nusivaręs nuo kojų, todėl studijų pertrauka man išėjo į sveikatą.

    Trečiaisiais studijų metais kariniame komisariate komisaras pasakė: „Paimsime į kariuomenę, vesi ir nereikės kunigystės.“ Patylėjau, o mintyse pagalvojau: „Bus taip, kaip Dievas norės.“ Tapo aišku, kad iš sovietinės valdžios gero nelauk. Išsilaikiau už antrojo teologinio kurso pirmąjį pusmetį egzaminus ir gruodžio pradžioje išvykau į sovietinę armiją.

    Kelionė prie Juodosios jūros

    Išvažiavau į armiją be ašarų. Draugai linkėjo laimingai sugrįžti, ir aš pats vyliausi to paties. Nuvežė į Vilniaus naujokų skirstymo punktą. Didžiulėje salėje stovėjo trijų aukštų narai, ant jų gulėjome susispaudę kaip silkės – galvos į vidurį, kojos į tako pusę. Visa salė paskendusi mėlynuose tabako dūmuose, o mes slankiojame kaip vaiduokliai ir laukiame, kad greičiau iš čia išvežtų. Prisimenu patį nemaloniausią išgyvenimą. Atsiguliau miegoti, o čia pat ties mano galva kažkoks nepraustaburnis pradėjo pasakoti savo nuotykius su moterimis. Man tai buvo kaip šaltas dušas, nes panašių kalbų iki šiolei nebuvau net girdėjęs. Galėjau tik melstis.

    Mano laimei, tame dūmais dvokiančiame skirstymo punkte praleidau tik vieną parą. Vis ateidavo kaip koks nors vergų pirklys – karininkas rinktis sau kareivių. Vienam storam papulkininkiui skaitant pavardes, išgirdau ir savąją. Į tą pačią partiją pakliuvome visi penki seminaristai – trys iš to paties kurso. Iš skirstymo punkto pėsčius nuvarė į geležinkelio stoties peroną. Tenai stovėjo prekinis traukinys su atidarytomis vagonų durimis. Po komandos sėsti į vagonus visi puolėme prie artimiausio. Vagono galuose buvo trijų aukštų narai. Įsitaisiau ant antrųjų. Ir čia buvome susispaudę kaip silkės. Vagono viduryje stovėjo „buržujka“ – anglimis kūrenama metalinė krosnelė ir keli kibirai anglių. Naktį traukinys pajudėjo į nežinią. Karininkai nekalbėjo, kur mus veža, – anais laikais taip buvo saugojama karinė paslaptis! Kai rytą pabudome, traukinys jau bildėjo pro nepažįstamas vietoves. Gruodžio mėnesio danguje nešvietė saulė, todėl nežinojome, kokia kryptimi esame vežami. Po kelių dienų pasibaigė sniegas, todėl supratome, kad veža kažkur į pietus.

    Kurortas be pinigų

    Aštuonias dienas važiavome, stovėjome ir vėl važiavome. Traukinį paprastai sustabdydavo už geležinkelio stoties, kad išbyrėję iš vagonų galėtume atlikti gamtinius reikalus, nes vagonuose tokios galimybės nebuvo. Aptūpdavome vagonus, o po komandos „į kelionę“ vėl užimdavome savo vietas ant narų. Stotyje sustabdydavo traukinį tik tuomet, kai reikėdavo pasirūpinti anglimis. Tiesiog jų „pasiskolindavome“ iš šalimais stovinčių vagonų su anglimis. Tuomet buvo tokia tvarka: pasiimk, ko reikia, kitaip šalsi ir niekas neužjaus. Septintą kelionės dieną vienas karininkas pasakė, kad esame vežami prie Juodosios jūros. Iš tikrųjų, kai penktos dienos rytą pabudome ir išėjome į lauką, aplinkui matėme nuostabius vaizdus: ošianti jūra, kalnai, palmės ir kiparisai. Atvykome į kurortinį miestą Chostą. Čia mus išlaipino ir nuvežė prie dviejų didelių palapinių. Viduje viena prie kitos stovėjo dviaukštės lovos. Paaiškino. kad dešimt dienų mus mokys rikiuotės, o paskui kažką statysime. Paaiškėjo, jog teks tarnauti „strojbate“ – darbo batalione. Sovietinė valdžia nepatikimus „tamsybininkus“ perauklėjimo paims į kariuomenę, bet vietoj ginklo įduos kastuvą ir kirvį. Per darvinizmo pamokas jau buvau girdėjęs, kad darbas iš beždžionės padarė žmogų.

    Sovietinėje armijoje

    Tarnyba sovietinėje armijoje jaunam seminaristui buvo neeilinis išmėginimas. Dėl drausmės nebuvo jokių problemų; sunkiau buvo priprasti tik prie neišmintingų ir žeminančių komandų. Pavyzdžiui, jei vienas kareivis per 40 sekundžių neatsikeldavo ar neatsiguldavo, tuomet keltis ir gultis turėdavo visas būrys – keturiasdešimt vyrų. Tačiau pripratome ir prie šio buko muštro. Drauge tarnavome penki klierikai, todėl vienminčiai draugai svetimoje aplinkoje buvo tikra Dievo dovana. Sunkiausia buvo priprasti prie keiksmų ir bjaurių kalbų. Iki kariuomenės nieko panašaus nebuvau girdėjęs. Po gražaus gyvenimo seminarijoje kariuomenės aplinka atrodė kaip koks pragaro prieangis. Pamačiau gyvenimą, kurio nemačiau nei tėvų namuose, nei seminarijoje.

    Žemesnio rango viršininkai tikriausiai net nežinojo, kad mes esame klierikai, todėl jokios diskriminacijos nepatyrėme. Nebuvo net vadinamosios „diedovščinos“. Tiesa, melstis teko, einant rikiuotėje, dirbant ir net atsigulus poilsio. Tik pastaruoju atveju labai dažnai man tarsi filmas nutrūkdavo, ir Rožinio paslaptis likdavo neužbaigta.

    Kastuvas, kirvis ir pjūklas

    Po dešimties dienų rikiuotės visiems davė po kastuvą, ir mes aštuonias valandas kasėme „katlavaną“ – būsimo pastato rūsį. Tai, ką dabar atlieka ekskavatoriai, tuomet darėme mes, jauni kareivėliai. Darbas buvo gana bjaurus, nes gruodžio–sausio mėnesį prie Juodosios jūros dažnai lyja, ir reikėdavo kasti į košę panašų klampų molį, kuris, atrodė, prisiklijuodavo prie kastuvo. Taip visą mėnesį ir murkdėmės šioje duobėje.

    Paskui įdarbino dailide ir pusmetį reikėjo ruošti klojinius, į kuriuos naktį trečioji kareivių pamaina pripildavo betono. Taip mūsų akyse aukštas po aukšto kilo karinės sanatorijos Progres („Pažanga“) penki aukštai. Reikėdavo dirbti pamainomis dieną ir naktį. Sugrįžus vidurnaktį labai norėdavosi valgyti, tačiau geram miegui netrukdė net tuščias skrandis.

    Baigus statyti sienas pasiuntė į skardininkų brigadą. Pradžioje mokėmės, o paskui skarda dengėme sanatorijos stogą. Vasarą Chostoje, kur prabėgo pirmieji tarnybos mėnesiai, temperatūra pavėsyje siekdavo 35oC, o stogą dengiant – dar karščiau, nes virš galvos buvo kaitri pietų saulė, nuo kurios spindulių gynė tik kareiviška kepurė. Prakaituodavome, todėl labai norėdavome gerti, o atsigėrę prakaituodavome dar labiau, ir taip be pabaigos. Mūsų kareiviškos palaidinės nuo prakaito ir saulės labai greitai pakeisdavo spalvą – pasidarydavo kažkokios balkšvos. Kiškiai žiemą pabąla, o mes pabaldavome vasarą. Tik kerziniai batai nekeitė spalvos – tiko visiems metų laikams.

    Pasitikėjimas klierikais

    Nežinau, kuo užsitarnavome viršininkų pasitikėjimą, tačiau mums, keliems klierikams, kariuomenėje buvo patikėtos gana atsakingos pareigos: (vėliau kun.) Algimantui Keinai – dirbti dalinio medicinos centre, o man – radijo mazge ir bibliotekoje. Turėjau ne tik dirbti, bet ir saugoti radijo mazgą, todėl miegojau ten pat, kur dirbau, ir galėjau su savimi turėti religinių knygų. Tiesioginis mano viršininkas „zampolitas“ („politrukas“) Čučinas, totorių tautybės, man būdavo labai geras ir niekuomet nepriekaištaudavo dėl to, kokių turiu knygų ir ką skaitau. Jam buvo svarbu, kad viskas laiku ir tiksliai būtų padaryta. Net ir į komjaunimą neragino stoti, o kai dalinio komjaunimo sekretorius kartą padejavo, kad esu ne komjaunuolis, „zampolitas“ su šypsena jam replikavo: „Tikriausiai nemoki agituoti.“

    Religinė praktika

    Religinei praktikai sąlygų nebuvo, tačiau žmogus prie visko prisitaiko. Pradžioje ramaus kampelio ieškodavau skaitykloje – raudonajame kampelyje, o vėliau nuošalią vietą susirasdavau bibliotekoje ar radijo mazge. Dabar man atrodo, kad kariuomenėje ne rečiau prisimindavau Dievą nei seminarijoje. Jaučiausi prievarta išplėštas iš man brangios aplinkos, todėl mintys nuolat skriejo į Tėvynę ir Dievop. Bjauri aplinka taip pat gali pasitarnauti geram, jeigu tik to sieki. Ačiū Dievui, kad žmonės gali mums uždėti tik matomus pančius, o mūsų dvasia ir mūsų mintys visuomet laisvos ir skrieja į ten, ką mes mylime.

    Vasarą prieš paėmimą į kariuomenę su grupe klierikų dalyvavau labai gerose aštuonių dienų rekolekcijose, kurias vedė Palėvenėje klebonavęs tėvas Pranciškus Masilionis SJ. Šių rekolekcijų užrašus turėjau su savimi ir jie mane gaivino. Tačiau už viską labiau gaivino Dievo malonė. Žinojome, kad seminarijoje meldžiamasi už mus. Šis maldos palaikymas buvo labai svarbus.

    Gyvenimo egzaminas

    Jaunam seminaristui, pustrečių metų gyvenusiam beveik dvasinio šiltnamio sąlygomis, tarnyba armijoje buvo rimtas egzaminas. Seminarijoje malda prieš kiekvieną paskaitą, kasdienės Mišios, mąstymai, rekolekcijos, gerų draugų artuma, o čia – triaukščiai keiksmai, šlykščios kalbos, absurdiški viršininkų įsakymai, tabako dvoko persisunkusi aplinka ir bendro likimo draugai, kuriems nepasipasakosi, kas dedasi tavo širdyje, ir nepasitarsi, kaip atsispirti amoralumo lavinai.

    Laimei, jog kartu tarnavome penki klierikai, todėl buvo galimybė kalbėtis dvasinėmis temomis. Su bet kuo apie tikėjimą nekalbėdavome, nes žinojome, kad viešas religinių pažiūrų demonstravimas sugrįžus gali tapti kliūtimi siekti kunigystės. O tikslą pasiekti tikrai norėjau. Todėl tik mūsų, klierikų, išorinis elgesys išduodavo, kad esame kitokie – nesikeikiame, nerūkome, negeriame ir nepasakojame nešvankybių. Kauniečiai kareiviai ne kartą pasakydavo, kad tokių kaip mes jie savo aplinkoje nebuvo sutikę.

    Didžiausias trejų metų išmėginimas buvo gimtųjų namų ir artimųjų ilgesys. Nežinau, ką jaučia mūsų emigrantai, palikę tėvynę, bet man buvo sunku. Guodė mintis, kad ateis diena, sėsiu į traukinį, kuris parveš į Tėvynę. Tikriausiai ši trejų metų be atostogų, toli nuo Lietuvos gyvenimo patirtis labai giliai įsirėžė į dvasią, todėl man nelengva suprasti tuos, kurie dėl geresnio gyvenimo palieka Tėvynę. Juk čia yra visa, kas normaliam žmogui brangiausia – šeima, draugai, miškai, ežerai, upės ir tėviškės dangus.

    Rekrūto laikas baigiasi

    Kartą laikraštyje perskaičiau skelbimą, kad trečiuosius metus tarnaujantys kareiviai turi teisę vasarą sugrįžti namo ir laikyti egzaminus į pasirinktą aukštąją mokyklą. Tik tam reikia gauti aukštosios mokyklos iškvietimą ir dalinio vadovybės sutikimą. Kas po pustrečių priverstinės tarnybos kariuomenėje metų galėjo nesusigundyti tokiu pasiūlymu? Susigundėme ir mes, klierikai. Parašiau Kunigų seminarijos vadovybei laišką ir paprašiau atsiųsti atestatą. Gavęs atestatą, nusiunčiau prašymą į Kauno politechnikos institutą. Greitai gavau atsakymą, kad esu kviečiamas laikyti egzaminų. Dalinio vadovybė laikyti egzaminų išleido tik mus, du klierikus – mane ir kun. A. Keiną. Net komjaunuolių neišleido. „Zampolitas“ kapitonas Čučinas komjaunuoliams paaiškino, kad tik mes du ruošėmės egzaminams, todėl mus ir išleidžia.

    Keturias paras traukiniu važiavome į Lietuvą. Širdyje buvo labai daug džiaugsmo, nes buvau be galo išsiilgęs gimtųjų namų. Net atostogų nebuvo išleidę, motyvuodami, kad neturi, kas pavaduotų darbe. Pakeliui Maskvoje pasivėžinome metro traukiniu, ilgai stovėjome eilėje, kol gavome bilietus, ir laimingi sėdome į Lietuvos traukinį.

    Džiaugsmas ir rūpestis

    Grįžimo džiaugsmą šiek tiek temdė rūpestis, kuo pasibaigs ši mūsų avantiūra. Kirbėjo abejonė, kas bus, jeigu nelaikę egzaminų, tiesiai nuvažiuosime į seminariją. Be to, įsakyme išleisti karius studijų į aukštąsias mokyklas buvo priminimas, kad neišlaikiusiems egzaminų reikėsią prisistatyti į karinį komisariatą. Su Algimantu sutarėme laikyti egzaminus ir neišlaikyti, o tai padaryti buvo labai lengva. Taigi, gavęs matematikos egzamino nepatenkinamą pažymį, nors ir raginamas toliau laikyti kitus egzaminus (žadėjo man, kaip kareiviui, padaryti lengvatą), pasiėmiau dokumentus ir pranešiau Kauno kariniam komisariatui apie nesėkmę per egzaminus. Sekretorė nuoširdžiai apgailestavo dėl nepasisekusių egzaminų ir patarė kitais metais vėl siekti tikslo. Šį patarimą įvykdžiau tą pačią dieną – nunešiau dokumentus į seminariją ir dideliam džiaugsmui po kelių savaičių gavau pranešimą: Religijų reikalų taryba neprieštaravo, kad sugrįžę kareivėliai būtų priimti; nuo rugsėjo mėnesio galėsime tęsti studijas. Buvome priimti į trečiąjį teologinį kursą, bet savarankiškai urėjome pasiruošti ir išsilaikyti antrojo teologinio kurso antrojo pusmečio egzaminus.

    Nebuvome visiškai tiesūs, tačiau anuomet šitaip apgauti sovietinę valdžią atrodė morališkai pateisinama. Buvome savo laiko vaikai: okupacinė valdžia krėtė mums šunybes, o mums atrodė, kad jei galima ją pergudrauti niekam nepadarant skriaudos, kodėl tuo nepasinaudoti? Sutaupyti visus metus buvo laimėjimas. Jei būčiau grįžęs iš kariuomenės spalio ar lapkričio mėnesį, į seminariją būčiau galėjęs stoti tik 1961 metais. 1960 metų birželis buvo pilnas skaidraus džiaugsmo. Panašų džiaugsmą išgyvenau tik po 28-erių metų, kai po kelionių Gulago keliais grįžau į Tėvynę.

    Pasikeitusi seminarija

    Tuo metu, kai tarnavome kariuomenėje, seminarijos gyvenime įvyko labai didelių permainų. Buvęs labai geras prefektas kun. Vincentas Sladkevičius dar 1957 m. valdžios buvo išprašytas iš seminarijos. Rektorius Kazimieras Žitkus, kurio asmuo žavėjo klierikus, taip pat buvo išvarytas. Juos pakeitę kunigai toli gražu nesilygiavo su buvusiais; kai kurie iš jų turėjo net priklausomybę nuo alkoholio, nors, ačiū Dievui, į seminariją ateidavo blaivūs. Sugrįžęs į seminariją išgyvenau sunkią patirtį. Kartą su vienu klieriku išėjau pasivaikščioti, ir jis man pradėjo įrodinėti, kad melstis yra beprasmiška. Iškart nesusigaudžiau, ką reiškia tokios kalbos, bet greitai paaiškėjo, jog kai kurie klierikai yra KGB užverbuoti ir atvirai užsiima destrukcine veikla. 1961 m. vasarą per atostogas teko asmeniškai patirti, ką KGB pareigūnai veikia Kunigų seminarijoje.

    Verbavimas dirbti kolaborantu

    Vasarą gavau iškvietimą atvykti į Lazdijų rajono Pasų skyrių. Nekilo jokio įtarimo, nes anuomet tiek Kaune, tiek per atostogas reikėdavo laikinai registruotis. Pasų skyriuje man parodžius kvietimą, viršininkas kažkam paskambino telefonu ir pasakė vieną žodį: „ atvyko.“ Po keliolikos minučių į kabinetą atėjo kažkoks pareigūnas ir nusivedė mane į KGB (Komitet gosudarstvenoj bezopasnosti – Valstybės saugumo komitetas) poskyrį. Vyriškis prisistatė esąs KGB darbuotojas Jonas ir užvedė kalbą apie sovietinio saugumo norą mano asmenyje turėti draugą. Aiškino, jog nereikia bijoti: jie neduosią jokių užduočių, tik retkarčiais pasikalbėsią, na ir, suprantama, jeigu seminarijoje atsirastų koks nors užsienio diversantas, tai aš, kaip normalus pilietis, be abejo, saugumui apie tai papasakočiau. Saugumietis Jonas priminė, kad nei apie šį pirmąjį, nei apie tolesnius susitikimus negalėsiu niekam pasakoti, nes tai yra paslaptis. Iškart supratau, kad esu verbuojamas būti KGB kolaborantu.

    Galvoje sukosi mintis, kaip atsisakyti, kad, nepažadėdamas draugystės, nepasirodyčiau esąs užkietėjęs antitarybininkas, kurį reikia tuojau išvaryti iš seminarijos. Saugumiečio priminimas apie būtinumą išlaikyti paslaptį man tapo išsigelbėjimo inkaru. Sugalvojau planą pavaizduoti esąs šiek tiek naivus jaunikaitis. Paaiškinau, kad nemoku meluoti – tai buvo teisybė, – ir dabar esu keblioje padėtyje, nes vykdamas į Pasų poskyrį namiškiams ir klebonui pasakiau, kur vykstu, ir parvykęs turėsiu papasakoti tiesą, kad buvau reikalingas ne pasų stalui, bet KGB darbuotojams. Tuomet Jonas gerą pusvalandį mane švietė, kad nebūtina visko pasakoti, o aš tikrai buvau pas pasų stalo viršininką. Klausiau, klausiau šios „moralinės teologijos“ paskaitos ir mąsčiau: velnias moko teologijos studentą, kaip reikia laikytis krikščioniškos moralės. Saugumiečiui kalbant, dar kelis kartus įsiterpiau, kad vis tiek nesugebėsiu nepapasakoti to, kur buvau. Saugumietis liovėsi įkalbinėti mane būti bendradarbiu ir tik įtikinėjo, kad niekam nepapasakočiau apie susitikimą ir vykusį pokalbį. Atsisveikindamas saugumietis liepė rugsėjo mėnesį atvykus į Kauną paskambinti jo duotu telefonu. Tuomet net nekilo abejonės, kad galima būtų ir nepaskambinti.

    Diplomatija pavojinga

    Likusios atostogų dienos buvo neramios. Klebonui papasakojau, jog mane bandė užverbuoti. Bet šis ne tik kad nenugąsdino, bet net pasakė, kad ir iš jo NKVD reikalaudavo pranešti, kai bažnytkaimyje pasirodys partizanai. Tuomet jis po šių pasirodymo palaukdavo kelias dienas ir paskambindavo. Neįtikino manęs šis klebono paaiškinimas, nors tada iki galo nesuvokiau, kad saugumiečiams kaip tik šito ir reikia: kažką jiems pranešdamas tu jau bendradarbiauji. Saugumietis jau gali užpildyti anketą ir tave laikyti užverbuotu agentu, nors ir nebūtum pasirašęs jokio pasižadėjimo.

    Rugpjūčio paskutinę dieną atvykau į seminariją ir, kaip saugumietis buvo liepęs, paskambinau jo duotu telefonu. Atsiliepė tas pats Jonas ir liepė tuojau nuvykti prie Pionierių rūmų Žaliakalnyje. Atvažiavo automobiliu ir įsisodinęs nusivežė kažkur prie Zoologijos sodo. Pradėjo kalbą nuo atostogų, bet greitai perėjo prie kitos temos, prašydamas klausytis, ką klierikai šneka apie politinę padėtį pasaulyje ir visa tai surašius pasiųsti jam. Atsisakiau šitai padaryti, motyvuodamas, kad tokio darbo negalėsiu atlikti, nes kalbėti ir rašyti apie kitus neleidžia sąžinė. Keletą kartų dar pabandė įtikinti, kad būtinai parašyčiau, bet negavęs teigiamo atsakymo baigė pokalbį, primindamas, kad dar teksią susitikti registracijos metu ir, jei nesutiksiu bendradarbiauti, vargu ar galėsiu tapti kunigu.

    Paskutiniai metai seminarijoje

    Paskutiniai metai buvo pilni nerimo, nes žinojau ne vieną atvejį, kai KGB įsakymu iš seminarijos buvo išvaryti geri klierikai, mano kursiniai – Vytautas Merkys ir Petras Našlėnas, vėliau tapę pogrindžio kunigais. Nutariau rizikuoti – kas bus, tas bus, – bet jokio pasižadėjimo nerašyti ir jokių užduočių neatlikti. Ačiū Dievui, iki šventimų daugiau šiuo klausimu manęs netrukdė net ir laikinai priregistruojant. O kai po šventimų pasikvietė į karinį komisariatą ir vėl bandė verbuoti, atsisakyti buvo kur kas lengviau. Siūlė studijas Romoje ir gerą parapiją Kaune. Paaiškinau, kad studijuoti nenoriu, nes man patinka dirbti parapijoje, o kadangi esu kaimo vaikas, net meldžiuosi, kad nebūčiau paskirtas į miestą. Taip ir išsiskyrėme, nesuradę bendros kalbos. Džiaugiausi, kad viskas pasibaigė laimingai. Deja, ne visiems pavykdavo išsisukti nuo KGB metamo tinklo. Atkūrus nepriklausomybę KGB archyvai atskleidė ne vieną liūdną atvejį. Net du mano kursiniai, neišlaikę įtampos, pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu ir per anksti iškeliavo.

    1962 m. pavasaris buvo pilnas džiaugsmo. Šešių dienų rekolekcijos, diplominiai egzaminai, subdiakonato, diakonato ir kunigystės šventimai ir skyrimas dirbti vikaru į Alytaus Šv. Angelų Sargų parapiją. Kas galėjo būti dar geriau ir džiaugsmingiau, nei priekyje matomas šviesus kunigiškos tarnystės kelias?

    Šaltiniai


    Autorius: Sigitas Tamkevičius

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 100% (+28481-2=28479 wiki spaudos ženklai).