Sigitas Tamkevičius. Dievas mano šviesa. Trylika vikaro metų

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search

Kunigystės šventimai[taisyti]

Nekantriai laukiau kunigystės šventimų dėl dviejų priežasčių. Artėjo ilgai laukta diena, tačiau buvo nerimo, kad KGB nesutrukdytų tapti kunigu: kelis kartus KGB darbuotojas buvo gąsdinęs, kad, atsisakydamas bendradarbiauti, galiu nepasiekti savo tikslo. Žinojau, kad tai, ką kalba, gali ir įvykdyti, todėl rūpėjo kuo greičiau po kojomis pajusti tvirtesnį pagrindą. Be abejo, man dar trūko visiško pasitikėjimo Dievu, kuris būtų leidęs ramiai žvelgti į ateitį. Pagaliau lauktoji diena atėjo. 1962 m. balandžio 15 d. devyni Kauno kunigų seminarijos penktakursiai klierikai prisiekėme laikytis celibato, ir kitą dieną Telšių vyskupas Petras Maželis visus įšventino subdiakonais. Šiandien yra tik diakono šventimai, anuomet buvo dar ir subdiakonatas – pakopa prieš diakonatą. Širdyje atsirado ramybės – jau tikrai būsiu kunigas. Kitądien vyskupas visus įšventino diakonais, o dar kitą – Didįjį trečiadienį – Kauno arkikatedroje visi diakonai gavome kunigystės šventimus. Sunku nusakyti anų dienų būseną, nes emocijos užgriuvo kaip lavina. Džiaugsmas liejosi per kraštus – esu kunigas per amžius ir jau jokie saugumiečiai negalės sukliudyti mano pašaukimui.

Primicijas buvau planavęs švęsti tėviškėje Krikštonyse antrąją Velykų dieną, todėl laiko pasiruošti buvo likę nedaug. Pamokslą pasakyti per primicijas pakviečiau Leipalingio kleboną kun. Albiną Jaudegį, buvusį Kunigų seminarijos dvasios tėvą, pas kurį užsukdavau pasitarti dvasiniais reikalais. Dar pakviečiau keletą kaimynų kunigų ir kelis klierikus; gimines sukvietė tėviškėje gyvenantis brolis Vladas.

Primicijos gimtinės bažnyčioje[taisyti]

Išaušo graži antroji Velykų diena. Prieš sumą pėsčiomis nuvykau į kleboniją, o iš tenai, kunigų lydimas, atėjau į gimtinės bažnyčią, kurioje prieš 24 metus buvau pakrikštytas ir kurioje 8-erius metus patarnaudavau Mišiose. Ši bažnyčia buvo tarsi antrieji namai. Bažnyčioje daug žmonių, jų veiduose mačiau dalelę džiaugsmo, kurio buvo sklidina mano širdis. Po Mišių, kaip įprasta, teikiau primicijų palaiminimą. Šioje šventėje trūko tik motinos, kuriai mano primicijos būtų buvęs didžiausias atlygis už jos meilę ir norą, kad jauniausias sūnus pasiaukotų Dievo tarnybai.

Prisimindamas šviesius anų dienų išgyvenimus, šiandien suvokiu jų reikšmę, nes per juos tvirtai įaugi į Bažnyčią kaip bendruomenę, kurioje pradėjai tikėjimo kelionę, su kuria klausei Dievo žodžio ir stiprinaisi Eucharistija. Visa tai padės tolesniame gyvenime padaryti reikiamus pasirinkimus ir atsilaikyti prieš visus gundymus.

Pirmieji kunigystės žingsniai[taisyti]

Po primicijų reikėjo išsilaikyti šešių teologijos disciplinų diplominius egzaminus. Vėliau iškilmingo akto metu Teologijos fakulteto didysis kancleris kan. J. Stankevičius įteikė diplomą ir skyrimą vikarauti Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijoje. Susitariau su vienu kursiniu porą savaičių pailsėti Druskininkuose – jaučiausi pervargęs, nes šešių dienų rekolekcijos, šventimai, primicijos ir diplominiai egzaminai buvo labai išvarginę. Aplankęs kleboną pasakiau, kad norėčiau pailsėti, bet jis paaiškino, kad dabar yra birželio mėnuo, todėl reikia kasdien sakyti pamokslėlį. Kadangi buvęs vikaras jau išvažiavęs, tai man reikia tuojau stoti į darbą. Nurijau karčią piliulę ir pasakiau, kad rytoj atvažiuosiu į darbą. Labai greitai supratau, kad klebonas savaip supranta savo tarnystę. Iš jo beveik nieko negalėjau pasimokyti, o štai altaristas kun. Albinas Drazdys buvo pavyzdingas kunigas. Susidraugavau su juo ir jis man daug padėjo visais klausimais. O tų klausimų buvo aibės. Studijos ir buvo tik studijos, o kai atsisėdau į klausyklą, iškart pajutau daug spragų, kurias reikėjo užpildyti skaitant ir klausiant, kaip vienu ar kitu atveju elgiasi praktikos turintys geri kunigai.

Vasarą kasdien reikėjo ruošti vaikus Pirmajai Komunijai. Valdžia neleido mokyti vaikų tikėjimo tiesų, buvo galima juos tik priimti egzaminuoti vienu kartu ne daugiau kaip du. Todėl po ryto Mišių iki vakaro visą dieną kas valandą eidavo ir eidavo vis nauji vaikai. Kunigas altaristas mokė panašiai. Labai greitai pajutau, kad tai sunkiai įvykdomas reikalavimas, ir pradėjau jo nepaisyti – priimti tiek, kiek ateidavo. Kun. A. Drazdys pamokslus visuomet pasirašydavo, tačiau kalbėdavo labai sklandžiai be rašto. Bandžiau ir aš panašiai daryti. Pasirašydavau ištisai, o paskui vaikščiodamas pušyne pasakydavau pamokslą dangaus angelams, todėl sekmadienį ramiai lipdavau į sakyklą.

Pirmieji išbandymai[taisyti]

Vieną vėlų vakarą parvažiavau motociklu ir prie garažo pamačiau stovinčią jauną mergaitę. Kai paklausiau, ko ji laukianti, atsakė, kad einanti nusiskandinti. Nesumojęs, ką protingai atsakyti, pakviečiau užeiti į kleboniją. Atėjusi prisipažino mane mylinti ir negalinti be manęs gyventi. Paaiškinau, kad įsimylėjus tikrai nereikia skandintis, bet tikėtis iš kunigo atsako taip pat nerealu. Nenusiskandino, bet dar nekartą bandė siūlyti savo meilę. Kaip gera, kad galėjau su kun. Albinu pasitarti, kaip panašiais atvejais geriausia pasielgti. Ačiū Dievui, pirmąjį egzaminą pasisekė išlaikyti, bet tai nebuvo paskutinis. Vėliau atsirado atakuojančių net prie klausyklos langelio. Anuomet neįtariau, kad ne vienas iš tų meilės prisipažinimų galėjo būti net sovietinio saugumo surežisuotas.

Nežinau, kaip viskas būtų klojęsi, jei būtų reikėję dirbti tik su šiuo klebonu, kuris, nors ir grįžęs iš lagerio, jau buvo praradęs kunigiškąjį idealizmą. Altaristas taip pat buvo grįžęs iš lagerio, bet pilnas dvasinės ugnies, tarsi ką tik seminariją baigęs jaunas kunigas. Dažnai su juo vaikščiodavome po Alytaus pušynus, klausiausi, ką jis pasakodavo. O jam kalbos netrūko, nes buvo nugyvenęs ilgą ir turiningą gyvenimą.

Celibatas ir moterys[taisyti]

Esu labai dėkingas Dievui, kad pirmaisiais kunigystės metais leido sutikti labai gerų moterų, mergaičių ir seserų vienuolių. Ne mažiau dėkingas ir toms kilnioms mergaitėms ir moterims. Viena iš jų buvo adoruotojų vadovė Danutė, vėliau įstojusi į vienuolyną, kita – sesuo Valerija. Jų kilni laikysena man, jaunam kunigui, padėjo ne tik susikurti šviesų doros moters paveikslą, bet ir išsiugdyti atsakomybę tiek už save, tiek už sutinkamas moteris. Kažkur giliai pasąmonėje susiformavo gilus atsakomybės už sutinkamas moteris suvokimas, kad yra dalykų, kuriais negalima žaisti, ir kad vieni kitiems turime padėti išsaugoti sielos tyrumą ir nebūti kieno nors sielos griuvėsių priežastimi.

Nelauktas draugo posūkis[taisyti]

Dar nespėjusį apsiprasti su kunigo pareigomis netikėtai užgriuvo žinia – mano seminarijos laikų draugas kun. Algimantas Žilinskas palieka kunigystę ir kuria šeimą. Per Kalėdų atostogas buvau nuvykęs jo aplankyti, ir jau tada jo kalbos apie kunigystės sunkumus privertė mane sunerimti – mačiau, kad jo sieloje vyko kova, ir ją jis netrukus pralaimėjo. Ne tik paliko kunigystę – parašė knygą „Žemės šauksmas“ ir joje teigė praradęs tikėjimą. Buvo be galo gaila ne tik dėl to, kad išėjo iš rikiuotės perspektyvus kunigas – jis tapo net okupacinės valdžios pagalbininku. Ačiū Dievui, kad daugiau prieš tikėjimą nerašė.

Susitikome beveik po trisdešimties metų, kai sugrįžo prie tikėjimo ir susitaikė su Dievu. Ilgai kalbėjomės apie praeitį ir dabartį. Pasipasakojo ir apie savo išgyvenimus, kai matė, kad jo draugai kunigai kovoja vienoje barikadų pusėje, o jis – atsidūręs kitoje pusėje. Pasipasakojo, kaip Dievas pasitiko jį kančioje ir ligoje. Praūžus visoms audroms, turėjo galimybę sustoti ir daug ką perkainoti. Dabar parašė knygą „Dangaus šauksmas“. Labai norėjo sugrįžti ir kalbėjo: „O kad galėčiau prieš mirtį paaukoti bent vienas Mišias!“ Nepaaukojo Mišių, bet jose pamaldžiai dalyvavo ir iki pat mirties uoliai darbavosi, mėgindamas būti naudingas Bažnyčiai. KGB archyvuose surinko daug medžiagos ir parašė tris knygas: „Akiplėša“ – apie kun. Juozą Zdebskį, „Intrigantas“ – apie kun. Bronių Laurinavičių, „Atlikę pareigą“ – apie vyskupus KGB kalėjimuose ir „Bažnyčia, Kronika ir KGB voratinklis“ – apie Kronikos leidimą ir persekiojimą. Jis rašys: LKB Kronika – tai lietuviškos Jeruzalės gatvės, kuriose liko įspaustos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios“ Kryžiaus kelio pėdos. Nuolanki pagarba visiems, ėjusiems tuo keliu. Nevertas Jūsų bičiulis A. Žilinskas – Vidas Spengla. Kun. Algimantai, kaip gera, kad sugrįžai pas Tėvą!

KGB pareigūnai neužmiršo[taisyti]

Vieną dieną gavau kvietimą į Alytaus karinį komisariatą. Nuvykau, mane pasitiko ne komisaras, bet saugumietis, kuris Kaune buvo bandęs užverbuoti savo kolaborantu. Pradėjo klausinėti, kaip sekasi darbas, o paskui vėl pradėjo įkalbinėti, kad sutikčiau bendradarbiauti. Gana tvirtai pasakiau, kad toks pasiūlymas man yra visiškai nepriimtinas ir į susitikimus neateisiu. Saugumietis pastebėjo, kad esu pasikeitęs į bloga , nes anksčiau seminarijoje nebuvau toks kategoriškas. Jis buvo teisus. Kai besimokantį seminarijoje kalbino būti bendradarbiu, bandžiau švelniau išsisukti, aiškindamas, kad esu labai atviras, nemoku meluoti ir todėl nesugebėsiu išlaikyti paslapties. Dabar saugumietis suvokė, kad po šventimų pasirodžiau, kas esu. Pagrasė, kad nuo saugumo daug kas priklausys ir net tai, ar galėsiu dirbti kunigo darbą. Pritariau, kad jie tikrai galės padaryti, ką norės, bet aš daugiau susitikinėti nebenoriu. Išsiskyrėme labai nedraugiškai.

Pažintis su medicina[taisyti]

Gavęs klebono įpareigojimą sekmadienį patarnauti Plokščių bažnyčioje, iš vakaro važiavau į Suvalkiją. Netoli Birštono įvyko maža avarija, kurioje susilaužiau raktikaulį, nors pradžioje to nežinojau. Nuvairavau į Plokščius, bet sekmadienį per Mišių pakylėjimą galėjau pakelti tik dešinę ranką. Tapo aišku, kad be ligoninės neišsiversiu. Pirmadienį pasidariau rentgeno nuotrauką, o antradienį chirurgas įkalė vinį, kuri po kelių dienų ištrūko. Per pusantrų metų prireikė net keturių operacijų, tačiau nėra blogo, kas neišeitų į gera. Ta proga sutikau daug gerų žmonių; kai kurie iš jų net padėjo surasti kanalų Kronikos kelionei į Vakarus.

Kun. Jonas Maksvytis[taisyti]

Praėjus metams, pasikeitė Alytaus klebonas. Iš Miroslavo atkėlė klebono pareigoms labai uolų kunigą Joną Maksvytį, kuris tuojau ėmėsi remontuoti bažnyčią. Nors buvo silpnos sveikatos, tačiau dirbo už du. Pamačiau visiškai kitokią klebono tarnystę. Visais klausimais galėjau su juo kalbėtis kaip su geriausiu draugu. Pusantrų metų, praleistų dirbant su šiuo kunigu, man buvo Dievo dovana. Turėjau du gražius pavyzdžius – seną altaristą ir brandaus amžiaus kleboną, kurie tiesiog lenktyniavo savo uolumu. Man reikėjo tik stebėti ir bandyti juos pasivyti. Už šias pamokas aš jiems esu labai skolingas. Deja, po pusantrų metų sovietinė valdžia privertė vyskupą atleisti kun. J. Maksvytį iš Šv. Angelų Sargų parapijos klebono pareigų ir paskirti į kaimišką Sasnavos parapiją altaristu. Uoliai dirbantis kunigas valdžios akyse jau buvo nusikaltėlis!

Pirmuosius tris vikaravimo metus Alytuje aš vadinu savo pirmąja meile, nes pamilau šios parapijos žmones, ir kai reikėjo juos palikti, jaučiau didelį skausmą. Niekam apie tai nepasakojau ir savo išgyvenimais dalijausi tik su Viešpačiu. 1965 m. liepos 1 d. gavau paskyrimą vikarauti į Lazdijus, kur kadaise dalyvaudavau moksleivių spartakiadose ir kur pirmą kartą buvau verbuojamas dirbti saugumo kolaborantu.

Skyrimų kunigystės tarnystei niuansai[taisyti]

Sovietinė valdžia, kaip ir visos diktatūros, kunigų atžvilgiu naudojo dvi priemones: „knūt i prianik“ – botagą ir meduolį. KGB vienus kunigus bandydavo nupirkti privilegijomis ir net pinigais, o neklusniuosius skaudžiai bausdavo. Panašiai elgėsi ir Religijų reikalų taryba: vyskupijų valdytojams leisdavo vienus kunigus paskirti į miesto parapijas, išvažiuoti į užsienį, o valdžiai neįtikusieji galėjo būti paskirti klebonais tik į atkampias parapijas arba altaristais.

Mane vyskupijos ordinaras net trylika metų negalėjo paskirti klebonu. Sovietinė valdžia laikėsi taktikos tramdyti jiems nepalankius kunigus kitų kunigų rankomis. Pavyzdžiui, Religijų reikalų tarybos įgaliotinis vengdavo valdžiai prasikaltusį kunigą bausti tiesiogiai, bet tai darydavo per vyskupijų valdytojus. Kai man Prienuose buvo uždrausta sakyti pamokslus, tai tiesiogiai padarė ne įgaliotinis. Jis tik išbarė, liepė nuvažiuoti į kuriją ir tenai sužinoti, kaip būsiu nubaustas. Kunigą vikarą valdžiai visuomet būdavo lengviau suvaldyti, nes jeigu šis pasielgdavo ne taip, kaip norėdavo valdžia, pirmiausia pylos gaudavo klebonas, kodėl jis leidžia vikarui savivaliauti. Todėl kunigo skyrimas vikaru arba altaristu anais laikais buvo valdžios priemonė kunigo veiklai kontroliuoti.

Tarnystė Lazdijuose[taisyti]

1965 m. pavasarį gavęs skyrimą į Lazdijus apsidžiaugiau, nes netoli buvo gimtinė ir gerai pažįstama Dzūkija. Dvi vasaras katechizavau būrius vaikus ir, aišku, užsitraukiau valdžios nemalonę. 1966 m. gruodžio 10 d. Lazdijų vidurinės mokyklos mokytoja R. P. rašė Lazdijų rajono vykdomajam komitetui skundą: „Kalbėdamasi su mokiniais išsiaiškinau, kad jaunas Lazdijų bažnyčios kunigas pažeidinėja įstatymais nustatytą tvarką. Vasarą laike atostogų suorganizavo bažnyčioje vaikų mokymą tikybos dalykų. Iš mano 11 b klasės mokėsi Aldas Linikas, Vincas Januška, Algis Grauželis. Iš 11 a klasės – Kęstutis Linikas ir nemaža grupė vaikų iš kaimo. Be to šis kunigas kviečia vaikus pas save į butą ir jiems duoda skaityti religinio turinio knygas. <...> Šiuo klausimu kalbėjausi su kitų klasių mokytojais ir jie patvirtino, kad ir kitų klasių vaikai buvo pakviesti apsilankyti pas kunigą.“

Laikraštis Tarybinis mokytojas išspausdino straipsnį „Ne tais laikais gimęs“ ir jame rašė, kad bažnyčioje vaikams ant ekrano rodau raguotus ir naguotus velnius. Tai iš dalies buvo tiesa. Katechizuodamas vaikus, ant ekrano parodydavau jiems religinės tematikos skaidrių, o tai kažkam buvo „raguoti ir naguoti velniai“.

Mokiniai pradėjo ateiti ne tik sekmadieniais į katechezės pamokas, bet ir šiokiadieniais į vakaro Mišias. Kartą užkliuvo dešimtokė Aldona, kuri, kaip ir dauguma mokinių, auklėtojos prikalbėta buvo įsirašiusi į komjaunimą. Mokykloje jai liepė rinktis komjaunimą ar bažnyčią. Mokinė nunešė ir padėjo ant stalo savo komjaunimo bilietą. Kilo triukšmas, kaip mokinė galėjo šitaip pasielgti. Panašūs nutikimai visuomet pasiekdavo Religijų reikalų tarybą, kuri kaupė informaciją apie nebetelpantį į sovietinių įstatymų rėmus kunigėlį.

Katekizuodamas vaikus mačiau, kaip trūksta jiems skirtų katekizmų ir maldaknygių. Vienas mano Kunigų seminarijos laikų draugas kun. Vladas Rabašauskas, vikaraudamas Utenoje, įsirengė spaustuvę gyvenamojo namo rūsyje. Jame įgudusi raidžių rinkėja surinkdavo maldaknygės puslapius, o paskui primityviomis staklėmis atspausdindavo lapus. Aš tuos lapus gaudavau neįrištus ir organizuodavau jų įrišimą pačioje Lazdijų klebonijoje. Tai buvo mano pirmas prisilietimas prie sovietinės valdžios draudžiamo darbo, už kurį įkliuvus buvo galima gauti kelerių metų bausmę.

Dirbdamas Lazdijuose, palaidojau savo gimtosios parapijos kleboną kun. Joną Reitelaitį. Per laidotuves, sakydamas pamokslą, papasakojau eilę nuotrupų iš šio klebono gyvenimo. Kartą velionis klebonas man buvo parodęs Muravjovo įsakymų, kuriais būdavo apribojamos kunigų teisės, rinkinį ir pasakė: „Muravjovas nepakorė Lietuvos, nereikia bijoti ir dabar.“ Už šį pamokslą Vilniuje Religijų reikalų taryboje gavau daug pylos. Įgaliotinis J. Rugienis, kaip ir dera senam čekistui, šaukė ant manęs, gąsdino, kad jei nepasitaisysiu, negalėsiu eiti kunigo pareigų. Pirmoji bausmė buvo nedidelė: viduržiemį reikėjo susikrauti daiktus ir keltis į Kudirkos Naumiestį. Kai 1967-ųjų sausio viduryje kroviausi daiktus į sunkvežimį ir ruošiausi išvažiuoti į tarnystę ten, praeidama pro šalį viena mokytoja palinkėjo: „Linkiu, kunigėli, kad ir naujoje vietoje taip sektųsi kaip Lazdijuose.“ Anuomet šie žodžiai iš mokytojos lūpų man buvo brangiausia dovana. Ačiū tau, mokytoja, už tą palinkėjimą.

Kudirkos Naumiestyje ir Prienuose[taisyti]

Pirmasis įspūdis Kudirkos Naumiestyje po Lazdijų buvo toks slogus, jog norėjosi verkti. Sekmadienį pustuštė bažnyčia ir tik keli ikimokyklinio amžiaus vaikai. To buvo per maža – vienas parapijietis perspėjo: „Kunigėli, tik nekiškite rankų prie vaikų, nes vieną kunigą pas mus jau nuteisė už vaikų mokymą!“

Bet man pasisekė. Pavasarį labai apsileidusį ir žmonių nemylimą kleboną iš Kudirkos Naumiesčio iškėlė, o naujai paskirtasis klebonas kun. Krizantas Juknevičius SDB susirgo, ir aš net penkerius mėnesius ėjau klebono pareigas. Kadangi šioje parapijoje vaikų katekizacija buvo visiškai apleista, vasarą Pirmajai Komunijai ruošiau per du šimtus vaikų. Vėl sujudo rajono valdžia. Šakių rajono KGB viršininkas jau neverbavo, bet gąsdino, kad visa tai, ką darau, man geruoju nesibaigs. 1967 m. rugpjūčio 21 d., praėjus vos septyniems mėnesiams, kaip sakoma, nespėjus net kojų apšilti, vyskupas mane vėl perkėlė vikarauti į naują vietą Prienų parapijoje.

1968 m. gavėnios pradžioje išsikvietęs Religijų reikalų tarybos įgaliotinis išbarė, kad nemoku sakyti „normalių“ pamokslų, ir kitą dieną kurijoje išgirdau žinią, kad man visai nebegalima jų sakyti. Visą Gavėnią tylėjau, nes klebonas bijojo: jei kalbėsiu, jis gali būti nubaustas. Prieš pačias Velykas atgavau leidimą sakyti pamokslus, tačiau pavasarį vėl teko palikti parapiją ir keliauti į Vilkaviškį. Čia uolus klebonas kun. Konstantinas Ambrasas norėjo mane apsaugoti nuo galimų nemalonumų, bet įvykiai susiklostė, kaip nesitikėjau nei aš, nei mano klebonas.

Reakcija į prašymą[taisyti]

Dekanas kun. K. Ambrasas buvo labai uolus kunigas. Jis mylėjo Bažnyčią ir sielojosi dėl esamų sunkumų, todėl šiomis temomis dažnai kalbėdavomės. Tais metais per radiją sekėme tautinio atgimimo įvykius Čekoslovakijoje ir pirmuosius Maskvos disidentų žingsnius. Tai skatino mąstyti, ką mes patys galėtume padaryti dėl savo laisvės.

Į Vilkaviškio kleboniją atvažiuodavo labai gerų kunigų – tai Jonas Maksvytis, Lionginas Kunevičius, Juozas Zdebskis ir kiti, su jais diskutuodavome apie tikėjimo persekiojimą ir valdžios pastangas tiesiog fiziškai sunaikinti Bažnyčią. Į Kunigų seminariją iš visos Lietuvos buvo leidžiama priimti per metus tik 5 kandidatus, o kasmet numirdavo apie 30 kunigų. Nutarėme, kad reikia persekiojimo faktus kelti į viešumą. Susitarėme su Telšių vyskupijos kunigais Vladu Šlevu ir Alfonsu Pridotku, kad jie parašys kreipimąsi dėl varžomos kunigų seminarijos, o mes, vilkaviškiečiai, paremsime juos kolektyviniu pareiškimu. Gruodžio mėnesį pervažiavau apie aštuoniasdešimt Vilkaviškio klebonijų ir po peticija Lietuvos vyskupijų vyskupams ir valdytojams surinkau 69 kunigų parašus. Vieni kunigai pasirašydavo labai entuziastingai, kiti atsisakydavo, o kai kurie protingai paklausdavo, ar žinau, kas man už tai gresia.

1968 m. prieš Kalėdas visiems Lietuvos vyskupijų ordinarams aš ir kun. Juozas Zdebskis įteikėme Vilkaviškio vyskupijos kunigų pasirašytą prašymą daryti žygių dėl Kunigų seminarijos. Šis pareiškimas sovietinei valdžiai buvo tarsi bombos sprogimas, – matai, jau ir kunigai užsigeidė laisvės! Kažkuris kolaborantas apie šią peticiją pranešė sovietiniam saugumui. Iš Vilniaus atvykęs KGB pareigūnas mane tardė Vilkaviškio saugumo poskyryje, o kitą dieną iškvietė į Vilniaus KGB rūmus. Per tardymą atrodė, jog net kabineto langai drebėjo nuo KGB 5 skyriaus papulkininkio Kolgovo riksmo, koks aš esu niekadėjas ir kad daugiau negalėsiu eiti kunigo pareigų.

1969 m. sausio mėn. kunigai Juozas Zdebskis ir Petras Dumbliauskas SDB pasiuntė SSRS Ministrų Tarybai pareiškimą, kuriame kėlė tikinčiųjų diskriminavimo klausimą. Aktyvesnieji kunigai – Lionginas Kunevičius, Petras Dumbliauskas ir kiti – pradėjo viešai bažnyčiose kalbėti apie Bažnyčios skriaudas. Tuojau buvo užvesta KGB mašina. Liepos mėnesį KGB 5 skyriaus viršininkas pulkininkas Ščesnovičius patvirtino planą išaiškinti ir užkirsti priešišką kunigų – Zdebskio, Tamkevičiaus, Dumbliausko ir Kunevičiaus – veiklą. Tarp numatytų priemonių buvo nurodymas veikti per kunigus KGB agentus – „Kęstutį“, „Lapelį“, „Vytą“, „Sigitą“, „Špoką“ – ir per išsišokėliams nepritariančius vyresniosios kartos kunigus. Kita numatyta priemonė buvo menkinti aktyvių kunigų autoritetą ir juos kompromituoti pasitelkiant spaudą. Gamykloje Kaip Kolgovas sakė, taip ir buvo padaryta. Religijų reikalų įgaliotinis J. Rugienis kitą dieną liepė man sugrąžinti registracijos pažymėjimą, o tai reiškė, kad nuo dabar jau negalėsiu atlikti kunigo pareigų. Uždraudė ne tik atlikti kunigo pareigas, bet ir privertė įsidarbinti Vilkaviškio metalo gamykloje. Neįsidarbinus pagal sovietinius įstatymus būčiau buvęs laikomas veltėdžiu, o šiai kategorijai taikytas Baudžiamojo kodekso straipsnis, numatantis lagerio bausmę. Gamykloje dirbau prie štampavimo staklių, vėliau, kad būčiau mažiau matomas, atskiroje patalpoje su čigonu kaliau medines dėžes. Sekmadieniais kaip eilinis tikintysis dalyvaudavau Vilkaviškio bažnyčioje aukojamose Mišiose. Geresnės agitacijos prieš sovietinę politiką, net ir norėdamas, nebūčiau sugalvojęs. Žmonės buvo mano pusėje. Labiausiai gaila buvo dekano kun. K. Ambraso, – jam netrukus reikėjo palikti Vilkaviškį ir išvažiuoti į Leipalingio parapiją. Dekanas buvo geras kunigas, todėl man nepriekaištavo, bet mačiau, kad jam nelengva palikti Vilkaviškį, kur ilgus metus klebonaudamas buvo laimėjęs vilkaviškiečių širdis.

1968 metai[taisyti]

1968-ieji mano gyvenime buvo labai reikšmingi. Jau buvau spėjęs susipažinti su sovietinės valdžios ir KGB pareigūnų perspėjimais dėl vaikų religinio mokymo ir savo „antitarybinių“ pamokslų, bet į juos nekreipiau daug dėmesio. Tarnavau, kaip liepė sąžinė, ir tai buvo svarbiau už visus pareigūnų pabarimus ir pamokymus, kaip turiu atlikti kunigo pareigas. Anuomet Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Justinas Rugienis (KGB etatinis pareigūnas) buvo prisigalvojęs sunkiai protu suvokiamų draudimų: negalima laidojant nešti mirusiojo į bažnyčią; negalima skambinti varpais, procesijoje nešti kryžiaus; negalima kunigui, lydint mirusįjį į kapines, eiti procesijoje – reikia sėdėti automobilyje ir t. t.

Ukrainos vargai[taisyti]

1968 metais buvau liudininkas, kaip skaudžiai engta Bažnyčia Ukrainoje. Berdičeve darbavosi mano kurso draugas kun. Nikodemas Jaura, kurį KGB intensyviai bandė užverbuoti kolaborantu, o kai nepasisekė, įsakė iš Ukrainos išsinešdinti. Ta proga nuvažiavau jo aplankyti. Sekmadienį, kai kunigas Nikodemas atsisveikino su parapija, visa bažnyčia taip garsiai raudojo, jog atrodė, kad prisiartino pasaulio pabaiga. Ašaros nebuvo dirbtinės: žmonės žinojo, kad išvykus jų mylimam dvasininkui nuo dabar kunigą bus galima surasti tik už dviejų šimtų kilometrų. Niekada gyvenime nemačiau taip verkiančių moterų ir vyrų; klūpojau prie pilioriaus ir taip pat negalėjau sulaikyti ašarų. Šis mano apsilankymas Berdičeve sovietinio saugumo buvo įvertintas kaip žmonių aistrų kurstymas, nors su parapijiečiais beveik nebuvau kalbėjęsis.

Ant Drūkšių ežero kranto[taisyti]

1968-ieji man buvo labai svarbūs ir kitais atžvilgiais. Įstojau į Jėzaus Draugiją. Vaikystėje užsimezgę ryšiai su saleziečiais nutrūko su kun. Antano Skelčio SDB mirtimi, o dar studijuojant Seminarijoje užsimezgė ryšiai su pavyzdingais kunigais jėzuitais ir jie nulėmė mano pasirinkimą. 1968 m. vasarą pradėjau novicijatą ir rugpjūčio 16 d. Tilžės parapijoje – ilgąsias rekolekcijas. Tai buvo didelės Dievo malonės metas. Rekolekcijas labai rūpestingai vedęs tėvas Romualdas Blažys SJ kasdien pateikdavo keturių mąstymų medžiagą. Sekmadieniai būdavo laisvi, tad važiuodavau į Zarasus, kad niekam savo buvimu nesukelčiau įtarimo. Po sumos grįždavau į Tilžę ir toliau tęsdavau rekolekcijas. Gražioje gamtoje – pušynas, didžiulis Drūkšių ežeras, tuščia bažnyčia ir nuošalus kambarėlis klebonijoje – buvo idealios sąlygos skaityti, melstis, medituoti ir planuoti ateities gyvenimą.

Vieną dieną stebėjau ilgą vorą lėktuvų, skridusių Vakarų kryptimi. Sekmadienį Zarasuose skelbimų lentoje perskaičiau laikraštinę žinią, kad į Prahą buvo įvesti sovietiniai daliniai. Virtinė lėktuvų skraidino desantininkus, kad jie kraujyje paskandintų Prahos pavasarį. To meto įvykiai tarsi varpas kvietė į laisvę.

Dievo malonės metai[taisyti]

1969 metais drauge su manimi buvo nubausti dar du kunigai – Juozas Zdebskis ir Lionginas Kunevičius. Pastarasis, būdamas klebonas, nutarė nepaisyti reikalavimo grąžinti registraciją ir toliau atlikti kunigo pareigas. Tuomet karinis komisariatas kun. Lionginą pakvietė tris mėnesius Pabradėje atlikti karinės tarnybos pakartojimo. Šiokiadienius jis praleisdavo Pabradės kareivinėse ar poligone, o sekmadienį sugrįžęs į Didvyžius parapijiečiams aukodavo Mišias. Tikriausiai šį laikotarpį reikėtų laikyti lūžio momentu ne tik mano, bet ir daugelio kunigų gyvenime. Tapo aišku, jog kunigo registracijos pažymėjimo atėmimas yra ne tragedija, tik nereikia sėdėti nieko neveikiant.

1969 metai visais atžvilgiais buvo palaimingi. Buvo labai naudinga kurį laiką pabūti eiliniu darbininku dirbant Vilkaviškio metalo gamykloje ir Prienų melioracijoje, o laisvu laiku vedant rekolekcijas, kalbant susitikimuose vaikams, jaunimui ir suaugusiems.

Po 1969 m. Velykų perėjau dirbti į Prienų melioraciją, kur jau buvo įsidarbinęs kun. J. Zdebskis. Į darbą priėmė ir globojo darbų vykdytojas inžinierius Jurgis Brilius (būsimųjų kunigų Vytauto ir Kęstučio tėvas), kuris kartais padėdavo ištrūkti iš melioracijos ir dirbti bažnytinį darbą – vesti jaunimui konferencijų ir seserims rekolekcijų.

Kartais būdavo ir linksmų akimirkų. Su kun. Juozu klodavome molinius vamzdelius. Kartą jų atvežęs vienas senukas man negirdint perspėjo kun. Juozą: „Girdėjau, kad tavo draugas yra kunigas. Žiūrėk, prie jo nesikeik!“ Kun. Juozas, kaip jam buvo įprasta, rimtu veidu pažadėjo nesikeikti. Iš tikrųjų iš jo lūpų niekada negirdėjau ne tik keiksmo, bet net mažiausio nepagarbaus žodžio.

Kasdien maždaug keturias valandas reikėjo skirti dvasinėms pratyboms, nes buvau pradėjęs novicijatą Jėzaus Draugijoje, todėl laisvo laiko visiškai nebuvo. Kai kada dvasines pratybas patrumpindavau, todėl tėvas Jonas Danyla SJ mano novicijatą pratęsė dar vieniems metams. Su baltu pavydu anuomet žvelgdavau į parapijose besidarbuojančius kunigus ir mąsčiau, kaip jiems gera – turi pakankamai laiko ir maldai, ir pastoracijai ir nereikia niekur skubėti. Kol neturėjau teisės oficialiai atlikti kunigo pareigas Šv. Mišias aukodavau savo kambarėlyje arba tenai, kur pravesdavau rekolekcijas.

Pogrindžio darbo pradžia[taisyti]

Tuo metu atsirado veiklių seserų vienuolių ir pasauliečių, kurie suorganizuodavo mokinių ar inteligentų grupes ir kviesdavosi mane, kun. J. Zdebskį ir kitus kunigus pakalbėti aktualiais religiniais klausimais. 1969 metais tiesiog pasinėriau į pogrindžio darbus. Religijų reikalų taryba, atrodo, greitai suprato padariusi klaidą ir gruodžio mėnesį vėl leido eiti kunigo pareigas. Tačiau sugrąžinimas į vikaro, vėliau į klebono pareigas darbo pogrindyje jau nesustabdė. Kol buvo uždrausta oficialiai atlikti kunigo pareigas, padaugėjo pažinčių ir atsirado pogrindinio darbo patirties. Tai buvo Dievo malonės metai, kurie davė tai, ko nebuvo davusi seminarija. Tapo aišku, kad turimas sovietinis registracijos pažymėjimas, suteikdavęs teisę atlikti kunigo pareigas, nėra išganymas, o būti naudingam Bažnyčiai galima ir be jo. Labai nudžiugino tremtinys vyskupas Vincentas Sladkevičius. Sveikindamas šv. Velykų proga, jis pabrėžė, kad „svarbu turėti ne valdžios, bet Dievo registracijos pažymėjimą“.

Simno parapijoje[taisyti]

1969 m. Kalėdas švenčiau, eidamas kunigo pareigas, jau Simno bažnyčioje. Čia klebonavo geras kunigas Juozas Matulevičius, kuris savo vikarui nedraudė daryti nieko, ką šis sugalvodavo. Man atrodo, kad nebuvau blogas pagalbininkas, nors išvykimų būdavo nemaža. Beveik kiekvieną šeštadienio vakarą Kaune kuriame nors bute Vilijampolėje, Centre ar Šančiuose kalbėdavau susirinkusiam jaunimui, vienuolėms ir katalikams inteligentams. Sekmadienio rytą pirmu autobusu sugrįždavau namo ir 10 val. jau stovėdavau prie Mišių altoriaus.

Apvaizda laimino šias keliones ir per penkerius metus nei vieną sekmadienį nepavėlavau į Mišias. Sudėtingiausia būdavo žiemą, kai pustydavo ir kelias ankstų rytą nuo Igliaukos iki Simno galėjo būti nepravažiuojamas. Tokiomis dienomis nerizikuodavau ir pirkdavau bilietą į Lydos autobusą, kuris vidurnaktį pravažiuodavo pro Alytų, neužsukdamas į autobusų stotelę. Patogiausioje vietoje šalia Alytaus išlipdavau ir pėsčias nukakdavau į geležinkelio stotį; čia keturias valandas palaukdavau Šeštokų traukinio ir labai ankstų rytą būdavau Simne. Dar porą valandų galėdavau nusnausti.

Savaitės ilgumo išvykos būdavo, kai reikėdavo vesti rekolekcijas seserims vienuolėms ar klierikams. Būrelis klierikų vasarą susiorganizuodavo ir nuošalioje vietoje jiems vesdavau 6 dienų rekolekcijas. Po vienų tokių rekolekcijų visą mėnesį gydžiausi nuo šiltinės. Kaimo sodyboje, kur buvome susirinkę, mačiau spiečius musių, kurios tūpdavo ir ant valgio. Grįžau iš Daugų ligoninės gerokai suliesėjęs, bet užtat turėjau labai gerą apetitą.

Vaikų ruošimas Pirmajai Komunijai[taisyti]

Su klebonu kun. J. Matulevičiumi susitarėme, kad aš ruošiu vaikus Pirmajai Komunijai ir tai darysiu sekmadieniais po 10 val. Mišių pačioje bažnyčioje. Pradžioje žmonės neskubėjo per mokslo metus vesti savo vaikų į katekizmo pamokas bažnyčioje, bet pamažu įprato, ir galėjau tik džiaugtis dideliu besimokančių vaikų būriu. Žiemą pamokos nutrūkdavo, nes bažnyčia buvo nešildoma.

Mišių patarnautojai[taisyti]

Kartą mane prie bažnyčios laiptų susistabdė viena jauna mama, šalia jos stovėjo du broliukai. Mama pasiūlė, kad jos vaikai galėtų patarnauti per Mišias. Mielai priėmiau geros motinos pasiūlymą, o klebonas taip pat sutiko, kad vaikai patarnautų. Tai buvo pirmieji Simno patarnautojai – Antanas ir Leonas Jakimavičiai; pastarasis net subrandino pašaukimą į kunigystę ir tapęs klebonu Alytuje pastatė bažnyčią. Netrukus prie altoriaus atsirado būrys berniukų – patarnautojų ir dar didesnis būrys mergaičių – adoruotojų. Šie mokiniai būdavo dažni svečiai ir Simno klebonijoje, tik, gaila, mano kambarys buvo per mažas, kad būčiau galėjęs visus lengvai sutalpinti. Su mokiniais kalbėdavomės apie tikėjimą, apie juos dominančius klausimus, o susitikimus paįvairindavau ant ekrano parodydamas kokį nors multiplikacinį filmuką ar savadarbes skaidres. Tuomet videokamerų dar nebuvo.

Ligonių lankymas[taisyti]

Iš kun. Juozo Zdebskio išmokau vieną gerą pamoką – pirmaisiais penktadieniais aplankyti tuos ligonius, kurie anksčiau buvo mane pasikvietę su Švč. Sakramentu. Po pirmojo penktadienio Mišių sėsdavau ant motociklo ir apvažiuodavau apie 20 ligonių. Mačiau, su kokiu džiaugsmu laukdavo šios dienos kaip šventės. Aplankęs su Švč. Sakramentu prašydavau, kad jie melstųsi už parapiją, už mokinius ir kitomis intencijomis. Šie ligoniai tapo geriausiais mano pagalbininkais.

Švč. Mergelės Marijos statula[taisyti]

Bažnyčios šventoriuje pastatėme Švč. Mergelės Marijos statulą. Nepraėjo kelios dienos, į kleboniją sulėkė būrys pareigūnų ir pradėjo reikalauti, kad klebonas Marijos statulą, pastatytą be valdžios leidimo, nugriautų. Man širdyje kirbėjo abejonė: ar atlaikys nedrąsus klebonas šitokį spaudimą? Staiga girdžiu kleboną sakant: „Klebonas Švč. Mergelės Marijos statulą gali tik pastatyti, bet niekuomet negali nugriauti.“ Mano akyse akimirksniu klebonas tapo didvyriu. Kitas jo vietoj nebūtų išdrįsęs šitaip pasakyti. Neprašyti svečiai išvažiavo nieko nepešę, o parapijiečiai kelis mėnesius naktimis saugojo, kad statula nebūtų nugriauta. Ji išliko iki šios dienos.

Eucharistijos bičiuliai[taisyti]

1969 metais Lietuvoje pradėjo veikti Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Sąjūdžio įkūrėja ir siela buvo ses. Jadvyga Stanelytė SJE, visiems žinoma Gemos vardu, o KGB užvestoje byloje vadinama „Stelos“ slapyvardžiu. Į Eucharistijos bičiulių gretas įsitraukė keli tūkstančiai pačių aktyviausių katalikų. Kelerius metus vedžiau jiems rekolekcijas Paberžės ir Kybartų bažnyčiose. Vėliau per tardymus pamačiau, kad šis sąjūdis čekistams kėlė labai daug rūpesčio. Mano tardytojas Urbonas Eucharistijos bičiulius vadino „eucharistais“. Jo sąmonėje „eucharistas“ – tai sovietinės valdžios priešas. Čekistai šiuo atveju neklydo, nes gili tikėjimo praktika, ypač eucharistinis pamaldumas, vedė į nepaklusimą oficialiai sovietinės valdžios ideologijai.

Draugų įkalinimas[taisyti]

Su kun. Juozu Zdebskiu nuo Prienų melioracijos laikų – 1969 metais – tapome artimiausiais draugais ir jo teismas už vaikų katekizaciją man buvo stiprus šokas. Jis kalėjo Pravieniškių lageryje, o čia pat, Alytaus griežto režimo lageryje, už vaikų katechizaciją kalėjo kitas kunigas Antanas Šeškevičius SJ. Už katechizaciją taip pat buvo įkalintas kun. Prosperas Bubnys MIC. Kun. A. Šeškevičiui SJ kiekvieną savaitę per gerus lageryje dirbusius žmones perduodavau lauknešėlį, o iš jo gaudavau laiškų. Kunigų teismai paskubino įgyvendinti ilgai puoselėtą ir su bendraminčiais kunigais, ypač su Juozu Zdebskiu svarstytą mintį – leisti pogrindžio leidinį.

„17 000 tikinčiųjų memorandumas“[taisyti]

Kunigų teismai už katekizaciją ir kiti bažnytinio gyvenimo varžymai paskatino parengti platesnį dokumentą, skirtą kompartijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui. Į dokumentą įdėjau ryškesnius Bažnyčios persekiojimo faktus: vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus tremtį, kunigų J. Zdebskio ir P. Bubnio įkalinimą, Kunigų seminarijos veiklos varžymą ir kitus tikinčiųjų persekiojimo faktus.

Buvo paruoštas šūsnis rašomąja mašinėle atspausdintų lapų, ir drąsūs katalikai visoje Lietuvoje pradėjo rinkti parašus. Žmonės noriai pasirašinėjo po pareiškimo tekstu. KGB pareigūnai, gavę informaciją apie parašų rinkimą, pradėjo gaudyti rinkėjus, bet jų pastangos neatnešė vaisių – per porą mėnesių buvo surinkta per 17 000 parašų. Svarstėme, ką toliau daryti su šiuo unikaliu dokumentu. Tariausi su Petru Plumpa, jis pasiūlė mintį, jog neverta tiesiai siųsti parašų į Maskvą, nes jie tiesiog atsidurs KGB rankose ir nebus jokios naudos. Geriau pasiųsti memorandumą per Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Kurtą Valdhaimą. P. Plumpa parašė lydraštį ir pats nuvežė memorandumą į Maskvą. Tuo metu jau buvome užmezgę ryšį su Maskvos disidentais ir konkrečiai – su Sergejumi Kovaliovu. 1972 m. per Velykas Amerikos balsas pranešė, kad Vakaruose gautas „17 000 tikinčiųjų memorandumas“. Tų metų Velykos buvo dvigubai džiugesnės – pasaulis jau žinojo apie mūsų vargus!

Diskusijos apie pogrindžio leidinį[taisyti]

Jau 1970 metais Vilkaviškio vyskupijos kunigų būrelio susitikimuose diskutavome dėl pogrindžio spaudos būtinumo. Labai reikėjo leidinio, kuris žadintų tautinį ir ypač religinį sąmoningumą, atspindėtų katalikų gyvenimo sunkumus ir bėdas. Leidinio reikalingumo mintį palaikė dauguma uolių kunigų, ypač kun. Juozas Zdebskis ir kun. Alfonsas Svarinskas.

Kronikos gimtadienis[taisyti]

Mintis leisti pogrindžio leidinį pamažu brendo. P. Plumpa iš mano surinktos medžiagos suredagavo pirmąjį numerį, kuriam parinkome Vivos voco – „Gyvuosius šaukiu“ – pavadinimą. Mums visiems buvo svarbu, kad pogrindžio leidinį palaimintų kuris nors iš tremtinių vyskupų, todėl nuvykau pas buvusį savo prefektą Kauno kunigų seminarijoje, tuo metu tremtinį vyskupą V. Sladkevičių ir jam parodžiau parengtą medžiagą. Ant jo stalo gulėjo lenkiškas laikraštis Kronika. Vyskupas pervertė medžiagą, pamąstė, pagyrė sumanymą leisti kad ir kuklų leidinį ir pasiūlė Kronikos pavadinimą. Vyskupas samprotavo: „Ar ne geriau būtų, jei leidinyje būtų aprašomas Bažnyčios gyvenimo įvykis ir pridėtas trumpas komentaras?“ Gerai idėjai liko tik pritarti ir taip vyskupas, vėliau kardinolas V. Sladkevičius, tapo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos krikštatėviu. Kronikos pavadinimas ypač patiko, nes tuo metu Maskvoje buvo leidžiama Dabarties įvykių kronika, kurią reguliariai gaudavome ir skaitėme. Gavęs palaiminimą su paruoštu leidiniu dar nuvykau pas kun. Joną Danylą SJ, nes tokiam žingsniui turėjau gauti savo tiesioginio vyresniojo, tuo metu ėjusio Lietuvos jėzuitų provincijolo pareigas, leidimą. Provincijolas suabejojo, ar pavyks surinkti leidiniui medžiagos, bet sumanymui pritarė. Paaiškinau: jei truks medžiagos, galėsime rečiau leisti arba leidinys bus plonesnis.

Garstyčios grūdelis[taisyti]

Parengtą numerį dar kartą perredagavo ir savo ranka perrašė P. Plumpa. Liko kelis kartus perrašyti rašomąja mašinėle ir paskleisti tarp patikimų draugų. Pusę numerio perrašė Šventosios Šeimos kongregacijos ses. Genovaitė Navickaitė, o likusią dalį užbaigiau pats ir subrošiūravęs išdalijau pažįstamiems. Taip 1972 m. kovo mėnesio pirmojoje pusėje Simno klebonijos mažame kambarėlyje šviesą išvydo LKB Kronikos pirmasis numeris. Pravieniškių lageryje kalinčio kun. J. Zdebskio atminimui parašiau jo dangiškojo globėjo Šv. Juozapo šventės datą – kovo 19-ąją. P. Plumpa pažadėjo kiekvieną Kronikos numerį padauginti po 100 egzempliorių. Šiam darbui jis turėjo patirties, nes Kaune, Kalniečių gatvėje, vieno namo palėpėje įsirengtu dauginimo aparatu „Era“ jau buvo išleidęs ne vieną religinio turinio knygą. Apie Kronikos pradžią težinojo tik keli asmenys, Simne – nė vienas. Kronika buvo labai panaši į mažytį garstyčios grūdelį. Ar jis augs ir atneš laukiamų vaisių, anuomet niekas negalėjo net nujausti. Reikėjo pasitikėti Viešpačiu ir eiti į priekį.

== „Aukšto lygio“ įspėjimas ==

1972 m. balandžio 29 d. mane iškvietė į Alytaus m. Vykdomąjį komitetą. Buvo taip pat iškviesti kaip liudytojai mano klebonas ir Alytaus bei Daugų dekanai. Prie stalo sėdėjo Vykdomojo komiteto pirmininkas su dviem pavaduotojais, propagandos skyriaus vedėjas ir korespondentas iš Vilniaus. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Jančauskas valandą skaitė, kaip pats sakė, „aukšto lygio“ įspėjimą, skirtą man, Simno vikarui, kad aš šmeižikišką medžiagą perduodu į užsienį, o tenai ją spausdina, platina ir taip šmeižia tarybų valdžią, kad mokau vaikus tikėjimo tiesų ir leidžiu juos prie altoriaus. Aukštas pareigūnas tvirtino, kad dabar valdžia yra humaniška, nes pokario metais su manimi niekas taip nebūtų terliojęsis. Manau, jis sakė tiesą – pokario metais už savo veiklą tikrai būčiau buvęs seniai nuteistas ir kur nors taigoje kirtęs medžius. Įspėjimu man buvo įsakyta nuvaryti vaikus nuo altoriaus, nemokyti jų tikėjimo tiesų ir nešmeižti tarybų valdžios. Laikiausi rusiškos patarlės principo – „čiort svajo, a pop svajo“, „velnias daro savo darbą, o dvasininkas – savo“ – ir toliau dariau, ką daręs.

Perkėlimas[taisyti]

1975 m. Religijų reikalų įgaliotinis liepė vysk. Juozapui Matulaičiui-Labukui mane iš Simno perkelti kur nors, kad būtų daug darbo, nes antraip aš būsiąs suimtas. Simne spalio 15 d. buvo ką tik baigtas ruošti Kronikos 19-asis numeris, kai gavau paskyrimą eiti klebono pareigas Kybartuose. Buvo be galo keista, nes iki šiol tokios praktikos nepasitaikė, kad neklusnų kunigą skirtų į didelę parapiją. Nejučiomis skverbėsi mintis, kad galbūt perkėlimas vykdomas tik dėl to, kad naujoje vietoje būtų lengviau suimti. Koks bus joje Kronikos likimas? Atsakymo nežinojau. Vienintelis žmogus, kuris turėjo patirties redaguojant Kroniką, buvo ses. Elena Šuliauskaitė SJ. Žinojau, kad bendraminčiai kunigai padės rinkti žinias ir pasirūpins tolesniu Kronikos likimu.

Šaltiniai[taisyti]


Autorius: Sigitas Tamkevičius

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius (+42462-2=42460 wiki spaudos ženklai).