Sinodas
Sinodas (gr. σύνοδος 'susirinkimas') – krikščionių bažnyčios susirinkimas, šaukiamas nuspręsti doktrinos, administravimo ar taikymo klausimus. Terminas sudarytas iš graikiškų žodžių syn („su“, „kartu“) ir hodos („kelias“) reiškia keliavimą kartu, sprendimus, priimamus einant kartu, metodą, kuriuo Bažnyčia turėtų spręsti esminius savo gyvenimo klausimus. Žodis naudojamas katalikybėje, stačiatikybėje ir protestantizme.
Katalikybėje
Katalikybėje sinodu vadinamas nuo IV a. visos šalies ordinarų, bažnytinės provincijos vyskupų arba vyskupijos aukštesniųjų dvasininkų susirinkimas, įsteigtas 1965 m.
Pripažįstami 7 svarbiausi sinodai: Nikėjos, Konstantinopolio, Efezo, Kalchedono, II Konstantinopolio, III Konstantinopolio, II Nikėjos.
Stačiatikybėje
Sinodas stačiatikybėje – aukščiausia jų valdžia (aukšto rango dvasininkų kolegija), kuriai vadovauja bažnyčios vadovas (arkivyskupas, metropolitas, patriarchas).
Visuotinai pripažįstami 6 stačiatikių sinodai: Trulo susirinkimas (692 m.), IV Konstantinopolio susirinkimas (879–880 m.), V Konstantinopolio susirinkimas (1341–1351 m.), Jasės sinodas (1642 m.), Jeruzalės sinodas (1672 m.), Konstantinopolio sinodas (1872 m.).
Protestantizme
Protestantizme sinodas reiškia dvasininkų ir pasauliečių atstovų kolegiją bažnyčios reikalams spręsti. Sinodai čia nėra šaukiami ir neužima tokios svarbios vietos kaip kitose krikščionių konfesijose.