Sirijos pilietinis karas

Šiame puslapyje pateikiama informacija apie šių dienų aktualijas arba ateitį. Informacija gali būti pasenusi (rekomenduotina pasitikslinti šiame puslapyje pateikiamus duomenis).

Sirijos pilietinis karas yra tebevykstantis karinis konfliktas tarp vyriausybės ir įvairių oponuojančių pajėgų. Pilietinio karo ištakos buvo taikūs protestai 2011 m. pradžioje, kuriuos paskatino Arabų pavasaris. Bašaro al-Asado vyriausybei ėmus slopinti protestus jėga protestai peraugo į ginkluotą konfliktą. Kare dalyvauja Sirijos vyriausybė, palaidas Sirijos arabų sukilėlių aljansas, kurdų kovotojai, Islamo radikalai (įskaitant Al-Qeada) ir Islamo Valstybė. Konfliktui tęsiantis didelę reikšmę įgijo užsienio interesų grupės, kurios kovojančioms šalims tiekia ginklus ir finansavimą. Konflikto eigoje šalyje ėmė didėti užsienio savanorių ir samdinių skaičius. Pirminis opozicijos tikslas - Sirijos demokratizacija - prarado reikšmę, o jį pakeitė etniniai ir religiniai atskirų organizacijų motyvai.

Jungtinių Tautų vertinimu nuo 2011 m. kovo iki 2014 m. balandžio žuvo 191 396 žmonės. Apie 2,6 milijono sirų tapo pabėgėliais užsienyje ir daugiau nei 9 milijonai - šalies viduje.

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą ir apie tai, jei norite, praneškite Tvarkos projekte.

2011 m. balandžio mėn. Sirijos vyriausybė dislokavo kariuomenės dalinius šalies miestuose ir įsakė atidengti ugnį į protestuojančius civilius. Galiausiai, prie protestuotojų prisijungė kariuomenės dezertyrai ir taikūs protestai peraugo į ginkluotą maištą. Opozicija tapo vis labiau ginkluota, tačiau neturėjo organizuoto vadovavimo.

Sirijos vyriausybė sukilėlius apibūdina kaip „ginkluotas teroristines grupuotes“. Karinis konfliktas neturi aiškių ribų – daugelyje miestų vyksta susirėmimai tarp sukilėlių bei Sirijos armijos. JAV, Arabų lyga, ES bei Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos narės ir kitos šalys pasmerkė smurto naudojimą prieš protestuotojus. Arabų lyga sustabdė Sirijos vyriausybės narystę ir 2013 m. kovo 6 d. perleido narystę Nacionalinei koalicijai .

Iki 2011 m. pabaigos karinis konfliktas nepasiekė didžiųjų miestų – Damasko ir Alepo. 2012 m. pabaiga pasižymėjo augančia islamistinės grupuotės Al Nusro Fronto įtakos augimu ir Hezbollah įstojimu į karą, remiant Sirijos kariuomenę. Pats režimas gauna didelę paramą iš Rusijos ir Irano. Kataras siunčia ginklus opozicijai. 2012 m. vidury prasidėjo didžiuliai mūšiai Damaske ir Alepe. 2012 m. liepos 15 d., Tarptautinis Raudonojo kryžiaus komitetas įvertino Sirijos konfliktą kaip „ne tarptautinio ginkluoto konflikto“ (TRKK teisinis terminas apibūdinti pilietiniam karui), todėl Sirijai taikoma tarptautinė humanitarinė teisė pagal Ženevos konvencijas. 2013 m. pradžioje karas atsidūrė aklavietėje, nes nė viena pusė nepasistūmėja.

Priežastys

Istorija

Ba’ath partija atėjo į valdžią 1963 m. po pavykusio karinio perversmo. 1966 m., kito karinio perversmo metu, buvo nuversti senieji partijos lyderiai Mišelis Aflakas and Saladinas al-Bitaras. 1970 m. gynybos ministras Hafezas al-Asadas paėmė valdžią ir pasiskelbė prezidentu, poste išbūdamas iki pat mirties 2000 m. Nuo tada Ba’ath partija išliko vienintele legalia politine partija Sirijoje, ir Sirijos piliečiai gali išrinkti prezidentą tik referendumo būdu. 1982 m. Hafezo al-Asado įsakymu, naudojant išdegintos žemės taktiką, buvo numalšintas Hamoje islamistų sukilimas, per kurį labai nukentėjo Sunitai. Tai tapo žinoma kaip Hamos žudynėmis per kurias žuvo daugiau kaip dešimt tūkstančių žmonių.

1999 m. kilo kruvini protestai Latakijoje dėl 1998 m. parlamento rinkimų. Smurtiniai įvykiai buvo užsitęsusi nesantaika tarp Hafezo al-Asado ir jo jaunesniojo brolio Rifato. Du žmonės žuvo gaisro metu per policijos susidorojimą prie Rifato būstinės Latakijoje. Pasak opozicijos šaltinių, kuriuos neigia vyriausybė, per protestus žuvo šimtai žmonių ir dar šimtai buvo sužeisti. Po metų Hafezas al-Asadas mirė nuo plaučių fibrozės. Po jo mirties, prezidentu tapo sūnus Bašaras al-Asadas, paskirtas pakeitus Konstituciją. Naujai priimtomis pataisomis, amžiaus cenzas kandidatui į prezidento postą buvo sumažintas nuo 40 iki 34 m.

Iš Bašaro al-Asado, kuris kalba angliškai ir kurio žmona yra gimusi Didžiojoje Britanijoje, buvo tikimasi demokratinių reformų. 2000 m. liepos mėn. – 2001 m. rugpjūčio mėn. vyko vadinamasis Damasko pavasaris. Šio periodo metu Sirijoje vyko laisvos politinės ir socialinės diskusijos. Tuo laikotarpiu labai aktyvūs buvo politiniai aktyvistai Riadas Saifas, Haitamas Al-Maleas, Kamalis Al-Labvanis, Rijadas Al-Turkas ir Arefas Dalila. Damasko Pavasaris baigėsi 2001 m. rugpjūčio mėn. kai buvo sulaikyti ir įkalinti dešimtys svarbiausių aktyvistų, kurie reikalavo demokratinių rinkimų ir pilietinių laisvių. Opozicija atsinaujino 2005 m. spalį, kai Sirijos krikščionių aktyvistas Mykolas Kilas, bendradarbiaudamas su kitais svarbiais opozicijos atstovais, pasirašė Damasko deklaraciją, kuria buvo kritikuojama Sirijos vyriausybė ir raginama vykdyti demokratines reformas.

Demografija

Asadų šeima yra kilusi iš Alavitų sektos, kartais laikomos šiitų islamo atšaka. Alavitai sudaro maždaug 12 procentų visų Sirijos gyventojų. Jie yra išlaikę griežtą Sirijos saugumo tarnybų kontrolę. Visa tai kelia kai kurių musulmonų sunitų, kurie sudaro apie tris ketvirtadalius Sirijos gyventojų, pasipiktinimą. Etninė mažuma – Sirijos kurdai taip pat protestavo ir reiškė nepasitenkinimą etnine diskriminacija. Prasidėjus sukilimui, prezidento patarėjas, Bautjainas Šabanas apkaltino sunitų dvasininkus kurstymu sunitus maištauti. Manoma, kad Sirijos vyriausybė siunčia saugumo tarnybas, kuriose dominuoja alavitai, malšinti sukilimą. Asado jaunesnysis brolis Maheras al-Asadas vadovauja elitinei ketvirtajai šarvuotajai divizijai, o Asado svainis Asefas Šavkatas buvo gynybos ministro pavaduotojas iki pastarojo nužudymo liepos 18 d. 2012 m. Damaske savižudžio atakos metu.

Ekonomika

Nepasitenkinimas vyriausybe buvo stipriausias tarp skurdžių ir radikaliųjų sunitų. Skurstančiųjų smarkiai padaugėjo Daroje, Homse ir kaimo vietovėse po 2011 m. pradžioje įvykusios sausros. Socialinė ir ekonominė nelygybė pradėjo augti Hafezo al-Asado valdymo pabaigoje po laisvosios rinkos politikos inicijavimo, dar sparčiau nelygybė augo Bašaro al-Asado valdymo metu. Paslaugų sektoriuje daugiausiai naudos gaudavo gyventojų mažumą, kurie turėjo ryšių su vyriausybe. Šalis taip pat susidūrė su gyvenimo kokybės pablogėjimu ir aukštu jaunimo nedarbo lygiu.

Žmogaus teisės

Sirija jau seniai sulaukdavo aštrios kritikos iš pasaulinių organizacijų dėl žmogaus teisių.1963–2011 m. šalyje veikė nepaprastoji padėtis, suteikusi saugumo pajėgoms didesnę veiksmų laisvę areštuoti ir sulaikyti žmones. Sirijos valdžia grindė tuo, kad šalis buvo nuolat pasiruošusi karui su Izraeliu. Po 1970 m. kai į valdžią atėjo Hafezas al-Asadas greitai apvalė vyriausybę nuo politinių priešininkų ir stiprino kontrolę Sirijos visuomenėje. Jis sukūrė tvirtą asmenybės kultą ir žiauriai susidorodavo su bet kokiu protestu, pavyzdžiui, 1982 m. Hamos žudynėmis. Po jo mirties, 2000 m. sūnus Bašaras al-Asadas paveldėjo valstybės valdymo postą ir iš kurio buvo tikimasi, kad bus padaryta nuolaidų link labiau liberalios visuomenės plėtros, todėl šis laikotarpis tapo žinomas, kaip Damasko pavasariu. Tačiau al-Asadas yra plačiai vertinamas kaip pralaimėtojas įgyvendinant veiksmingas demokratines reformas ir tai patvirtino 2010 m. paskelbta Human Rights Watch ataskaita, kuri rodo, kad jam nepavyko iš esmės pagerinti žmogaus teisių padėties, nors per jo dešimt metų valdymo laikotarpį įvyko keletas menkų patobulinimų žmogaus teisių padėtyje. Visas kitos politinės partijos liko uždraustos, paliekant Siriją vienpartine valstybe, be laisvų rinkimų.

Išraiškos ir susirinkimų teisės yra griežtai kontroliuojamos Sirijoje. Saugumo pajėgos dažnai įkalina žmogaus teisių aktyvistus ir kitus vyriausybės kritikus, kurie dažnai neribotam laikui būna sulaikomi ir kankinami blogose kalėjimo sąlygose. Valdant Bšarui al-Asadui buvo leidžiama radijo stotims groti Vakarietišką muziką, o tik nuo 2011 m. sausio 1 d. visiems piliečiams buvo leista naudotis interneto svetainemis, tokiomis kaip „Amazon“, „Facebook“, „Wikipedia“ ir „YouTube“. Tačiau nuo 2007 m. įstatymiškai reikalaujama, kad internetinės kavinės kauptų visus vartotojų komentarus ir pokalbius.

Moterys ir etninės mažumoms susiduria su diskriminacija viešajame sektoriuje. Tūkstančiai Sirijos kurdų prarado pilietybę 1962 m. ir buvo laikomi „užsieniečiais“ iki 2011 m., kai jiems buvo suteikta pilietybė balandžio 6 d. 120.000 iš maždaug 200.000 gavo pilietybę prezidento Bašaro al-Asado įsakymu. Keletas riaušių paskatino didesnę įtampą Sirijos kurdų gyvenime nuo 2004 m. Tais pačiais metais, riaušės prasidėjo prieš vyriausybę, šiaurės rytų, kurdų ir asirų gynamame mieste Kamišlyje. Per chaotiškas futbolo rungtynes​​, kai kurie žmonės iškėlė kurdų vėliavas, o mačas virto politiniu konfliktu. Per žiaurią Sirijos policijos reakciją ir susirėmimus tarp kurdų ir arabų grupių, mažiausiai 30 žmonių žuvo, kai kurie teigia, kad žuvusiųjų skaičius siekia 100 žmonių. Kurdų ir saugumo pajėgų susirėmimai įvykdavo ir vėliau.

Arabų pavasaris

2010 m. gruodžio mėnesį, kilę masiniai antivyriausybiniai protestai Tunise, išplito visame arabų pasaulyje, įskaitant Sirijoje. Iki 2011 m. vasario mėnesio, revoliucijos jau buvo įvykusios Tunise ir Egipte, o Libijoje – prasidėjęs pilietinis karas. Kitose arabų šalyse taip pat kilo protestai, kai kurios šalys bandė nuraminti mases padarydama nuolaidų ir vyriausybinių pokyčių. Šie įvykiai vėliau buvo pavadinti arabų pavasariu.

Sukilimas ir pilietinis karas

Protestų pradžia

Klaida kuriant sumažintą paveikslėlį:

Sirijos nepriklausomybės vėliava naudojama opozicijos

Prieš Sirijos sukilimo pradžią 2011 m. kovo viduryje, protestuojančiųjų skaičius buvo santykinai nedidelis, atsižvelgiant į neramumų bangą, kuri plito visame arabų pasaulyje. Sirija išliko kaip Al Džazira apibūdino „tylos karalyste“ dėl griežtų saugumo priemonių, gana populiarus prezidento, religinės įvairovės ir susirūpinimo dėl sukilimo perspektyvos, kaip kaimyniniame Irake.

Įvykiai prasidėjo 2011 m. sausio 26 d. Hasekėje, kai apsipylęs benzinu susidegino Hasanas Ali Aklehas, lygiai taip pat kaip ir Tunise Mohamedas Buazizi 2010 m. Birželio 17 d. Pasak liudininkų, susideginimas įvyko dėl „protesto prieš Sirijos vyriausybę“. Po dviejų dienų, 2011 m. Sausio 28 d. vakarą Rakoje įvyko demonstracija dėl dviejų nužudytų kurdų kilmės kareivių.

„Verčiam Bašarą al-Asadą“. Vyriausybę kritikuojantys užrašai buvo sukilimo ankstyvi ženklai.

Vasario 3 d. socialinėse svetainėse „Facebook“ ir „Twitter“ buvo paskelbta, kad vasario 4-5 d. bus „Pykčio dienos“, tačiau protestai neįsivyravo visoje šalyje. Šimtai mitingavo Hasekėje, bet Sirijos saugumo pajėgos išvaikė mitingą ir areštavo dešimtis mitinguotojų. Vasario pabaigoje protestas prie Libijos ambasados ​​Damaske, demonstruojant paramą Libijos protestams prieš Muammar al-Gaddafi, buvo Sirijos policijos pajėgų brutaliai išvaikytas.

Kovo 6 d berniukai buvo suimti Daros mieste rašantys ant sienų šūkius „Žmonės nori nuversti režimą“. Sekančią dieną 13 politinių kalinių pradėjo bado streiką protestuodami prieš politinius sulaikymus ir priespaudą šalyje ir reikalaudami pilietinių ir politinių teisių įgyvendinimo. Po trijų dienų dešimtys Sirijos kurdų irgi pradėjo bado streiką solidarizuodami su kitais streikais. Tuo metu, valdžios kritikas – Ribalas al-Asadas teigė, kad Sirijoje, domino būdu, prasidėjo arabų pavasaris.

Sukilimas ir protestų plitimas

Demonstracija Homse prieš Asadą.

Kovo 15 d. prasidėjo didžiuliai protestai, neramumai ir susidūrimai, kai protestuojančiųjų pradėjo sparčiai daugėti, nes vienu metu demonstracijos vyko didžiuosiuose miestuose visoje Sirijoje. Damaske, iš 150 minios buvo girdima "revoliucija prasidėjo! ". Protestuotojai reikalavo paleisti politinius kalinius, 48-metų senumo nepaprastosios padėties panaikinimo, daugiau laisvių, ir kad būtu kovojama su vyriausybėje plintančia korupcija.

Kovo 16 d, apie 200 žmonių susirinko prie Vidaus reikalų ministerijos, ragindami išlaisvinti politinius kalinius. Tūkstančiai protestuotojų susirinko Hasekėje, Daroje, Deir az Zore ir Hamoje. Įvyko keletas susirėmimų su saugumo pajėgomis, pagal disidentų pranešimus. Damaske, maža 200 žmonių grupė spontaniškai išaugo iki 1500 žmonių. Damaskas nematė tokio sukilimo nuo 1980 m.

Dėl šių įvykių kovo 18 d. prasidėjo „Penktadienio orumas“, kai įsiplieskė didelio masto protestai keliuose miestuose, įskaitant Banijase, Damaske, Hasekėje, Daroje, Deir az-Zore ir Hamoje. Policija į protestus reagavo ašarinėmis dujomis, vandens patrankomis, mušimais ir netgi tikrais šaudmenimis. Ne mažiau kaip 6 žmonės žuvo ir daug buvo sužeistųjų. Sukilimo metu, protestai dažniausiai prasidėdavo penktadieniais po bendruomeninių maldų centrinėse mečetėse. Per ateinančias keturias dienas saugumo pajėgos išvaikė tylųjį susibūrimą Marjeh aikštėje, Damaske. Protesto metu 150 žmonių laikė savo šeimos ir draugų nuotraukas, kurie buvo režimo įkalinti kalėjimuose. Saugumo pajėgos taip pat šaudė į žmones Daroje. Šis incidentas paskatino tūkstančius žmonių išeiti į gatves ir reikalauti demokratijos. Saugumo pajėgų susidorojimas su šiais protestuotojais nuvedė iki dar keleto dienų protestų ir netgi daugiau civilių žūčių.

Daros miestas tapo augančio sukilimo centru, su didelėmis demonstracijomis dieną po dienos. Šis miestas buvo užplūstas didžiulio pabėgėlių antplūdžio, kurie buvo priversti palikti savo šiaurės rytų žemes dėl sausros. Kovo 25 d. daugiau kaip 100 000 žmonių žygiavo Daroje, bet buvo pranešta, kad daugiau kaip 20 protestuotojų buvo nužudyti. Protestai taip pat išplito į kitus Sirijos miestus, įskaitant Homse, Hamoje, Banijase, Jasime, Alepe, Damaske ir Latakijoje. Iš viso, daugiau nei 70 protestuotojų buvo nužudyti.

Vidaus atsakas (2011 m. kovas–gegužė)

Sulaikymai ir kankinimai

Klaida kuriant sumažintą paveikslėlį:

Riaušių policija in Damaske

Dar prieš sukilimo pradžią, Sirijos saugumo tarnybos sulaikė daugybę protestuotojų, politinių aktyvistų ir žmogaus teisių kovotojų, iš kurių daugelis Asado buvo paženklinti „teroristai“ etiketėmis. Vasario pradžioje, saugumas suėmė kelis aktyvistus, įskaitant politinius lyderius Ghasaną Al-Najarą ir Adnaną Mustafaą.

Policija dažnai į protestus reaguodavo ne tik vandens patrankomis ir ašarinėmis dujomis, bet ir protestuotojų mušimu ir šaudymu tikromis kulkomis.

Kaip teigia žmogaus teisių grupės, Sirijos aktyvistai ir advokatai, kai prasidėjo sukilimas, Sirijos saugumo pajėgos pradėjo areštų reidus ir sulaikė dešimtis tūkstančių žmonių. Reaguojant į sukilimą, Sirijos įstatymai buvo taip pakeisti, kad policija ir saugumo pajėgos, be orderio, įtariamąjį galėjo sulaikyti aštuonioms dienoms. Balandžio mėnesį, apsiaustuose miestuose, Sirijos armija areštuodavo tris grupes: politinius aktyvistus, vyrus ir berniukus.

Šios grupės patyrė įvairias kankinimo formas ir žiaurų elgesį. Daugelis sulaikytųjų buvo laikomi ankštose patalpose ir prastose sąlygose, o kai kurie buvo mušami arba kratomi elektra. 2012 m. liepos 3 d. „Human Rights Watch“ paskelbė, kad Sirijoje veikia ne mažiau kaip 27 kankinimų centrai.

Nuolaidos

Asado rėmėjų susibūrimas Latakijoje

Kovo ir balandžio mėnesiais, Sirijos vyriausybė, tikėdamiesi sumažinti neramumus, siūlė politines reformas. Vyriausybė sutrumpino privalomąją karinę tarnybą ir, norėdama sumažinti korupciją, atleido Daros gubernatorių. Taip pat paskelbė, kad bus paleisti politiniai kaliniai, sumažinti mokesčiai, padidinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai, suteikta daugiau spaudos laisvės ir padidinta darbo vietų. Daugelis iš šių paskelbtų reformų nebuvo įgyvendintos.

Vyriausybė, kurioje dominuoja Alavitų sekta, padarė keletą nuolaidų sunitų daugumai ir kai kuriems tautinių mažumų gyventojams. Taip pat buvo suteikta pilietybė tūkstančiams Sirijos kurdų, kurie anksčiau buvo vadinami „užsieniečiais“.

Vienas iš protestuotojų reikalavimų – panaikinti nepaprastąją padėtį, kuri jau buvo beveik 50 metų. Nepaprastoji padėtis buvo pateisinimas areštams ir politinės opozicijos draudimams. Po savaitę trukusių debatų, balandžio 21 d. Asadas pasirašė dekretą, kuriuo panaikino nepaprastąją padėtį.

Susidorojimas

Opozicijos demonstracija Banijase

Antivyriausybiniai protestai ir toliau tęsėsi balandį, nes aktyvistai buvo nepatenkinti, dėl miglotų pažadų ir reformų. Per mėnesį sukilimas tapo platesnis ir agresyvesnis, nes vyriausybė išsiuntė saugumo pajėgas į neramius miestus ir miestelius. Daugelis protestuotojų buvo suimti, sumušti, nušauti arba nužudyti. Prezidentas Bašaras al-Asadas apibūdino opoziciją kaip ginkluotas teroristines grupuotes su islamistų „takfiri“ ekstremistų motyvais, o save vaizduodavo, kaip pasaulietinės valdžios garantiją. Mėnesio pradžioje, didelio saugumo pajėgų dislokavimas neleido opozicijai įkurti palapinių stovyklų Latakijoje. Buvo blokuojami keli miestai, kad būtų išvengta protestų judėjimo. Nepaisant susidorojimo, plačiai paplitę protestai, vyko dar visą mėnesį Daroje, Banijase, Kamišlije, Homse, Dūmoje ir Harastoje.

Įvykių cenzūra

Klaida kuriant sumažintą paveikslėlį:

Plakatas, raginantis sirus sukilti

Nuo protestų pradžios kovo mėnesį, Sirijos vyriausybė apribojo nepriklausomų naujienų srautą iš užsienio ir uždraudė užsienio žurnalistams atvykti į šalį. O kurie atvykdavo ir rinkdavo informaciją apie protestus, tuos žurnalistus saugumas suimdavo. Kaip pranešama, kai kurie žurnalistai dingo, kiti buvo sulaikyti, kankinti, suimti, arba tiesiog nužudyti. Dažniausiai civiliai gyventojai filmuotą medžiagą įkeldavo į internetą, o tą medžiagą rasdavo tarptautinė žiniasklaida.

Vyriausybė kai kuriose vietose išjungdavo mobiliųjų telefonų ryšį, fiksuotąjį ryšį, elektrą ir internetą. Valdžios institucijos išgaudavo žiniasklaidos svetainių, slaptažodžius iš žurnalistų mušimais ir kankinimais. Pro vyriausybinė virtuali grupė – Sirijos Elektroninė armija dažnai įsiverždavo į svetaines, kurios skleisdavo pranešimų apie protestų susidorojimą. Taip pat vyriausybė susidorodavo su karikatūristais, kurie kritiškai vaizduodavo valdžią.

Propaganda

Konflikto stebėtojai pastebėjo, kad nuo konflikto pradžios Sirijos vyriausybė ir opozicijos grupuotės naudoja propagandą. SANA – vyriausybinė naujienų agentūra, opoziciją laiko „ginkluotomis gaujomis“ arba „teroristais“. Nors yra ekstremistų kovojančių prieš vyriausybę, tačiau nepriklausoma žiniasklaida opozicijos nelaiko teroristais. O pati, Sirijos užsienio reikalų ministerija vadina propaganda Jungtinių Amerikos Valstijų pareiškimus, kad dėl žlugimo pavojaus, Sirijos vyriausybė gali panaudoti cheminį ginklą prieš gyventojus. Dažnai valstybinė televizija ima interviu iš vyriausybės šalininkų, kurie būna apsimetę vietiniais gyventojais ir teigia, kad vietoves nuniokojo sukilėliai. Mokyklose, instruktoriai moko mokinius, kad dabartinis konfliktas tėra užsienio sąmokslas. Yra keletas vaizdo įrašų socialiniuose tinkluose, kuriuose vaizduojamas smurtas iš abiejų konflikto pusių, tačiau paaiškėjo jog tai tėra filmuota medžiaga iš kitų konfliktų.

Karinės operacijos

Besitęsiant protestams, Sirijos vyriausybė pradėjo dideles karines operacijas slopinant pasipriešinimą. Prasidėjo naujas sukilimo etapas, kai vyriausybė pažadėtas politines reformas pakeitė į smurtines represijas. Balandžio 25 d. Daroje, kuris tapo sukilimo centru, Sirijos armijos pradėjo apsiaustį. Apskaičiuota, kad iki 6000 karių buvo dislokuota, kurie šaudė tikromis kulkomis į demonstrantus ir ieškojo gyventojų namuose besislepiančių protestuotojų. Pirmą kartą prieš protestuotojus buvo panaudoti tankai ir snaiperiai, kurie užimdavo pozicijas ant pastatų stogų. Labiausiai susikoncentruota būdavo į mečetes, kurias demonstrantai naudodavo kaip būstines. Saugumo pajėgos pradėjo išjunginėti vandentiekį, elektrą, telefono linijas ir konfiskuoti maistą. Susirėmimai tarp kariuomenės ir opozicijos pajėgų, kurias sudarydavo ginkluoti protestuotojai ir dezertyravę kariai, pareikalavo šimtus gyvybių. Apie 600 žmonių buvo suimti per susidorojimą. Gegužės 5 d. dauguma protestų buvo numalšinti, o kariuomenė pradėjo trauktis iš Daros. Tačiau dalis karių liko kontrolės išlaikymui.

Per susidorojimą Daroje Sirijos armija apsupo ir blokavo keletą miestų Damasko muchafazoje. Visą gegužę buvo pranešinėjama apie įvykius kituose apgultuose miestuose ir miesteliuose (Banijase, Homse, Talkalake, Latakijoje), panašius kaip ir Daroje. Po kiekvienos apsiausties, toliau, per ateinančius mėnesius, vyko smurtiniai susidorojimai su protestuotojais.

Alavitų vadovaujama vyriausybė kariniais susidorojimais padidino įtampą tarp sunitų ir alavitų. Gegužės 17 d. pabėgėliai iš Talkalako teigė, kad Sirijoje gali prasidėti religinis smurtas. Taip pat sunitų pabėgėliai teigė, kad uniformuoti alavitų Shabiha nariai žudo sunitus Talkalake. Besitęsiant sukilimui, pradėjo vis labiau didėti religinė nesantaika.

Dezertyravimai ir pasipriešinimas (2011 m. birželis–rugpjūtis)

Kai sukilimas prasidėjo kovo viduryje, daugelis analitikų manė, kad Sirijos vyriausybė išlaikys tvirta kontrolę šalyje, iš dalies dėl griežtų lojalumo testų ir kad dauguma aukštesnių pareigūnų priklauso alavitų sektai, kaip ir Asadas. Tačiau, kai prieš beginklius protestuotojus buvo reaguojama karine jėga, daug karių ir žemo lygio pareigūnų pradėjo dezertyruoti iš Sirijos armijos. Karius, kurie atsisakydavo šaudyti į civilius, sušaudydavo kariuomenė. Daroje, balandžio mėnesį, operacijos metu, prasidėjo pirmieji dezertyravimai. Sekančiais mėnesiais dezertyrų skaičius sparčiai didėjo. Armijos dezertyrai pradėjo formuoti kovotojų grupes. Sukilimui plintant, opozicijos kovotojai tapo vis geriau organizuoti ir ginkluoti, todėl vyresnieji karininkai ir vyriausybės pareigūnai pradėjo prisijunginėti prie opozicijos. Kai kurie analitikai teigė, kad šie dezertyravimai yra ženklas, kad Asado „vidinis ratas“ silpsta.

Pirmieji ginkluoto sukilimo požymiai prasidėjo birželio 4 d, netoli Turkijos sienos, Idlibo muchafazos mieste, Džisr aš-Šugure. Viskas prasidėjo, kai pikti demonstrantai padegė saugumo pajėgų pastatą, nes šaudė į laidotuvių procesiją. Aštuoni saugumo pareigūnai žuvo gaisro metu, kai demonstrantai užiminėjo policijos nuovadą ir grobė ginklus. Per ateinančias dienas tebesitęsė susirėmimai tarp protestuotojų ir saugumo pajėgų. Kai kurie saugumo pareigūnai dezertyravo, kai slaptoji policija ir žvalgybos agentai įvykdė karių egzekucijas, kurie atsisakė šaudyti į civilius. Birželio 6 d. Sunitų kovotojai ir armijos dezertyrai pasaloje užpuolė saugumo pajėgų grupę, kuri keliavo į miestą. Daugiau saugumo pareigūnų žuvo, kai buvo užpulta miesto saugumo būstinė. Tą pačią dieną buvo pranešta, kad žuvo 120 saugumo pajėgų. Reaguodama į tai, vyriausybė išsiuntė karius į miestą, kuriuos remia 200 šarvuočių ir sraigtasparniai. Bijodami žudynių, sukilėliai ir dezertyrai, kartu su 10.000 gyventojų pabėgo į Turkiją.

Birželio mėnesį Sirijos armija išplėtė savo veiklą ir apgulė Rastaną ir Talbisehą. Kai kuriuose apgultuose miestuose ir miesteliuose buvo badmečio sąlygos. Kariuomenė taip pat apgulė šiaurinį miestą Maarat an Numaną, esantį netoli Turkijos. Sirijos kariuomenė teisino operacijas atsikratant „ginkluotų gaujų“, nes teigė, kad miestuose sukilimo metu buvo rasta saugumo personalo masinių kapaviečių, nors vietiniai gyventojai teigė, kad kareiviams ir saugumo pareigūnams buvo įvykdytos mirties bausmės už atsisakymą šaudyti į protestuotojus. Birželio 30 d. dideli protestai kilo prieš Asado vyriausybę, didžiausiame Sirijos mieste Alepe, kurie buvo praminti „Alepo vulkanas“ pavadinimu.

Liepos 3 d. tankai buvo dislokuoti Hamoje po dviejų dienų didžiulių demonstracijų prieš Bašarą al-Asadą. Išpuoliai prieš protestuotojus tęsėsi visą liepos mėnesį įskaitant vyriausybės pajėgų nuolatinį šaudymą į protestuotojus, tankų panaudojimą ir areštus. Liepos 31 d. šalyje prasidėjo susidorojimas kodiniu pavadinamu „Ramadano žudynės“, kurio metu žuvo mažiausiai 142 žmonių ir šimtai sužeistų.

Liepos 29 d dezertyravusių pareigūnų grupė paskelbė Laisvosios Sirijos armijos (LSA) įkūrimą, kuri tapo opozicijos pagrindine kariuomene. Ją sudarė dezertyravęs ginkluotųjų pajėgų personalas ir civiliai savanoriai, o pačios kariuomenės pagrindinis tikslas – pašalinti Bašarą al-Asadą ir jo pasaulietinę vyriausybę. Taip prasidėjo naujas konflikto etapas, kurio metu prasidėjo ginkluotasis pasipriešinimas prieš valdžios susidorojimą. Iki gruodžio mėnesio LSA išaugo iki maždaug 20 000 kareivių, o iki 2012 m. birželio – 40 000.

Nuo spalio mėnesio LSA pradėjo gauti karinę paramą iš Turkijos, kuri leido sukilėliams Hatajaus provincijoje įkurti būstinę ir iš ten vadovauti mūšiams Sirijoje. LSA dažnai atakuoja šiaurinius Sirijos miestus ir miestelius, nes sukilėliams Turkija yra saugi zona. Praėjus metams po suformavimo, LSA užėmė didžiąją dalį miestų, esančių netoli Turkijos.

Rugpjūčio 23 d. buvo suformuota antivyriausybinės grupės koalicija – Sirijos Nacionalinė Taryba. Grupė įsikūrė Turkijoje, kuri mėgino suvienyti opoziciją. Tačiau didžioji dalis opozicijos, įskaitant LSA, išliko savarankiški dėl ideologinių arba etninių skirtumų.

Visą rugpjūčio mėnesį Sirijos pajėgos šturmavo miestus ir miestelius, puldami protestuotojus. Rugpjūčio 14 d. prasidėjo Latakijos apsuptis, per kurią pirmą kartą buvo panaudotas Sirijos laivynas. Kateriai apšaudė krantinės rajonus, o kariai ir saugumo pajėgos, remiamos šarvuočių, šturmavo kelis rajonus, todėl žuvo 28 žmonių. Per ateinančias keletą dienų, apsiausčiai užsitęsus, vyriausybės pajėgos ir shabiha nariai toliau šaudė į civilius mieste. Ed al-Fitr šventė, kuri vyksta rugpjūčio pabaigoje, kaip pranešama, buvo rami, nes saugumo pajėgos šaudė į demonstrantus Homso, Daros ir Damasko priemiesčiuose.

Per pirmuosius šešis mėnesius nuo sukilimo, Sirijos du didžiausi miestai – Damaskas ir Alepas išliko ramūs. Abiejų miestų centrinėse aikštėse vykdavo B. Asado ir jo vyriausybės organizuojami šimtatūkstantiniai mitingai. Analitikai ir net opozicijos aktyvistai pripažino, kad vyriausybė gali išgyventi ir išvengti autokratinių kolegų likimo Egipte ir Tunise.

Ginkluotų susirėmimų plitimas (2011 m. rugsėjis–spalis)

LSA kovotojas susišaudyme, Alepo mieste

Augant dezertyrų skaičiui, daugėjo susirėmimų tarp dezertyrų ir saugumo pajėgų. Rugsėjo 8 d. Sirijos armija surengė reidą, vieno iš pirmųjų, dezertyravusio pulkininko, Huseino Harmaučės, brolio namuose. Operacijos, Idlibo muchafazoje, metu žuvo trys dezertyrai ir šeši Sirijos armijos kariai. Maždaug tuo metu, dezertyrai provincijose pradėjo užpuldinėti Sirijos armijos patrulius. Protestai tebevykdavo, tačiau juos dažnai išsklaidydavo saugumo pajėgos arba vyriausybės nereguliarūs karinių daliniai, apšaudymais.

Didžiulis susidūrimas tarp LSA ir Sirijos ginkluotųjų pajėgų įvyko Rastano mieste. Nuo rugsėjo 27 iki spalio 1 dienos, Sirijos vyriausybės pajėgos, kurias remia tankai ir sraigtasparniai, užpuolė Rastano miestą, esantį Homso muchafazoje, kurį opozicija kontroliavo porą savaičių. Rastane buvo daug dezertyrų ir LSA pranešė, kad, naudodama grranatsvaidžius ir minas, susirėmimų metu sunaikino 17 šarvuočių. Viena sukilėlių brigada pranešė, kad, kovų metu, 80 Sirijos ginkluotųjų pajėgų karių žuvo. Dezertyravęs pareigūnas, dabar priklausantis Sirijos opozicijai, teigė, kad per šimtą vyriausybės pareigūnų ir tūkstančiai šauktinių dezertyravo, tačiau daugelis pradėjo slapstytis su savo šeimomis, o ne kovoti su vyriausybės pajėgomis. Rastano mūšis, tarp vyriausybės ir LSA pajėgų, buvo, tuo laiku, ilgiausia ir intensyviausia kova. Po savaitės kovų, LSA pasitraukė iš Rastano. Siekiant išvengti vyriausybės pajėgų, LSA lyderis pulkininkas Rijadas Asadas pasitraukė į Turkiją.

Nuo spalio pradžios, susirėmimai tarp vyriausybės ir dezertyrų kariuomenių buvo gana reguliarūs. Per pirmąją mėnesio savaitę buvo pranešta, kad vyksta nuolatiniai susirėmimų Zawijos kalnuotame regione, kuris yra Idlibo muchafazoje. Spalio viduryje vyko susirėmimai Idlibo muchafazos miestuose – Biniše ir Hasėje. Spalio pabaigoje, įvyko susirėmimai tarp vyriausybės pajėgų ir dezertyrų, Maarat an Numano miesto pakraštyje ir netoli Turkijos sienos, kur žuvo 10 saugumiečių, 1 dezertyras per autobuso pasalą. Neaišku, ar šie dezertyrų įvykiai susiję su LSA

Kaip pranešama, visą spalio mėnesį, Sirijos pajėgos toliau slopino protestus, todėl žuvo šimtai žmonių. Susidorojimas tęsėsi pirmąsias tris lapkričio dienas. Lapkričio 3 d. vyriausybė priėmė Arabų lygos planą, kuriuo siekiama atkurti taiką šalyje. Tačiau, pasak opozicijos, vyriausybės pajėgos ir toliau slopino protestus. Visą mėnesį, buvo daug pranešimų apie civilių gyventojų žūtis, susirėmimus tarp ištikimų karių ir dezertyrų, ir kalinių kankinimus elektros šoku ir karštu geležies strypu .

2011 m. rugsėjo 20 d. Arabų parlamentas rekomendavo sustabdyti Sirijos narystę Arabų lygoje dėl pasikartojančių pranešimų apie neproporcingai didelį smurtą, sukilimo metu, prieš režimo oponentus ir aktyvistus. Lapkričio 12 d. nuspręsta formaliai sustabdyti Sirijos narystę keturioms dienoms po balsavimo. Sirijos narystė liko ir toliau sustabdyta, o gruodžio mėnesį Arabų lyga atsiuntė stebėtojus stebėti susidorojimo su protestuotojais. Iki sausio pabaigos Arabų Lyga sustabdė savo stebėtojų misiją dėl blogėjančių sąlygų ir augančio smurto visoje šalyje.

Aštrėjimas (2011 m. lapkritis–2012 m. kovas)

Sirijos armijos patikros punktas Dūmoje, 2012 m. sausis.

Lapkričio pradžioje, tęsiantis Homso blokadai, toliau vyko LSA ir saugumo pajėgų susirėmimai pačiame mieste. Po šešių dienų bombardavimo, lapkričio 8 d. Sirijos armija įsiveržė į miestą, todėl, keliuose rajonuose, prasidėjo didžiulės gatvių kovos. Homse pasipriešinimas buvo gerokai didesnis nei kituose miestuose, todėl saugumo pajėgoms vykdė aršų susidorojimą. Miestas tapo, kaip opozicija kartais vadina, „Revoliucijos sostine“, o naujai suformuota LSA pradėjo įgyti vis daugiau kontrolės miesto rajonuose.

Lapkritį pradėjo vis daugėti sukilėlių išpuolių, nes opozicijos jėgos augo. Nuo lapkričio 14 d. vyksta ginkluota kova tarp sukilėlių ir saugumo pajėgų Hamos muchafazoje ir Daros muchafazoje. Sukilėliai pradėjo rengti pasalas prieš Sirijos karius, o saugumo pajėgos – reidus į miestus, kuriuose slėpdavosi opozicijos kovotojai. Lapkričio 16 ir 17 dienomis, naudojant kulkosvaidžius granatsvaidžius ir kitus šaunamuosius ginklus, LSA surengė simbolinius išpuolius oro pajėgų žvalgybos komplekse, kuris yra Damasko priemiestyje – Harastoje ir Ba’ath jaunimo būstinėje Idlibo muchafazoje. Lapkričio 20 d. opozicijos pajėgos granatsvaidžiais apšaudė Ba’ath partijos biurą Damaske. Lapkričio 25 d. LSA užpuolė oro bazę, Homso muchafazoje, per kurį žuvo keli personalo nariai.

Visą gruodžio mėnesį, vyko didžiuliai susirėmimai tarp saugumo ir opozicijos pajėgų visoje šalyje, ypač Daros, Homso, Idlibo, Hamos muchafazoje, kur nepasitenkinimas vyriausybe buvo didesnis nei likusioje šalies dalyje. Opozicijos jėgos tapo vis labiau organizuotesnės. Gruodžio 1 d. LSA kovotojai nužudė aštuonis personalo narius per reidą žvalgybos pastate, Idlibe. Gruodžio 15 d. opozicijos kovotojai surengė pasalas patikrinimo postuose ir karinėse bazėse aplink Darą, žuvo 27 kariai, tai buvo vienos iš didžiausių išpuolių prieš saugumo pajėgas. Tačiau opozicija patirdavo irgi nesėkmių. Gruodžio 19 d. LSA patyrė savo didžiausią nesėkmę, kai naujų dezertyrai bandė dezertyruoti iš savo pozicijų, Idlibo muchafazoje, 72 dezertyrai žuvo.

Nuo 2012 m. protestų kasdien mažėjo, o ginkluoti konfliktai plito. Sausio mėnesį suintensyvėjo susirėmimai Damasko priemiesčiuose, o tankų ir artilerijos naudojimas, prieš opoziciją, tapo įprastas. Sausio 7 d. prasidėjo kovos Zabadanyje, kai Sirijos armija įsiveržė į miestą bandant išvaryti LSA buvimą. Pirmasis mūšio etapas baigėsi ugnies nutraukimu sausio 18 d., paliekant LSA kontroliuoti miestą, todėl LSA pradėjo puolimą į netoliese esančią Dūmą. Kova mieste truko 21-30 sausio dienomis, tačiau sukilėliai buvo priversti trauktis dėl vyriausybės kontratakos. Nors Sirijos armija sugebėjo atkovoti dauguma priemiesčių, susirėmimai tebesitęsė.

Sausio 29 d. Rastane vėl kilo kova, kai dešimtys karių, miesto kontrolės punktuose, dezertyravo ir atvėrė ugnį į lojalius vyriausybei karius. Vasario 5 d. opozicijos pajėgos įgijo visišką miesto ir aplinkinių priemiesčių kontrolę. 2012 m. vasario 10 d. Sirijos karinės žvalgybos, Alepe, pastate įvyko sprogimas, per kurį mažiausiai 28 žmonės žuvo ir 235 sužeista. Dėl skirtingų, konfliktuojančių pusių, teiginių, neaišku, kas šios atakos kaltininkas.

Vasario mėnesio pradžioje, intensyvios kovos, Homse, tebesitęsė, o sukilėliai teigė, kad kontroliuoja daugiau nei du trečdalius miesto teritorijos. Tačiau, vasario 3 d. Sirijos kariuomenė pradėjo didelį puolimą, kuriuo norėta atgauti, sukilėlių kontroliuojamų rajonų, kontrolę. Kovo pradžioje, po savaitės trukusių artilerijos bombardavimo ir didelių gatvės kovų, Sirijos kariuomenė galiausiai užėmė Baba Amr rajoną, kuri buvo pagrindinė sukilėlių tvirtovė. Kovo 9 d. Sirijos armija užėmė Karm al-Zeitaun rajoną ir kaip aktyvistai teigė, vyriausybės pajėgos nužudė 47 moteris ir vaikus. Kovo pabaigoje, Sirijos kariuomenė kontroliavo 70 procentus miesto.

Bandymas nutraukti ugnį (2012 m. balandis–gegužė)

Kofis Ananas parengė paliaubų, tačiau net kai vyko derybos, Sirijos ginkluotosios pajėgos užpuolė kaimus ir nužudė dešimtis žmonių. Įkalinimai, įskaitant vaikų, toliau tęsėsi. Balandžio 12 d., tarpininkaujant JT, Sirijos vyriausybė ir LSA pradėjo paliaubų laikotarpį. Tai buvo nesėkmė, nes abejos pusės pažeidinėjo paliaubų susitarimus. Pripažindamas nesėkmę, Ananas paragino Iraną būti sprendimo dalimi. Taikos planas praktiškai žlugo birželio pradžioje ir JT stebėtojai pasitraukė iš Sirijos. Ananas oficialiai atsistatydino iš pasiuntinio posto 2012 m. Rugpjūčio 2 d.

Atsinaujinusios kovos (2012 m. birželis)

Po to kaip, po Haulos kaimelio žudynių, gegužės pabaigoje paliaubos praktiškai žlugo, LSA pradėjo atakas visoje šalyje prieš vyriausybės karines pajėgas. Birželio 1 d. Sirijos prezidentas Bašaras al-Asadas pažadėjo sutraiškyti sukilimą, po to, kai LSA paskelbė, kad atnaujina gynybines operacijas.

Birželio 5 d. kovos prasidėjo Hafoje ir aplinkiniuose kaimuose, Latakijos muchafazoje. Sukilėliai kovėsi su vyriausybės pajėgomis, kuriuose rėmė malūnsparniai. Tai buvo didžiausi susirėmimai muchafazoje nuo sukilimo pradžios prieš 15 mėnesių. Sirijos pajėgos užgrobė teritoriją, po aštuonias dienas trukusių bombardavimų.

Birželio 6 d. 78 civiliai žuvo per žudynes Al-Kubeiro kaime, Hamos muchafazoje. Pasak aktyvistų, vyriausybės pajėgos pradėjo bombarduoti kaimą, prieš pasirodant, vyriausybę palaikančiai, grupuotei – Shabiha. JT stebėtojai atvyko į kaimą ištirti tariamų žudynių, bet į juos pradėjo šaudyti ir buvo priversti trauktis iš kaimelio.

Tuo pačiu metu, konfliktas pradėjo plisti į Damaską ir Alepą, nors vyriausybė teigė, kad miestuose žmonės nori stabilumo ir todėl palaiko vyriausybę. Abiejose miestuose atgimė taikaus masto protestų judėjimai. Parduotuvių savininkai visoje sostinėje surengė visuotinį streiką ir Alepo komerciniuose rajonų mažesnius protestus. Visa tai buvo aiškinami, kad dideliuose miestuose istorinė sąjunga, tarp valdžios ir verslininkų, silpsta.

Birželio 22 d. Turkijos naikintuvą McDonnell Douglas F-4 Phantom II numušė Sirijos vyriausybės pajėgos. Abu lakūnai žuvo. Sirija pareiškė, kad jis buvo nušautas priešlėktuvinės artilerijos, nes jis įskrido į Sirijos teritorinius vandenius. Turkijos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad naikintuvas buvo numuštas tarptautinėje oro erdvėje, prieš tai netyčia trumpam įskridęs į Sirijos oro erdvę, o pats naikintuvas atlikinėjo mokomąjį skrydį, išbandant Turkijos radarų pajėgumus. Turkijos ministras pirmininkas pažadėjo atsakomųjų priemonių taikymą, sakydamas: "Turkijos ginkluotųjų pajėgų dalyvavimo taisyklės pasikeitė… Turkija visais įmanomais būdais rems Sirijos žmones, kol jie galutinai atsikratys kruvino diktatoriaus ir jo gaujos. " Ankara pripažino, kad tokie įskridimai buvo įprasti ir nesukėlė atakos prieš tada, kai kelis kartus Sirijos sraigtasparniai pažeidė Turkijos oro erdvę. Asadas vėliau išreiškė apgailestavimą, dėl incidento. 2012 m. rugpjūčio mėn. pasirodė ataskaitos, kai kuriose Turkijos laikraščiuose, kad Turkijos generalinis štabas sąmoningai suklaidino Turkijos vyriausybę apie naikintuvo buvimo vietą, kai jis buvo numuštas. Ataskaitos taip pat teigė, kad NATO štabas Izmire ir Britų bazė Kipre patvirtino, kad naikintuvas buvo nušautas Sirijos teritoriniuose vandenyse. Tokius teiginius Generalinis štabas paneigė.

Liepos mėn. pradžioje bandymai susitarti dėl pereinamosios nacionalinės vyriausybės nepavyko, po to, kai Sirijos opozicijos grupės, tarpininkaujant JTO, atmetė taikos planą, teigdami, kad jis yra dviprasmiškas ir atsisakė derėtis su prezidentu B. Asadu ir jo režimo nariais.

Mūšiai Damaske ir Alepe (2012 m. liepa–spalis)

Sužeistas civilis atvežamas į ligoninę Alepe, 2012 m. spalio mėn.

Liepos viduryje, kovos išplito visoje šalyje. Pripažįstant tai, Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas pareiškė, kad konfliktas virto pilietiniu karu. Mūšiai Damaske intensyvėjo, su pagrindiniu sukilėlių tikslu – užimti miestą.

Liepos 18 d. per surengtą išpuolį, Damaske žuvo Sirijos gynybos ministras Davoud Rajiha, buvęs gynybos ministras Hasan Turkmani ir prezidento svainis generolas Assef Šavkat. Sirijos žvalgybos vadas Hišam Ikhtijar buvo sužeistas, bet, vėliau, dėl žaizdų mirė. LSA prisiėmė atsakomybę už išpuolį. Vidaus reikalų ministro Mohammad al-Šaar likimas neaiškus. Taip pat buvo gandų, kad prezidentas Bašaras al-Asadas gali būti sužeistas per ataką, bet, praėjus porai dienų po atakos, Prezidentas viešai pasirodė. Tai buvo pirmoji, tokio aukšto rango narių, žmogžudystė per 17-mėnesių sukilimą. Vėliau tą mėnesį, duodamas interviu, sukilėlių generolas Mohammad Al-Zobi teigė, kad sprogimui buvo panaudota 15 kilogramų sprogmenų, kurie į pastatą pateko kontrabandiniu būdu, tada juos detonavo nuotoliniu būdu.

Liepos 19 d. Rusija ir Kinija vetavo JT rezoliuciją, kuri skelbtų sankcijas Sirijos vyriausybei. Tai parodė, kad tarptautinė bendruomenė yra susiskaldžiusi, konflikto klausimu. Rusija ir Kinija, kurios yra pagrindinės prekybos su Sirija sąjungininkės, nori labiau subalansuotos rezoliucijos, raginančią abejas puses stabdyti smurtą. Tą pačią dieną, Irako pareigūnai pranešė, kad LSA užėmė svarbiausius pasienio postus Sirijos ir Irako pasienyje, dėl to didėja susirūpinimas dėl irakiečių bandančių pabėgti iš Sirijos.

Liepos pabaigoje konfliktas pasiekė lemiamą etapą. Vyriausybės pajėgos sugebėjo nutraukti sukilėlių puolimą Damaske ir išstūmė opozicijos kovotojus, bet mūšiai toliau tęsėsi Damasko muchafazoje. Tuo metu, prasidėjo mūšiai ir Alepe.

Liepos 25 d. įvairūs šaltinių pranešė, kad Bašaro al-Asado vyriausybė naudoja naikintuvus puolant sukilėlių pozicijas Alepo ir Damasko miestuose. Rugpjūčio 1 d. JTO stebėtojai matė, kai valdžios naikintuvai bombarduoja sukilėlių pozicijas didžiausiame šalies mieste – Alepe.

Rugpjūčio pradžioje, sukilėliai patyrė nesėkmių. Alepe, Sirijos armija sustabdė LSA puolimą.

Rugsėjo 19 d. sukilėlių pajėgos užėmė pasienio postą Sirijos – Turkijos pasienyje, Rakos muchafazoje. Užimti pasienio postai į Turkiją ir Šiaurės Iraką, opozicijos jėgoms, gaunant paramą, suteikia strateginius ir logistinius privalumus.

Rugsėjo pabaigoje, LSA perkėlė savo vadavietę iš pietinės Turkijos į šiaurės Siriją, sukilėlių kontroliuojamą teritoriją. Nuo 2012 m. spalio 3 d. tarp Sirijos ir Turkijos, pasienyje, prasidėjo susirėmimai, po to, kai iš Sirijos minosvaidis pataikė į Turkijoje esantį namą. Penki turkai žuvo, o Turkija atsakė artilerijos smūgiais į Siriją. Tai buvo rimčiausias tarpvalstybinis susirėmimas.

Spalio 9 d. sukilėlių pajėgos užgrobė Maarat an Numaną, kuris yra strateginis Idlibo muchafazos miestas ir per kurį eina greitkelis, jungiantis Damaską su Alepu.

Spalio 18 d. LSA užėmė Dūmą, didžiausia miestą Damasko priemiestyje. Kovos ir bombardavimai mieste toliau tęsėsi.

Spalio 22 d. Jordanijos karys žuvo per susišaudymą tarp Jordanijos karių ir islamistų kovotojų, kurie bandė kirsti sieną į Siriją. Jordanijos informacijos ministras teigė, kad karys buvo pirmasis Jordanijos kariškis žuvo per susirėmimus, susijusių su pilietiniu karu Sirijoje.

Spalio pabaigoje surengtos paliaubos greitai žlugo dėl sukilėlių ir Sirijos kariuomenės surengtų didelio masto operacijų.

Sukilėlių puolimai (2012 m. lapkritis–2013 m. kovas)

Po to, kai spalio 30 d. paliaubų susitarimas oficialiai baigėsi, Sirijos kariuomenė išplėtė bombardavimo teritoriją Damaske.

Lapkričio pradžioje, sukilėliai patyrė didelių laimėjimų šiaurės Sirijoje.

Lapkričio 18 d. sukilėliai užėmė didžiausią vyriausybės karinę bazę Alepo muchafazoje. Sukilėliai teigė, jog tai jų didžiausias laimėjimas nuo pilietinio karo pradžios.

Lapkričio 22 d. užėmė Majadinas, esantį rytinėje Deir az Zoro muchafazoje. Aktyvistai teigė, jog sukilėliai kontroliuoja didžiules teritorijas prie Irako pasienio.

2013 m. sausio 17 d. modžahedų ir kurdų grupuotės susirėmė prie Ras al Aino miesto.

Vasario 2 d. sukilėliai atkirto vyriausybės kontroliuojamas Alepo teritorijas nuo miesto oro uosto.

Vasario 11 d. islamistų sukilėliai užėmė Thaurą (Al-Thawrah) Rakos muchafazoje ir didžiausią Sirijos hidroelektrinę.

Kovo 6 d. sukilėlių pajėgos užėmė Rakos miestą. Tai pirmasis provincijos centras, kurį prarado Asado režimas. Švęsdami, gyventojai nuvertė didžiulę bronzinę, Bašaro tėvo, Hafezo al-Asado statulą. Taip pat sukilėliai sugavo Rakos gubernatorių ir Baath partijos miesto pirmininką.

Kovo 18 d. Sirijos oro pajėgos pirmą kartą atakavo sukilėlių pozicijas Libane.

Kovo 23 d. sukilėliai užėmė oro gynybos bazę, kuri yra prie strateginio greitkelio, jungiančio Damaską ir Darą.

Kovo 25 d. sukilėliai pradėjo didžiausią Damasko miesto centro bombardavimą, nuo sukilimo pradžios. Buvo bombarduojama centrinė miesto aikštė, valdančiosios partijos, oro žvalgybos ir valstybinės televizijos būstinės. Bombardavimas prasidėjo, kai sukilėliai surengė puolimą mieste.

Balandžio 3 d. sukilėliai užėmė karinę bazę prie Daros miesto.

Vyriausybės ir Hezbollah puolimai (nuo 2013 m. balandžio)

Balandžio mėn. Hezbollah pradėjo puolimą, kuriuo siekta užimti Kusairo miestą.

Gegužės 2-3 d. Sirijos armija ir Shabiha Banijase surengė skerdynes per kurias žuvo daugiau nei 100 civilių. Sirijos armija ruošiasi naujam mūšiui dėl Alepo.

Nuorodos

• Sirijos konfliktas BBC News
• Sirija visos žinios ir komentarai The New York Times
• Sirijos sukilimas: metai konflikte The Washington Post

---