Skomorochas
Skomorochas - viduramžių Rusijos aktorius, dažnai kartu dainininkas, šokėjas, dresiruotojas, muzikantas. Skomorochai dažnai patys kurdavo savo vaidinamus dramatinius ir žodinius - muzikinius kūrinius.
Manoma, kad skomorochai atsirado XI a. pradžioje ar anksčiau. Jie jau pavaizduoti Kijevo Sofijos soboro freskose (1037 m.). Skomorochų veikla klestėjo XV-XVII a., o XVIII a. jie ėmė nykti. Liko tik kai kurios skomorochų meno tradicijos.
Skomorochų repertuarą sudarydavo humoristinės dainos, mažos pjesės, socialinė satyra (vadinami glumai, глум 'tyčiojimasis'). Juos atlikdavo užsidėję kaukes ir apsivilkę specialius skomorochiškus kostiumus, grodavo rageliais, guslėmis, dūdelėmis žaleikomis, domromis, dūdmaišiais, būgnais. Skomorochai vaidindavo gatvėse ir aikštėse, nuolat bendraudavo su žiūrovais, įtraukdavo juos į savo vaidinimus.
Kiekvienas skomorochas paprastai daug metų vaidindavo tuos pačius personažus su nesikeičiančiais charakteriais ir kaukėmis.
XVI-XVII a. skomorochai ėmė jungtis į dideles grupes (vatagas, ватага) po 70-100 žmonių, nes juos ėmė persekioti pravoslavų cerkvė ir caro valdžia. Skomorochų grupės neretai ėmė verstis ne tik vaidinimais, bet ir plėšikavimu. 1648 ir 1657 m. cerkvės prašymais buvo išleisti caro Aleksejaus Michailovičiaus įsakai, uždraudę skomorochystę.
Etimologija
Į rusišką скоморох panašių žodžių yra ir kaimyninėse slavų kalbose: sen.lenk. skomroszny 'begėdis, nekuklus', baltarus. скомороха 'klaidžiojantis muzikantas'.
Viena iš hipotezių teigia, kad žodis скоморох yra giminingas it. scaramuccia 'juokdarys', iš kurio atsiradęs ir pranc. scaramouche, angl. scaramouch 'pagyrūnas, nenaudėlis'. Kita hipotezė teigia, kad žodis kilęs iš hipotetinio graikiško žodžio *σκωμμαρχος, kuris, atseit, kilęs iš gr. σκωμμα 'pokštas, išdaiga'. Tačiau tas hipotetinis žodis iki šiol šaltiniuose neaptiktas.[1] Kitos hipotezės dar silpnesnės.
Nuorodos
- ↑ Скоморох in: Фасмер М. (M. von Vasmer) (2005) Этимологический словарь русского языка. 3 том Муза-Сят. Изд. 4-ое, стереотипное. с. 648-649.
- С. Юрков. «Смеховая» сторона антимира: скоморошество // Юрков С. Е. Под знаком гротеска: антиповедение в русской культуре (XI-начало ХХ вв.). СПб., 2003, с. 36-51
| ||||||