Smalininkai

Kitos reikšmės – Smalininkai (reikšmės).

Smalininkai
Visuotinė lietuvių enciklopedija
Smalininkų vandens matavimo stotis
Smalininkai Smalininkai
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3
Respublika:	Lietuva
Apskritis:	Tauragės apskritis
Savivaldybė:	Jurbarko rajono savivaldybė
Seniūnija:	Smalininkų seniūnija
Gyventojų:	852 (2021 m.)
Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė) Vardininkas: Smaliniñkai Kilmininkas: Smaliniñkų Naudininkas: Smaliniñkams Galininkas: Smalininkùs Įnagininkas: Smaliniñkais Vietininkas: Smaliniñkuose
Istoriniai pavadinimai
vok. Schmalleningken-Augstogallen, Schmalleningken
Pašto kodas:	LT-74009
Filmuota medžiaga.
Vikiteka:	SmalininkaiVikiteka

Smalininkai – miestas Jurbarko rajono savivaldybėje, tarp Jurbarko (12 km) ir Viešvilės (12 km), prie kelio  141  Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda, dešiniajame Nemuno krante. Seniūnijos ir Smalininkų miesto seniūnaitijos centras. Mieste yra 12 gatvių.

Vaizdas:Edificio.svg STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI

Smalininkų Šv. Juozapo bažnyčia, pastatyta 1935 m. Smalininkų evangelikų liuteronų bažnyčia, pašventinta 2004 m.

Mieste yra didžiausia Lietuvoje Smalininkų ąžuolų alėja (1,3 km ilgio, 186 ąžuolai)

Seniausia Lietuvoje vandens matavimo stotis, įrengta 1811 m. (pirmoji vandens matuoklė neišliko; dabar išlikę akmeniniai „laiptai“, sumūryti 1886 m. kurie buvo naudojami vandens lygiui matuoti. Šalia matuoklės yra stebėjimo bokštelis, statytas maždaug 1924–1926 m.).

✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS

Smalininkų technologijų ir verslo mokykla Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinė mokykla Smalininkų specialioji mokykla

Smalininkų biblioteka

✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI

Paštas (LT-74009)

Vaizdas:RWB Krankenhaus.svg Ambulatorija

Smalininkų senjorų namai

✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS

Justino Stonio technikos muziejus

Kultūros namai

SUSISIEKIMAS

LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS

ŪKIS

Onos Norvaišienės kaimo turizmo sodyba

Geografija

Į pietryčius nuo Smalininkų telkšo didžiausi rajono ežerai – Ilginys, Palėkių ežeras, Bildelis.

<tabber> OpenStreetMap=

Žiūrėti didesniame žemėlapyje Smalininkai OpenStreetMap žemėlapyje

|-| SSRS genštabas (1985–1990)=

Smalininkai TSRS topografiniame žemėlapyje.

|-| Retromaps=

'00 '10 '20 '30 '40 '50 '60 '70 '80 '90 1800s 1808 1812 1822 1832 1842 1854 1867 1871 1885 1896 1900s 1909 1915 1922 1936 1940 1942 1954 1967 1975 1985 1990 OpenStreetMap

</tabber>

Istorija

Smalininkai 1860 m. žemėlapyje

Tiksli Smalininkų įkūrimo data nežinoma. Pirmieji paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose siekia XV a. pabaigą ir manoma, kad gyvenvietė įsikūrė dėl to, kad rytiniame Smalininkų pakraštyje tekantis Šventosios upelis tapo siena tarp Lietuvos ir Vokietijos. Ilgą laiką Smalininkai priklausė Klaipėdos kraštui, 1422–1923 m. Šventosios upeliu netoli Smalininkų ėjo siena tarp Lietuvos ir vokiečių žemių. Ilgą laiką Smalininkus sudarė Aukštogaliai, Vidkiemis ir Endriušiai.

1811 m. įsteigta viena pirmųjų Lietuvoje vandens matavimo stotis. 1886–1888 m. pastatytas Smalininkų uostas, kur žiemoti likdavo net 60 laivų. XIX a. pabaigoje žemyn nuo Smalininkų sureguliuota Nemuno vaga. 1902 m. nuo Pagėgių į Smalininkus buvo nutiestas beveik 56 km ilgio Tilžės-Pagėgių-Smalininkų siaurukas. Geležinkelio bėgiai buvo išardyti pirmaisiais pokario metais, o stoties pastatas, nors ir paverstas gyvenamuoju namu, palyginus neblogai išsilaikė. Tai raudono mūro, vokiško stiliaus statinys su mezoninu, ant fasado išlikęs vokiškas Smalininkų pavadinimas – Schmalleningken.

1914 m. prasidėjus karui, Rusijos kariuomenė užėmė Smalininkus ir apie pusę jų gyventojų išvarė į Rusijos gilumą. 1923 m. Smalininkai prijungti prie Lietuvos, 1939 m. – prie Vokietijos. 1944 m. į Vokietiją pasitraukė arba buvo prievarta evakuoti senieji gyventojai.

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Pokario metais nugriauta Smalininkų evangelikų liuteronų bažnyčia. Sovietmečiu mieste veikė suvenyrų ir galanterijos gamybos cechas, tarybinis ūkis-technikumas (įkurtas 1954 m.).

2009 m. vasarą miesto bendruomenės iniciatyva pastatyta 250 kW galios vėjo jėgainė. 2018 m. patvirtintas Smalininkų herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1525–1701 m.	Prūsijos kunigaikštystė
1701–1736 m.	Prūsijos karalystė
1736–1818 m.	Lietuvos departamentas, Prūsijos karalystė
1818–1871 m.	Ragainės apskritis, Prūsijos karalystė
1871–1919 m.	Smalininkų valsčiaus centras, Ragainės apskritis, Vokietijos imperija
1920–1923 m.	Smalininkų valsčiaus centras, Pagėgių apskritis, Klaipėdos kraštas
1923–1939 m.	Smalininkų valsčiaus centras, Pagėgių apskritis, Klaipėdos kraštas, Lietuva
1939–1944 m.	Smalininkų valsčiaus centras, Tilžės-Ragainės apskritis, Trečiasis Reichas
1945–1950 m.	Smalininkų valsčiaus centras, Jurbarko apskritis, LTSR
1950–1954 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Smalininkų apylinkės centras, Jurbarko rajonas
1954–1995 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Jurbarko rajonas
1995–	Smalininkų seniūnijos centras, Jurbarko rajono savivaldybė

Pavadinimo kilmė

Apie Smalininkus nuo seno buvo girios. Vietos gyventojai iš medžių sakų gamino smalą (dervą, degutą), todėl vietovė pradėta vadinti Smaliais, o vėliau – Smalininkais. Be to, yra bendrinis žodis smalininkas, reiškiantis „degučius“.

Senesnis vietovardis Aukštogaliai (Aukštagaliai) minimas kaip Augstogallen, 1736 m. Schmalliningcken-Augstigallen, 1785 m. Schmallenincken-Augstogallen, 1895 m. Schmalleningken-Auxtogallen.

Gyventojai

Gyventojų dauguma nuo 1785 m. priklausė Viešvilės evangelikų liuteronų bažnyčiai, nuo 1912 m. Smalininkų evangelikų liuteronų bažnyčiai. Miestelyje taip pat buvo žydų Smalininkų sinagoga ir kapinės.

Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2021 m.
1871 m.	1905 m.	1910 m.	1925 m.	1959 m.sur.	1970 m.sur.	1976 m.
693	828	927	1 741	1 100	952	900
1979 m.sur.	1989 m.sur.	2001 m.sur.	2007 m.	2011 m.sur.	2021 m.	-
805	758	653	627	515	852	-
Demografinės raidos histograma 500 1 000 1 500 2 000 1871 1905 1910 1925 1959 1970 1976 1979 1989 2001 2007 2011 2021

Žymūs žmonės

Smalininkuose gimė:

• Lidija Meškaitytė, dailininkė.

Nemuno sekluma

Padavimai byloja, kad ties Smalininkais skersai Nemuno ėjo sekluma, dėl kurios vandeniui nusekus dažnai užkliūdavo upe plaukiantys laivai, sukeldami daug rūpesčių laivininkams. Pasakojama, kad iki kryžiuočių laikų pakrantėje stovėjo puiki ir garsi pilis, kurioje gyveno turtingas ir galingas kunigaikštis, turėjęs visko, tik dukters trūko. Todėl Laima jį apdovanojo ir dukteria. Tačiau Laumė iš pavydo ir keršto slapta pasiuntė kūdikėliui puikiausio audimo drabužėlį – jis turėjo vaikelį padaryti pačiu gražiausiu. Mergaitė augo, gražėjo, žavėjo visus savo grožiu, betgi dėl to grožio į pilį pradėjo eiti daugybės smalsuolių ir įsimylėjusių vaikinų. Kunigaikščio pilis nebeteko ramybės.

Galiausiai vienas jaunikaitis pratarė kunigaikštytei: „Tu graži kaip niekas kitas, bet tavo širdis kaip ledas. Esi tarytum voras, kuris besiartinančius prie tinklo pagauna ir stumia pražūtin. Kad mūsų kančios pasibaigtų, pasakyki, kurį iš mūsų renkiesi?“ Panelė lengvabūdiškai atsakė: „Prižadu ranką tam, kuris dar vasarai nesibaigus viena nakčia pastatys per Nemuną ledinį tiltą ir pats pervažiuos juo į mano pusę“. Išgirdę tai, jaunuoliai vienas po kito ėmė palikti pilį, o kunigaikštis ėmė atgauti ramybę.

Paupyje pagyvėjo darbai, buvo kertami medžiai, riogsojo nugenėtų medžių krūvos, storos lentos ir rąstai. Pilies valdovas su sūnumi vis aplankydavo Perkūno ąžuolą ir atnešdavo didelių aukų. Vieną naktį pilėnus išgąsdino smarki perkūnija – audra kriokdama siautė, rovė medžius su šaknimis, draskė stogus. Iš dangaus prapliupo smarkūs ledai, kad net pilies languose neliko nė vieno sveiko stiklo. Audra siuto visą naktį be paliovos.

Saulei prašvitus ir audrai aprimus kunigaikštis išėjo apsidairyti po apylinkes ir pamatė žmones, nustebusiais veidais žiūrinčius upės pusėn ir šūkaujančius: „Ledo tiltas! Ledo tiltas!“ Žmonės džiūgavo, galėdami važiuoti šiuo tiltu. Šaunus vežimas sunkiai sulaikomais žirgais riedėjo ledo tiltu ir artinosi prie pilies. Pilin atskriejo jaunikaitis ir labai mandagiai sveikindamasis ryžtingai įžengė į kambarį. Be ilgos įžangos jis pasakė: „Kilnioji kunigaikštyte, tavo sąlyga išpildyta. Dabar reikalauju, kad laikytumeisi pažado ir duotumei savo ranką“. Nors mergelė bandė atsikalbinėti, tačiau viskas baigėsi gražiomis vestuvėmis.

O audros per naktį pastatytas tiltas neatlaikė pavasario potvynio ir jį nunešė ledai. Ties nugrimzdusiais rąstais srovė dugne sunešė daug smilčių ir atsirado sekluma.

Šaltiniai

• Smalininkai. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas, T. II (L–Ž). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. – 866 psl.
• 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 294 psl.

• Smalininkai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. - 129 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
• Smalininkai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. - 46 psl.
• Smalininkai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas. - 256 psl.
• Smalininkai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 238 psl.
• Smalininkai. Mūsų Lietuva, T. 4. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. - 724 psl.
• Upės. Enciklopedija „Lietuva“, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 79 psl.
• Miesto tinklalapis
• Schmalleningken, Rytų Prūsijos nuotraukų archyvas
• Schmalleningken GenWiki