Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė
Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė | |
---|---|
Tyzenhauzai | |
Buivolas | |
| |
Gimė | 1790 m. |
Mirė | † 1878 m. gegužės 28 d. Nica, Prancūzija |
| |
Tėvas | Ignotas Tyzenhauzas |
Motina | Marija Pšezdzeckytė |
Sutuoktinis(-ė) | Oktavijus de Šuazel-Gufje |
Vaikai |
Aleksandras |
Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė (pranc. Sofia Choiseul-Gouffier) (1790–1878) – pirmoji moteris rašytoja istorinėje Lietuvoje rašiusi prancūzų kalba.
Biogarfija
Gimė prie Lydos, Žaludko dvare (dab. Baltarusijoje) Ignoto Tyzenhauzo (1760–1822 m.) ir Marijos Pšezdzeckytės šeimoje. Tėvai išsiskyrė, kai Sofija buvo dar maža ir ji augo generolo Juozapo Morikonio ir jo žmonos Konstancijos Šadurskytės šeimoje, Kairėnų dvare, netoli Vilniaus[1]. Čia Sofija gavo tinkamą išsilavinimą, namų mokytojai mokė bendrojo lavinimo dalykų, muzikos. Piešimo mokytojas buvo būsimasis VU profesorius Jonas Rustemas. Namuose buvo kalbama prancūzų kalba, kuri jai buvo gimtoji[2].
1812 m. pavasarį Sofija Taujėnų dvare susipažino, o vėliau ir susibičiuliavo su Rusijos imperatorius Aleksandru I. Ši bičiulystė truko iki Aleksandro I mirties. Tais pačiais metais prancūzų kariuomenei užėmus Vilnių, Sofija susipažino su Napoleonu, kuris buvo ir pirmasis jos kūrybos vertintojas[3].
Vėliau gyveno tėvo statytame Rokiškio dvare, kur 1818 m. vasario 3 d. Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje[4] ištekėjo už Platelių dvaro savininko grafo Antuanas Lui Oktavijaus de Šuazel-Gufjė (pranc. Antoine Louis Octave de Choiseul-Gouffier)[5].
Užaugino vieną sūnų Aleksandrą (pranc. Alexandre Ladislas Ignace Octave), kurio krikšto tėvas buvo pats Rusijos imperatorius Aleksandras. Po vyro mirties Sofija su sūnumi apsigyveno Platelių dvare ir kurį laiką jį valdė. XIX a. pr. dvaro rūmus Sofija naujai rekonstravo, ant senų pamatų pastatė naujus[6].
Sofija pažinojo Aleksandrą Diumą, susirašinėjo su Alfredu de Miuse, bei daugeliu kitų iškilių ano meto Europos menininkų[7].
Mirė 1878 m. gegužės 28 d. m. Nicoje (Prancūzija)[4].
Kūryba
S. Tyzenhauzaitė – viena pirmųjų Lietuvos rašytojų moterų. Kūrė prancūzų kalba. Didžioji dalis kūrybos – istoriniai romanai, paremti tikrais Lietuvos istorijos faktais, susiję su to meto Lietuvos aukštuomenės moterų gyvenimu.
Kūriniai:
- „Lenkai Sant Domingo saloje“ (1818 m.)
- „Barbora Radvilaitė“(1820 m.)
- „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ (1824 m.)
- „Politikos nykštukas“ (1827 m.)
- „Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“ (1831 m.)
- „Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Polocka: istorijos įvykiai“ (1875 m.)
- „Litanijos“ (1878 m.)
- „Berryer: intymūs atsiminimai“ (1881 m.)
- „Senieji turtuoliai, kilnieji fermeriai“ (1886 m.)
- „Etiudai ir pasakojimai apie Alfredą Musset“ (1891 m.)
- „Atsiminimai apie Aleksandrą, Rusijos carą“ (memuarai, kitaip vadinosi – „Reminescencijas“, 1862 m.)
Įdomūs faktai
- Napoleonas yra pasakęs, — ką aš pajutau malonaus tame žygyje į Rusiją, tai pažintis su Sofija[3].
- Aleksandravo kaimas Plungės rajone buvo pavadintas Sofijos sūnaus garbei[3].
Šaltiniai
- ↑ Maištinga siela
- ↑ [http://www.samogit.lt/Zurnalas/2006_3/A_Butkuvienes.htm Sofija Tyzenhauzaitė. Halina Oginskytė arba Švedai Lenkijoje]
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Prancūzmečio ženklai Lietuvoje. „Sofija Tyzenhauzaitė, Platelių dvaro šeimininkė“
- ↑ 4,0 4,1 Nauji Rokiškio istorikų atradimai apie Sofiją Tyzenhauzaitę
- ↑ PLATELIŲ DVARAS IR JO ŠEIMININKAI ŠUAZELIAI
- ↑ LIETUVOS MUZIEJAI. 2004' 23. Rūmai, dvarai
- ↑ Literatūra ir menas
|
|