Stasys Žąsinas (1880-1948)

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Stasys Žąsinas
    Gydytojas Stasys Žąsinas (1880-1948) sumaž.jpg

    Gimė 1880 m.
    Pakruojo rajono Mūrdvario kaime
    Mirė 1948 m. (~68 m.)
    Kazachstane

    Tėvas Juozapas Žąsinas
    Motina Elena Žąsinienė
    Sutuoktinis(-ė) Domicelė Umbrasaitė-Žąsinienė
    Vaikai

    Milda, Laima ir Stasys


    Veikla
    Gydytojas

    Išsilavinimas Mokėsi Linkuvoje
    Alma mater Sankt Peterburgo Karo medicinos akademija

    Stasys Žąsinas (1880 m. Pakruojo rajono Mūrdvario kaime -1948 m. miręs tremtyje) gydytojas, gyvenęs Linkuvoje

    Gyvenimo kelias

    1882 metų rugsėjo 26 dieną Linkuvos bažnyčioje buvo pakrikštytas kūdikis vardu Stanislovas. Jo tėvai buvo Linkuvos apskrities valstiečiai Juozas ir Elena Balčiūnaitė Žąsinai. Stanislovas gimė 1882 metų rugsėjo 24 dieną Mūrdvario kaime. Jo krikšto tėvais buvo valstiečiai Jurgis Kurapka ir Emilija Grybaitė.

    Stanislovas Žąsinas 1925 metų rugpjūčio 28 dieną Kauno Vytauto bažnyčioje susituokė su Domicele Umbrauskaite.

    Motina Elena Balčiūnaitė-Žąsinienė

    Tėvas Juozapas Žąsinas (18441923)

    Sutuoktinė Domicelė Umbrasaitė-Žąsinienė (1903-1943) – mokytoja

    Broliai:

    • Elena Žąsinaitė,
    • Elžbieta Žąsinaitė,
    • Jonas Žąsinas (1869 - 1949), knygnešys
    • Aldona Žąsinaitė,
    • Zuzana Žąsinaitė

    Vaikai:

    • Milda palaidota Pušaloto kapinėse,
    • Laima Žąsinaitė-Brazdeikienė (1931-1990) – gydytoja,
    • Stasys (1933-1986) – geležinkelio transporto specialistas, baigęs Geležinkelio transporto institutą Peterburge.
    Cquote2.png

    Jonas mokslus baigė Sankt Peterburgo Karo medicinos akademiją. Po Pirmojo pasaulinio karą grįžęs į Lietuvą dirbo gydytoju Pušalote, Pasvalio rajone. Ten vedė mokytoją Domicėlę Umbrasaitę, kilusią iš Molėtų krašto. Žąsinai susilaukė dviejų sūnų ir dukros. Mildutė mirė maž, palaidota Pušalote, užaugo duktė Laima ir sūnus Stasys.

    Vėliau Stasys Žąsinas persikėlė dirbti gydytoju į Radviliškį. Linkuvoje S. Žąsinas netoli pieninės pasistatė didelį medinį namą, kuris 1940 m. buvo nacionalizuotas. Sovietmečiu jame ilgus metus buvo Linkuvos paštas.

    1941 m. Stasys Žąsinas buvo ištremtas su šeima. Jis buvo atskirtas nuo savųjų ir 1948 m. mirė Kazachstane. Jo žmona mirė tremtyje karo metais.

    Jonui Žąsinui pagal malonės prašymą pavyko vaikus susigrąžinti į Lietuvą.

    Laima tapo gydytoja ir dirbo Kaune, Stasys buvo geležinkelio transporto specialistas, deja, abu mirė nuo infarkto gan jauname amžiuje.


    Gintautas Juozas Janušonis „Mūšos kraštas“, 183-187 p.

    Cquote1.png


    Vilniaus saugumo rūsiuose jai teko kartu kalėti su 17-mete Laima Žąsinaite, gerų akių ir labai linksmo būdo mergina, kuri kameros draugų gyvenimą praskaidrindavo eilėraščių posmais. Savo nuoširdumu, tiesumu ir ypatingu humoro jausmu L. Žąsinaitė-Brazdeikienė stebino ir džiugino visus kalėjime ir lageryje. Vėliau baigusi medicinos studijas buvo nuoširdi gydytoja, dvasinės sveikatos žinių skleidėja, keliautoja, Poezijos pavasarių dalyvė.

    LAIŠKAI DUKTERIAI TREMTINEI IR KALINEI Nr. A-1-698

    Z. TARTILAS

    (Toliau tęsiamas mūsų žurnale pradėtas pasakojimas apie tremtinio ir kalinio golgotas nuėjusius medikus, baisiausiomis žmogaus paniekinimo sąlygomis nepraradusius savo orumo ir tikėjimo išlikti. Tai žmonės, kuriems stalinistai buvo užprogramavę mirtį. Pragaro mašina, užspringusi krauju ir ašaromis, pridarydavo klaidų – žmonės išlikdavo. Bet tokių buvo ne tiek daug...


    Šį kartą pateikiame Kauno miesto III klinikinės ligoninės gydytojos Laimos Žąsinaitės – Brazdeikienės prisiminimus, keletą nuotrupų apie lageryje žuvusį jos tėvą, Radviliškio geležinkelio ruožo gydytoją Stasį Žąsiną (g. 1882 m. rugsėjo mėn. Linkuvos valsčiuje, Mūrdvaryje).


    RADVILIŠKIO PIONIERĖ – TREMTINĖ

    – Gerai prisimenu 1940-tuosius metus, kai į Lietuvą įžygiavo Stalino pasiųsta kariauna. Tada man jau buvo devyneri metai. Kai ėjo dešimtieji, tapau viena iš pirmųjų pionierių Radviliškyje, net kelialapį į Palangos pionierių stovyklą turėjau. Mano tėvas, geležinkelio ruožo gydytojas, tikėjo tarybų valdžiai ir visus, išsigandusius bolševikų ir kalbų apie terorą, ramino: „Nebijok, dabar būsime visi lygūs. Niekas nieko neskriaus“, – prisimena duktė Laima Žąsinaitė-Brazdeikienė.


    Laimos tėvas, tik 1923 metais grįžęs į Lietuvą iš SSSR, buvo užsikrėtęs Spalio revoliucijos idėjomis. Jei tik kas pasijuokdavo iš naujosios tvarkos, tuoj šokdavo ginti, lyg būtų jo žaizda paliesta. Naujajai Lietuvos valdžiai, matyt, prireikė pažangaus gydytojo paslaugų: rusas, NKVD darbuotojas, kasdien pradėjo tampyti, norėdamas užverbuoti. Tėvas atsisakė kartą, kitą. Atsisakė pagaliau galutinai – šnipinėti ne gydytojo amatas. Ir tą sykį jo nesuėmė, kaip buvo grasinę. Parėjo į namus linksmas. Bet netrukus tas linksmumas ėmė blėsti. Sykį pasakė žmonai: eime, gal paskutinį kartą nusifotografuosime... Šiurpiosios 1941 metų birželio 14-tosios išvakarėse šeima be tėvo atostogavo Mūrdvary.

    ...Buvo saulėta diena, pats pievų žydėjimas, bičių dūzgimas. Žalia vasara brido per kaimą. . . Staiga galulaukėje pasigirdo mašinos burzgimas. Ties namais sustojo sunkvežimis su ginkluotais sargybiniais. „Kur Žąsinienė?“ – paklausė vienas. Motina išbrido iš rugių lauko, kur buvo pasislėpusi. Vienas, komjaunuolis, padavė jai tėvo laiškelį. Ten buvo <O nuo čia mintis staiga nutrūksta...

    – Sobiraite tiopluju odeždu, – pasakė kareivis. Mama suprato: išveža...

    Sunkvežimis motiną su dviem vaikais bei kuklia manta atvežė tiesiai į Radviliškio geležinkelio stotį. Atsidaro gyvulinio vagono durys. Žiūri, ten jau tėvas besėdįs. . . Jį greit išgrūda į kitą, vyrų, vagoną. Po to vis grūda ir grūda tremtinius – su kūdikiais ir nėščias moteris, senučiukes ir jaunas merginas. „Prostitutki“, – pasako ir įstumia kelias merginas kareivis, be daiktų, kaip stovi. Pagaliau traukinys pajuda. . . Su maldomis, žmonių nerimu, baime, kūdikių klyksmu. Tik Naujojoje Vilnioje moterims leidžiama pasimatyti su vyrais.

    – Ten mes paskutinį kartą pamatėme tėvelį, o jis – mus. Mama mirė 1943 metų pavasarį Altajaus krašto Staraja Ažinka kaime, kur mus ištrėmė. Kiek maldavau kolūkio pirmininkės, kad išleistų motiną pas gydytoją. Neleido. Kam jai gydytojas? „I tak krasnaja morda“, – pasakė. Likau tarp svetimų žmonių svetimame krašte, man ėjo dvyliktieji, o broliukui – aštuntieji meteliai, – su giliai paslėpta nuoskauda atsidūsta gydytoja.

    Kelias iki minėto kaimo buvo ašarų, paniekinimo, kančių kelias. Kažkur už Velikije Luki atkabino vyrų vagoną ir pasiuntė mirčiai į Krasnojarsko kraštą. Bijske moteris išvarė iš vagonų, iškratė daiktus, visa, kas buvo šiek tiek geresnio, atėmė. Tremtines visą kelią dienomis guodė Radviliškio pašto viršininko žmona, mokytoja Skabienė, o naktimis pati verkė. . .

    Į Altajaus krašto Saltonsko rajono Staraja Ažinkos kaimą buvo ištremta per 20 lietuvių šeimų, bet po metų liko tik aštuonios, kitas antrą kartą ištrėmė į Jakutiją.

    Kasdien vaikščiojo bado šmėkla. Kažkokiais keliais tėvas, „turtuolis“ gydytojas, sužinojęs šeimos ištrėmimo vietą ir apie žmonos mirtį, pradėjo iš Krasnojarsko krašto, iš lagerio siųsti vaikams pinigų, laiškus, guosti ir mokyti. Kartą atsiuntė 500 rublių. Tai buvo didelė paspirtis: nusipirko kilogramą sviesto, druskos, pradėjo sodinti bulves. Bet pavasariais nebelikdavo ką valgyti, tada ir prasikalusi žolytė, ir pakepintas asiūklis būdavo didelis skanėstas.

    Bijske buvo mokykla, kurią pradėjo lankyti ir Laima Žąsinaitė. Mokė visus rusų kalba. „Viską iškaldavau atmintinai, o prasmės ilgai nesupratau“, – prisimena tuos laikus uolioji mokinė. Ji sako, jog lietuviai visi mokęsi geriau negu vietiniai, buvo pirmūnai.

    Vietinių mokinių ir gyventojų moralė buvo gyvuliška – mergaitės pradėdavo ištvirkauti jau nuo 12 metų, berniukus tvirkindavo vyresnės merginos. Nepatekti į tą liūną reikėjo daug dvasinės stiprybės.

    „LIAUDIES PRIEŠO AUTOPORTRETAS“


    Iš kur kilęs, kokius turtus valdė tas „liaudies priešas“ gydytojas iš Radviliškio? Paskaitykime jo laišką, rašytą iš lagerio našlaičiams vaikams 1944 metų rudenį sąsiuvinio viršelyje (versta iš rusų kalbos).


    „Mano vaikučiai Laimyte ir Stasyti!

    Kai mes gyvenome kartu, Jūs buvote dar mažyčiai, todėl nepasidomėjote ir nežinote, kas Jūsų tėvas ir iš kur jis kilęs. Dabar Jus tai tikriausiai domina. Aš gimiau 1882 metų rugsėjo 24 d. Mūrdvario kaime, neturtingo valstiečio šeimoje. Vaikų buvo šeši: du berniukai ir keturios mergaitės (...) Gyvenome neturtingai, mėsos užtekdavo tik iki Kalėdų, o visą kitą laiką būdavo pasninkas, tik kai kada motina barščius užbalindavo. Kartą per savaitę (penktadieniais) atsinešdavo į kiaušinį silkę, kurią padalydavo į šešias dalis – visiems vaikams. Jei man tekdavo galva, aš verkdavau ir nenorėdavau valgyti. Gyvulius pradėjau ganyti nuo šešerių metų, ganiau iki dvylikos. Dvi žiemas brolis Jonas mokė lietuvių kalbos, o rusišką mokyklą lankiau tik pusę žiemos. Dvylikos metų pradėjau arti, šieną pjauti ir visus kitus darbus dirbti. Ariau žagre. Rankomis negalėdavau pakelti žagrės, tai parišdavau rankšluosčiu per pečius. Aštuoniolikos metų pradėjau tarnauti dėdei kunigui Šlamui. Iš pradžių buvau bernas, dirbau visus darbus, kartu buvau ir vežikas (...) Po to patarnaudavau mišioms, buvau zakristijonu. Lotyniškas maldas išmokau per vieną dieną ir naktį (...) Vieną vakarą mane pasikvietė dėdė ir paklausė, ar aš nenoriu mokytis. Aš atsakiau, kad labai noriu. Kitą dieną dėdė davė pinigų, duonos kepalą, kumpį ir išsiuntė į Šiaulius mokytis. Aš tada turėjau 21 metus. Per dvejus metus baigiau 4 klases ir išvykau į Kijevo guberniją, į Machnovką tarnauti vaistinėje. Sulygome, jog pirmaisiais metais gausiu po 5 rublius per mėnesį su savo drabužiais ir vaistininko maistu. Antraisiais metais po 10, trečiaisiais – po 15 rublių per mėnesį. Po trejų metų, baigęs pusmetinius kursus prie Kijevo universiteto, išlaikiau provizoriaus padėjėjo egzaminus. Atvykau į Lietuvą ir valdžiau Nemakščių, Viduklės vaistines. 1914 metais buvau mobilizuotas ir tarnavau Petrograde Nikolajevsko karo ligoninėje. Vakarais mokiausi ir 1917 metais išlaikiau brandos atestato egzaminus. Įstojau į Karo medicinos akademiją. Naktimis budėdavau vaistinėje, o dienomis mokydavausi akademijoje, miegodavau per parą daugiausia 3 – 4 valandas, o dažniausiai nemiegojęs eidavau semtis mokslų. 1923 metais sėkmingai baigiau akademiją ir atvykau į Lietuvą. Akademijos popierių Lietuvoje nepripažino, teko iš naujo mokytis ir laikyti egzaminus. Tik 1930 metais (...) aš gavau diplomą ir tapau gydytoju, nors iki to laiko turėjau laikiną pažymėjimą ir verčiausi gydytojo praktika Želvoje, kur susipažinau su Danute, Jūsų brangia mamyte. Ten ir vedžiau. Jūsų velionė motina gimė 1902 metais Kairionių kaime, labai vargingoje šeimoje

    (...) Kai susipažinau, ji dirbo mokytoja Videniškiuose (...)“.

    Rūpestingasis tėvas rašo, jog pasiuntęs truputį pinigų, klausia, kiek rudenį vaikai sukasė bulvių, maldauja rašyti jo broliui į Lietuvą...

    Jau baigusi septynias klases, įgijusi drąsos ir gal ne pagal amžių subrendusi, Laima Žąsinaitė parašo laišką į Lietuvą tetai gydytojai stomatologei Marijai Umbrasaitei – Pinkevičienei, kuri atsiunčia 150 rublių. Penkiolikametė Laima nutaria pabėgti į Lietuvą, palikusi globoti... galima grįžti į Lietuvą. Pati Laima vėl, šį kartą jau savo noru, susiruošia į tolimą kelionę broliuko parsivežti.

    Tremtinio keliai – ne keliai, o kryžkelės. Po trumpo mokymosi Alytuje likimas vėl sugrąžina į Mūrdvarį. Laima pradeda mokytis Linkuvos gimnazijos XI klasėje. Ten ir suimama.

    Už ką? Alytuje ji susipažino su pradedančiu poetu Petru Kamarausku, vėliau studijavusiu lituanistiką universitete. Iš Linkuvos jam rašė atvirus, poetiškus, meile Tėvynei alsuojančius laiškus. O „poetas“ juos perdavė ten, kur reikia. 1949 metų spalio 10 d. pasikartojo 1941-mieji. Mergina kalinama Vilniaus NKVD pusrūsiuose. Čia susipažįsta su „didele“ nusikaltėle gydytoja, dabar medicinos mokslų kandidate Donata Stukaite.

    Na, o tėvas jau rašo laiškus savo vaikams į tėviškę. Neretai jie būna liūdni, lyg mirties šešėliu paženklinti, kiti kupini ilgesio ir tėviškos meilės.

    „Noriu nors dvasioje persikelti prie Jūsų Kūčių vakare ir už vieno stalo atsilaužti Dievo pyrago. Rodos, būčiau laimingiausias, jeigu taip galėčiau. Sunku ant krūtinės, kad tiek metų negaliu matyti savo mylimų ypatų. Dar sunkiau darosi prisiminus mano brangiausią Danutę, kad jos visai nebematysiu. . . Kad prie jos kapelio niekas nesukalbės „Amžiną atilsį...“ Širdis plyšta iš skausmo, ašarų negaliu sulaikyti, prisiminęs, kaip laimingi buvome, kaip linksmai sutikdavom ir praleisdavom šventes. Užtat reikia visiems gyvent santaikoje, vienas kitam padėti, kad tą vargelį, kuris uždėtas ant visų pečių, būtų galima lengviau pakelti. Vienas kitą paguosti, vienas kitam ašaras nušluostyti. Jūs, vaikučiai, Laimužėle su Stasyčiu, mylėkite viens kitą, klausykite bobutės ir dėdelių, tuokart gyvensite laimingai ir geroji jūsų motinėlės dvasia, kuri gal iš aukštybių stebi visus Jūsų darbus ir žingsnius, džiaugsis...

    Aš gyvuoju po senovei. Dienelės tos pačios tamsios, nejaukios, be pragiedrėjimų. Vakarais, turėdamas laiko, suku siūlus ir mezgu sau megztinuką. Mat į ligoninę atvežė pakulų dėl matracų (šienikų). Aš tarp jų radau vilnų (...)“

    Laiške džiaugiamasi, kad 1947 metų Kalėdos būsiančios sočios: gavęs siuntinį džiovintų obuolių, o pats buvo lageryje pasodinęs cukrinių runkelių. Išsiviręs tokio konfitiūro...

    Reikia tik stebėtis, kaip Stasys Žąsinas randa savyje dvasios stiprybės nepalūžti, mirties ir žiauraus smurto sąlygomis dar stiebiasi į grožį. Viename laiške ‚brangutės Laimužėlės“ prašo atsiųsti gėlių sėklų. „Gal dar pavasarį nesugrįšiu, tai norėčiau pasėti lietuviškų kvepiančių gėlelių“. Ir išskaičiuoja net dešimt tų sėklų rūšių. Reikia ir rūtų, ir aguonų pilnavidurių – raudonų ir baltų, ir diemedžio šakelės, ir mėtų. . . Kituose laiškuose prašo lotynų kalbos žodynėlio, stetofonendoskopo, nes, nuolat varinėdami iš lagerio į lagerį, prižiūrėtojai viską atimdavo.

    Žmonės, kalėję tame pat lageryje, tikrai regėjo nuostabų gydytojo Žąsino išaugintą gėlyną. Gyviesiems šis gydytojas toks ir išliko atmintyje: stovi tarp lietuviškame darželyje išaugintų gėlių švytintis ir išdidus, geraširdis... O savo brangių vaikelių, kuriems tiek daug gražių laiškų parašė, dėl kurių taip sielojosi, nebeišvydo. Buvo išvarytas į Krasnojarsko lagerius netoli Rešiotų („Grotų“) stoties. Ten žmonės mirė kaip musės. Vėliau kalėjo Tolimuose Rytuose ir Irkutsko srity. 1950 metų pavasarį duktė kalinė Nr. A-1-698 sužinojo iš artimųjų, kurie gavo laiškelį: daktaras Žąsinas mirė. Mirė prie Angarsko, lageryje netoli stoties Suchovskoje. Kalinius vėl kažkur varė, tačiau, kaip, kokiomis aplinkybėmis mirė taurusis medikas, neaišku. Nežinomas ir kapas.

    • * *

    ...dar neturėjo ir aštuoniolikos metų. Iškviesta tardyti, visada atsisėsdavo ant savo rankų. Tai reiškė, jog jokio save kaltinančio dokumento nepasirašys! Tardytojas Trubačistovas sakydavo: „Tu nekalta, bet koks tardytojas, jei negali bylos sudaryti“. Byloje buvo keletas merginos eilėraščių, laiškų. Žodis „pakilti“ jų tekste į rusų kalbą buvo išverstas kaip „sukilti“. Tai jau buvo šis tas: Laimą Žąsinaitę OS („osoboje soveščanije“ [„Ypatingasis pasitarimas“]) nuteisė 7 metams kalėjimo. 1950-tųjų metų žiemą mergina atsiduria Komijos ATSR Intos lageryje, kur ir kalėjo iki 1956 metų. Dirbo prie miško paruošų, kasė griovius, tiesė kelius, dirbo kitus darbus. Tik 1956 metų vasarą sugrįžo į Lietuvą. Baigia vakarinę vidurinę mokyklą ir, gerų žmonių padedama, globojama, taip pat savo gabumais ir atkaklumu, įveikia, rodos, neįveikiamus Kauno medicinos instituto slenksčius bei tampa gydytoja.

    Stalino išugdytiems galvažudžiams nepavyko sunaikinti tauraus lietuvio gydytojo Stasio Žąsino: jis gyvas dukters širdyje ir darbuose.

    „Laimai Žąsinaitei teko iškęsti tikrą, nebent tik suaugusiems kaliniams skirtą, pragarą, nors dar neturėjo ir aštuoniolikos metų.“

    Nuotraukos

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 102% (+22596-533=22063 wiki spaudos ženklai).