Stasys Raštikis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Stasys Raštikis
General Stasys Rastikis (1896–1985).jpg

Gimė 1896 m. rugsėjo 13 d.
Kuršėnuose
Mirė 1985 m. gegužės 3 d. (88 m.)
Los Andžele, JAV
Palaidotas Petrašiūnų kapinių panteone

Veikla
Lietuvos kariuomenės vadas, generolas, politikas, LR krašto apsaugos ministras, JAV lietuvis

Alma mater 1929 m. Lietuvos universitetas

Žymūs apdovanojimai

12 Lietuvos ordinų bei medalių ir 5 garbės ženklais, 11 kitų valstybių ordinais bei medaliais ir 3 garbės ženklais

Stasys Raštikis (g. 1896 m. rugsėjo 13 d. Kuršėnuose1985 m. gegužės 3 d. Los Andžele, JAV) – Lietuvos kariuomenės vadas, generolas, politikas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras, JAV lietuvis.

Gyvenimo kelias

Išsilavinimas

Generolas Berlyno Kaiserhofo viešbutyje kalbasi su Vokietijos admirolu Kanariu ir Užsienio reikalų ministru Ribentropu. 1939 m. balandžio 21 d.
Generolo kapas Petrašiūnų kapinėse

Baigęs Dūkšto pradžios mokyklą ir Zarasų progimnaziją, 1915 m. stojo savanoriu į carinę Rusijos kariuomenę. Dalyvavo Pirmame pasauliniame kare, kovėsi Lietuvoje, Galicijoje, Rumunijoje, rusų – turkų fronte. 1917 m. baigė Tifliso (Tbilisio) karo mokyklą ir iki karo pabaigos liko Kaukazo fronte.

1918 m. pavasarį grįžo į Lietuvą, įstojo į Kauno kunigų seminariją.

Veikla

Nuo 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, 5-ojo pėstininkų pulko 1-os kuopos karininkas. Tuo metu Stasio Raštikio pulkas aktyviai dalyvavo kautynėse su lenkais ir bolševikais Zarasų, Žiežmarių, Dusetų, Vievio, Avilių rajonuose, kovojo Latvijoje ties Daugpiliu. Kovose su rusų kariuomene du kartus buvo sunkiai sužeistas. Po antro sužeidimo pateko rusams į nelaisvę, buvo laikomas Tulos koncentracijos stovykloje, Maskvos kalėjimuose.

1921 m. pasikeitus kaliniais, grįžo į Lietuvą ir tęsė karinę tarnybą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio 5-ajame pulke. 1928 m. perkeltas į Lietuvos kariuomenės štabą, nuo 1928 m. majoras.
1929 m. birželio 29 d. vedė mokytoją Eleną Smetonaitę (prezidento A. Smetonos dukterėčia).

1929 m. baigė Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Veterinarijos skyrių, 1932 m. – Vokietijos kariuomenės Generalinio štabo karo akademiją. Baigęs studijas, sparčiai kilo karjeros laiptais: 3-iojo pėstininkų pulko vado pavaduotojas ir Vytauto Didžiojo karininkų kursų lektorius, 5-ojo pėstininkų pulko vadas, 3-iosios pėstininkų divizijos štabo viršininkas, generalinio štabo valdybos viršininkas. Nuo 1934 m. lapkričio 23 d. pulkininkas, nuo 1934 m. iki 1940 m. balandžio 22 d. Lietuvos kariuomenės vadas, divizijos generolas.

Nuo 1938 m. kovo 24 d. iki 1938 m. gruodžio 5 d. Ministro pirmininko Vlado Mirono vyriausybėje laikinai ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. Okupacijos metais laikinai ėjo Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko pareigas ir Raudonosios armijos 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse atsakingas karininko pareigas. 1940 m. gruodžio mėn. išėjo į atsargą.

Matydamas, kad gali būti suimtas, 1941 m. kovo 19 d. pasitraukė į Vokietiją. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1941 m. birželio 23 d. iš Vokietijos grįžo į Lietuvą. Iš pradžių dirbo Lietuvos laikinojoje vyriausybėje krašto apsaugos ministru, vėliau – Karo muziejuje.

1944 m. vasarą Raštikių šeima emigravo į Vokietiją, kurį laiką gyveno Regensburgo ir Scheinfeldo stovyklose. 1949 m. persikėlė į JAV, iki 1951 m. dirbo darbininku fabrike. 19511952 m. Sirakūzų universitete dėstė rusų kalbą, 19521955 m. pirmininkavo Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) ir Bendrojo Amerikos Lietuvių Fondo (BALF) skyriams, atstovavo VLIKui Europoje, tarnavo Vašingtone. Nuo 1955 m. dėstė JAV kariuomenės aukštojoje kalbų mokykloje, nuo 1963 m. profesorius; 1968 m. išėjo į pensiją.

Mirė 1985 m. gegužės 3 d. Los Andžele, 1993 m. lapkričio 22 d. jo palaikai pervežti į Kauną ir palaidoti Petrašiūnų kapinių panteone.

Į Sibirą buvo ištremtos S. Raštikio 1, 4 ir 11 metų amžiaus jo dukterys.

Darbai

S. Raštikis parašė penkis karinius vadovėlius, atsiminimų, apmąstymų ir polemikos knygas „Kovose dėl Lietuvos“ (2 dalys), „Įvykiai ir žmonės“ (3 tomai), „Lietuvos likimo keliais“ (4 tomai), per tūkstantį straipsnių spaudoje: „Karo archyve“, „Mūsų žinyne“, „Karyje“, „Trimite“, „Lietuvių archyve“, „Dirvoje“, „Tėvynės sarge“, Amerikos spaudoje.

Apdovanojimai

Stasys Raštikis buvo apdovanotas 12 Lietuvos ordinų bei medalių ir 5 garbės ženklais, 11 kitų valstybių ordinais bei medaliais ir 3 garbės ženklais.

Šaltiniai


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 108% (+10304-760=9544 wiki spaudos ženklai).