Stasys Tumėnas

Stasys Tumėnas


Gimė	1958 m. gegužės 7 d. (65 m.) Linkuvoje, Linkuvos rajonas

Veikla	kalbininkas, pedagogas, leidėjas, žurnalistas, Seimo narys
Organizacijos	Šiaulių universitetas
Pareigos	docentas

Išsilavinimas	humanitarinių mokslų daktaras
Alma mater	Vilniaus universitetas

Vikiteka	Stasys TumėnasVikiteka

Stasys Tumėnas (g. 1958 m. gegužės 7 d. Linkuvoje, Linkuvos rajonas) – Lietuvos kalbininkas, pedagogas, leidėjas, žurnalistas, humanitarinių mokslų daktaras, Seimo narys.

Biografija

1976 m. baigė Linkuvos Karolio Požėlos vidurinės mokyklos 52-ąją laidą, 1977-1981 m. studijavo Vilniaus universitete, 1985-1988 m. mokėsi šio universiteto aspirantūroje, 1988 m. humanitarinių mokslų daktaras.

Nuo 1981 m. Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 m. Šiaulių universitetas) dėstytojas, nuo 1991 m. docentas. Šiaulių universiteto senato narys. 1993-2000 m. Šiaulių universiteto Pedagogikos fakulteto dekanas.

1989-1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių tarybos leidinio „Krivūlė“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas. Nuo 1995 m. leidyklos „Šiaurės Lietuva“ savininkas ir vadovas. Šioje leidykloje nuo įsteigimo pradžios išleista per 200 pavadinimų knygų bei mokymo priemonių. Redaguoja almanachą „Šiaurės Lietuva“, žurnalo „Pradinis ugdymas“ steigėjas ir sudarytojas. Per 50 straipsnių, tezių, pranešimų medžiagos kalbotyros klausimais autorius.^[1]

Nuo 2011 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, išrinktas kaip nepriklausomas kandidatas.^[2]

2016 m. Parlamento rinkimuose nario mandatą iškovojęs politikas dirba LR Seimo Žmogaus teisių komitete bei Ryšių su pasaulio lietuviais komisijoje.

Bibliografija

Mažasis garso lingvistikos ir didaktikos žinynas, mokymo(si) priemonė. Bendraautorės Irena Ramaneckienė, Dalia Bernotienė. Šiauliai, Šiaulių universiteto leidykla, 2003 m.
Lietuvių kalba ne tik egzaminui, bet ir gyvenimui mokymo(si) priemonė. Bendraautorius Juozas Pabrėža. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2007.

Įvertinimas

2005 m. Šiaulių miesto kultūros ir meno premija už išleistus reikšmingus ir vertingus leidinius.

Kas sukaupta, subrandinta, užauginta...

Asmeninio albumo nuotr.: Nors didžiąją laiko dalį tenka praleisti rimtuose Seimo posėdžiuose sprendžiant svarbius klausimus, S. Tumėnas laiko randa ir širdžiai itin artimai veiklai – rašymui

Kraštietis, Seimo narys Stasys Tumėnas vis dar sulaukia sveikinimų ne tik dėl neseniai atšvęstos neeilinės sukakties – sulaukta 60-osios vasaros, bet ir dėl jo naujos knygos pasirodymo. „Gyvenimo sankirtos“ – taip pavadintame naujausiame leidinyje randame šio kalbininko, pedagogo, politiko ir mokslų daktaro aprašytus Žiemgalos krašto šviesuolius, išeivijos asmenybių pristatymą ir įsitraukimo į šalies politiką epizodus. Oficialus knygos pristatymas įvyko S. Tumėno buvusioje darbovietėje – Šiaulių universiteto bibliotekoje, sulaukta ne tik buvusių kolegų (ir iš universiteto, ir iš Seimo), bet ir pakruojiečių sveikinimų! Šiek tiek „susigulėjus“ šventinėms nuotaikoms, kalbamės ne tik apie naująją jo knygą, bet ir kitas kiekvienam svarbias aktualijas.

Pirmiausia, iš kur semiatės įkvėpimo rašymui? Juk Seimo nario darbotvarkė, net ir savaitgaliais, atrodo, įtempta...

Daugelis dalykų gyvenime gimsta iš meilės. Taip atsitiko ir su šia knyga. Mėgstu simbolius, kuriuos man užkodavo gimimo diena – gegužės 7-oji, kuri sutampa ir su Knygos, Spaudos atgavimo data, taigi ir su mano veiklomis. Knygą įvardijau „Gyvenimo sankirtos“, nors galėjau pavadinti ir „Gyvenimo sankaupos“, nes „sankaupa“ – tai, kas sukaupta, subrandinta, užauginta. Visi viliamės, kad savo gyvenimo sankaupomis, sankirtomis gražiname mus supančią aplinką. Man gražus daugiabriaunis, daugiašakis pasaulis nuo gimtosios Linkuvos tarmės iki pasaulio erdvių, man įdomios, patrauklios įvairiausios gyvenimo sritys – mokslinis darbas, knygų leidyba, publicistika, pasaulio lietuviai ir politikos vingrybės. Man svarbu ne tik tekstai, bet ir kontekstai, o tarp šių dviejų dėmenų irgi yra daug sankirtų. Naująją knygą sudaro 4 pagrindinės dalys – tai savotiški sugrįžimai, pri(si)minimai, deja, dažnai su atsisveikinimo žymeniu. Knygos esminis edukacinis siekis – surasti, priminti, sugrąžinti į šiandien greta mūsų gyvenančių žmonių sąmonę žmones, faktus, įvykius, vaizdus, kurie buvo primiršti ar visai užmiršti, neužfiksuoti. Tai savotiško „įvietinto mąstymo knyga“. Tik tas įvietinimas vyksta ne tik Žiemgalos žemėse, bet persikelia ir anapus vandenyno į „lietuviškąjį, pasak A. Maceinos, Amerikos gyvenimą“. Knygos viena dalis skirta Žiemgalos krašto šviesuoliams, kita – išeivijos asmenybėms pristatyti. Dar viena straipsnių grupė sietina su mano įsitraukimu į politinį gyvenimą, todėl publikuoju straipsnius, kuriuose kalbama apie istorinę, kalbinę atmintį, švietimo problemas. Man, mokslo žmogui, svarbi ir dalis „Bibliografijos rodyklė“, už kurios parengimą ir pagalbą esu dėkingas ilgametei Joniškio bibliotekininkei žiemgalei Joanai Stonytei. Ačiū ir mūsų krašto fotometraštininkams A. Padorai ir V. Pėželiui, kurių nuotraukos pagyvino knygą.

Knygoje daug dėmesio skiriate mūsų kraštui, jo žmonėms. Koks jūsų santykis su aprašytais asmenimis?

Išties, viena knygos dalis skirta Žiemgalos krašto šviesuoliams. Šįkart rašau apie du Linkuvos gimnazijos auklėtinius – Stanislavą Lovčikaitę, kuriai Šiaurės Lietuva buvo „mūsų esaties gūžta“, ir kunigą jėzuitą iš Gataučių kaimo Vincentą Pupinį. Žmogų, nuėjusį prasmingą gyvenimo kelią nuo Linkuvos gimnazijos iki Vatikano, dirbusį Vatikano radijuje, besidarbavusį greta popiežiaus Jono Pauliaus II (paskutinė V. Pupinio pareiga buvo padėti pasirengti popiežiaus 1993 m. kelionei į Lietuvą). Rašau ir apie savo bičiulį Kazimierą Kalibatą, kuris „brandaus socializmo“ metais sugebėjo Vilniuje, Pakruojyje sukurti, suburti per 20 etnografinių ansamblių. Tai dvasios rezistentas ir aristokratas, Žiemgalos sietuvų vaikas, savo krašto patriotas, tikėjęs, kad daina taurina dvasią. Svarstoma Mokytoją S. Lovčikaitę skelbti Pakruojo rajono garbės piliete – tai gera žinia, nes taip tiesiog būtų atstatyta dar viena istorinė tiesa.

Puslapiuose nusikeliate ir į Ameriką. Ar tai susiję su jūsų mokslo darbais?

Taip, jau daug metų tyrinėju JAV lietuvių kalbos raidą, išeivijos istoriją. Šįkart pristatau 3 iškilias JAV lietuvių asmenybes – politologą profesorių Vytautą Vardį; kunigą, mecenatą, Amerikos lietuvių kultūros archyvo (ALKA) Putname įsteigėją Pranciškų Jurą ir vieną žymiausių pasaulyje lietuvį fotomenininką, publicistą, kultūros puoselėtoją, JAV lietuvių televizijos įkūrėją Algimantą Kezį. Pareigą pristatyti Lietuvos skaitytojams išeivijos šviesulius jutau ir todėl, kad LRS dirbu Kultūros komitete, esu Pasaulio lietuvių bendruomenės ir LRS komisijos pirmininko pavaduotojas, o mano iniciatyva ir teikimu LRS 2019-uosius paskelbė Pasaulio lietuvių metais, tad mums labai svarbu parodyti, kad Lietuvą kūrė ir dabar stiprina ne tik geografinėje teritorijoje gyvenantys žmonės, bet ir per milijonas lietuvių ir lietuvių kilmės asmenų, gyvenančių svetur.

Dėmesio skiriate ir aktualijoms. Jūsų, kaip kalbininko, lituanisto požiūriu, kokia linkme „suka“ mūsų gimtoji kalba?

Taip, knygoje kalbu ir apie apie tai: kokia lituanistikos situacija, kokių grėsmių kyla lietuvių kalbai, nors ją ir gina mūsų Konstitucija. Rašau ir apie problemas dėl kai kurių politikų (ne kalbininkų) noro „praturtinti“ mūsų abėcėlę w raide, apie galimą Lietuvio pasą ir t.t. Viename iš paskutiniųjų pavasario sesijos posėdžių priėmėme „Valstybinės kalbos gaires 2018-2022 metams“, kurios turėtų būti ir lietuvių kalbos saugikliai, garantas, kad lituanistika, tyrimai, institucijos nebūtų stumiami į šoną. Gairių patvirtinimas, tikėkimės, neleis mūsų unikaliai kalbai, baltistikai paskęsti kosmopolitėjančiame pasaulyje.

Kalbant ne vien apie knygą, svarbiu klausimu ne tik jums, bet ir daugeliui mūsų regiono žmonių tapo Šiaulių universiteto išlikimas. Kokia situacija, kokie lūkesčiai, koks jo likimas?

Kad išliktų savarankiškas Šiaulių universitetas, įdėjau nemažai pastangų, buvau vienas iš nedaugelio, galvojantis, kad Šiaulių universitetas turi teisę gyvuoti kaip savarankiška aukštoji mokykla. Deja, ne visi Šiaulių krašto bičiulių grupės nariai LRS tai suprato, gal reikėjo karingiau savo poziciją išsakyti ir regionų merams. Dabar priimtas nutarimas, kad ŠU susijungia su Vilniaus universitetu ir bus VU Šiaulių akademija. Iki spalio mėnesio abu universitetai turi priimti sprendimus apie būsimą bendrą veiklą, bet svarbiausia, kad regiono abiturientai rinktųsi ne išvažiuoti į užsienį, o studijuotų arčiau namų. Bet kuriuo atveju Šiaulių universitetas lieka kaip mūsų „akademinės geografijos“ dalyvis ir krašto abiturientai galės rinktis studijas čia.

Ir tradicinis klausimas – gal jau planuojate kitą knygą? Ar sulauksime daugiau Jūsų kūrinių apie mūsų kraštą ir jo žmones?

Planų galvoje yra daug. Pirmiausia, artėjančio Linkuvos gimnazijos 100-mečio proga noriu baigti rengti ir dedikuoti gimnazijai atsiminimų knygą apie Mokytoją Stanislavą Lovčikaitę, kurios kodinis pavadinamas „S. Lovčikaitė: Šiaurės Lietuva - mūsų esaties gūžta“. Tikiuosi rudenį į gimnazijos jubiliejų atvykti su šia atsiminimų knyga.

Nuoširdžiai dėkojame už skirtą laiką.

Visiems linkiu geros Škaplierinės Linkuvoje!

Kalbėjosi Simona Lipskytė

Šaltiniai

• „KAS SUKAUPTA, SUBRANDINTA, UŽAUGINTA...“//„Auksinė varpa“, 2018 m. liepos 18 d.

Nuorodos

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.

Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 76% (+10965-25=10940 wiki spaudos ženklai).
Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 24% (+3442-62=3380 wiki spaudos ženklai).
Rimantas Lazdynas – redaktorius – 0% (+29-0=29 wiki spaudos ženklai).

[1] Stasys Tumėnas. Šiaulių Povilo Višinskio viešoji biblioteka

[2] 2011 m. Lietuvos savivaldybių tarybų rinkimai

[1]

[2]