Stendalio sindromas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Klaida kuriant sumažintą paveikslėlį:
Uficių galerija Florencijoje. Muziejus, kurio apsaugininkai apmokyti dirbti su Stendalio sindromo paveiktais lankytojais.

Stendalio sindromas (arba Florencijos sindromas) – žmogaus išgyvenamas psichikos ir elgsenos sutrikimas pamačius daug ar labai įspūdingų meno kūrinių. Stendalio sindromą gali išgyventi ir žmonės, pamatę ypatingo grožio objektus, gamtos vaizdus.

Istorija

Stendalio sindromas pavadintas prancūzų XIX a. rašytojo Stendalio vardu. Stendalis knygoje „Neapolis ir Florencija: kelionė iš Milano į Redžiją“ taip aprašė apsilankymo po Florenciją pabaigą: „Kai aš ėjau iš Šventojo Kryžiaus bažnyčios, man užėmė kvapą, jaučiau širdies dūžius, atrodė tarsi gyvybinės jėgos būtų mane apleidusios, ėjau bijodamas parkristi ant žemės.“

Nors nuo senų laikų buvo žinomos įvairių žmonių psichologinės reakcijos į meno kūrinius, ypač tokiuose miestuose, kaip Florencija, Roma, Venecija, šių reiškinių tyrimai suintensyvėjo XX a. pabaigoje padažnėjus muziejų lankytojų atakoms prieš ypač garsius meno kūrinius (kaip 1972 m. buvo apdaužyta Mikelandželo „Pieta“). Pavadinimą suteikė italų gydytoja Graziella Magherini 1979 m., ištyrusi daugiau nei 100 sindromo atvejų Florencijoje.

1996 m. pasirodė Dario Argento košmarų filmas „Stendalio sindromas“ apie ligos kamuojamą asmenį. Šiuo metu žymiausių pasaulio meno muziejų apsaugos darbuotojai apmokyti dirbti su Stendalio sindromo paveiktais muziejų lankytojais.

Simptomai

Liga pasireiškia karščiavimu, širdies plakimo suintensyvėjimu, euforine psichologine būsena, darosi silpna, galimos haliucinacijos. Didesnę tikimybę pasireikšti turi kitų nei Italija Europos šalių gyventojams, atvykusiems į Florenciją ir pamačiusiems daugybę meno kūrinių, žinomų nuo vaikystės, vienoje vietoje. Nustatyta, kad Stendalio sindromas neveikia vietos gyventojų ir azijiečių, visiškai kitos kultūrinės terpės žmonių. Stendalio sindromą gali žadinti ir kiti garsūs meno kūriniai, kaip „Mona LizaLuvre ar „Siksto madonaSenųjų meistrų galerijoje Drezdene.

Yra abejojančių Stendalio sindromo buvimu, tačiau užregistruota atvejų, kai lankytojai tiesiog parkrisdavo muziejuose ir juos tekdavo išvežti į ligoninę, kas peržengia vien susižavėjimo meno kūriniais ribas. Emocinis pervargimas, seksualinės traumos didina Stendalio sindromo pasireiškimo galimybę. Stendalio sindromas siejamas su Jeruzalės sindromu − išgyvenimais, kuriuos patiria tikintieji, apsilankę šventosiose savo religijos vietovėse.

Nuorodos


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+4205-0=4205 wiki spaudos ženklai).