Steponas Vaitkevičius

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search
Steponas Vaitkevičius
Linkuvos gimnazijos direktorius 02.jpg

Gimė 1886 m. gruodžio 26 d.
Lašinių km., Šunskų vls., Marijampolės apskritis
Mirė 1942 m. (~56 m.)
Sverdlovskas

Sutuoktinis(-ė) Petronėlė Čėsnaitė-Vaitkevičienė
Vaikai

Gražina Vaitkevičiūtė - Staniulienė ir Vainutis Vaitkevičius


Veikla

Steponas Vaitkevičius (1886 m. gruodžio 26 d., Lašinių km., Šunskų vls., Marijampolės apskritis1942 m. sausio mėn., Sverdlovskas) – matematikas ir pedagogas, Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos, Mažeikių gimnazijos, Alytaus valstybinės gimnazijos[1] ir Linkuvos gimnazijos direktorius.

Gyvenimo kelias[taisyti]

Gimė Steponas Vaitkevičius Šunskų vls., Marijampolės apskrityje pasiturinčio ūkininko šeimoje. Buvo nuspręsta, kad Steponas liks ūkyje. Kadangi mėgo mokslą, vyresnysis brolis Juozas, grįžęs atostogų iš kunigų seminarijos, Steponą paruošė egzaminams. Petrapilyje baigęs tris klases, persikėlė į Marijampolės gimnaziją. Baigusį 5 klases jaunuolį tėvas ir pamotė reikalavo stoti į kunigų seminariją, tačiau Steponas nenorėjo, todėl išėjo iš namų ir vertėsi uždarbiaudamas pamokomis, o 1908 m. baigė Marijampolės gimnaziją.

Įstojo į Petrapilio universiteto fizikos - matematikos fakultetą ir jį baigė 1912 m. Atlikus karinę tarnybą, jis buvo paskirtas Vilkaviškio gimnazijos matematikos mokytoju. 1914 m. mobilizuotas ir išsiųstas į Austrijos frontą. 1917 m. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje.[2][3] Tačiau A.Tylos knygoje pateiktame Vilniaus konferencijos dalyvių sąraše jis nėra įtrauktas.[4] 1918 m. Vilkaviškyje atidarius „Žiburio“ gimnaziją, buvo paskirtas jos direktoriumi. 1927 m. gegužės 1 d. pradėjo dirbti Mažeikių gimnazijos direktoriumi, o 1927 m. rugpjūčio 1 d. paskirtas Alytaus gimnazijos direktoriumi.[5]. 1934 m. paskirtas Linkuvos gimnazijos direktoriumi. 1941 m. buvo išvežtas su šeima į Sibirą.

Mirė 1942 m. Sverdlovske.

Steponas Vaitkevičius buvo patyręs, pareigingas, principingas, autoritetą turintis pedagogas, gimnazijose dirbęs ne tik direktoriumi, bet ir dėstęs matematiką bei fiziką.

STEPONAS JONAS VAITKEVIČIUS[taisyti]

Linkuvos gimnazijos direktorius 1934 – 1941 m. birželio 14 d.


Ketvirtojo XX a. dešimtmečio pradžioje reformuojant Lietuvos švietimą, buvo nutarta Linkuvos gimnazijos direktoriais skirti tik turinčius aukštojo mokslo baigimo diplomus. Todėl 1934 m. į I. Brazdžiūno vietą buvo paskirtas Alytaus gimnazijos direktorius Steponas Jonas Vaitkevičius, kuris taip pat 1918 m. su kunigu Vincentu Vaičiuliu ir kt. buvo įsteigęs Vilkaviškyje „Žiburio“ gimnaziją ir jai iki 1927 m. suvalstybinimo vadovavęs.

Linkuviai, pripratę prie savo kraštiečio direktoriaus I. Brazdžiūno, smalsavo, kas gi tas naujasis direktorius, kuris iš karto pasirodė savas ir mielas žmogus. Jis prašė Švietimo ministeriją palikti I. Brazdžiūną Linkuvos gimnazijoje mokytoju ir po poros metų (1936 m.) išsirūpino jam paskyrimą vicedirektoriauti. Taigi, abu garbingi jaunimo švietėjai ir auklėtojai ranka rankon vadovavo Linkuvos gimnazijai iki 1941 m. birželio 14 d., kada mokinių akivaizdoje ginkluotų sovietinių karių buvo išvesti tiesiai iš baigiamųjų egzaminų ir su šeimomis per porą valandų sugrūsti Linkuvos geležinkelio stotelėje į gyvulinius vagonus, jau pilnus tremtinių, kurie po kelių karščio, tvankumos ir troškulio kankinamų dienų buvo išgabenti į Sibirą. Birželio 20 d. vakare buvo atskirti Naujojoje Vilnioje vyrai nuo šeimų ir išvežti į lagerius. Gražina Vaitkevičiūtė, tada studijuodama Vilniuje, nebuvo patekus į tą siaubą, iš tolo matė tą dieną priešpiet tėvą, motiną ir brolį viename vagone ir kitus tremtinius linkuvius dar su šeimomis, o vėlai vakare išvežė, jau atskyrę vyrus. Dukrai pasakos vokiečių belaisvis, kalėjęs Sverdlovske (dabar tai Jekaterinburgas) drauge su Pabaltijo tremtiniais, apie ypatingai malonų senuką lietuvį, buvusį mokytoją Steponą Vaitkevičių, kuris jam teikęs daug paguodos ir stiprybės. Prisiminęs mirties aplinkybes, pasakojo, kaip išbadėjęs ir dar peršalęs, paliktas be jokios pagalbos vienas, užrakintas vagonėlyje, kitus išvedus į darbus, 1942 m. sausio mėn. St. Vaitkevičius miręs su dukros nuotrauka rankose.

Nuostabaus humanisto, intelektualaus pedagogo, tauraus žmogaus Stepono Vaitkevičiaus kapas nežinomas iki šiol.

Steponas Vaitkevičius, gimęs 1886 m. gruodžio 26 d. Marijampolės apsk., Šunskų valsčiaus Lašinių km., septynerių metų liko našlaitis, septynerius metus (iki 14 m.), labai norėdamas mokytis, kiek pajėgdamas prie tėvo ir pamotės kaime dirbo visus darbus, įsigydamas valstietiško darbštumo įgūdžius. Šeimoje jauniausias Steponas, klieriko brolio pamokytas per vasaros atostogas, išlaikė 1900 m. Peterburge stojamuosius egzaminus į gimnaziją. Baigęs tris klases grįžo į Marijampolę tęsti mokslo. Pamotė vis šnekėdavo: nors šeimoje du kunigai, bet būtų dar geriau, kad ir trečiasis išeitų į kunigus. Taip Steponą, baigusį 5 klases, spyrė stoti į kunigų seminariją, bet jis atsisakė ir išėjo iš namų gyventi pas seserį Kulvinskienę. Pragyvenimui užsidirbdavo privačiomis pamokomis ir fotografuodamas vasarą valstiečius savo rankomis pasidarytu fotoaparatu. Labai gerais pažymiais 1908 m. baigęs Marijampolės gimnaziją, įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Studijuodamas St. Vaitkevičius dalyvavo studentų visuomeninėje veikloje ir buvo išrinktas delegacijos atstovu pas carą. 1912 m. baigė aukštąjį mokslą ir 1913 m. vedė Petronėlę Čėsnaitę, gyvenusią apie 10 metų Paryžiuje pas buvusį knygnešį dėdę Juozą Pautienį (Pautienių?) ir baigusią Sorbonos universitete prancūzų kalbą bei literatūrą, kurią vėliau dėstė Vilkaviškio gimnazijoje (1921 – 1927 m.). Padėdavo norintiems mokytis tos kalbos ir yra išvertusi į lietuvių kalbą kelias prancūzų literatūros klasikų knygas. Paryžiuje sutiko Leniną ir į Marijampolę yra parsigabenusi jo duotą spaudos ryšulį (atidavusi žydui, kurio pavardės nežinome). Pabrėžtina, kad gyvenime to nereklamavo, nors ir labiausiai skursdama, grįžus iš Sibiro, Kretingoje labai vargingai gyveno palėpėje iki pat mirties su sūnumi Vainučiu, kuris labai panašus į tėvą, ir jo galva pramušta tik mechanizmams (medicininės aparatūros remontininkas) ir knygoms (Sibire buvo prisitaisęs prie plūgo padėklą knygai ir ardamas skaitydavo).

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, St. Vaitkevičius 1914 m. buvo mobilizuotas ir netrukus paskirtas šarvuoto traukinio Austrijos fronte vadu – kapitonu. Už traukinio su kareiviais ir amunicija išgelbėjimą (įsakė sustabdyti traukinį prieš užminuotą tiltą, kuris po poros minučių išlėkė į orą) caro buvo apdovanotas šv. Onos ordinu. Po karo direktoriavo Vilkaviškio (1918 – 1927 m.), Alytaus (1927 – 1934 m.) ir Linkuvos (1934 – 1941 m.) gimnazijose. Ilgiausiai dėstė matematiką, fiziką, kosmografiją (labai domėjosi Visata, žvaigždėmis, stengėsi sudominti ir mokinius). Dėl anuometinio kadrų trūkumo dėstė ir kitus dalykus, net muziką ir gimnastiką. Pats grojo akordeonu, pianinu, fleita ir vaikų prašomas „pačirpindavo“ smuiku (dukters Gražinos žodžiais). Buvo didelis sporto ir sveiko gyvenimo būdo propaguotojas. Pats sportuodavo, ir vaikai neatsimena, kad būtų kada sirgęs. Linkuvoje ruošdavo mokinių sporto šventes. Parūpindavo mokiniams įvairių sporto reikmenų. Ko negaudavo pirkti, pats, pasitelkęs mokinius, padarydavo. Buvo auksinių rankų meistras. Turbūt nebuvo mechanizmo, kurio jis nepataisytų. Kaip Švietimo ministerijos atstovas dukart per mėnesį važiuodavo į Pasvalio ir Panevėžio gimnazijas per baigiamuosius egzaminus – į Joniškėlį ir Žagarę vis savuoju motociklu (deja, šeimos baimei); visi šeimos nariai turėjo dviračius, laikrodžius; namuose buvo keli fotoaparatai, siuvamoji mašina – viską remontuodavo pats ir elektrą gimnazijoje pats taisydavo.

Prie mechanizmo galėjo krapštytis visą dieną ir ilgiau. Tą polinkį stengėsi įdiegti sūnui, mokiniams. Per pamokas mokydavo pasitaisyti elektrą, įsivesti skambutį, telefoną ir kt., net mergaites, o su berniukais fizikos kabinete popietinėmis mokymo valandomis gamindavo įvairias mokymo priemones, mokydavo remontuoti viską, kas reikalinga buityje, ir gilintis į matematiką kaip visos technikos pagrindą. Jo vadovaujamose gimnazijose liko daug jo rankomis, pasitelkus ir mokinius, padarytų mokymo priemonių. Dukters žodžiais, galėjo dirbti elektriku, mechaniku, staliumi, įvairių sričių patarėju, o sveikut sveikutėlis 55 metų amžiaus vyras, be prasmės išsekintas, turėjo žūti Sibire, uždarytas kalėjime. Į politiką nemėgo kištis. Labai daug dirbo, net mažai ilsėdamasis: guldavo apie 1 val. nakties ir visada keldavosi 7 val. ryto. Dažnai kartodavo, kad darbas – gyvenimo upė, o pramogos irgi reikalingos, bet jos – tik putelė virš srovės. Direktorius St. Vaitkevičius gerai mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, neblogai lotynų ir graikų kalbas, sekė naują mokslinę literatūrą, prenumeravo „Wissen und Fortschritt“ ir „Science et la vie“ žurnalus. St. Vaitkevičiaus straipsnius Lietuvoje mokslo populiarinimo žurnalas „Kosmos“, redaguojamas prof. Pr. Dovydaičio. St. ir P. Vaitkevičiai turėjo didelę savą biblioteką, kuria leisdavo naudotis mokytojams ir vienam kitam labai gabiam ir perspektyviam mokiniui. Vienintelis Linkuvos gimnazijos mokytojas komunistas, slapta organizavęs komjaunuolius, Petras Mikutaitis lankydavosi St. Vaitkevičiaus bute, kad naudotis pirmaisiais socialistų leidiniais lietuvių kalba. Atėjus sovietams, kai P. Mikutaitis buvo paskirtas vidurinių mokyklų departamento direktoriumi, St. Vaitkevičius savo dukrai Vilniuje pasakė: „Gaila žmogaus“. Vėliau, pasirodė, kad tikrai buvo labai gaila, kai 1951 m. P. Mikutaitis buvo nuteistas 25 metus kalėti.

St. Vaitkevičius buvo ramaus būdo, mažakalbis, bet taikliai ir vaizdingai reiškęs mintis, visiems tėviškai rūpestingas ir labai protingas bei geranoriškas žmogus. Reto takto direktorius pasitaikiusius tarp mokytojų nesusipratimus spręsdavo neskubėdamas ir saugodamas gimnazijos prestižą. Ypatingai stengėsi padėti jauniems pedagogams, pradedantiems dirbti, nes jo mokytojo patyrimas siekė dar gimnazisto laikus, kai ėmė uždarbiauti privačiomis pamokomis. Nieko nespręsdavo paskubomis, kantriai palaukdavo, kol kaltininkas pats pasmerkdavo savo nevykusį veiksmą. Alytuje 1934 m. aštuntokai apytamsiame koridoriuje, prie direktoriaus kabineto, iš ryto mėgdavo varyti „per šarangą“ vėliau atėjusius draugus, ir kartą gerasis mokinys, labai skubėdamas, trenkęs iš visų jėgų vienam pasitaikiusiam „šarangistui“, – pasirodo, pačiam direktoriui, kuris nieko nepasakęs, net nestabtelėjęs, įspruko į savo kabinetą. Atėjusiam atsiprašyti mokiniui St. Vaitkevičius tepasakęs: „Nieko! Tas koridorius toks tamsus, galėjai ir nepastebėti“. Vėliau per pamoką tam mokiniui keliskart tik šyptelėjęs, ir abu buvo laimingi! Direktoriaus veidas būdavo ramus, tik papuoštas lengvute, džiugia šypsenėle. Jis labai suprato mokinius ir niekada nenorėdavo jų sukirsti. Silpniesiems stengdavosi padėti, daugiau paaiškinti, o labai gabiems ir viską atsakiusiems duodavo papildomą klausimą parodyti, kad reikia mokytis, ne viską žinai. Labai tausodavo mokinių nervus. Per visą trimestrą aštuntokų neklausinėdavo iš kosmografijos, tik paskutinį šeštadienį po pamokų arba sekmadienį po pamaldų, kaip mokiniai pageidaudavo, visus išegzaminuodavo kaip aukštojoje mokykloje.

Per matematikos rašomąjį darbą kiekvienam mokiniui duodavo lapelį su skirtingais uždaviniais, kurių sąlygos būdavo aiškiai jo ranka įrašytos, kad atitolintų pagundą nusirašinėti, būtų ramu ir pats galėtų netrukdomas dirbti, nes labai taupydavo laiką. Auklėdavo daugiau savo gyvenimo pavyzdžiu, o ne pamokslavimu, ko labai nemėgdavo, nes griežti, taiklūs, trumpi pastebėjimai giliau prasiskverbdavo į mokinių širdis. Už tai St. Vaitkevičius buvo supamas didelės pagarbos ir dažnai meilės. Pažymius rašydavo ne į žurnalą, o į savo užrašų knygutę, kur būdavo sužymėti visos gimnazijos visų mokinių ir visų dalykų pažymiai. Dažnai kartodavo seną lotynų kalba posakį, kad ne mokyklai, bet gyvenimui mokomės. Turėjo labai gerą atmintį ir atsimindavo visus savo mokinius ir mokytojus. Ką nors išgirdęs apie buvusį mokinį, grįžęs namo, patikrindavo knygelėje, kaip jis yra mokęsis gimnazijoje, ir pasižymėdavo, ką jis yra pasiekęs gyvenime. Kartą Alytuje, baigiantis mokslo metams, dingo šeštos klasės žurnalas. Auklėtoja prisimena, kiek jai tada padėjo direktoriaus knygelė su mokinių pažymiais. Kol nelabai nukentėjusį žurnalą negreit rado mokinių „palaidotą“ už miesto miške, prie pušies kelmo („laidotuvių“ dalyvis lengvai atkasė, dalyvaujant pačiam direktoriui), auklėtoja labai jaudinosi, laukdama direktoriaus priekaištų už blogą mokinių auklėjimą, tačiau nepatyrė, neišgirdo iš jo pastabos nė pedagogų tarybos posėdyje. Direktorius turėjo labai gerą „uoslę“ ir puikiai suprato neseniai pradėjusios mokytojauti jaunos lituanistės jaudulį.


Teodora Šomkaitė - Katilienė, „Linkuva ir linkuviai“ 2012 m.



Šaltiniai[taisyti]

  1. Alytaus gimnazijos.
  2. Linkuva. Šiaurės Lietuvos švietimo židinys. Redagavo dr. Alfonsas Šešplaukis. Linkuvos monografijos leidimo komitetas, Čikaga, 1978.
  3. Linkuvos gimnazija 1918-2008“: mokyklos istorijos apybraiža. Sudarytojai Vaclovas Stapušaitis ir kt. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2008. – 175 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-863-11-3
  4. Tyla, Antanas. Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio. Vilnius: Katalikų akademija, 2004.[1][2]
  5. Švietimo darbas. - 1927. - Nr. 7. - P. 698.

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Emilija Stanevičienė – autorius (+13550-0=13550 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius (+4063-174=3889 wiki spaudos ženklai).