Tanzanijos istorija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Swahili-orn.png
Svahilių civilizacija
Zandžas
Svahilių miestai-valstybės:
Mogadišas, Barava, Kismaju, Lamu, Mombasa, Pemba, Zanzibaras, Kilva, Komorai, Kelimanė, Sofala
Portugalijos Rytų Afrika
Omano imperija
Zanzibaro sultonatas
Kolonijos XIX-XX a.:
Italijos Somalis, Britų RA, Vokietijos RA, Portugalijos RA, Prancūzijos Madagaskaras
Nepriklausomybė:
Somalis, Tanzanija, Kenija, Mozambikas, Komorai, Majotas

Tanzanijos istorija formaliai prasidėjo 1964 m., kai susijungė Tanganika ir Zanzibaras.

Priešistorė

Tanzanijoje rastos seniausios žmonijos gyvenvietės. Olduvajus šiaurės Tanzanijoje, kur rasta hominidų įrankių ir palaikų, vadinamas Žmonijos lopšiu. Ašelio kultūros įrankius čia rado Louis Leakey 1931 m., kai nustatė, kad Hans Reck į Vokietiją iš Olduvajaus atvežtos uolienos yra akmeniniai įrankiai. Be to tais metais Louis Leakey Olduvajuje rado senesnių įrankių. Pirmą hominidų kaukolę rado Mary Leakey 1959 m. Tai Zindžas, Paranthropus boisei atstovas. Spėjama, 1,8 mln. metų senumo. Po to rasta Homo Habilis fosilijų. Mary Leakey 1978 m. rado Laetoli pėdsakus, kuriuos prieš 3,6 mln. metų paliko Australopithecus afarensis. Laetolyje rasti seniausi Afrikoje hominidų palaikai. Tai 3.6-3.8 mln. metų senumo Australopithecus afarensis fosilijos. Tarp jų yra Louis Leakey rastas dantis (tik 1979 m. nustatyta, kad priklauso afarensiui), Kohl-Larsen 1938–39 m. rastas žandikaulio fragmentas su dantimis, 1974–75 m. Mary Leakey rasti 42 dantys ir žandikaulių dalys.[1]

Prieš 100 tūkst. metų Tanzanijoje gyveno medžiotojai-gamtos gėrybių rinkėjai, tikriausiai kalbėję koisanų kalbomis. Prieš 3-6 tūkst. metų prie jų prisijungė kušitiškai kalbantys atvykėliai iš šiaurės, atgabenę žemės ūkio pagrindus, o vėliau gyvulių auginimą.

Prieš 2000 metų atvyko bantai iš Vakarų Afrikos keliomis bangomis. Jie apdirbo geležį, turėjo naujų visuomenės ir politikos organizavimo modelių. Jie asimiliavo kušitus ir koisanus. Vėliau į Tanzaniją pradėjo migruoti nilotai ir tai tesėsi iki XVIII a.

Viena svarbiausių Tanzanijos kasinėjimo vietų yra Engaruka, kurią garsina drėkinimo sistema.

Ankstyvoji pakrantės istorija

Senoji Zanzibaro tvirtovė, pastatyta XVII a. apginti salą nuo portugalų.

Persijos įlankos ir Vakarų Indijos pirkliai lankėsi Tanzanijos pakrantėje I tūkst. m. e. Ptolemėjaus Geografija mini pakrantės prekybos punktus. Rastos romėnų monetos patvirtina prekybą, o Geografijoje minima Rapta, Azanijos sostinė. Archeologai tiksliai nežino, kur buvo šis miestas, bet spėja, kad Rufidžio upės deltoje. Po to pakrantė minima tik arabų tekstuose.

Radiniai patvirtina, kad pakrantės miestus statė vietiniai, o ne užsieniečiai kolonistai. Gyventojai vartojo svahilių kalbą, kuri paplito regione prieš atvykstant arabams. II tūkstantmetyje Tanzanijos uostai jungė Afrikos žemyno gilumą su Indijos vandenyno šalimis. 1200-1500 m. Kilva pietinėje Tanzanijoje buvo stipriausias ir turtingiausias iš tų uostų Svahilių Aukso amžiaus laikais. XIV a. pradžioje berberų keliautojas Ibn Batuta paskelbė Kilvą vienu geriausių miestų pasaulyje. Islamas pakrantėje paplito VIII-IX a.

1498 m. portugalų keliautojas Vasco da Gama buvo pirmasis žinomas europietis, pasiekęs Rytų Afrikos krantą. Jis čia apsistojo 32 dienas. 1505 m. portugalai užėmė Zanzibarą.[2] Jų valdžia truko iki XVIII a. pradžios, kai Omano arabai įsitvirtino regione. Tuo metu vietiniai padedami arabų išvijo portugalus iš visų sričių į šiaurę nuo Ruvumos upės. Omano sultonas Said bin Sultan Zanzibaro miestą padarė savo valstybės sostine 1840 m. Jis plėtė salos prekybinius kelius, kurie net pasiekė Tanganikos ežerą. Tuo metu Zanzibaras tapo arabų vergų prekybos centru. Dėl arabų dominavimo tuo metu, daug europiečių klaidingai manė, kad Svahilių civilizacija yra arabų kolonizacijos produktas. Dabar manoma, kad ji yra išimtinai afrikietiškos kilmės.

Tanganika (1815–1890 m.)

Livingstono ir Stenlio susitikimas, tų laikų iliustracija.

Tanganikos pavadinimas pradėtas naudoti tik kai Tautų Sąjunga perdavė Vokietijos Rytų Afriką Didžiajai Britanijai 1920 m. Tad čia aprašoma istorija regiono, kuris tapo Tanganika.

Tanganika priklauso Afrikos Didžiųjų ežerų regionui. Vakarinėje Viktorijos ežero pakrantėje buvo Karagvės ir Buzinzos karalystės, kurioms savo valdžią primesdavo galingos Bugandos, Ugandos ir Burundžio karalystės.

Afrikos gilumą europiečiai pradėjo tyrinėti XIX a. viduryje. 1848 m. vokiečių misionierius Johannes Rebmann pirmasis pamatė Kilimandžarą. Britai Richard Burton ir John Speke pasiekė Tanganikos ežerą 1857 m. birželį. 1866 m. sausį David Livingstone protestavęs prieš vergovę Zanzibare išvyko ieškoti Nilo ištakų ir įkūrė paskutinę misiją Udžidžyje prie Tanganikos ežero. Jį 1871 m. lapkričio 10 d. "atrado" amerikiečių žurnalistas Henry Morton Stanley. 1877 m. į Zanzibarą atvyko pirmoji belgų ekspedicija. Jie įkūrė stotį Kigomoje 1879 m. rytinėje Tanganikos pakrantėje ir Mpalos stotis priešingame krante. Abi stotis įkūrė Comite D'Etudes Du Haut Congo, Kongo laisvos valstybės pirmtakas. Vokietijos kolonistiniai interesai pradėjo vystytis 1884 m. Karl Peters suformavo Vokietijos kolonizacijos visuomenę ir sudarė sutartis su Afrikos gilumos vadais dėl vokiečių teikiamos "apsaugos". Otto von Bismarck rėmė Petersą, kai jis įkūrė Vokietijos Rytų Afrikos kompaniją.

1885 m. Berlyno konferencijoje Afrika nebuvo padalinta. Tiesiog buvo nustatytos taisyklės dėl kolonijų ir protektoratų kūrimo. Belgai greitai susitelkė ties Kongu, o vokiečiai ir britai - Rytų Afrikoje. Jie pasidalino Rytų Afriką 1886 m. Zanzibaras, tuo metu valdęs tik salas, kurį laiką buvo nepriklausomas. Belgai buvo priversti vokiečiams perleisti Kigomą ir kitas teritorijas į rytus nuo Tanganikos ežero.

1886 ir 1890 m. Vokietijos ir Didžiosios Britanijos susitarimai dėl Rytų Afrikos buvo peržiūrėti. 1891 m. Vokietijos vyriausybė perėmė Tanganikos valdymą iš Vokietijos Rytų Afrikos kompanijos. Gubernatorius įsikūrė Dar es Salame.

Vokietijos Rytų Afrika ir Madžimadži sukilimas

Tanganikos gubernatorius grafas Gustav Adolf von Götzen
Pagrindinis straipsnis – Vokietijos Rytų Afrika.

Kai baigėsi pasipriešinimas vokiečiams Afrikos gilumoje, jie pradėjo kurti Vokietijos Rytų Afriką. Jie brutualiai bruko savo valdžią, nepaisydami vietinių struktūrų ir tradicijų. Nors kolonistai atgabeno javus, geležinkelius ir kelius, afrikiečių pasipriešinimas stiprėjo. 1891-1894 m. sukilo vado Kvavos vadovaujami hehiai, bet buvo nugalėti. Po partizaninio karo laikotarpio vadas Kvava nusižudė 1898 m.

Nepasitenkinimas atsinaujino 1902 m., kai vokiečiai bandė priverstinai dirbti vietinius medvilnių laukuose prie Rufidžio upės. 1905 m. liepą Kinjikitile Ngwale vadovaujami matumbiai iš Nandetės sukilo prieš vietinę administraciją. Sukilimas išsiplėtė po beveik visas vokiečių valdas Rytų Afrikoje. Pasipriešinimo kulminacija buvo Madžimadži sukilimas 19051907 m. Sukilimas Pietų Tanzanijoje baigėsi tik žuvus 120 tūkst. afrikiečių.

Nuo 1897 m. valdantys vokiečiai paveikė kasdienį gyvenimą. Juos rėmė misionieriai, naikinę vietinių tikėjimų ženklus. Jie naikino mahoka palapines, kur buvo garbinamos protėvių dvasios, šaipėsi iš šokių, papročių ir ceremonijų. Tai sukėlė vietinių pyktį, prasiveržusį 1905 m. rugsėjį Uverekoje, kai gubernatoriumi buvo grafas Gustav Adolf von Götzen. Kilo karas su abiejų pusių vykdomomis skerdynėmis. Tai buvo kruviniausias Tanzanijos sukilimas.

Karas su Vokietija Rytų Afrikoje

Per Pirmą Pasaulinį karą britų pastangoms įsiveržti į Tanganiką sutrukdė vokiečių generolui Paul von Lettow-Vorbeck pralaimėtas Tangos mūšis. Po jo vokiečiai pradėjo partizaninį karą.

Vokiečiai karo pradžioje šaltakraujiškai įvertino savo galimybes ir tikėjosi būti atskirti Tanganikoje nuo Vokietijos. Jie kiek buvo įmanoma pasiruošė. Pirmais karo metais jie net permesdavo susidūrimus į britų teritoriją, puldinėjo jų geležinkelio stotis Rytų Afrikoje. Tačiau britų karališkasis laivynas užėmė Mafijos salą 1914 m.

Nėra tiksliai žinoma kiek vokiečiai turėjo karių. Generolas-leitenantas Jan Smuts vienu metu suskaičiavo 2000 vokiečių, 16 tūkst. askarių (vietinių karių), 60 ginklų, 80 automatų. Spėjama, kad tikrieji skaičiai didesni. Be garnizono Tanzanijoje buvo virš 3500 baltųjų, kurių dauguma tiko karinei tarnybai. Vietinių buvo virš 7 mln., bet reikėjo jiems amunicijos ir karininkų. Manoma, kad vokiečiai išnaudojo tuos resursus per 18 mėn. tarp karo pradžios ir britų invazijos į Tanganiką. Generolas Jacob van Deventer manė, kad po 18 mėn. vokiečiai turėjo 8-9 tūkst. karių.

Britų laivyno atkirstas nuo Vokietijos, generolas Von Lettow vykdė genialią partizaninę kampaniją, nuolat judėdamas ir nustebindamas britus. Šie atvykę su Indijos armija patyrė logistinių problemų vydamiesi vokiečius žemyno gilumoje ir samdė vietinius nešikus išspresti tą problemą.

Kita britų problema buvo išsilaipinimui nepalanki pakrantė: buvo mažai gerų uostų, pakrantėse buvo daug pelkių. Kadangi britai iš Kongo negalėjo pereiti per ežerus ir kalnus Tanganikos vakaruose, turėjo judėti pro Ugandą. Ruvumos upė buvo perbrindama tik aukštupyje. Blogiausia padėtis buvo šiaurėje. Ten buvo tik viena 8 km pločio perėja tarp Kilimandžaro ir Pare kalnų, tad čia įsitvirtino vokiečiai.

1917 m. gruodį iš Tanganikos buvo evakuoti 320 baltųjų ir 2500 juodųjų karių. 1618 vokiečių buvo užmušta ar paimta į nelaisvę per paskutinius šešis 1917 metų mėnesius. 155 m. baltieji ir 1168 askariai pasidavė prieš karo pabaigą.

Dėl generolo Paul Emil von Lettow-Vorbeck taktikos kariniai veiksmai Tanganikoje vyko per visą Pirmą pasaulinį karą. Britai atsakė sudegusios žemės taktika, kuri sunaikino Tanganikos švietimo sistema, kuri buvo laikoma geriausia Afrikoje.

Britų Rytų Afrika

Tautų sąjunga suteikė mandatą Didžiajai Britanijai valdyti Tanganiką, o britams priklausę Ruanda-Urundis, kur buvo 3/7 gyventojų ir pusė kolonijos galvijų, atiteko belgams. Kolonijos centru liko Dar-es-Salamas, pirmu jos valdytoju buvo seras Horace Archer Byatt. Jis pagerino Tanganikos gydymą ir žemės ūkį, ekonomiką, panaikino vergovę. Jo name dabar gyvena Tanzanijos prezidentas. Vietiniai ramiai grįžo namo, o vokiečiai pripažino naują administraciją.

1920 m. kolonija buvo pavadinta Tanganikos teritorija, 1921 m. belgai grąžino jai Kigomos rajoną, kurį valdė nuo okupacijos. 1924 m. nustatyta siena tarp Tanganikos ir Ruandos-Urundžio.

Britai norėjo valdyti netiesiogiai, per vietinius lyderius. 1926 m. įkurta Įstatymus leidžianti taryba, turėjusi patarti gubernatoriui. Britai atgaivino vietines istitucijas, suteikė joms ribotą savivaldą. 1922 m. buvo leisti politiniai klubai. 1945 m. pirmi afrikiečiai atsidūrė Įstatymus leidžiančioje taryboje

1928 m. atidarytas geležinkelis Tabora-Mvanga, o 1929 m. Mošis-Aruša.

1919 m. Tanganikoje buvo 3,5 mln. gyventojų. 1931 m. surašime rasta 5 022 640 vietinių, 32 398 azijiečių, 8 228 europiečiai.

Britai kovojo su muse cėcė (Afrikinės miegligės sukėlėjas), maliarija, šistosomoze, pastatė daug ligoninių. 1926 m. kolonijinė administracija subsidijavo misionierių mokyklas bei jas prižiūrėjo.

Po Antrojo pasaulinio karo Tanganika buvo Jungtinių Tautų globojamoji teritorija, valdoma britų. Metams bėgant ji judėjo link savivaldos ir nepriklausomybės. 1954 m. Julius Nyerere, būsimasis Tanzanijos lyderis, o tuo metu mokytojas, vienas iš dviejų tanganiečių, kurie baigė užsienio universitetus, įkūrė partiją - Tanganikos afrikiečių nacionalinę sąjungą (TANU). 1961 m. kovo 29 d. britai sutiko suteikti Tanganikai nepriklausomybę nuo 1961 m. gruodžio 28 d.

Zanzibaras

Zanzibaras dabar yra dvi salos: Ungudža ir Pemba. Zanzibarą valdė portugalai nuo XVI a. iki XVIII a. pradžios, kai juos išvijo Omano arabai. Arabų valdymo viršūnė buvo sultono Seyyid Said valdymas, kai sostinė buvo perkelta iš Maskato į Zanzibarą, įkūrė arabų elitą, skatino gvazdikmedžių plantacijų, kuriose dirbo vergai, kūrimą. Zanzibaras buvo vadinamas Prieskonių salomis, XX a. pradžioje čia buvo išauginama 90% gvazdikmedžių. Zanzibaras taip pat buvo svarbus punktas vergų prekyboje. Į Zanzibarą atvykdavo net amerikiečiai, turėję ten konsulatą nuo 1833 m. Britus domino prekyba ir galimybė užbaigti vergų prekybą. 1822 m. britai su sultonų pasirašė sutartį, apribojančią vergų prekybą, bet tik 1876 m. vergovė uždrausta. Heligolando–Zanzibaro sutartis 1890 m. padarė Zanzibarą britų protektoratu, o Kaprivio ruožas - vokiečių. Britai valdė pro sultoną be permainų nuo XIX a. pabaigos iki 1957 m. rinkimų.

Nepriklausomybė ir Tanganikos-Zanzibaro sąjunga

Tanzanijos prezidentas Julius Nyerere.

1961 m. Nyerere tapo Tanganikos premjeru pagal naują konstituciją. 1962 m. gruodžio 9 d. jis tapo pirmu prezidentu. Zanzibaras gavo nepriklausomybę nuo britų 1963 m. gruodžio 10 d. ir tapo konstitucine monarchija. 1964 m. sausio 12 d. afrikiečių dauguma salose sukilo ir nuvertė sultoną. Abeid Karume tapo Zanzibaro prezidentu. Per kelias dienas buvo nužudyta 5-15 tūkst. arabų ir azijiečių. Daug moterų išprievartauta, namai sudeginti. Penktadalis salų gyventojų pabėgo ar buvo nužudyta.

Po to sukilo Tanganikos kariai ir Julius Nyerere paprašė britų įsikišti. 1964 m. balandžio 26 d. įkurta Jungtinė Tanganikos ir Zanzibaro respublika, pervadinta Jungtine Tanzanijos respublika spalio 29 d. Pagal sąjungos sutartį Zanzibaras išlaikė autonomiją.

Dabartinė istorija

Kad suformuotų vienpartinę sistemą abejose respublikos dalyse Julius Nyerere sujungė TANU su Zanzibarą valdžiusia Afro Širazi partija (ASP) ir sukūrė Revoliucinę partiją (CCM) 1977 m. vasario 5 d. Susijungimą sustiprino 1982 m. sąjungos konstitucija ir 1984 m. konstitucija.

Nyerere manė, kad daugpartinė sistema šalyje, kur daug tautų, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ir todėl įvedė vienpartinę sistemą.[3] Jo nuomone, postkolonistinėje nestabilioje visuomenėje etninis šovinizmas ir tribalizmas yra nepageidaujami politikoje.[4] Tautos vienybei stiprinti suahilių kalba paskelbta nacionaline.[5]

Nyerere naudojo Prevencinio įkalinimo aktą sutramdyti profsąjungas, o vėliau politinius priešus kada norėjo. Žmonės dingdavo, tikslus aukų skaičius nežinomas, bet manoma, kad jų buvo tūkstančiai. Amnesty International ir kitos žmogaus teisių organizacijos kovojo su represijomis Tanzanijoje.[6]

Nyerere įvedė Afrikos socializmą (Ujamaa), kurio filosofija vedė šalį. Valstybė tyčia nekreipė dėmesio į miestus, kad pramonę tolygiai paskirstytų kaimų rajonuose. Nuo tokio elgesio kelis dešimtmečius kentėjo sostinė, nes Nyerere ją laikė kolonizmo palikimu.[7]

Valstybės valdžia greitai įsiplėtė į įvairius sektorius. 1967 m. dėl nacionalizacijos valstybė tapo didžiausiu darbdaviu šalyje. Ji dalyvavo mažmeninėje prekyboje, ekporte-importe, bankininkystėje. Tai sukūrė geras sąlygas korupcijai.[8] Griozdiškos biurokratinės procedūros padidino mokesčius ir dar labiau pakenkė ekonomikai.[8] Daug visuomeninių fondų buvo panaudota netinkamai. Perkamoji galia smuko neįtikėtinu greičiu ir net svarbiausios prekės buvo sunkiai įsigyjamos.[8] Leidimų (vibali) sistema leido pareigūnams susirinkti daug kyšių. Buvo padėti sisteminės korupcijos pagrindai. Pareigūnai pradėti vadinti Wabenzi ("Benz žmonėmis").

Tanzanija palaikė artymus santykius su Kinija. 1979 m. Tanzanija paskelbė karą Ugandai, kai ši remiama sovietų bandė užimti Kageros regioną. Tanzanija išvijo ugandiečius ir remiama Ugandos pabėgelių įsiveržė į šalį. Balandžio 11 d. Idi Amin pabėgo iš sostinės, karas baigėsi.[9] 1979 m. viduryje korupcija pasiekė neregėtą lygį, ekonomika žlugo.[8]

Trečiasis Tanzanijos prezidentas Benjamin William Mkapa.

1985 m. spalį nauju prezidentu tapo Ali Hassan Mwinyi, bet Nyerere liko partijos pirmininku iki 1990 m., kai postą perėmė Mwinyi. 1990 m. kelios Zanzibaro tautos pareikalavo referendumo dėl nepriklausomybės. Jie teigė, kad sąjunga su Tanzanija, paremta žlugusiu socializmu, nuskurdino Zanzibarą.[10] Jų reikalavimai buvo atmesti.

Nepaisant daugelio nesklandumų[10] valdanti partija ir jos kandidatas į prezidentus Benjamin William Mkapa laimėjo pirmus daugpartinius rinkimus 1995 m. lapkričio 23 d.[11][12] Protestai prieš 2000 m. rinkimus Zanzibare sukėlė skerdynes 2001 m. sausį. Šūviai į protestuotojų minias nužudė 35 žmones, 600 sužeidė.[13] 2005 m. gruodį Jakaya Mrisho Kikwete tapo ketvirtuoju Tanzanijos prezidentu.

Vienas iš 1998 m. JAV ambasadų sprogdinimų įvyko Dar Es Salame, kitas Nairobyje. 2004 m. povandeninis žemės drebėjimas sukėlė cunamį, per kurį Tanzanijoje žuvo 11 žmonių. Tanklaivis Dar Es Salame užplaukė ant seklumos, apgadino naftotiekį.

2008 m. Zanzibare mėnesiui dingo elektra.

Išnašos

  1. http://www.ntz.info/gen/n00467.html
  2. Notholt, Stuart (2008). Fields of Fire: An Atlas of Ethnic Conflict. Troubador Publishing. p. 2.52. ISBN 1-906510-47-4.
  3. http://africanhistory.about.com/od/biography/a/bio-Nyerere.htm>
  4. http://booksandjournals.brillonline.com/content/10.1163/ej.9789004162648.i-308.67
  5. http://africanhistory.about.com/od/biography/a/bio-Nyerere.htm
  6. Legum, Colin (1995). Mwalimu: the influence of Nyerere. James Currey Publishers.
  7. http://books.google.co.uk/books?id=3xAWTwEACAAJ&dq=myers+african+cities&hl=en&sa=X&ei=osVkT9uRCsXb0QW84dSJCA&sqi=2&ved=0CDEQ6AEwAA
  8. 8,0 8,1 8,2 8,3 Stapenhurst, Rick (1999). Curbing corruption: toward a model for building national integrity. World Bank Publications, 153–156.
  9. BBC world Africa
  10. 10,0 10,1 Encyclopedia of the Stateless Nations: S-Z, James Minahan, pages 2088-2089
  11. "Polling Problems Mar Election in Tanzania", The New York Times (The New York Times Company): A4, 30 October 1995, <http://www.nytimes.com/1995/10/30/world/world-news-briefs-polling-problems-mar-election-in-tanzania.html?pagewanted=1>. Retrieved on 2010 m. kovo 11 d. 
  12. "Tanzania swears in Mkapa as president", The Blade (Block Communications): 2, 24 November 1995, <http://news.google.co.uk/newspapers?id=ZeE0AAAAIBAJ&sjid=bgMEAAAAIBAJ&pg=4324,7043753&dq=mkapa&hl=en>. Retrieved on 2010 m. kovo 11 d. 
  13. "Tanzania: Zanzibar Election Massacres Documented", 'Human Rights Watch', 9 April 2002, <http://hrw.org/english/docs/2002/04/10/tanzan3838.htm>. Retrieved on 2010 m. kovo 22 d. 

Šablonas:Afrikos šalių istorijos


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+21037-0=21037 wiki spaudos ženklai).