Didysis tautų kraustymasis

II-V a. supaprastintos migracijos. Taip patžiūrėkite pasaulio 820 m. žemėlapis.

Didysis tautų kraustymasis IV-VII amžiais vykęs barbarų genčių veržimasis į Romos imperiją bei su tuo susiję socialiniai, politiniai ir etniniai pokyčiai Europoje.

Priežastys

Barbarai keitė gyvenamasias vietas ne dėl klajoklinio pobūdžio, bet dėl klimato pokyčių, populiacijos pertekliaus gyventose teritorijose.

Raida

Kartais skirstoma į du etapus – pirmajame (300-500) daugiausiai germanai užėmė beveik visą Vakarų Romos imperijos teritoriją, antrajame etape (500-900) slavai, turkai ir kitos gentys judėjo Rytų Europoje, Kaukaze, Anatolijoje.

Pirmasis etapas

Tautų kraustymosi pradžia laikoma germanų genčių (alemanų, frankų, gotų, burgundų, vandalų) migracija.

Gotai iš Skandinavijos pietų kraustėsi prie Juodosios jūros ir iš Dakijos išstūmė romėnus, alemanai judėjo nuo Reino aukštupio į Reino ir Dunojaus tarpupį, kur pradėjo kelti grėsmę Galijai.

IV amžiaus pabaigoje hunai iš Amūro upės baseino kėlėsi prie Juodosios jūros pakrantės, kur užkariavo ostgotų teritorijas. Vestgotai persikėlė į Balkanus, prisiglaudė Romos imperijoje, bet greitai sukilo ir gavo Mezijos provinciją, kuriai suteiktas imperijos sąjungininkės statusas. 410 metais vestgotai nusiaubė Romą, judėdami link Galijos, 415 metais pasuko link Ispanijos ir 418 metais įkūrė pirmąją barbarų valstybę – Tulūzos karalystę.

V amžiuje kūrėsi ir kitos barbarų valstybės – Vandalų, Burgundų-Galijos, Frankų-Galijos karalystės. Tuo pat metu anglai, saksai ir jutai kraustėsi į Britaniją, kur įkūrė 7 karalystes.

V amžiaus pradžioje susivieniję hunai amžiaus viduryje nusiaubė Balkanus, Atilos vedami mėgino veržtis į Galiją, kur 451 metais juos sustabdė Romos imperijos ir sąjungininkų kariuomenė. 452 metais hunai nusiaubė Šiaurės Italiją, 455 metais vandalai įsiveržė ir nuniokojo Romą, prisidėdami prie Vakarų Romos imperijos žlugimo.