Teodora Šomkaitė - Katilienė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search
Teodora Katilienė

(Šomkaitė)

Teodora Šomkaitė Katilienė.png

Gimė 1920 m. kovo 20 d.
Gataučių k. Linkuvos v. Šiaulių aps.
Mirė 2004 m. spalio 6 d. (84 m.)
Vilniuje

Tėvas Adolfas Šomka-Sinkevičius
Motina Felicija Kiršanskaitė-Poželienė-Šomkienė
Sutuoktinis(-ė) Petras Katilius

Veikla
pedagogė, visuomenės veikėja

Išsilavinimas 1938 m. Linkuvos gimnazijos XIV laida
Alma mater 1943 m. Vytauto Didžiojo ir
Vilniaus universitete studijavo filosofiją.

Teodora Šomkaitė-Katilienė (g. 1920 m. kovo 20 d. Gataučių k. Linkuvos v. Šiaulių aps. - 2004 m. spalio 6 d. Vilniuje) – pedagogė, visuomenės veikėja.

Biografija[taisyti]

Teodora Šomkaitė 1920 m. kovo 20 d. Gataučių kaime Linkuvos valsčiuje Šiaulių apskrityje. Tėvas iš Laiškonių kaimo Adolfas Šomka-Sinkevičius, Juozo (1894-1971). Motina iš Bardiškių kaimo Felicija Kiršanskaitė-Poželienė-Šomkienė, Karolio (1890-1960).

Ignotas Požela ir Felicija Kiršanskaitė (1890-1960, kilusi iš Bardiškių k.) vestuvių dieną. 1911 metų birželio 15 d. Lauksodžio bažnyčioje. (Igno Poželos seneliai Ignacas, Felicija Poželos)
Igno Poželos tėvo motina Felicija Kiršanskaitė-Poželienė-Šomkienė (1890-1960)
VU ateitininkų grupė ir centre stovi Teodora Šomkaitė 1943 m.
Iš kairės A.Misevičius, B.Vaitiekūnas, E.Dzerkelytė, A.Vyskupaitis, T.Šomkaitė, V.Vaitiekūnas ir E.Pašakinskas. 1939 m.
Sėdi E.Pašakinskas, A.Žilgužytė, E.Dzerkelytė, L.Barauskas, už jo A.Misevičius ir Rumbauskas, Markevičius, A.Šidlauskas, stovi T.Šomkaitė. 1939 m.


Mokėsi ir 1938 m. baigė Linkuvos gimnazijos XIV laidą. 1938-1943 m. Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitete studijavo filosofiją. 1952 m. baigė Vilniaus universitetą. 1941-1949 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus suaugusiųjų institute, Vilniaus pedagoginiame institute, dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje. 1965-1984 m. Vilniaus universiteto, Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros vyr. dėstytoja. Aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Viena iš kultūros klubo „Linkava“ įkūrėjų ir vadovų, „Žiemgalos“ draugijos narė. Paskelbė per 30 straipsnių Šiaurės Lietuvos kultūros istorijos tema, publikacijų apie žydus Lietuvos ir Izraelio spaudoje. Parengė leidinius „Motiejus Čepas. Apie žymųjį kalbininką Joną Jablonskį ir jo artimuosius bei gimines“ (1992), „Petras Katilius“ (2002).

Prisiminimai[taisyti]

PAS POŽELAS[taisyti]

Teodora Šomkaitė – Katilienė

Motiejaus Poželos ir Elenos Pašakinskaitės-Poželienės šeima.


Tėvai apgyvendino mane pas Poželas. Pirma, ten buvo patogu, nes namas buvo šalia gimnazijos. Antra, tai buvo gera šeima ir priimdavo vaikus tik iš gerų, pasiturinčių namų. Čia ir susidraugavau su šeimininkų dukrele Razyte. Ji buvo vieneriais metais už mane vyresnė. Šeimininkams patikau dėl noro būti paklusniausia ir stropiausia moksluose, ir norėjo, kad ją užkrėsčiau tuo noru. Pamokas ruošdavome iš vakaro, o aš dar mėgau rytais pakartoti, ką išmokusi. Stengiausi gauti kuo daugiau penketų, o Razytė tuo nesirūpino. Jeigu mokytojai ją pagirdavo, tai grįžusi ji užmiršdavo tėveliams pasakyti, o aš priešingai – ne tik apie save, bet ir apie ją papasakodavau. Razytė buvo labai judri, smalsi, viską pastebėdavo, daug žinojo, bet ne viską plepėdavo. Tam jai užteko santūrumo. Ji buvo veiksmo vaikas. Mėgo būti kieme, kur prasimanydavo visokių žaidimų: klases, šokinėti per virvutę, slėpynes, gaudynes, lenktynes. Žaisdavom „palenkom“ didesniu pagaliuku kirsti mažesnį, kad tas nuskristų į kvadratą. Namuose žaisdavo su lėlėmis, piešdavo, lipdydavo iš gipso paveiksliukus, darydavo rankdarbius – siuvinėjo ir nėrė vąšeliu, net išgalvodavo naujų skanėstų receptų iš pieno, cukraus ir uogienės. Mieliau skaitė pasakas nei vadovėlius, o mane vadino „zubrilka“. Miestelyje gimusi ir užaugusi, ji viską čia žinojo, pažinojo daug žmonių. Razytė ypač gerai jausdavosi bažnyčioje. O aš net melstis nemokėjau, nebuvau privesta prie pirmosios Šv. Komunijos. Taigi Razytė pradėjo mane mokyti, daug pasakodavo. Jeigu aš iš karto neatsimindavau, ji man kelis kartus pakartodavo. Kitą dieną paklausinėdavo, ar aš neužmiršau. Išmokė mane kalbėti poterius, įvairių maldelių, net Kryžiaus kelius eiti. Po pusmečio aš buvau jau daug katekizmo išmokusi. Gimnazijoje tikybą dėstė visų mylimas, mokinius mylintis ir suprantantis kapelionas kunigas Antanas Grigaliūnas. Eidamas iš gimnazijos, kartais užeidavo pas šeimininkus pasiteirauti, kaip mokiniai namie elgiasi. Pagirdavo mus, kad gerai religijų tiesų mokomės. Taip Razytė mane parengė prieiti prie pirmosios Šv. Komunijos. Jai tai buvo malonus užsiėmimas.

Razytės mama, Elena Pašakinskaitė – Poželienė, buvo tauri moteris, tikra namų dvasia, be galo kantri ir santūri. Mes, mergaitės, šeimininkę dažnai apkabinusios pamyluodavome, nes visos buvom toli nuo savo namų, o ji buvo labai motiniška, rūpestinga. Nepamenu jos be darbo: apsiruošusi sėsdavosi megzti, adyti ar lopyti. Visa šeima dėvėjo kuklius drabužius, bet neteko matyti, kad jie būtų skylėti ar purvini. Namai buvo švarūs, tvarkingi, ir ji mus taktiškai mokė: niekad nedavė pastabos, jei kas kitas girdėjo. Dirbo visus ūkio darbus, ką reikėjo, ką galėjo. Pavargusi atsisėsdavo su maldaknyge. Visur ir visada buvo juntama didelė tolerancija, namuose palaikoma tyla ir ramybė. Jei iš mokinių kas buvo įpratęs rėkti, tai čia, kiek pagyvenęs, nusiramindavo. Niekada jokio pykčio nei ant savų, nei ant svetimų. Net atsitikus taip, kad koks nors žmogus už javų arpavimą išvažiuodavo nesumokėjęs, šeimininkai nepyko – daugiau stebėjosi, kad yra nesąžiningų žmonių, nors patys gyveno kukliai ir kiekvienas centas buvo brangus. Santaupos buvo skiriamos vaikų mokslams. Šeimininko prisibijodavom, bet ne dėl pabarimo, o dėl visada rimto veido ir lėtos eisenos. Jis mėgo vakare pusbalsiu skaityti mezgančiai šeimininkei laikraščius. Abu labai sutardavo. Buvo gana uždari žmonės. Šeimininkė nesusidėdavo su miestelio moterimis, nes nemėgo paskalų ir negaišdavo laiko tuščioms kalboms. Išeidavo tik į bažnyčią ir pas dėdes Brazdžiūnus. Su seseria Kazyte buvo ypač artimos. Abi lankydavo Tretininkų brolijos ir Linkuvos moterų katalikių draugijos susirinkimus ir eidavo į bažnyčią.

Poželos buvo labdaringi žmonės ir mums tai skiepijo. Visada pasidalydavo su vargingais kaimynais ir miestelio elgetomis. Ir mes su Razyte stengėmės daryti gerus darbus. Tapusios ateitininkėmis, lankydavom senelių prieglaudą. Visada seneliams skaitydavome pasakas, kitų pasakojimus išklausydavome.

Prabėgo nuostabi jaunystė. Toliau studijos, karas. 1949 metų kovo 25 dieną dramatiški įvykiai vėl mus suvedė ir parodė, kas yra tikri draugai. Tuomet Razytė, rizikuodama savo ir šeimos likimu, galima sakyti, išgelbėjo man gyvybę. Tačiau apie tai – rašinyje „Aštuoni mėnesiai baimės“.

Ir toliau mes artimai bendravom, o dabar mano pirmoji pagalbininkė – jos dukra, o mano krikštaduktė, Živilė Ramelienė.


Cquote2.png

Ryžtas

Džiugu per jūsų laikraštį nuoširdžiai padėkoti visiems, padėjusiems man nuo 1947 m. kovo 25 d. iki gruodžio 8 d. atsikovoti teisę gyventi gimtojoje Lietuvoje. Taip pat dėkoju po 43 metų šįmet paneigusiems VPI 1949.04.04 Rektoriaus neteisingą įsakymą, kuriuo aš buvau pašalinta iš užimamų pareigų „kaip neatvykusi į darbą“, kai iš tikrųjų tuo metu aš buvau tremiama Sibiran. Ypatingai dėkoju VPI 1949 m. lituanistams absolventams už domėjimąsi mano paskaitomis (lietuvių k. istorija, speckursu apie J. Jablonskį bei K. Būgą ir lietuvių senųjų raštų skaitymu), kas daugiausia prisidėjo prie mano grąžinimo Tėvynėn. Norėčiau paminėti garbingus žmones, tuomet išdrįsusius savo laisve dalintis su manim, nes už kontaktus juos galėjo ištikti ta pati lemtis: Genovaitė Peleckienė, LMA prezidentas J. Matulis, mano būsimasis – vyras matematikas P. Katilius Jurevičių šeima, Emilija Keliuotytė, Aliodija Ruzgaitė, Vyt. Maknys ir kt.

Nuo 1949 m. sausio pradžios iki kovo vidurio verbuojama dirbti KGB agente, griežčiausiai atsisakiau, nors ir žinodama, kad savo galvą kišu rykliui tiesiog į nasrus. Mano ryžtas nebendradarbiauti su KGB – neišdavinėti žmonių, yra pradėjęs bręsti dar vaikystėje, kada augdama kaime, nuolatos girdėdavau bjauriausius pasakojimus apie neigiamiausią personažą Judą, pardavusį už grašius artimą – viską, kas yra kilniausia žmoguje. Auklėjama griežtos krikščioniškos moralės dogmomis, subrendau nedaryti blogo kitam ir žmogui ir dirbti, kiek jėgos leidžia. Man ir dabar atrodo, kad per savo gyvenimo 72 metus didvyriškesnio ryžto už atsisakymą talkininkauti KGB neįvykdžiau. 1949.03.25 mano pabėgimas iš 8 ginkluotų sovietinių karių, bandžiusių mane ištremti Sibiran, yra labai panašus į išgąsdinto paukščiuko skrydį iš lizdo ar įmigusio zuikelio bėgimą iš guolio po medžiotojo šūvio. Kas buvo verbuojamas (Lietuvoje tokių masė! Retai pasitaiko žmogus KGB), gerai žino tuos „pokalbius“, dažnai ir smūgiais palydėtus.

Dabar po 43 metų džiaugiuos savo anuometiniu ryžtu atsisakyti bendradarbiavimo su KGB, nes stiprios moralės žmogui ne vienam dėl to labai daug kentėti. Tiesa, tuo laikotarpiu kančių užteko per akis ne tik man, bet ir mano artimiesiems. Pirmiausia 1949. 03.25 man pabėgti pavyko, o mano sena motina (daugiavaikė, priklausiusi nevežamųjų kategorijai) buvo išvežta su mano jaunaisiais seseria ir broliu, kuris iš Sibiro tuoj parašė, kad jie tremtį kenčia per mane ir kad iš jų reikalauja pasakyti, kur aš slepiuos. 1950 m. suimtas mano tėvas iš kalėjimo parašė savo artimajai, kad ir jis kalinamas dėl manęs. Abu tuos laiškus aš pati skaičiau, gerai žinodama, kad to nepadariau. O ką iškentėjo tėvai? Juk jie manimi tikėjo, o buvo verčiami abejoti. Dar iki šių dienų bandoma man priklijuoti išdavikės etiketę, kas aiškiai matyti iš giminių ir draugų, gyvenančių užsieny ir atvažiuojančių čia svečiuotis. Manęs neišleido jų aplankyti. Tik po 14 metų pradėjus dėstyti VISI (1964.09.01) lietuvių k. valandininke svetimkalbiams, bet po metų turėjau išeiti. Nuo 1965.09.01 mokiau svetimkalbius lietuvių kalbos, dirbdama VU lietuvių kalbos katedroje iš pradžių kelerius metus valandininke, vėliau pusetatinike ir tik paskutiniuosius trejus metus didesnei pensijai užsidirbti gavau pilną vyr dėstytojos etatą, nors kasmet mano prašymu buvau vis iš naujo skiriama, kaol 1984.07.01 išėjau į pensiją. Nuo 1989.01.21 įsteigus kraštiečių linkuvių klubą „Linkava“, labai aktyviai įsijungiau į jo veiklą, tačiau visur jausdama trukdymą, nieko nepadarius, prieš metus pasitraukiau, likdama eiline nare.

Po 43 metų jaučiuos labai laiminga, kad visą tą laiką nereikėjo konfliktuoti su KGB, nors 1949.03.25 užsimoję mane ištremti Sibiran, sugriovė mano planus ir užmojus, labai pakenkė sveikatai ir toliau kaip povandeninės uolos trukdė man gyventi ir dirbti, vis iš naujo palaistydami šmeižtų banguojančiu srautu mano ir taip sunkią podukros dalią gimtojoje žemėje.


Teodora Katilienė, Vilniaus pedagoginio universiteto laikraštis „Šviesa“, 1992 06 12, Nr.9 (2071)

Cquote1.png
Cquote2.png

Esu darbo veteranė, apdovanota VU garbės raštu. Buvo nuoskaudų ir asmeniniame gyvenime. 1943-1948 m. gyvenau santuokoje su chemijos m. kandidatu doc. Anicetu Kaušpėda, kuris mirė 1978 m.

Esu labai dėkinga tėvams, mokytojams ir visiems, mokiusiems mane pasitikėti savimi ir tuo, kas amžina, dėl to atsimušė į mane nesunaikinusios pačios grėsmingiausios XX a. bangos.

Labai dėkinga savo vyrui matematikos profesoriui Petrui Katiliui, kuris ištraukė mane iš baisiausių bėdų ir sunkiausių ligų, bet ir per bendro gyvenimo 45 metus padėjo tobulėti.

Teodoros Šomkaitės - Katilienės bute bendrakalasis A. Baltrukėnas varto jos sudarytą XIV laidos albumą, kuris davė mintį rengti knygą „LINKUVA ir LINKUVIAI: XX amžiaus pirmoji pusė“

Nuoširdžiai dėkoju draugėms Rozalijai Poželaitei-Jurevičienei ir Adelei Žilgužytei-Mačkuvienei už apsaugojimą nuo pražūties. Laimingiausia, kada padedu žmogui.


Teodora Vilnius, 1988 06 15

Cquote1.png


Cquote2.png

Mokėsi Linkuvos g-joje. 19381943 m. VDU ir VU studijavo lituanistiką. Nepripažinus vokiečių okupacijos metu gauto diplomo, 1952 m. neakivaizdiniu būdu antrą kartą baigė VU. 19411949 m. dėstė lietuvių k. ir literatūrą Vilniaus suaugusiųjų institute, VPI, dirbo VU bibliotekoje. 19651984 m. VU Filologijos fakulteto Lietuvių k. katedros vyresn. dėstytoja. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Buvo viena iš Vilniaus linkuvių kultūros klubo Linkava įkūrėjų ir vadovų, aktyviai dalyvavo Žiemgalos draugijos veikloje. Paskelbė per 30 straipsnių Šiaurės Lietuvos kultūros istorijos tema, publikacijų apie žydus Lietuvos ir Izraelio spaudoje. Parengė spaudai varpininko ir įžymaus teisininko Motiejaus Čepo (1866–1962) prisiminimus apie kalbininką Joną Jablonskį, jo artimuosius ir gimines (1992), knygą apie VU matematikos profesorių Petrą Katilių (2002). 2012 m. profesoriaus Arnoldo Piročkino iniciatyva išleista T. Katilienės knyga Linkuva ir linkuviai: XX amžiaus pirmoji pusė.


  • Juodytė G. Pakruojo krašto žmonės, Kaunas, 2005, p. 153.
  • Šomkaitės-Katilienės T. asmeninis archyvas, Vilnius, 2002. Vaidutis Riškus

Cquote1.png


Šaltiniai[taisyti]

  • Teodoros Šomkaites-Katilienes atsiminimai
  • Teodora Katilienė. Petras Katilius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, 571 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
  • G. Juodytė. Pakruojo krašto žmonės. Biografinis žodynas. Žiemgalos leidykla, Kaunas, 2005.

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius (+16207-19=16188 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius (+269-107=162 wiki spaudos ženklai).