Teodoras Bitinas (1917)

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Teodoras Bitinas

    Gimė 1917 m. rugsėjo 23 d.
    Joniškėlis (Pasvalio raj.)
    Mirė 1977 m. liepos 6 d. (59 m.)
    Anykščiuose

    Veikla
    Inžinierius energetikas statybininkas, vadovas

    Teodoras Bitinas ( 1917 m. rugsėjo 23 d., Joniškėlis, Pasvalio raj. – 1977 m. liepos 6 d. Anykščiuose. Palaidotas Anykščių senosiose kapinėse) – Inžinierius energetikas statybininkas, vadovas.

    Biografija

    Tėvai: Petras Bitinas ir Ona Brazauskaitė-Bitinienė (?–1921) – darbininkai. Brolis Felicijonas Bitinas (1918–?). Motinai anksti mirus, o tėvui 1922 m. vėl vedus, augo su pamote Konstancija Matusevičiūte-Bitiniene ir jos vaikais. Broliai: Vytautas Bitinas ir Henrikas Bitinas (1926–?) – 1945 m. mobilizuotas į sovietinę kariuomenę ir dingęs be žinios.

    19251929 m. baigė Joniškėlio V. Kudirkos pradžios mokyklą, 19291930 m. mokėsi Panevėžio gimnazijoje. 1930 m. tėvams persikėlus į Kauną, 19301934 m. tęsė mokslą Kauno 3-ojoje progimnazijoje Šančiuose. 19341939 m. toliau mokėsi Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Elektrotechnikos skyriuje, įgijo inžinieriaus elektrotechniko išsilavinimą.

    19391940 m. T. Bitinas dirbo Kauno telefono-telegrafo dirbtuvėse techniku.

    1940 m. vasarą jis buvo mobilizuotas į tarnybą sovietinėje kariuomenėje, kelis mėnesius tarnavo priešlėktuvinės gynybos rinktinėje, bet 1940 m. kaip ne rikiuotės karys buvo demobilizuotas.

    19401945 m. T. Bitinas gyveno Ukmergėje. 19401941 m. jis dirbo Ukmergės elektrinės techniniu vedėju, 19411944 m. buvo Ukmergės elektrinių rajono vyriausiasis inžinierius, rūpinosi keturių elektrinių Ukmergėje, Anykščiuose, Utenoje ir Zarasuose veikla. 19441945 m. jis buvo Ukmergės energetikos rajono elektrinių valdytojas, organizavo pokarinį Ukmergės, Zarasų, Anykščių, Utenos ir Dusetų rajonų elektros ūkio atstatymą.

    1945 m. balandžio 15 d. T. Bitinas per klaidą, supainiojus pavardes, buvo suimtas ir 19451947 m. kalintas Vorkutos (Rusija) lageryje, kur dirbo normuotoju. 1946 m. gruodžio 31 d. baudžiamoji byla buvo nutraukta ir 1947 m. kovo 22 d. jis grįžo į Lietuvą.

    Nuo 1947 m. iki gyvenimo pabaigos T. Bitinas gyveno ir dirbo Anykščiuose.

    19471956 m. jis dirbo Utenos tarprajoninių elektromechaninių dirbtuvių (nuo 1950 m. – Anykščių elektromechaninių dirbtuvių, nuo 1951 m. – Vilniaus srities statybos-elektromontažo kontoros, nuo 1953 m. – Anykščių tarprajoninės statybos-elektromontažo kontoros) vyriausiuoju inžinieriumi.

    19561977 m. T. Bitinas buvo Anykščių tarprajoninės statybos-elektromontažo kontoros (nuo 1958 m. – Anykščių statybos-montavimo aikštelės, nuo 1959 m. – Anykščių statybos-montavimo valdybos, nuo 1968 m. – Anykščių specializuotos kilnojamos mechanizuotos kolonos, nuo 1976 m. – Anykščių mechanizuotos kolonos) viršininkas.

    Jam vadovaujant Aukštaitijoje buvo sukurta stipriausia ir ilgiausiai veikianti energetikos objektų statybos įmonė, elektrifikavusi keliolikos rajonų teritoriją. 19481964 m. jis organizavo 50 elektrinių, tarp jų 19 hidroelektrinių, statybą ar rekonstrukciją 24 Lietuvos rajonuose, tarp jų ir Antalieptės HE statybą (19571959 m.), 4 galingų vandens siurblinių, tarp jų ir Kavarsko vandens kėlimo stoties, statybą. Jo vadovaujama įmonė 19561965 m. nutiesė beveik 9 tūkst. km elektros tiekimo linijų, 19651967 m. talkino elektrifikuojant kaimus Vitebsko srityje (Baltarusija).

    Sovietiniais metais T. Bitino vadovaujamoje įmonėje gaudavo darbo ir buvę tremtiniai bei politiniai kaliniai, sovietinio saugumo stebimi ar persekiojami žmonės. Statydamas Kavarsko vandens kėlimo stotį, jis nepaisė sovietinės valdžios reikalavimo nugriauti Trijų kryžių paminklą ir jį statybvietės teritorijoje išsaugojo.

    Nuo 1967 m. T. Bitinas tris kartus buvo renkamas Anykščių rajono Darbo žmonių deputatų tarybos deputatu.

    T. Bitinui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio statybininko garbės vardas (1963 m.). Jis buvo apdovanotas Garbės ženklo ordinu, medaliu "Už šaunų darbą", V. Lenino 100-ųjų gimimo metinių jubiliejiniu medaliu (1970 m.), jam buvo suteikti Energetikos ir elektrifikacijos žymūno, Civilinės gynybos žymūno ir Lietuvos meno saviveiklos žymūno vardai, jis apdovanotas Lietuvos SSR 25-mečio jubiliejiniu ženklu "Už gerą darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą (1965 m.).

    Buvo vedęs, žmona Julija Pečiukaitytė-Bitinienė (19211997) – pedagogė. Sūnus Alvydas Bitinas (g. 1944 m.) – inžinierius mechanikas, vadovas, dukterys Vita Julija Bitinaitė-? (g. 1948 m.) – pedagogė filologė ir Violeta Bitinaitė-? – inžinierė ekonomistė.

    Mirė 1977 m. liepos 6 d. Anykščiuose. Palaidotas Anykščių senosiose kapinėse. Kapą ženklina raudono akmens paminklas-stela su ornamentiniais simboliais, portretiniu bareljefu ir įrašu "Nusipelnęs statybininkas Teodoras Bitinas 19171977".

    Lietuvos energetikos ir technikos muziejuje Vilniuje atidengta T. Bitino atminimo lenta (2007 m.). Jam skirta memorialinė ekspozicija bendrovės "Anykščių energetinė statyba" muziejuje Anykščiuose.

    T. Bitino gyvenimas ir veikla pristatoma tęstinio leidinio "Lietuvos energetika" 6-ajame tome "Lietuvos energetika iki 1944 metų" (2017 m.).

    Šaltiniai


    Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+6171-0=6171 wiki spaudos ženklai).