Tepui

Tepui – unikalūs stalakalniai, aptinkami Gvianos plokščiakalnyje, Brazilijos, Venesuelos ir Gajanos teritorijoje. Žinomiausieji iš jų – Autana, Aujantepui ir Roraima. Sudaryti iš prekambro smiltainio uolienų. Nuo Auyantepui krinta aukščiausias pasaulyje Anchelio krioklys. Vietinių indėnų kalba „tepui“ reiškia „Dievo namai“.

Kukenantepui

Stalakalniai yra didelio kvarcinio smiltainio plokščiakalnio likučiai tarp Amazonės baseino šiaurinio pakraščio ir Orinoko baseino. Ilgainiui erozija suardė senąjį plokščiakalnį, ir liko pavieniai jo elementai – tepui.

Iš viso aptikta 115 tepui, iškylančių virš džiunglių 1000 ir daugiau metrų. Jų labai raižytą ir sunkiai praeinamą paviršių dengia džiunglės, pelkės, esama didelių, iki 300 m gylio, bedugnių. Ilgalaikė izoliacija – gyvūnams beveik neįveikiamos stačios sienos ir aukščio skirtumas – sudarė ypatingas sąlygas endeminėms gyvūnų ir augalų rūšims, kurios turėjo prisitaikyti prie skurdesnių mitybinių sąlygų ir gerokai žemesnės temperatūros, negu stalakalnių apačioje augančiose džiunglėse. Šiuo požiūriu tepui dažnai lyginami su Galapagų salomis.

Žinomiausieji tepui

• Aujantepui. Paviršiaus plotas 700 km². Nuo jo krenta Anchelio krioklys.
• Roraimatepui. Susidomėjęs Pietų Amerikos tyrinėtojo Robert Schomburgk kelionių ataskaitomis apie šį ir kitus tepuji, Artūras Konan Doilis 1912 m. parašė fantastinį kelionių romaną „Dingęs pasaulis“ (angl. The Lost World, lietuviškai išleista pavadinimu „Paslaptingoji šalis“).
• Kukenamtepui. Vietinių gyventojų laikytas šventuoju kalnu. Labai sunkiai prieinamas, pirmą kartą į jį įkopta tik 1997 m.
• Autanatepui („gyvybės medis“). Apie 1300 m. aukščio. Jo paviršiuje tvyro iki 400 m. gylio kiaurymės. Manoma, kad jos susidarė įgriuvus milžiniškiems urvams.

Vikiteka