Turkija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Türkiye Cumhuriyeti
Turkijos vėliava Turkijos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Turkija žemėlapyje
Valstybinė kalba turkų
Sostinė Ankara
Didžiausias miestas Stambulas
Valstybės vadovai Abdullah Gül Recep Tayyip Erdogan
Plotas
 - Iš viso
 - % vandens
 
780 580 km² (36)
1,3 %
Gyventojų
 - 2012 m. [1]
 - Tankis
 
73 197 419 (17)
93.77 žm./km² (80)
BVP
 - Iš viso
 - BVP gyventojui
2006 (progn.)
732,00 mlrd. $ (17)
13900 $ (68)
Valiuta naujoji Turkijos lira
Laiko juosta UTC+2
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta

1281 m.
Valstybinis himnas Turkijos himnas
ISO kodas TR
ISO3 kodas TUR
ISO skaitmeninis kodas 792
FIPS kodas TU
GeoName kodas 298795
Interneto kodas .tr
Šalies tel. kodas 90
Vaizdas:Commons-logo.svg Vikiteka: TurkijaVikiteka

Turkija – valstybė pietvakarių Azijoje, kurios nedidelė dalis teritorijos (Trakija) yra Europoje, o likusi dalis (Anatolija) Azijoje. Ribojasi su Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanu ir Iranu rytuose, Iraku ir Sirija pietuose, Graikija ir Bulgarija vakaruose. Iki 1922 m. Turkija buvo vadinama Osmanų imperija. Nuo Europos ją skiria du siauri sąsiauriai. Šiandien ji yra respublika, kurioje susipynusios islamo ir Vakarų tradicijos. Gyventojų daugumą sudaro turkai musulmonai, nors šalyje nėra patvirtinta oficialios religijos. Klimato ir gamtovaizdžio įvairovė patraukli turistams. Auginama įvairios žemės ūkio kultūros, šalis visiškai apsirūpina maisto produktais.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Turkijos istorija.

Istorija iki XI a.: Mažosios Azijos istorija, Senovės Armėnija

Senovės istorija

Mažoji Azija arba Anatolija, yra laikoma viena seniausių apgyvendintų regionų Žemėje. Žmonės iš Naujojo Akmens Amžiaus buvo įsikūrę dabartinėse Čatal Hiujuko, Hacilaro, Mersino ir kitose teritorijose. Maždaug 2000 m. pr. m. e. Mažąją Aziją valdė hetitai, kurie atkeliavo čia nuo Juodosios jūros rytų. Per savo viešpatavimo laiką, jų civilizacija nukariavo Egiptą ir Babiloną. XII a. pr. m. e. hetitų imperija krito prieš asirus. Tai sudarė sąlygas iškilti smulkioms indoeuropietiškoms valstybėms, tokioms, kaip Frygija, kuri laikinai buvo užvaldžiusi didelę dalį Anatolijos. 560 m. pr. m. e. Krezas užėmė Lydijos sostą Mažojoje Azijoje ir greitai privertė visas graikų kolonijas (Joniją) paklusti jo įsakymams.

Rytinė Turkijos dalis, Armėnijos kalnynas, nuo II tūkst. pr. m. e. priklausė Senovės Armėnijai. Pirmiausia regionas buvo žinomas kaip Nairi, čia viešpatavo Urartai, vėliau, nuo VII a. pr. m. e. jame įsigalėjo armėnai, kuriuos valdė Orontidų dinastija.

Nuo VI a. pr. m. e. tiek Mažoji Azija, tiek Armėnija, buvo užkariautos Achemenidų imperijos, o IV a. pr. m. e. Aleksandras Didysis regionus prijungė prie Makedonijos. Po jo mirties imperijai suirus, Mažąją Aziją pasidalino atskiros karvedžių dinastijos, kurių stipriausios buvo Seleukidai, Pergamo karalystės Atalidai bei Ponto karalystė. Šiose karalystėse klestėjo helenistinė kultūra. Rytinėje dab. Turkijos dalyje tuo metu įsigalėjo Armėnijos karalystė, kuri I a. pr. m. e. valdė taip pat Siriją ir šiaurės Mesopotamiją.

Po trumpo Armėnijos viešpatavimo teritorijoje įsigalėjo Romos imperija, kuri čia įsteigė daug naujų provincijų. 324 m. Romos imperatorius Konstantinas I pasirinko tuometinę Bizantiją (dabartinį Stambulą) savo sostine, pervadinęs ją Naująja Roma. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo, Bizantijos miestas tapo Bizantijos (Rytų Romos imperijos) imperijos sostine.

Bizantija ir seldžiukai

Pagrindiniai straipsniai: Bizantijos imperija, Seldžiukai

Turkija-orn.png
Turkijos istorija
Mažosios Azijos istorija
Seldžiukų imperija
Kilikijos Armėnija, Nikėjos imperija, Trapezunto imperija, Rumo sultonatas
Osmanų imperija
Turkijos Respublika

Bizantijos imperija yra viena iš ilgiausiai išsilaikiusių imperijų pasaulio istorijoje. Jos pavadinimas kilo nuo Bizantijaus miesto. Imperiją taip pavadino XIX a. istorikai. Bizantiečiai visą laiką save vadino ir laikė romėnais. 330 m. imperatorius Konstantinas įkūrė antrąją – Bizantijos Romą, pavadindamas ją Konstantinopoliu, kas reiškė ”Konstantino miestas”.

Viduriniajame Bizantijos periode (610–1081 m.) prasideda su Heraklijaus triumfu kare su persais ir jo tolesniu pralaimėjimu arabams. Po 634 m. arabai užgrobė Palestiną, Siriją ir Egiptą, o taip pat prasiskverbė gilyn į Anatoliją.

11 a. Bizantijos imperijoje prasidėjo dideli nesutarimai tarp generolų, kurie buvo stambūs žemvaldžiai ir biurokratai. Išvarginti nesutarimų imperatoriai nesugebėjo atsilaikyti sedžiukams, pradėjusiems Anatolijos užkariavimą iš rytų. Seldžiukai, priklausantys tiurkų tautoms, buvo dabartinių turkų protėviai, pamažėle apgyvendinę visą Mažają Aziją.

1204 m. ketvirtajame kryžiaus žygyje grubiai užimamas Konstantinopolis ir čia įsikuria Romos katalikai, įkūrę Lotynų imperiją. 1261 m. Nikėjos valdytojas atsikovojo Konstantinopolį ir atkūrė Bizantijos Imperiją, kuri dabar papuolė į vidurį tarp vakariečių krikščionių ir rytiečių turkų.

Galiausiai žemvaldžiai aristokratai pradeda dominuoti visuose administraciniuose Bizantijos Imperijos reikalauose. Armiją sudarė kareiviai samdiniai ir feodalai priklausę valstybei, kurie už dalyvavimą kariniuose veiksmuose gaudavo didelius apdovanojimus. Bizantijos imperatoriai vis pakartotinai bandė sujungti ortodoksų ir katalikų bažnyčias, kad bendromis pajėgomis galima būtų kovoti prieš turkus, tačiau beviltiškai.

Osmanų imperija

Pagrindiniai straipsniai: Osmanų imperija

Neramumų laikais turkai pradėjo konsolidaciją aplink Bursos miestą, sukūrę savo dinastiją. Iš pradžių turėjusi labai nedideles teritorijas, Osmanų dinastija jas plėtė Bizantijos sąskaita. Plėtra vyko iki pat 1453 m., kuomet turkai užėmė paskutinį Bizantijos avanpostą, – Konstantinopolį, – kuris tapo Osmanų Imperijos sostine.

Turkų imperija po to gana sparčiai plėtėsi į visas puses, tapdama viena didžiausių imperijų pasaulyje ir valdydama teritorijas trijuose žemynuose. Jai priklausė Balkanai, Artimieji Rytai, Šiaurės Afrika. Užkariautos tautos buvo tiurkizuojamos ir islamizuojamos.

XIX a., Europoje kilus tautų pavasariui, Imperijoje prasidėjo byrėjimo procesai. Imperija žlugo, kol jos teritorijos apsiribojo dabartine Turkija.

Respublika

Dėl sąjungininkų noro valdyti Anatolijos teritoriją prasidėjo Turkijos nepriklausomybės karas (19181923 m.) 1920 m. britų, prancūzų, italų ir graikų armijos užėmusios Stambulą pradėjo nuo Izmiro skverbis gilyn į Anatoliją. Nesusilaukę didesnio sultono pasipriešinimo Turkijos nacionalistai drauge su lyderiu Atatiurku įvykdė valdžios perversmą ir 1920 m. pasirašę Sévres sutartį įkūrė Turkijos respubliką, formaliai pripažįstama 1923 m. Lozanos sutartimi[2].

Mustafa Kemalis atsisakė savo karinės uniformos ir įkvėpė liaudį labai dideliam uždaviniui – paversti šalį demokratiška, pasaulietiška Turkijos respublika.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis: Turkijos politinė sistema

Turkijos respublika buvo įkurta 1923 m. vadovaujant Mustafai Kemaliui Atatiurkui, kuri reformavo Turkiją ir padarė ją pasaulietine ir į Vakarus orientuota respublika. Nenorėdama, kad šalis nusisuktų nuo pasaulietinių ir vakarietiškų vertybių, sukėlė keletą karinių perversmų, kurių paskutinis įvyko 1980 m. Vėliau demokratinis valdymas buvo grąžintas.

Europos Sąjunga

1959 m. Turkija kreipėsi į Europos Ekonominę Bendriją dėl narystės, šios bendrijos nare tapo 1964 m.

1987 m. šalis pateikė pareiškimą dėl narystės Europos Bendrijoje. 1989 m. Europos Komisija pareiškė atsisakanti nedelsiant pradėti derybas su Turkija dėl šalies ekonomines bei politines padėties (prastų santykių su Graikija ir jų konflikto dėl Kipro), bet patvirtino galutinį tikslą – pilnateisę narystę.

1999 m. Europos Konsulatas pripažįsta Turkiją lygią su kitomis šalimis kandidatėmis. 2002 m. Europos Konsulas pareiškia, jog pradės derybas su Turkija jeigu ji išpildys Kopenhagos kriterijus.

2005 spalio 3 d. oficialioji Ankara pradėjo stojimo derybas su Europos Sąjunga. Tačiau įvairūs apžvalgininkai ir politikai teigia, jog Turkijai būti nare lemta nebent po 10 ar daugiau metų. Maža to, daugelyje ES valstybių (ypatingai Austrijoje) yra nemažas visuomenės dalies pasipriešinimas šios, vis dar gana skurdžios ir ne visai gerbiančios demokratijos bei žodžio laisvės principus šalies priėmimui. Baiminamasi ne tik, jog turkai po įstojimo į bloką masiškai pradės plūst į turtingesnes ES šalis. Daugelis bijo, jog musulmoniškos ir didelės valstybės priėmimas gerokai paspartins Europos šalių islamizaciją.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Turkijos provincijos.

Turkija suskirstyta į 81 provinciją (il, dgs. iller). Europoje yra 4 provincijos (nurodomi jų centrai):

Vaizdas:Türkiye arması.svg Turkijos provincijos Vaizdas:Flag of Turkey.svg
Adana | Adyjamanas | Afionkarahisaras | Agrai | Amasija | Ankara | Antalija | Artvinas | Aidinas | Balykesiras | Biledžikas | Bingiolas | Bitlisas | Bolu | Burduras | Bursa | Čanakalė | Čankyrai | Čorumas| Denizlis | Dijarbakyras | Edirnė | Eljazygas | Erzindžanas | Erzurumas | Eskišehiras | Gaziantepas | Giresunas | Giumiušhanė | Hakjaris | Hatajus | Isparta | Mersinas | Stambulas | Izmiras | Karsas | Kastamonus | Kaiseris | Kırklarėlis | Kyršehiras | Kodžaelis | Konija | Kiutahija | Malatija | Manisa | Kahramanmarašas | Mardinas | Mugla | Mušas | Nevšehiras | Nigdė | Ordu | Rizė | Sakarija | Samsunas | Sirtas | Sinopas | Sivasas | Tekirdagas| Tokatas | Trabzonas | Tundželis | Šanlyurfa | Ušakas | Vanas | Jozgatas | Zonguldakas | Aksarajus | Baiburtas | Karamanas | Kirikalė | Batmanas | Šyrnakas | Bartynas | Ardahanas | Igdyras | Jalova | Karabiukas | Kilisas | Osmanijė | Diuzdžė

Geografija

Pagrindinis straipsnis: Turkijos geografija

97 % Turkijos teritorijos yra Azijoje, likusioji dalis Europoje. Azijinė dalis vadinama Anatolija, o europinė – Rytų Trakija.

Turkija skirstoma į septynis geografinius regionus : Marmario, Egėjo, Viduržemio, Centrinės Anatolijos, Rytinės Anatolijos, Pietinės Anatolijos bei Juodosios jūros.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis: Turkijos ekonomika

Turkijos ekonomika – 16 pagal dydį pasaulyje. Nors privatus sektorius pastaruoju metu gana sparčiai auga, valstybė tebevaidina svarbų vaidmenį pramonėje, bankų sistemoje, transporto bei susisiekimo sistemoje.

Kas dešimtas gyventojas – bedarbis. Dėl sparčiai didėjančio gyventojų skaičiaus kasmet bedarbių gretas papildo per 800 tūkstančių piliečių. BVP ir perkamoji galia vienam Turkijos gyventojui siekia tik 27 % ES vidurkio. Nors vyriausybė stengiasi kiek įmanoma labiau sumažinti infliaciją, jos lygis tebeišlieka gana aukštas.

Turkiją galima suskirstyti į regionus, kurių kiekvienas pasižymi jam būdinga produkcijos gamyba. Antalijos regione vystoma augalininkystė: (šiltadaržiai, vaismedžiai) pomidorai, agurkai, pipirai, apelsinai (tinkami tik sultims), bananai (mažesni už įprastus), granatai, išvystytas turizmas. Marmario regione – tabakas, vyndarystė, išvystytas turizmas. Marmuro jūros pakrantėse – alyvuogės. Juodosios jūros regiono pakrantėse – žuvininkystė. Likusioje dalyje – naudingų iškasenų gavyba.

Žemės ūkis

Nuo 1950 metų žymiai išaugo Turkijos žemės ūkis. Dabar Turkija yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurios pačios apsirūpina pagrindiniais maisto produktais. Dėl įvairaus klimato Turkijoje gali būti auginamos įvairios kultūros. 1990-aisiais metinę produkciją sudarė 19.3 mln. tonų kviečių, 14.8 mln. tonų cukrinių runkelių, 6.9 mln. tonų miežių, 6.4 mln. tonų pomidorų, 5.3 mln. tonų melionų, 3.6 mln. tonų vynuogių, 2.1 mln. tonų kukurūzų, 1.9 mln. tonų obuolių. Kitos svarbios kultūros yra svogūnai, riešutai, kopūstai, bulvės, rugiai, saulėgrąžos ir kiti aliejiniai augalai, alyvos ir citrusiniai augalai. Juodosios jūros pakrantėje auga arbatžolės. Medvilnė ir tabakas yra pagrindinės eksportuojamos kultūros. Fermeriai laiko 12 mln. raguočių, 980 000 asilų, 40.4 mln. avių, 10.8 mln. ožkų ir 142 mln. naminių paukščių. Dabar žemės ūkyje darbuojasi maždaug pusė turkų.

Demografija

Pagrindinis straipsnis: Turkijos demografija

Vaizdas:Turkey-demography.png
Populiacijos kitimas 1961 – 2003 m. Per šį laikotarpį Turkijos populiacija išaugo maždaug nuo 29 milijonų iki 71 milijono.

80 % – 92 % šalies gyventojų yra turkai, 7 % – 20 % – kurdai, o likę yra daugiausiai gruzinai, graikai, albanai, arabai, bulgarai, čigonai ir žydai.

Turkija neturi oficialios šalies religijos, bet 99 % procentus populiacijos sudaro musulmonai, daugiausiai sunitai (75 %) ir alevitai (15-25 %). Taip pat yra nedidelė krikščionių bendruomenė, kurią daugiausia sudaro graikai bei armėnai. Pasak apklausų, 95-97 % gyventojų tiki, kad Dievas egzistuoja ir 69 % Turkijos musulmonų mano, kad „religija yra labai svarbi jų gyvenime“.

Gyventojų raštingumas Turkijoje yra 87,4 % (vyrų – 95,3 %, moterų – 79,6 %). Vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo: 71,96 metų (vyrų – 70,12 m., moterų – 73,89 m.).[3] Gyventojų amžiaus struktūra :

  • 0-14 metų: 27,2 %
  • 15-64 metų: 66,7 %
  • virš 65 metų: 6,1 % (2009 m. apsk.)[3]
Demografinė raida tarp 1960 m. ir 2012 m.
1960 m. 1965 m. 1970 m.sur. 1975 m. 1980 m. 1985 m.
27 754 820 31 391 421 35 605 176 40 347 719 44 736 957 50 664 458
1990 m. 1997 m. 2000 m. 2004 m. 2007 m. 2012 m.
56 473 033 62 810 111 67 808 719 71 152 000 70 586 256 73 197 419

Švietimo sistema

Vaizdas:RobertCollegeGouldHall1.jpg
Roberto koledžas Stambule

Respublikos pradžioje daugiau nei 90 % gyventojų buvo neraštingi. Tačiau pirmoje respublikos konstitucijoje buvo skelbiama, kad pradinis mokslas turi būti privalomas ir nemokamas (valstybinėse mokyklose) visiems turkams. Iki 1990 metų apie 81 % suaugusiųjų jau galėjo skaityti ir rašyti. 1990-tųjų pradžioje 6,9 mln. mokinių lankė pradines mokyklas, apie 3,2 mln. mokinių lankė vidurines mokyklas ir apie 444 000 studentų mokėsi aukštosiose mokyklose. Konkursas į Turkijos universitetus yra labai didelis. Pagrindiniai universitetai yra Stambulo, Ageno Izmyre ir Ankaros.

Švietimas privalomas ir nemokamas yra nuo 7 iki 15 m. amžiaus. Iš viso yra apie 820 aukštojo mokslo įstaigų, įskaitant universitetus, jose mokosi virš 1 mln. studentų. 15 pagrindinių universitetų yra Stambule ir Ankaroje. Aukštasis mokslas yra Aukštojo Išsilavinimo Tarybos, finansuojamos valstybės, atsakomybėje. Nuo 1998 m. universitetai įgavo didesnę autonomiją ir buvo paraginti didinti savo lėšas bendradarbiaujant su pramonės įmonėmis.

Turkijoje egzistuoja maždaug 85 universitetai, kurie skirstomi į dvi grupes: valstybės ir privačius. Valstybiniuose universitetuose yra maži mokesčiai už mokslą, o privačiuose gana aukšti. Norint gauti bakalauro laipsnį studijuojama nuo 2 iki 4 m.

Turkijos mokslo ir technikos tyrimų taryba, vadinamoji TÜBİTAK, koordinuoja pagrindinius ir taikomuosius mokslinius tyrinėjimus ir jų plėtrą. Viso yra 64 tiriamieji institutai ir organizacijos. Šios tarybos veiklos sritys apima žemės ūkį, miškininkystę, sveikatos apsaugą, biotechnologijas, branduolines technologijas, naudingąsias iškasenas, IT ir gynybos sistemą.

Miestai

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Turkijos miestai.

Didžiausi Turkijos miestai:

Miestas Turkiškas pavadinimas Populiacija 2000 m.
Stambulas İstanbul 8803,5
Ankara Ankara 3203,4
Izmiras İzmir 2232,3
Bursa Bursa 1194,7
Adana Adana 1130,7
Gaziantepas Gaziantep 853,5
Konija Konya 742,7
Antalija Antalya 603,2
Dijarbakyras Diyarbakır 546
Mersinas Mersin 537,8
Kaiseris Kayseri 536,4
Eskišechiras Eskişehir 482,8
Urfa Urfa 385,6
Malatija Malatya 381,1
Samsunas Samsun 363,2
Erzurumas Erzurum 361,2
Kahramanmarašas Kahramanmaraş 326,2

Kultūra

Pagrindinis straipsnis: Turkijos kultūra

Turkijos kultūra susiformavo iš įvairių Osmanų imperijos, Europos ir Islamo tradicijų elementų.

98 % Turkijos gyventojų yra musulmonai, dėl to islamas turi didelį vaidmenį kasdieniniame gyvenime, tačiau jau nuo 1928 m. Kemalio Atatiurko pradėta sekuliarizacija taip pat stipriai paveikė Turkijos visuomenę ir kultūrą. Dėl šių skirtingų kultūrinių-istorinių įtakų veikiančių Turkijos identitetą, jos kultūra yra savotiškas modernumo, europietiškumo ir tradiciškumo bei religingumo derinys.

Turkijos architektūra geriausiai atsispindi jos mečetėse. Suleimano mečetė yra vienas didžiausių ir populiariausių Turkijos statinių.

Turkijoje taip pat išlikę daug senovės Graikijos ir Romos laikų miestų.

Turkijos turizmas

Šiltas švelnus klimatas, puikios pakrantės ir turtinga istorija traukia turistus iš Šiaurės Europos. Daugelis jų keliauja prie Egėjo ir Viduržiemio jūrų įsikūrusius kurortus, tokius kaip Bodrumas, kurie vilioja nuostabiais paplūdimiais. Tačiau kai kas baiminasi, jog didžiulė turizmo plėtra kelia pavojų kraštovaizdžiui.

Kita informacija

Šaltiniai

Vikicitatos


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 103% (+25129-687=24442 wiki spaudos ženklai).