Tverės kunigaikštystė

Tverės kraštas jau XI a. pradžioje priklausė gana tankiai apgyvendintoms Senovės Rusios vietovėms: Muromo kunigaikštis Glebas Vladimirovičius skubėdamas pas savo sergantį tėvą į Kijevą 1015 m. pasirinko ne tiesų, tačiau aplinkinį kelią, kuris ėjo per labiau apgyvendintas teritorijas – aukštyn Volga iki Tma upės ir iš čia į pietus per Smolenską.

Jaroslavo III-ojo valdymas

XII a. ir XIII a. pradžioje Tverė įėjo į Suzdalės-Perejeslavo kunigaikštystę. Kada ji tapo atskira kunigaikštyste tikslių metraščių duomenų nėra, tačiau galima manyti, kad atsiskyrimas įvyko tarp 1241 ir 1245 m. Pirmasis Tverės kunigaikštis buvo vienas iš didžiojo kunigaikščio Jaroslavo II Vsevolodovičiaus sūnų – Jaroslavas (m. 1271).

Vaidmuo, kurį Tverės kunigaikštystė iškart užėmė Senovės Rusios istorijoje, rodo apie šio krašto stiprumą. Pirmasis Tverės kunigaikštis dukart sėkmingai atmušė lietuvius (1245 ir 1248 m.). Po tėvo mirties Jaroslavas įsitraukė į savo brolių Aleksandro Nevskio ir Andrejaus Suzdalskio tarpusavio kovą, kurią pastarasis pralaimėjo. Kadangi Jaroslavas palaikė antrąjį brolį, jo pralaimėjimas turėjo Jaroslavo šeimai sunkių pasekmių: Aleksandro sąjungininkams totoriams užėmus Perejeslavlį jo žmona buvo nužudyta, o sūnūs paimti į nelaisvę. Po to Jaroslavas kurį laiką buvo kunigaikščiu Naugarde. Po Aleksandro Nevskio mirties jis tampa savo brolio Andrejaus varžovu, vyksta į Aukso Ordą, kur gauna didžiojo kunigaikščio jarlyką (1263 m.), tačiau dėl nežinomų priežasčių šia teise pradėjo naudotis tik po brolio Andrejaus mirties (1264 m.). Jaroslavas kovojo su naugardiečiais dėl kunigaikščio teisių Didžiajame Naugarde: 1270 m. naugardiečiai jį priėmė, tačiau su sąlyga, kad jis valdys pagal jų valią.

Jaroslavo sūnų valdymas

Kartu su Tverės kunigaikštystės įkūrimu Tverėje buvo įkurta ir vyskupystė. Valdant Jaroslavo sūnui Sviatoslavui Tverėje vyravo taika, jis nesikišo į kunigaikščių tarpusavio kovas. Po Sviatoslavo mirties (1282 m. arba 1286 m.) valdė jo brolis Michailas (iki 1318 m.). Iš pradžių Michailas sėkmingai gynėsi nuo lietuvių puolimų; vėliau, nenorėdamas paklusti didžiajam kunigaikščiui Dimitrijui Aleksandrovičiui, atmušė naikinamąjį jo žygį kartu su dimitrijaus sąjungininkais totoriais. 1294 m. Michailui vedus Rostovo kunigaikščio Dimitrijaus dukterį Aną (vėliau tapusią šv. Ana Kašinskaja) Kašino dalinė kunigaikštystė buvo prijungta prie Tverės. 1295 m. Tverė su Naugardu sudarė sąjungą „prieš totorius ar ką nors kitą“ – tai buvo pirmoji rusų kunigaikščio pastanga sukurti atsvarą totoriams. Tai jam nesutrukdė po Andrejaus Aleksandrovičiaus mirties vykti į Ordą ir papirkinėjimais gauti sau didžiojo kunigaikščio jarlyką. Tai sukėlė inirtingą karą su Maskvos kunigaikščiu Jurijumi Danilovičiumi; į šią kovą įsivėlėl naugardiečiai. Jurijus nuvažiavo į Ordą ir gavo didžiojo kunigaikščio jarlyką, o Michailui teko susitaikyti su šio titulo praradimu.