Užsienio kalba
Užsienio kalba - kalba, kuri žmogui yra ne gimtoji. Jos išmokstama mokantis. Užsienio kalbų mokoma bendrojo lavinimo mokykloje, aukštesnio lygmens mokymo įstaigose (pvz., aukštosiose mokyklose), iš dalies ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose (vaikų darželiuose). Vyksta specialios pamokos, kalbos kursai, rengiamos studijos. Taip pat galimas savarankiškas mokymasis. Užsienio kalbų mokėjimui patvirtinti rengiami įvairūs egzaminai (TOEFL – anglų, TestDaF – vokiečių ir t.t.), išduodami specialūs pažymėjimai.
Lietuva
Lietuvos mokyklose mokoma bei rengiami brandos egzaminai šių užsienio kalbų: anglų, vokiečių, rusų, prancūzų[1] (NEC inf.).
Taip pat mokoma lotynų ispanų, italų bei kt.
Vokietija
Vokietijoje dažniausiai pasirenkama pirmoji užsienio kalba yra anglų. Kitos užsienio kalbos – lotynų, prancūzų, ispanų, italų, rusų, danų bei nyderlandų. Anglų kalbos dauguma mokinių mokosi nuo 5 klasės. Plinta anglų kalbos pamokos pagrindinėje mokykloje bei darželiuose. 6-7 ir 9 klasėse, vėliau ir 11 klasėje (pasirinkus vidurinį mokslą, t. y. mokantis vok. Oberstufe) gali būti pasirenkama papildoma užsienio kalba. Abitūrai reikalingos 2 užsienio kalbos, todėl antroji privaloma nuo 7 klasės. Reikalavimai gali skirtis nuo mokyklos tipo bei federalinės žemės (švietimo sritis priklauso federalinių subjektų reguliavimo kompetencijai, todėl žemės yra palyginti savarankiškos).
DDR nuo 5 klasės buvo privaloma rusų kalba, nuo 7 – dažniausiai anglų arba prancūzų.
45 % vyresnių nei 14 m. vokiečių pripažino nekalbantys arba nesuprantantys jokios užsienio kalbos (remiantis IfD Allensbach apklausa 2006-2007 m.)[2]
Šveicarija
Šveicarijoje pirmąja užsienio kalba pasirenkama dažniausiai viena iš 3 oficialių kalbų – vokiečių, italų arba prancūzų. Vokiečių aukštaičių kalba de facto yra dėstoma nuo 1 klasės (žr. Diglosija). Retoromanai dažnai auga dvikalbėse šeimose. Anglų beveik visuose kantonuose mokoma bent jau nuo 7 klasės.
Šaltiniai
Nuorodos
| ||||||