Uličiai
Uličiai (rus. уличи) - rytų slavų gentis, VIII-X a. gyvenusi žemėse Dnepro žemupyje, prie Pietinio Bugo ir Juodosios jūros pakrantėje.
Įvairiuose metraščiuose uličius vadino įvairiai - ulučiai (улучи), ugličiai (угличи), ulutičiai (улутичи), liutičiai (лютичи), lučianai (лучане)[1]
Uličių sostinė buvo miestas Peresečenis (Пересечень), buvęs netoli dabartinio Moldovos miesto Orhei.
X a. pirmoje pusėje uličiai kovojo už nepriklausomybę nuo kunigaikščių Olego, Igorio ir Sviatoslavo Igorevičiaus valdomos Kijevo Rusios, tačiau po Sveneldo vadovaujamos Kijevo kariuomenės pergalių buvo priversti pripažinti Kijevo valdžią ir tapti Kijevo Rusios dalimi. Vėliau uličius ir tivercus į šiaurę išstumė atklydusios klajoklių pečenegų gentys. Ten uličiai susiliejo su volynėnais.
Paskutinį kartą uličiai minimi metraštyje apie 970 m.
Nuorodos
- ↑ Г. В. Вернадский. История России. Образование Киевской Руси (839—878 гг.)
| ||||||