Utenos dvaras

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Utenos dvaras
Dvaro rūmai 1927 metais.
Dvaro rūmai 1927 metais.
Vieta Utena
Įkurtas vietovė paminėta 1261 m.
pirmasis vietininkas 1489 m.
Bajorų giminės valdovo stalo dvaras
Strutinskiai
Bilevičiai
Pilsudskiai
Kriauzės
Balcevičiai
Pastatų būklė Rekonstruota
Savininkas Utenos Saulės gimnazija

Utenos dvaras – valdovo stalo dvaras, kurio valdytojai fiksuoti nuo XV a. pabaigos iki XX a. pradžios. Dvaro valdos išsidėstę dabartinio Utenos miesto vietoje ir apylinkėse. Dabar dvare yra Utenos gimnazija.

Dvaro atsiradimas

1433 m. sausio 30 d. – 1444 m. vasario 9 d. vykusio karo (dėl LDK paveldėjimo tarp Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio) metu Švitrigailą remiantis Livonijos ordinas ne kartą siaubė Utenos kraštą (Linkmenų, Tauragnų, Utenos, Užpalių apylinkes), o rugpjūtį Utenos pilis buvo priešų sunaikinta ir Narkūnų piliakalnis neteko gynybinės reikšmės. Tada gyvenvietė ir perkelta į dabartinę, ūkiniu požiūriu patogesnę vietą - dvaras ir miestelis kūrėsi Krašuonos, Viešos ir Utenėlės upių santakoje. Dvaras įsikūrė arčiau Krašuonos upės, o miestelis į vakarus nuo jo.

1416 m. pastatyta Utenos bažnyčia ir XV a. Utena tapo pilies seniūnija (lenk. Starostwo), kurioje pilies vaidmuo teko Didžiojo kunigaikščio dvarui. Po pilies sunaikinimo dabartinėje miesto vietoje susiformavo Utenos dvaras ir valsčiaus centras.

Jau XV a. feodalų žemę (domeną) dirbo lažiniai valstiečiai. Šimtmečiu vėliau ėmė kurtis palivarkas. XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje miestelis buvo perplanuotas pagal stačiakampį standartinį planą. Jo centre buvo sukurta keturkampė turgaus aikštė.

Valdovo stalo dvaras

Valdovo dvarą valdė apie 15 vietininkų. Valdovas skirdavo vietininkus, o kai valdovo ižde trūkdavo pinigų, dvarą įkeisdavo didikams.

Klaida kuriant sumažintą paveikslėlį:
Jurgis Radvila (imaginacinis XVII a. paveikslas)
  • 1509-1511 m. – Jurgis Radvila (lenk. Jerzy Radziwiłł Herkules)
  • 1511-1516 m. – Petras Aleknavičius. 1512 m. Utena laikyta Užneryje esančiu valdovo dvaru. Karo reikalams Utenos miestiečiai turėjo mokėti 5 kapas grašių (už tai, kad būtų atleisti nuo tikrosios karo tarnybos), Anykščiai ir Vilkmergė (Ukmergė) mokėjo po 10 kapų grašių
  • 1516-1518 m. – Grigalius Astikas, Trakų vaivada, dvaro maršalas, kuriam 1516 m. birželio 17 d. Utenos dvaras su miestu ir visais dvaro žmonėmis, mokesčiais ir įvairiomis duoklėmis įkeistas už 1000 kapų grašių. Valdytojui mirus, teisę valdyti dvarą turėjo žmona ir vaikai, kol įkeitimo sumą valdovas grąžins. Iš Utenos dvaro Grigalius Astikas valdovui turėjo kasmet duoti po 100 statinių rugių ir avižų bei 100 vežimų šieno, tačiau nuo pastočių davimo žygūnams buvo atleistas.
Klaida kuriant sumažintą paveikslėlį:
Alberto Goštauto antkapio Vilniaus katedroje litografija, 1840 m.

1667 m. Seimo reikalavimu Utenos dvaras su valstiečiais perėjo į rusų persikėlėlių rankas

XVIII a. pradžioje visą Uteną sudegino švedai, po to ištiko ypač dideli šalčiai žiemą (1707-1709 m.), maras (1708-1710 m.), badas (1706-1708; 1715 m.). Po švedų, vėliau po rusų antplūdžių, XVIII a. pr. Utenos dvaras seimų nutarimu buvo patvirtintas rusams iš Smolensko (1717 m. Utenos seniūnija buvo perduota Smolensko ir Starodubo egzulantams, tai patvirtinta ir 1774 m. seime).

1774 m. Utenos, Noliškio ir Dičiūnų dvarams priklausė 150 valstiečių ir 8 šlėktų kiemai.

Perleidimas privačiam valdymui

Berlič Strutinskių herbas (Sas) ir Ildefonso Berlič Strutinskio šeimos sąrašas 1797 m.

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų dvaras tapo privačia nuosavybe. Nuo XVIII a. pab. Utenos dvaras su 3 000 dešimtinių žemės tapo Strutinskių valda.

Utenos dvaro planas 1856 m.
  • 1831-1855 m. – Antanas Bilevičius (lenk. Antoni Billewicz), kuriam dvaras atiteko po 1831 m. įvykusių dvaro dalybų tarp jo ir Strutinskio. Buvo vedęs Eleną Michailovską (lenk. Helena Michałowska)
    • Vėliau dvaras buvo perduotas Kriauzei, žiauriam vokiečiui. Matyt, Kriauzė čia negyveno, o turėjo dvaro valdytoją, nes Kriauzių tuo metu dar būta ir Obelių dvare
    • 1853-1861 m. dvarą valdė Aleksandras Lučko. 1853 m. dvare buvo 26 gyventojai, 18 iš jų - samdiniai. Aleksandras Lučko - dvaro įgaliotinis, Anupras Šlepetys - valdytojas.
    • 1856 m. rudenį Utenos dvaro baudžiauninkai sukilo. Jiems vadovavo Bizokas, Katilius, Postelis. Nepadėjo ir pasikviesti žandarai. Po skundų, Utenoje įteiktų pravažiuojančiam carui, Kriauzė buvo atleistas.
Marija Bilevičiūtė ir Juozapas Vincentas Petras Pilsudskis

1861 m. panaikinus baudžiavą, prasidėjo atsiskyrimas nuo dvaro. Buvo sudaromi nauji žemių planai (CVIA yra išlikęs 1864 m. Utenos, Rašės miestelio planas).

1868 m. Utenos miestelis priklausė Aleksandrui ir Juozapui Balcevičiams. Miestelio gyventojai, pagal sutartis už sklypus, jiems mokėjo nuo 40 kapeikų iki 3 rublių. Iš viso kasmet Balcevičiai gaudavo 706 rublių 50 kapeikų pajamų.

  • iki 1881-1892Aleksandras Balcevičius, kuris 1881 m. surašant Utenos parapiją dvare įrašytas kaip 65 m. amžiaus su 36 m. žmona Teodora ir 4 vaikais. Atvykęs iš Gaidelių dvaro, buvo plento Kaunas-Daugpilis darbų rangovas, pastatė išlikusius raudonplyčius, dviaukščius dvaro rūmus, ūkio pastatus, užveisęs sodus. Jis buvo medžioklių mėgėjas, laikė daug kurtų.
  • 1892-1926 m. – Teodora Balcevičienė, po vyro mirties (kapas senųjų Utenos kapinių centre) ilgokai valdė dvarą. 1883 m. Balcevičių dvare vyko darbininkų streikai. Buvo bylinėjamasi ir dėl teisės į Ąžuolijos ganyklas. 1892 m. Utenos parapijos knygoje įrašyta Teodora Balcevičienė su sūnumis Aleksandru, Teodoru ir dukra Teodora, valdžiusi 3 000 dešimtinių žemės su Ąžuolijos miškais, palivarku, užkaboriais. Ponai nemažus gabalus žemės skyrė savo vaikams – atsirado jų vaikų palivarkai: Aleksandruvka, Teodoruvka, Januvka. 1897 m. dvare gyveno 26 gyventojai.

Dvaro rūmus pirmojo pasaulinio karo metais buvo užėmę vokiečių, rusų ir lietuvių kariuomenės, po to įsikūrė „Saulės“ gimnazija. Buvo nuverstos rūmų kolonos, sunaikintos barokiškos puošmenos frontone.

Dvaro išparceliavimas

1925 m., vykdant žemės reformą, Utenos dvaro žemės buvo išparceliuotos (išdalintos atskirais sklypais) - Balcevičiams paliktas 81 ha žemės plotas. Išlikusiame plane nurodoma, kad iki parceliavimo dvarui priklausė dar 655 ha, o taip pat po keliolika ha Paraudės, Liaumuškų, Podkiegelių viensėdijose.

Iki šių dienų išliko prie pat dvaro buvęs kumetynas (vėliau ubagynas), prie kapinių ir dvaro - senos liepos, prie kurių stovėdavę loviai baudžiauninkams plakti. Liko tvartas, klojimas. Neseniai nuversti raudoni dvaro vartų stulpai, buvę prie pat dabartinės Špokinės.

Šaltiniai



Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+17247-0=17247 wiki spaudos ženklai).
  • KS – redaktorius – 0% (+44-15=29 wiki spaudos ženklai).