Vaclovas Merkys

Vaclovas Merkys
Gimė	1934 m. rugsėjo 25 d. Svėdasai, Anykščių raj.
Mirė	† 2002 m. sausio 3 d. Utenoje
Veikla	Tautodailininkas, medžio drožėjas, tapytojas, literatas

Vaclovas Merkys ( 1934 m. rugsėjo 25 d., Svėdasai, Anykščių raj. – 2002 m. sausio 3 d. Utenoje. Palaidotas Utenos kapinėse) – Tautodailininkas, medžio drožėjas, tapytojas, literatas.

Biografija

Tėvai: Izidorius Merkys (1906–1986) – amatininkas stalius ir Ona Kriaučionytė-Merkienė (1909–1962) – darbininkė. Augo keturių vaikų šeimoje su trim seserimis: Regina Merkytė-Žareikienė (1938–1992) – buhalterė, Gema Merkytė-Šajaukienė (g. 1945 m.) – žemės ūkio veiklos organizatorė ir Nijolė Merkytė-Juškevičienė (g. 1947 m.) – ikimokyklinio auklėjimo pedagogė. Tėvams išsiskyrus, užaugo su antrąja tėvo žmona įmote Liudvika Barzdonyte-Merkiene (1916–1994) – žemdirbe.

1940–1954 m. su pertrauka karo metais baigė Svėdasų vidurinę mokyklą 6-ojoje jos abiturientų laidoje. Keletą metų studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, bet pablogėjus sveikatai studijas paliko, grįžo į tėviškę, gydėsi.

1964–1965 m. V. Merkys dirbo Svėdasų vidurinėje mokykloje sekretoriumi.

Nuo 1965 m. iki gyvenimo pabaigos jis gyveno ir dirbo Utenoje.

1965–1974 m. V. Merkys buvo Utenos laboratorinių elektros krosnių gamyklos Techninės kontrolės skyriaus mokinys bandytojas, tos pačios įmonės sandėlininkas, vėliau elektromonteris. 1975–1978 m. jis dirbo Utenos statybos kilnojamojoje mechanizuotoje kolonoje šaltkalviu-remontininku, 1978–1980 m. – Utenos mėsos kombinato Dešrų ceche šaltkalviu-remontininku. 1980–1981 m. jis buvo Medžio apdirbimo įmonės "Šilas" medinių detalių ir mazgų surinkėjas, 1981–1982 m. – Utenos vaikų ir jaunių sporto mokyklos šaudyklos sezoninis kūrikas bei stalius-remontininkas, 1982–1983 m. – Utenos rajono centrinės ligoninės stalius-stiklius ir kiemsargis, 1983–1985 m. – Utenos Marytės Melnikaitės trikotažo ir galanterijos gamybinio susivienijimo stalius. Nuo 1980 m. turėjęs negalią, 1985 m. jis išėjo į pensiją.

Nuo vaikystės V. Merkys pasižymėjo meniškais polinkiais: piešė, tapė, o nuo 1970 m. – ir drožinėjo. Vyresniame amžiuje jis daugiausia kūrė medžio drožinius – sukūrė ir paliko apie 700 medžio drožinių.

Iš pradžių dažniausiai drožęs velnius, vėliau šios tematikos jis atsisakė ir ypač mėgo kurti medžio skulptūrėles pagal literatūros kūrinius, vaizduodamas Jono Biliūno, Juozo Baltušio, Vaižganto, Petro Cvirkos, Vinco Krėvės kūrinių bei tautosakos herojus. V. Merkys drožinius dažydavo, spalvindavo, taip priartindamas savo kūrinius prie senųjų lietuvių meistrų tradicijų.

Nuo 1969 m. jis dalyvavo parodose, kuriose demonstravo ne tik drožinius, bet ir savo tapytus Aukštaitijos peizažus. Pirmąkart jo tapyti paveikslai buvo eksponuoti 1969 m. surengtoje kraštiečių meninės kūrybos parodoje Svėdasuose, 1974–2001 m. jis reguliariai rengė personalines kūrybos parodas ir dalyvavo grupinėse Utenos tautodailininkų, taip pat regioninėse ir respublikinėse parodose. 1974, 1976 ir 1988 m. V. Merkio kūryba buvo pristatoma Lietuvos televizijos laidose.

Nuo 1975 m. V. Merkys buvo Liaudies meno draugijos (dabar – Lietuvos tautodailininkų sąjunga) narys, dalyvaudavo medžio drožėjų seminaruose ir stovyklose.

Jo darbų yra įsigiję šalies muziejai bei kolekcininkai, užsienio turistai. Daug drožinių menininkas padovanojo jį pažinojusiems žmonėms. Jis sukūrė ir keletą monumentalių medžio skulptūrų: "Daktaras Aiskauda" (1975 m., iki 2007 m. stovėjo Utenos vaikų poliklinikos kieme, kol sunyko), "Aš iš pasakos", "Mergaitė su gėlėm" (abi – 1974 m., stovėjo Merkių sodybos kieme, kol sunyko).

Šalia medžio drožybos jis pamėgo grafiką, margino velykinius margučius.

V. Merkys taip pat nuo jaunystės rašė eilėraščius, daugiausia 1992–1994 m., kai dėl ligos negalėjo drožti. Jo eilėse vyrauja vaikystės ir jaunystės prisiminimai, aukštinamas gamtos grožis ir nuotaikos.

Nuo 1971 m. jis buvo neetatinis Utenos rajono laikraščio "Lenino keliu", vėliau – "Utenis" korespondentas.

Vedė 1965 m., žmona Regina Nijolė Urbonaitytė-Merkienė – medikė. Užaugino įdukrą Eglę Merkytę-Kilienę (g. 1970 m.) – medikę.

Mirė 2002 m. sausio 3 d. Utenoje. Palaidotas Utenos kapinėse.

Merkių sodyboje Utenoje saugoma ir lankoma V. Merkio tautodailės kūrinių ekspozicija.

V. Merkio poetinė kūryba, likusi rankraščiuose, jo žmonos rūpesčiu po mirties išleista poezijos rinkiniais "Pražysi man pavasarį baltąja ramune" (2003 m.) ir "Širdies ir tėviškės takeliais" (2004 m.). Jo kūrybinis palikimas taip pat publikuojamas almanachuose: "Žydėjimas" (2005 m.), "Užšalusi upė" (2006 m.), "Verdenė" (2008 m.).

Utenos kraštotyros muziejuje ir Svėdasų bibliotekos Meno galerijoje buvo surengtos personalinės retrospektyvinės V. Merkio kūrybos parodos, skirtos jo mirties pirmosioms metinėms (2003 m.). Jo neno kūrinių ir knygų paroda surengta Kamajų (Rokiškio raj.) Antano Strazdo gimnazijoje (2005 m.). Jo kūriniai grupinėse parodose Utenoje ir Svėdasuose reguliariai eksponuojami iki šiol.

Išsami V. Merkio biografija pateikta Romualdo Vytauto Rimšos sudarytame rinkinyje "Svėdasai : praeitis ir dabartis : teminis straipsnių rinkinys. T. 1" (2012 m.).

Šaltiniai

• Vaclovas Merkys. Anykštėnų biografinis žinynas.

Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius