Juozas Tumas-Vaižgantas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Vaižgantas)
Juozas Tumas-Vaižgantas
Vaizgantas.jpg

Gimė 1869 m. rugsėjo 20 d.
Maleišiai, Svėdasų valsčius
Mirė 1933 m. balandžio 29 d. (63 m.)
Kaunas

Tėvas Anupras Tumas
Motina Barbora Baltuškaitė-Tumienė

Veikla
Kunigas kanauninkas, švietėjas, rašytojas prozininkas, publicistas, literatūros istorikas, kritikas, leidėjas, pedagogas, knygnešys, bibliofilas, visuomenininkas
Partija Tautos pažangos partija

Alma mater Kauno kunigų seminarija

Žymūs apdovanojimai

Vikiteka Juozas Tumas-VaižgantasVikiteka

Juozas Tumas-Vaižgantas (1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišiuose, Svėdasų valsčius – 1933 m. balandžio 29 d. Kaune, palaidotas šalia Vytauto bažnyčios Kaune) – knygnešys, kunigas kanauninkas, švietėjas, rašytojas prozininkas, publicistas, literatūros istorikas, kritikas, leidėjas, pedagogas, bibliofilas, visuomenininkas.

Slapyvardį Vaižgantas pasirinko pagal linų dievą Vaižgantą.[1]

Išsilavinimas

18791881 m. mokėsi Kunigiškių pradžios mokykloje, AAnykščių r., kurią baigė su pagyrimu.

18811888 m. mokėsi Dinabarko (dabar – Daugpilio, Latvija) realinėje gimnazijoje.
Būdamas gimnazistas, J. Tumas pradėjo domėtis lietuvių nacionalinio atgimimo idėjomis, gavo ir nelegaliai skaitė lietuvišką laikraštį "Aušra". Pamėgo rusų literatūros klasikų Levo Tolstojaus, Ivano Turgenevo, Nikolajaus Nekrasovo kūrybą ir pats pradėjo rašyti eiles, prozą.

1888 m. rudenį paklusęs tėvų valiai, J. Tumas įstojo į Kauno Žemaičių kunigų seminariją. Čia jis įsitraukė į slaptos lietuvių klierikų Lietuvos mylėtojų draugijos veiklą, o vėliau perėjo į Šv. Kazimiero draugiją.

1890 m. parašė pirmąją korespondenciją į draudžiamą lietuvišką spaudą - laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“.

1893 m. rugsėjo 26 d. Žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis įšventino jį subdiakonu, o spalio 24 d. – diakonu.
1893 m. lapkričio 28 d. Kauno arkikatedroje vyskupas M. L. Paliulionis įšventino J. Tumą kunigu. Pirmąsias Šv. Mišias jis aukojo gimtosios Svėdasų parapijos bažnyčioje. Buvo paskirtas vikaru į Mintaują (dabar - Jelgavą, Latvija).

Gyvenimo kelias

18931895 m. dirbdamas vikaru lietuvių parapijoje Mintaujoje J. Tumas, bendravo su ten gyvenusiais lietuviais inteligentais Jonu Jablonskiu, Gabriele Petkevičaite-Bite ir kitais.

1895 m. dėl konflikto su kunigais ir dekanu E. Roppu jis buvo perkeltas vikaro pareigoms į Mosėdį, kur išbuvo 18951898 m.

Čia J. Tumas pradėjo aktyviai dalyvauti visuomeninėje ir patriotinėje veikloje. 18961904 m. jis inicijavo klerikalinio laikraščio "Tėvynės sargas" leidybą ir pats jai vadovavo, 18971902 m. buvo šio nelegalaus leidinio redaktorius. Jis pats mokė vaikus lietuviškai rašyti ir skaityti. Platinti lietuvišką spaudą jam padėjo brolis Jonas Tumas, kol 1896 m. rudenį šis buvo už tai suimtas ir nukentėjo.

1897 m. pavasarį ir kunigas J. Tumas buvo patrauktas kaltinamuoju, bet neprisipažino rašantis spaudoje Vaižganto slapyvardžiu, todėl byla, nesurinkus įrodymų, buvo nutraukta.

18981901 m. J. Tumas buvo vikaras Kuliuose (Plungės r.). 1900 m. jis pradėjo leisti žurnalą inteligentams "Žinyčia" (ėjo 19001902 m.). Už tai caro žandarų buvo nuolat sekamas ir persekiotas. Jis taip pat organizavo Kuliuose slaptas mokyklas, platino spaudą. Po lenkomanų dvarininkų ir kunigų skundų J. Tumas iš Kulių buvo iškeltas.

19011902 m. J. Tumas buvo vikaras Micaičiuose (Šiaulių r.). Čia jis susipyko su lenkais dėl savo lietuviškumo nuostatų, buvo apskųstas ir neteko teisės rašyti į spaudą be vyskupų leidimo.

19021905 m. J. Tumas buvo Vadaktėlių (Panevėžio r.) Šv. Jono Nepomuko parapijos kuratas. čia slaptai jį sekė carinė policija, kol 1904 m. sulaukė lietuviškos spaudos grąžinimo.

1905 m. kun. J. Tumas dalyvavo Vilniaus Didžiajame Seime. Vadaktėliuose J. Tumas stiprino lietuvišką dvasią, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę. Jo kunigavimui atminti Vadaktėlių bažnyčioje saugomas A. Gabrėno tapytas jo portretas.

1905 m. gruodį atvykęs į Sidabravą, Radviliškio r. 19051906 m. J. Tumas tris mėnesius buvo Sidabravo Švč. Trejybės bažnyčios kuratas, Šeduvos parapijos kunigas filialistas. Čia jis iškart ėmėsi lietuvybės gaivinimo, tuo sukeldamas vietinių lenkiškos pakraipos katalikų pasipiktinimą. Po to, kai jo iniciatyva Sidabrave lenkiškos kelių rodyklės buvo pakeistos lietuviškomis, Žemaičių vyskupui teko dvasininką ir iš čia 1906 m. kovą iškelti.

Nuvykęs 1906 m. gegužę atvykęs į Stakius, Jurbarko r. kunigas J. Tumas 19061907 m. tarnavo Stakių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios kuratu, buvo Girkalnio parapijos kunigas filialistas. Jo rūpesčiu buvo gautas Žemaičių vyskupo leidimas sutuokti jaunavedžius Stakių bažnyčioje, užuot važiavus į Girkalnį. Čia jis pradėjo rengti vietos vaikams lietuviškas tikybos pamokas. Be to jis ėmėsi iniciatyvos blaivinti vietinį jaunimą, nutraukė girtų muštynių tradicijas, ragino parapijiečius atsisakyti sveikatos gadinimo sausais pasninkais.

1907 m. sausį vyskupams susitarus, J. Tumas iš Stakių buvo perkeltas į Vilnių, kur gyveno ir dirbo 19071911 m.

Iš pradžių, 1907 m. jis dirbo "Vilniaus žinių" laikraščio redakcijoje. Paskui su Antanu Smetona įsteigė "Vilties" laikraštį ir 19071911 m. dirbo jo redakcijoje. Šis leidinys drąsiai skelbė lenkų dvasininkų daromas neteisybes, pasisakė už lietuvių kalbos teises Vilniaus krašto bažnyčiose.

Tuo metu J. Tumas įsitraukė į Lietuvos mokslo draugijos, Lietuvos dailės draugijos ir "Rūtos" draugijos veiklas.

Pasipiktinimui dėl antilenkiškos kunigo J. Tumo pozicijos pasiekus vyskupus, šie turėjo iškelti J. Tumą iš Vilniaus, nutraukiant ir jo žurnalistinę veiklą.

19111914 m. jis buvo Laižuvos, Mažeikių r. Švč. Trejybės parapijos klebonas.

1911 m. trims mėnesiams jis "Saulės" draugijos reikalais išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, o grįžęs parašė knygą apie emigrantų gyvenimą.

1914 m. J. Tumas išvyko į Rygą, Latvija, kur dirbo "Rygos garso" redakcijoje.

19151918 m. jis gyveno Sankt Peterburge, Rusija ir dirbo centriniame lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. Ten jis įsijungė ir į politinę veiklą: įkūrė Tautos Pažangos partiją, dalyvavo Sankt Peterburgo lietuvių seime, pasaulio lietuvių konferencijoje Stokholme, Švedija.

1918 m. pavasarį J. Tumas grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje, kur įsijungė į lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Čia gyvendamas redagavo "Lietuvos aidą".

1919 m. jis įsteigė ir 19191920 m. leido bei pats redagavo katalikišką dienraštį "Nepriklausomoji Lietuva", kuriame gynė lietuvių teisę lenkų okupuotame Vilniaus krašte.

Kaune

1920 m. J. Tumas persikėlė į Kauną, kur dirbo iki gyvenimo pabaigos.

19201932 m. J. Tumas buvo Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius.

Nuo 1921 m. – Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos Garbės kanauninkas.

1922 m. Kaune buvo įkurtas Lietuvos universitetas, kuriame dėtytojauti pradėjo ir kun. J. Tumas. 19221929 m. jis čia dėstė lietuvių literatūros istoriją, nuo 1924 m. buvo docentas. 1929 m. J. Tumui buvo suteiktas šio universiteto Garbės daktaro laipsnis.

1920 m. Kaune jis redagavo laikraštį "Tauta" ir Šaulių sąjungos žurnalą "Trimitas". 19201921 m. – tęstinį kultūros paveldo leidinį "Mūsų senovė".

Kunigas J. Tumas buvo vienas iš Vytauto Didžiojo Karo muziejaus Kaune kūrėjų. 1921 m. buvo įtrauktas į Karo istorijos kolegijos sudėtį "Galerijos kovotojų už Lietuvos Nepriklausomybę" skyriaus tvarkytoju. 1922 m. jis pašventino senąjį Karo muziejaus bokštą su jame įtaisytu Laisvės varpu.

J. Tumas-Vaižgantas buvo pirmasis Lietuvai pagražinti draugijos, įkurtos 1921 m., valdybos pirmininkas. Nuo 1923 m. jis pradėjo kurti pirmąjį Lietuvoje literatūrinį muziejų – Vytauto Didžiojo universiteto Rašliavos muziejų, 19231929 m. buvo jo vedėjas, eksponatų rinkėjas ir tvarkytojas. Tas muziejus kaupė rankraštinį bei ikonografinį lietuvių rašytojų ir kultūros veikėjų palikimą. J. Tumas-Vaižgantas paskatino Liudviką Didžiulienę-Žmoną parašyti atsiminimus, prieš jos mirtį 1925 m. perėmė ir sutvarkė pirmosios lietuvių beletristės rankraštinį palikimą. Kaune jis artimai bendravo su savo kraštiečiais Kajetonu ir Alfonsu Sklėriais.

19301933 m. J. Tumas buvo aktyvus XXVII knygos mėgėjų draugijos valdybos narys ir iždininkas.

Jis žavėjosi skautybe ir Lietuvos Skautų Sąjungos veikla, 1924 m. lapkričio 1 d. dalyvavo steigiant Lietuvos Skautams Remti Draugiją ir iki gyvenimo pabaigos buvo jos narys. Jis vesdavo kursus skautų vadams, pašventino Lietuvos jūrų skautų vėliavą ir artimiau bendravo su jūrų skautais.

<> <> <>

1881–1888 m. mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje. 1888 m. rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją. Įsitraukė į slaptos lietuvių klierikų Lietuvos mylėtojų draugijos veiklą, o vėliau perėjo į Šv. Kazimiero draugiją. 1890 m. parašė pirmąją korespondenciją į laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. 1893 m. lapkričio 28 d. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Jelgavą.

1896 m. buvo vienas iš „Tėvynės sargo“ išleidimo iniciatorių, 18971902 m. faktinis jo redaktorius. Palaikė ryšius su vietos knygnešiais, rūpinosi slapta jų draugija, gaudavo draudžiamos spaudos, ją platindavo, mokė vaikus skaityti. 1896 m. spalio 2 d. Vaižganto brolis Jonas buvo areštuotas gabenantis draudžiamą spaudą.

1898 m. rugpjūčio 10 d. perkeltas vikaru į Kulius (Kretingos apskritis). Čia vėl aktyviai įsitraukė į knygnešių veiklą ir slaptųjų mokyklų kūrimą, slėptuvę spaudai įrengė klebonijoje. 1900 m. pradėjo leisti laikraštį „Žinyčia“. Dėl lenkomanų dvarininkų ir kunigų skundų 1901 m. iškeltas į Micaičius (Kuršėnų valsčius), o po 10 mėnesių – į Vadaktėlius (Krekenavos valsčius).

19021905 m. kunigavo Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko bažnyčioje. Čia toliau redagavo nelegalius laikraščius. Nuo 1902 m. lapkričio 28 d. buvo slaptai policijos sekamas kaip nepatikimas. 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę.

19061911 m. gyveno Vilniuje, 1907 m. dirbo dienraščio „Vilniaus žinios“, 1907–1911 m. laikraščio „Viltis“ redakcijose. 1911 m. paskirtas Laižuvos klebonu. Tuo pačiu metu išvyko į Ameriką „Saulės“ draugijos reikalais ir praleido ten 3 mėnesius, o grįžęs parašė knygą apie emigrantų gyvenimą.

Juozas Tumas-Vaižgantas 1921 m.

1914 m. atleistas iš Laižuvos klebono pareigų, išvyko į Rygą, kur dirbo „Rygos garso“ redakcijoje. 1915 m. pakviestas į Petrogradą, vienas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikėjų. Čia įsijungė į politinę veiklą: įkūrė Tautos pažangos partiją, dalyvavo Rusijos lietuvių seime, pasaulio lietuvių konferencijoje Stokholme.

1918 m. grįžo į Lietuvą ir Vilniuje dalyvavo kultūrinėje veikloje, redagavo „Lietuvos aidą“. 1919 m. pradėjo leisti laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“. 1920 m. persikėlė į Kauną. 1920 m. redagavo laikraštį „Tauta“, 19211922 m. tęstinį žurnalinį leidinį „Mūsų senovė“. 1920–1932 m. Vytauto bažnyčios rektorius. 1922–1929 m. Lietuvos universitete dėstė lietuvių literatūros istoriją, 1924 m. suteiktas docento vardas, 1929 m. – garbės daktaro laipsnis. Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos signataras, pirmasis jos pirmininkas. [2]

1921 m. įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją ir 1921–1924 m. jai vadovavo.

<> <> <>

J. Tumas-Vaižgantas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu (1928 m.) ir Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu (1932 m.), Latvijos Trijų Žvaigždžių 2-ojo laipsnio ordinu (1932 m.).

J. Tumas kaupė asmeninę biblioteką. Pirmąjį lietuviškų knygų rinkinį, sukauptą seminarijoje 18881893 m., jis buvo priverstas sunaikinti. 18941917 m. rinktos jo knygos dingo Rusijoje. Nuo 1918 m. jis vėl kaupė savo biblioteką, 1923 m. besikuriančiai Kauno universiteto bibliotekai padovanojo 552 leidinius, o 1933 m. jo asmeninėje bibliotekoje buvo 1879 knygos ir periodiniai leidiniai. Iš viso J. Tumas buvo sukaupęs apie 4 tūkst. leidinių – daugiausia grožinės ir istorinės literatūros, meno leidinių. Jis buvo surinkęs 135 pavadinimų XIX–XX a. lietuvių periodinių leidinių.

Nuo 1899 m. J. Tumas naudojo savo asmeninės bibliotekos antspaudą "Kunigo Juozo Tumo kningynas", vėliau įsigijo du ekslibrisus. Jo knygose daug amžininkų autografų.

Mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune. Jis buvo palaidotas Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje, vėlesnio perlaidojimo vieta nežinoma.

Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios Šv. Antano Paduviečio koplyčioje, prie šiaurinės bažnyčios sienos, 19341936 m. įrengtas Juozo Tumo-Vaižganto antkapinis granito paminklas, kurio svarbiausias elementas – bronzinis kanauninko bareljefas (autorius – skulptorius Juozas Zikaras). Šios bažnyčios zakristijoje virš durų, vedančių į presbiteriją, kabo Juozo Tumo-Vaižganto portretas (autorė – Barbora Didžiokienė, 1925 m.). Šventoriuje prie bažnyčios galinės sienos įrengta akmeninė memorialinė kompozicija su įrašu: "A. A. / Žemaičių Katedros Garbės Kanauninkas, / Lietuvos Univers. Liet. Liter. Garb. D-ras, / Vytauto Didžiojo Bažnyčios rektorius, / o šiaip jau Tretininkas / Kun. Juozas Tumas / Vaižgantas / čia Vytauto bažnyčios sienoje palaidotas / 1869.IX.8–1933.IV.29. / Iš testamento".

Vykdant J. Tumo-Vaižganto testamentą, Kauno Vytauto Didžiojo universitete 1934 m. buvo įkurtas jo memorialinis muziejus, kuris veikė iki 1940 m., ten saugota ir jo asmeninė biblioteka. 1950 m. muziejaus spaudinius ir archyvą paveldėjo Kauno politechnikos institutas, dalis jų buvo sunaikinta, dalis pasklido po kitas šalies bibliotekas.

Vaižganto gyvenimas ir kūryba išsamiai tyrinėta moksliniuose ir mokslo populiarinimo leidiniuose. Prof. J. Ambrazevičius-Brazys parengė studiją "Vaižgantas" (1936 m.), Ilona Čižauskaitė – studiją "Vaižganto publicistikos literatūrinė raiška" (2001 m.). Aldona Vaitiekūnienė apgynė habilitacinį darbą "Vaižgantas" (1995 m.). Nijolė Šervenikaitė parengė vadovėlį 11-12 klasėms "Vaižgantas" (2001 m.). Išleistos monografijos: Aleksandro Merkelio "Juozas Tumas Vaižgantas" (1934, kitas leidimas – 1989 m.) bei Algimanto Radzevičiaus "Vaižgantas lietuvių prozos kryžkelėse: meninės sintezės problema" (1987 m.). Ona Pajedaitė sudarė nuotraukų albumą "Juozas Tumas Vaižgantas, 1869-1933" (1995 m.). Serijoje "Gyvenimas ir kūryba" išėjo Aldonos Vaitiekūnienės parengtos knygos: "Vaižgantas" (1959 m.), "Vaižganto apysaka "Dėdės ir dėdienės" (1964 m.), "Vaižgantas : monografija" (1982 m.).

J. Tumo-Vaižganto apysaka "Dėdės ir dėdienės" bei romanas "Pragiedruliai" interneto portalo www.lrytas.lt surengtoje skaitytojų apklausoje pateko į Lietuvos Respublikos šimtmečio knygų šimtuką ir jame užėmė atitinkamai 18-ąją ir 27-ąją vietas (2018 m.).

Kinematografininkas S. Vainalavičius sukūrė dokumentinį filmą "Kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto laidotuvės" (1933 m.). Jo garbei sukurtas medalis, išleistas meninis vokas.

Kaune, Žaliakalnyje, ant namo Vaižganto g. 25 1968 m. įrengta memorialinė lenta "Šiame name 1933 m. gyveno rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas".

Kita lenta 1968 m. buvo įrengta Kauno Senamiestyje ant namo Aleksoto g. 10, bet ji buvo pavogta. 1999 m. ant šio namo sienos atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu: "Šiame name / 19201932 m. / gyveno / rašytojas / kanauninkas / dr. Juozas Tumas- / Vaižgantas" (autorė – skulptorė Virginija Babušytė-Venckūnienė). Šiame name 4-ąjame bute, kur gyveno Vaižgantas, 1995 m. buvo įkurtas ir nuo 1997 m. veikia naujas J. Tumo-Vaižganto memorialinis muziejus Kaune, jame atkurtas autentiškas to buto vaizdas.

J. Tumo-Vaižganto gimtoji sodyba Maleišiuose neišliko, bet jos vieta buvo paženklinta, ten 1933 m. pastatytas rašytojo biustas (autorius – skulptorius Bernardas Bučas) ant postamento. Kitas Vaižganto skulptūrinis portretas-biustas ant granitinio laiptuoto postamento stovi jo gimtosios parapijos centre Svėdasuose (autoriai – skulptorius B. Bučas ir architektas Feliksas Vizbaras, 1937 m., restauruotas 2018 m.). Šalia sodybvietės visuomenininko Juozo Lapienio iniciatyva pradėtas kurti Vaižganto personažų skulptūrinis parkas, pastatyta skulptūra "Dėdės ir dėdienės" (2011 m.) ir ją įkomponavusi skulptūrinė kompozicija "Vaižgantinių arka" (2012 m., abiejų kūrinių autorius – medžio drožėjas Aleksandras Tarabilda).

Rokiškyje, gimnazijos kieme, 1937 m. buvo pastatytas J. Tumo-Vaižganto paminklas (autorius – skulptorius Bernardas Bučas). J. Tumui-Vaižgantui atminti medinis paminklas pastatytas Kulių (Plungės raj.) bažnyčios šventoriuje (autorius – medžio drožėjas Vytautas Stumbras, 1989 m.), skulptūrinė kompozicija su J. Tumo-Vaižganto bronzine figūra pastatyta Birštone, šalia Šv. Antano Paduviečio bažnyčios (autorius – skulptorius Gediminas Piekuras, 2016 m.).

Vadaktėlių (Panevėžio raj.) bažnyčia paženklinta medine drožta memorialine lenta su įrašu: "Šioje / bažnyčioje / 1902.05–1905.12 / kunigavo / Juozas Tumas / Vaižgantas", šventoriuje pastatytas medinis drožinėtas kryžius su iškaltu įrašu: "Kunigui / Juozui / Tumui / Vaižgantui / prieš / 100 / metų / kunigavusiam / Vadaktėliuose" (autorius – Aloyzas Urbšys, 2006 m.).

Kunigiškių pradžios mokyklai, kurioje mokėsi J. Tumas, 1930 m. gegužės 22 d. buvo suteiktas kanauninko J. Tumo-Vaižganto vardas, o 1987 m. senajame jos pastate įrengtas ir atidarytas Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus. Šiam muziejui dailininkė Taida Balčiūnienė padovanojo jos sukurtą Vaižganto bareljefą.

J. Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejus veikia ir Ustronės vienkiemyje (Krekenavos seniūnija, Panevėžio raj.).

Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje 1940 m. pastatytoje Knygnešių sienelėje tarp įamžintų 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių 2-ojoje lentoje "Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai" įrašyta: "Tumas Juozas, kunigas". 1950 m. paminklas buvo nugriautas, bet 1997 m. atstatytas (architektas Liucijus Dringelis).

Vilniuje, Literatų gatvės meno projekte, J. Tumui-Vaižgantui dedikuota Henriko Mazūro miniatiūra. Pašto vokų serijoje "Lietuvos valstybės tūkstantmečio 100 iškiliausių asmenybių" išleistas J. Tumui-Vaižgantui skirtas vardinis suvenyrinis vokas (autorius – Antanas Rimantas Šakalys, 2009 m.).

Sukurtas dokumentinis filmas "Tumo kodeksas" (režisierius Eimantas Belickas, 2018 m.), kuriame J. Tumo vaidmenį sukūrė aktorius Ramūnas Cicėnas.

Gėlių selekcininkas Jonas Auksuolis Liutkevičius vieną iš jo išvestų lietuviškų jurginų veislių pavadino Tumo Vaižganto vardu (gėlės žiedai – rutuliniai persikinės gelsvos spalvos su alyviniu atspalviu).

J. Tumo-Vaižganto vardu pavadintos gatvės 15 miestų: Alytuje, Anykščiuose, Birštone, Kaune (nuo 1933 m.), Mažeikiuose, Panevėžyje, Plungėje (centrinė gatvė), Radviliškyje, Raseiniuose, Rokiškyje, Skuode, Tauragėje (centrinė gatvė), Ukmergėje, Utenoje ir Vilniuje. Jo vardas suteiktas gatvėms 9 miesteliuose: Debeikiuose, Anykščių raj., Garliavoje (Kauno raj.), Kuliuose (Plungės raj.), Kuršėnuose (Šiaulių raj.), Obeliuose (Rokiškio raj.), Sidabrave (Radviliškio raj.), Tirkšliuose (Mažeikių raj.), centrinės gatvės Svėdasuose ir Kavarske, Anykščių raj.. Vaižganto vardu nuo 1937 m. vadinamas tiltas per Šventąją ties Žaliąja.

J. Tumo-Vaižganto vardas suteiktas Rokiškio valstybinei gimnazijai (19331958 m. ir nuo 1989 m. iki šiol), Radviliškio 3-ajai vidurinei mokyklai (1993 m., nuo 2001 m. – Radviliškio Vaižganto pagrindinė mokykla), Anykščių rajono Svėdasų vidurinei mokyklai (1989 m., nuo 2006 m. – Svėdasų J. Tumo-Vaižganto gimnazija), Kauno 6-ajai vidurinei mokyklai (nuo 1999 m. – Kauno Vaižganto vidurinė mokykla, nuo 2011 m. – Kauno technologijos universiteto Vaižganto progimnazija). Apie 1935 m. jo vardu buvo pavadinta lietuviška mokykla Buenos Aires (Argentina).

Nuo 1991 m. Vaižganto gimtajame Svėdasų krašte kasmet rugsėjo pabaigoje rengiamos literatūrinės popietės "Vaižganto skaitymai", išaugusios į Vaižgantinių šventę. Nuo 2002 m. jų metu įteikiama kasmetinė Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Juozo Tumo-Vaižganto premija už sėkmingą grožinės kūrybos ir publicistikos derinimą. Šios premijos laureatais tapo: Gintautas Iešmantas (2002 m.), Rimantas Vanagas (2003 m.), Gintarė Adomaitytė (2004 m.), Laimonas Tapinas (2005 m.), Viktorija Daujotytė-Pakerienė (2006 m.), Jonas Mikelinskas (2007 m.), Filomena Taunytė (2008 m.), Justinas Marcinkevičius (2009 m.), Juozas Kundrotas (2010 m.), Liudvikas Jakimavičius (2011 m.), Perpetua Dumšienė (2012 m.), Gediminas Kajėnas (2013 m.), Vytautas Bagdonas (2014 m.), Donatas Petrošius (2015 m.), Julius Sasnauskas (2016 m.), Egidijus Aleksandravičius (2017 m.) ir Loreta Jastramskienė (2018 m.).

Svėdasų seniūnija 2009 m. įsteigė ir kasmet teikia Mažąją Vaižganto premiją (premijos mecenatas – Petras Baronas) už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui. Jos laureatais tapo: Irena Guobienė (2009 m.), Vytautas Bagdonas (2010 m.), Juozas Lapienis (2011 m.), Ferdinandas Jakšys (2012 m.), Aldona Murmienė (2013 m.), Romualdas Šinkūnas (2014 m.), Vydas Juškėnas (2015 m.), Aleksandras Tarabilda (2016 m.), Pranas Maišelis (2017 m.) ir Emilija Žylienė (2018 m.).


Kūryba

Publicistinius straipsnius spausdino nuo 1890 m., grožinę kūrybą – nuo 1897 m. Grožinius kūrinius daugiausia pasirašinėjo Vaižganto slapyvardžiu, literatūros istorijos ir kritikos darbus – pavarde.

Kūrybos bruožai: publicistinis pradas, lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties apmąstymai, vienišo žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų bei valios susidūrimas.

Pirmąsias savo publikacijas 18901895 m. J. Tumas pasirašinėjo Juozapo iš Popšutės slapyvardžiu, o nuo 1895 m. visam gyvenimui pasirinko Vaižganto slapyvardį – senovės lietuvių linų dievaičio vardą. Grožinėje kūryboje jis tęsė realizmo tradicijas, savitai traktuodamas romantiškus gyvenimo reiškinius.

Vaižganto kūryba pasižymi literatūriniu stiliaus originalumu, kalbos priemonių turtingumu ir liaudiškumu. Jo kūrybos viršūne laikoma 1929 m. pirmą kartą išleista apysaka "Dėdės ir dėdienės".

J. Tumo-Vaižganto kūrybos leidimai:

  • 1898 m. – "Ką sako apie blaivystę L. N. Tolstoi ir vokieczių profesoriai?".
  • 1902 m. – "Vaizdeliai" (kitas leidimas – 1908 m.).
  • 1906 m. – "Vaišganto Scėniškieji vaizdeljai", "Šis-tas. Trys Vaišganto apysakėlės".
  • 1912 m. – "Ten gera, kur mūsų nėra, arba Neapleiskime Tėvynės!" (pasakojimai, kaip mūsų išeiviams sekasi Amerikoje).
  • 1913 m. – "Scenos vaizdai" (monologai ir dialogai).
  • 1915 m. – "Karo vaizdai. Rimai ir Nerimai" (apsakymai).
  • 1916 m. – "Alegorijų vaizdai" (publicistika), "Lietuvos "Žodis" (apsakymas).
  • 1917 m. – "Vanduo ir oras".
  • 19181920 m. – "Pragiedruliai" (romanas, kiti leidimai: 1926, 19421944, 1948, 1969, 1989 m.).
  • 1919 m. – "Aplink Baltiją. Kas jau yra pajūryje ir kas dar norėtų ten būti" (publicistika), "Tiesiant kelią Lietuvos Nepriklausomybei 1916–17 m." (kitas leidimas – 1969 m. Čikagoje, JAV).
  • 1922 m. – "Vokiečių okupuotan Vilniun sugrįžus 1918 metais".
  • 1924 m. – "Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis laikas: broliai Juzumai-Juzumavičiai ir Kazimieras Skrodzkis", "Kun. Juozapas-Silvestras Dovydaitis-Šiaulėniškis Senelis, 18251882" (paskaita), "Vincas Kudirka – Vincas Kapsas", "Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis laikas: "Šviesos" grupė".
  • 1925 m. – "Apžvalga" ir apžvalgininkai: "Apžvalgos“ 35 metų sukakčiai paminėti", "Jaunam veikėjui – Kunigėliui: Fratres, sobrii estote!" (feljetonai).
  • 1929 m. – "Dėdės ir dėdienės" (apysaka, kiti leidimai: 1945, 1949, 1963, 1967, 1978 m.), "Šeimos vėžiai" (romanas).
  • 1930 m. – "Kanauninkas Petras Legeckas ir jo gyvenimo nuotykiai".
  • 1931 m. – "Jaunosios Antano Smetonos dienos: 25 (19061931) metams jo rašto darbo paminėti".
  • 1933 m. – "Vaižganto Gyvulėliai".

Vaižganto kūryba įvairiais rinkiniais buvo leidžiama po jo mirties:

  • 1935 m. – "Milžinų dvasios" (fragmentai iš "Pragiedrulių").
  • 1947 m. – "Vaizdai".
  • 1950 m. – "Tėvelis obuolį reškia" (apsakymėliai).
  • 1950 m. – "Rinktinė" (kitas leidimas – 1956 m.).
  • 1957 m. – "Dėdė lapę nušovė".
  • 1969 m. – "Rimai ir Nerimai" (Čikagoje, JAV), "Valiulio pasaka" (apsakymai, kitas leidimas – 1978 m.).
  • 1972 m. – "Mikutis – gamtininkas" (kitas leidimas – 1997 m.).
  • 1974 m. – "Dėdės ir dėdienės. Nebylys. Rimai ir Nerimai" (apysakos).
  • 1976 m. – "Aleksiukas ir motutė".
  • 1979 m. – "Dėdės ir dėdienės" (apysaka), "Rimai ir Nerimai" (apysakos ir apsakymai).
  • 1983 m. – "Napalys darbus dirba".
  • 1984 m. – "Apysakos, apsakymai, vaizdai".
  • 1995 m. – "Nebylys" (apysaka).
  • 1998 m. – "Laiškai Klimams", "Dėdės ir dėdienės. Nebylys" (apysakos, kitas leidimas – 2011 m.).
  • 2013 m. – "Kas buvo ir kas yra : prozos rinktinė" (serijos "Lietuvių literatūros lobynas: XX amžius" leidinys).

Vaižganto "Raštai" buvo išleisti 19 tomų (19221938 m.), 3 tomais (1948 m.), 2 tomais (1957 m.) ir leidžiami nuo 1994 m. iki šiol, išleistas 24-asis jų tomas (vyriausiasis redaktorius Vytautas Vanagas, 2015 m.).

Jo kūriniai buvo išversti ir išleisti lenkų, rusų, estų kalbomis.

19241932 m. J. Tumas-Vaižgantas parašė apie 80 recenzijų Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijai, sukūrė draminių kūrinių.

Kūriniai

Vaižganto užrašai

Rinktiniai raštai

  • Vaižganto raštai: 19 t. – Kaunas; Vilnius: Švyturys, 1922–1938.
  • Raštai: 3 t. – Kassel-Mattenberg, 1948.
  • Rinktiniai raštai: 2 t. – Vilnius: Valst. grož. lit. leidykla, 1957.
  • Raštai. – Vilnius, 1994 (leidyba tęsiama).

Knygos

  • Vaizdeliai. – Tilžė, 1902. 60 p.
  • Scėniškieji vaizdeljai. – Peterburgas, 1906. – 98 p.
  • Šis tas: trys Vaižganto apysakėlės. – Shenandoah, 1906. – 18 p.
  • Vaizdeliai. – Tilžė, 1908. – 60 p.
  • Ten gera, kur mūsų nėra, arba neapleiskime Tėvynės!: pasakojimai, kaip mūsų išeiviams sekasi Amerikoje. – Kaunas, 1912. – 224 p.
  • Scenos vaizdai: monologai ir dialogai. – Ryga, 1913. – 116 p.
  • Karo vaizdai; Rimai ir nerimai. – Ryga, 1915. – 136 p.
  • Alegorijų vaizdai. – Petrapilis, 1916. – 136 p.
  • Lietuvos žodis: šių dienų apsakymėlis. – Petrapilis, 1916. – 64 p.
  • Vanduo ir oras. – Petrapilis, 1917. – 31 p.
  • Pragiedruliai: 2 kn. – Vilnius: Švyturys, 1918–1920.
  • Aplink Baltiją: kas jau yra pajūryje ir kas dar norėtų ten būti. – Vilnius: Švyturys, 1919. – 95 p.
  • Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei, 1916–1917 m. – Vilnius, 1919.
  • Jaunam veikėjui: 20 feljetonų. – Kaunas, 1925. – 151 p.
  • Kanauninkas Petras Legeckas ir jo gyvenimo nuotykiai. – Marijampolė, 1930. – 43 p.
  • Pragieduliai: vaizdai kovos dėl kultūros: 4 t. – Kaunas, 1942–1944.
  • Dėdės ir dėdienės. – Kaunas: Valstybinė grož. literatūros leidykla, 1945. – 124 p.
  • Vaizdai. – Kaunas: Valst. grož. literatūros leidykla, 1947. – 582 p.
  • Pragiedruliai: 3 t. – Kassel-Mattenberg: Aistia, 1948.
  • Dėdės ir dėdienės. – Kassel-Mattenberg: Aistia, 1949. – 175 p.
  • Rinktinė (Mokinio biblioteka). – Kaunas: Valst. ped. literatūros leidykla, 1956.
  • Dėdės ir dėdienės. – Vilnius: Valst. grož. literatūros leidykla, 1963. – 99 p.
  • Dėdės ir dėdienės (Mokinio biblioteka). – Kaunas: Šviesa, 1967. – 95 p.
  • Rimai ir Nerimai. – Chicago, 1969. – 55 p.
  • Pragiedruliai: vaizdai kovos dėl kultūros: 2 d. – Vilnius: Vaga, 1969.
  • Valiulio pasaka: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1969. – 240 p.
  • Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei, 1916–1917 m. – Chicago: Ped. Lituanistikos institutas, 1969.
  • Mikutis gamtininkas. – Vilnius: Vaga, 1972. – 111 p.
  • Dėdės ir dėdienės; Nebylys; Rimai ir Nerimai: apysakos. – Vilnius: Vaga, 1974. – 236 p.
  • Dėdės ir dėdienės: apysaka (Mokinio biblioteka). – Kaunas: Šviesa, 1978. – 95 p.
  • Valiulio pasaka: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1978. – 288 p.
  • Rimai ir Nerimai: apysakos ir apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1979. – 421 p.
  • Napalys darbus dirba. – Vilnius: Vaga, 1983. – 31 p.
  • Apysakos, apsakymai, vaizdai. – Kaunas: Šviesa, 1984. – 368 p.
  • Pragiedruliai: vaizdai kovos dėl kultūros. – Vilnius: Vaga, 1989. – 652 p.
  • Nebylys. – Vilnius: Vaga, 1995. – 124 p.
  • Mikutis gamtininkas. – Kaunas: Spindulys, 1997. – 136 p.
  • Laiškai Klimams. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. – 453 p.
  • Dėdės ir dėdienės; Nebylys (Skaitinių serija; 23). – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – 189 p.

Svarbiausias Vaižganto kūrinys – „Pragiedruliai“. Jo dalys:

  • Gondingos kraštas (apie Žemaitiją):
    • praktiškumas
    • ūkinė pažanga
    • kova prieš lietuvių spaudos draudimą
  • Vadovų kraštas (apie Aukštaitiją)
    • tautos dvasia
    • doroviniai kultūros pagrindai:
      • rūpestingumas
      • gyvas gamtos jausmas
      • atidumas
      • atjauta
    • legendos, mitai

Įvertinimai

Atminimo įamžinimas
Paminklas Maleišiuose
  • Vaižgato gimtajame Svėdasų krašte (Anykščių rajonas) jau 22 metus veikia Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, įkurtas Kunigiškių I kaime buvusios pradžios mokyklos pastate. Šią mokyklą lankė ir Vaižgantas, vėliau mokykla vadinosi kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardu.
  • Vaižganto muziejus, Ustronės sodyba, Panevėžio raj.
  • Vaižganto memorialinis butas-muziejus, prie Vytauto bažnyčios, Kaunas.

Kilmė

Seneliai: Motiejus Tumas (?–1835) ir Margarita Čečytė-Tumienė; Kazimieras Baltuška ir Ona Tamošiūnaitė-Baltuškienė iš Šlapiašilio.
Tėvai: Anupras Laurynas Tumas (18181902) ir Barbora Morta Baltuškaitė-Tumienė (18241889) iš Kunigiškių – žemdirbiai, pasiturintys ūkininkai.
Šeimoje gimė 10 vaikų, iš kurių išaugo tik penki, penki broliai mirė vaikystėje. Juozas buvo jauniausias šeimoje.

Broliai ir seserys: Marijona Tumaitė-Nakutienė (18501918) – valstietė žemdirbė, Juozas Tumas (18521862) – mirė vaikystėje, Antanas Tumas (18541864) – mirė vaikystėje, Jonas Tumas (18561923) – knygnešys, tremtinys, Feliksas Tumas (18571858) – mirė vaikystėje, Ona Tumaitė-Indrelienė (18611916) – valstietė žemdirbė ir Ksavera Tumaitė-Mėginienė (18631910) – valstietė žemdirbė.

Dukterėčia (sesers Ksaveros duktė) Bronislava Mėginaitė-Klimienė (18921957) – mokslininko ir diplomato, Vasario 16-osios akto signataro Petro Klimo (18911969) žmona. Giminaičiai (sesers Marijonos anūkai) Jurgis Rimkus (18951972) – miškininkas, Kazys Rimkus (19021960) – inžinierius hidrotechnikas, Antanas Riauba (1902 – apie 1951) – kunigas, politinis kalinys, miręs lageryje.

1869 m. rugsėjo 11 d. Svėdasų bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Felicijonas Bytautas, krikštatėviai buvo Augustinas Žvirblis ir Ksavera (Severija) Grižaitė.

Literatūra

  • Nusilenkime Vaižganto žemei…: fotoalbumas (sud. Vytautas Bagdonas). – Utena: Utenos Indra, 2009. – 151 p.: iliustr. – ISBN 978-609-95045-0-6
  • Neužmirštamas Vaižgantas: atsiminimai, esė, laiškai (sud. Alfas Pakėnas). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 487 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-39-619-2

Šaltiniai


Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+38-0=38 wiki spaudos ženklai).