Vakarų slavai
Vakarų slavai – slavų tautos. Dabartiniams vakarų slavams priskiriami lenkai, čekai, slovakai, sorbai, kašubai ir polabai.
Istorija
Maždaug V a. slavai plėtėsi į vakarus link Oderio-Vyslos ir į dabartinę Vokietiją iki Elbės bei Zalės. Vėliausiai iki V a. pabaigos slavai apsigyveno Viduriniame Dunojaus baseine (dabartinė Slovakija, Vengrija, taip pat dabartinė Pietų Moravija). Viskas vyko gerokai komplikuočiau, pvz., dabartinė Slovakija greičiausiai buvo apgyvendinama keliomis bangomis tiek iš šiaurės, tiek iš pietų. Antroje VI a. pusėje langobardams traukiantis nuo Dunojaus, slavai plito į Panoniją, Noriką ir Karintiją iki pat dabartinės Aukštutinės Austrijos, Štirijos, Karintijos ir Krainos, net iki Tirolio.
Pietiniai vakarų slavai apie 623 m. sukūrė Samo valstybę, kaip atsaką į avarų įsiveržimą į Panoniją. Prieš VIII a. pabaigą buvo susikūrusi Moravijos kunigaikštystė ir Nitros kunigaikštystė dabartinės Slovakijoje teritorijoje, joms susivienijus 833 m. susikūrė Didžioji Moravijos Kunigaikštystė, kuri greitai plėtėsi, tačiau X a. pirmoje pusėje buvo sužlugdyta iš Azijos kilusių vengrų (madjarų) klajoklių genčių. Centrinės Didžiosios Moravijos gyventojai slavų tekstuose vadinami slovieni (t. y., 'slavai') arba „moravų tautos“. Žodžiu slovieni vadinti ir slavai, gyvenę dabartinėje Vengrijoje, Slovėnijoje ir Slavonijoje – iš to kilę dabartiniai etnonimai slovakai ir slovėnai.
Į vakarus nuo Didžiosios Moravijos gyveno dabartinių čekų protėviai, daugiausia atskirose gentyse. XI a. didžiausia iš šių genčių čekus suvienijo į vieną tautą.
XI a. čekai užkariavo vakarinę buvusios Didžiosio Moravijos centro dalį (dabartinė Moravija). Jos gyventojai moravai apie XIX a. buvo sučekinti. Iš rytinės šios teritorijos dalies (dabartinė Slovakija), valdant vengrams X-XV a., susiformavo dabartiniai slovakai.
Lužicoje, padalintoje tarp Saksonijos ir Brandenburgo, tebegyvena sorbai, šiaurės vakarų slavų palikuonys, iki šiol išsaugoję savo archaišką kalbą.
| ||||||