Valentas Leimontas

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Valentas Leimontas
    Leimontas-portretas-i-1191.jpg

    Gimė 1926 m. rugpjūčio 10 d.
    Vaškų miestelyje, Pasvalio r.
    Mirė 2018 m. birželio 19 d. (91 m.)
    Vilniuje

    Valentas Leimontas (g. 1926 m. rugpjūčio 10 d. Vaškų miestelyje, Pasvalio r.– 2018 m. birželio 19 d. Vilniuje) – dirigentas, pedagogas, profesorius, tautodailininkas akvarelininkas.

    Gyvenimo kelis

    Valentas Leimontas gimė Vaš­kų miestelyje, Pas­va­lio r., nuo ketverių metų gyveno Butniūnų kaime, Pakruojo r. pas dėdę Juozą, ūkininką. 19391942 m. mokėsi Žeimelio progimnazijoje ir Linkuvos gimnazijoje.

    VALENTO LEIMONTO kelią į muziką nulėmė iš kaimo atsinešta liaudies daina ir pomėgis dainuoti chore. Dainuota pradinėje mokykloje, progimnazijoje, ir gimnazijoje. Vargingą pokario dalią taip pat praskaidrindavo dalyvavimas Panevėžio geležinkelininkų kultūros rūmų vyrų chore ir miesto mokytojų chore.

    Į muzikos mokyklą V. Leimontas įstojo 1948 m., kur griežė smuiku ir mokėsi dainuoti. Baigus mokyklą, buvo paskirtas į Lietuvos dainų ir šokių liaudies ansamblį. Tais pačiais – 1952 metais – įstoja į Lietuvos konservatoriją, kur studijuoja dirigavimą ir liaudies instrumentus.

    Pedagoginę veiklą, trukusią 47 metus, V. Leimontas pradeda 1955 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Dėsto dirigavimą, ugdo birbynininkus, įsteigia liaudies instrumentų orkestrą, koncertuoja.

    1962 m. V. Leimontas kviečiamas dėstyti Lietuvos konservatorijoje (dabar LMTA), kur dirbo 40 metų. Jo klasėje pilną dirigavimo kursą baigė 38 studentai, o paruošiamąjį – 60. Dvidešimtį metų jis vadovavo liaudies instrumentų orkestrui. Su orkestru buvo koncertuota Lietuvoje ir už jos ribų, dalyvauta dainų šventėse, festivaliuose, įrašytos dvi orkestro muzikos plokštelės. Steigdamas studentų kamerinį ansamblį, Leimontas siekė populiarinti lietuvišką muziką ir liaudies instrumentus. Ansamblis koncertavo Vilniaus ir Kauno filharmonijų salėse, gastroliavo po Lietuvą. Išskirtinę reikšmę šiam kolektyvui turėjo koncertai Rygos, Talino, Leningrado, Minsko, Kijevo, Jerevano, Kišiniovo, Baku konservatorijose bei Maskvos Gnesinų institute.

    Ketvertą metų V. Leimontas dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, Muzikos katedroje.

    1957 m. įkūrė Vilniaus moksleivių rūmų dainų ir šokių ansamblį (dabar – „Ugnelė“).

    Kurį laiką pats grojo ansamblyje „Sutartinė“, o su respublikos atlikėjų grupe koncertavo Dubline ir Londone.

    Šalia pedagoginio darbo ir koncertinės veiklos, 26 metus V. Leimontas ėjo LMTA dekano pareigas.

    Nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas V. Leimontui suteiktas 1974 m., docento – 1978 m., profesoriaus – 1991 m.

    Daile Valentas Leimontas pradėjo domėtis dar jaunystėje. Mokydamasis Kaune, Panevėžyje ir Vilniuje, lankė dailės parodas, kaupė reprodukcijų albumus, bandė piešti pats. Mėgo kopijuoti įžymių dailininkų darbus, piešė gamtovaizdžių eskizus. Tai ir buvo jo dailės studijos.

    1975 m. pirmoji darbų paroda
    Dailininko Valento Leimonto tapybos paroda 2008 m. Linkuvos gimnazijoje
    JU­BI­LIE­JUS: Kraš­tie­tį pro­fe­so­rių Va­len­tą Lei­mon­tą ju­bi­lie­ji­nės pa­ro­dos ati­da­ry­me svei­ki­no kraš­tie­tės Ro­mual­da Kul­šy­tė (kai­rė­je) ir Ge­nu­tė Juo­dy­tė.(Ugniaus Leimonto nuotrauka)

    Vilniuje bendravo su tapytoju Alfonsu Motiejūnu, kuris ir paskatino intensyviau lieti akvareles. Pirmieji rimtesni darbai sukurti 1969 m. Respublikinėje liaudies meno parodoje (1975 m.) jau buvo eksponuojamos dvi jo akvarelės. Tais pačiais metais, Lietuvos konservatorijoje (dabar LMTA), V. Leimontas surengė pirmąją personalinę parodą. Į Tautodailininkų sąjungą jis buvo priimtas 1976 m.

    V. Leimontas yra surengęs 41 personalinę parodą, aktyviai dalyvauja bendrose ekspozicijose. 1997 m. dalyvavo Joniškyje vykusiame A. Varno tautodailininkų tapybos konkurse.

    Po Lietuvą yra pasklidę per du šimtus, užsienyje – kelios dešimtys jo akvarelių.

    Pastarieji treji V. Leimonto kūrybos metai yra itin produktyvūs. Daugiau eksperimentuojama, ieškoma naujų išraiškos priemonių ie temų. V. Leimonto akvarelėse vyrauja šviesus koloritas. Jo peizažai savitai apibendrinti. Abstraktesniuose darbuose nevengiama simboliškumo ir techninės įvairovės. Atsiranda polinkis tapyti figūrines kompozicijas. Rečiau sutinkama technika – tušu atliktos akvarelės savaip papildo jo kūrybą.

    Prisiminimai

    Cquote2.png

    1928 m. tėtis išvyko į Braziliją. Po poros metų metų mama persikėlė į Kauną, o aš likau pas dėdę. Dėdė buvo pažangus ūkininkas, kaimo inteligentas, dirbęs valsčiaus viršaičiu, aistringas medžiotojas ir dar nevedęs. Babunė (dėdės ir tėvo mama) jau senyva, ir jai šalia ūkio šeimininkės rūpesčių prisidėjo mano kasdienybė. Bet kaip smagu būdavo klausytis babunės pasakojamų istorijų, dainuojamų dainų. Gražiai tuomet kaime kalbėjo žmonės, gražios buvo jų tradicijos, todėl visai nenuostabu, kad aš, būdamas vaikas, lyg kempinė į save gėriau viską, kas buvo gražu ir širdžiai miela. Ypač mėgstu iš kaimo atsineštas patarles. [...] Už galimybę mokytis esu dėkingas savo dėdei, kuris, nutaręs man duoti išsilavinimą, nulėmė mano ateitį. O juk galėjo, kaip brolio vaiką, pasilikti mane ūkyje, kur taip trūko darbo rankų.


    Daile domėjausi nuo vaikystės. Parodos, reprodukcijos, savi piešiniai ir bandymai lieti akvarelę – tokios buvo mano dailės studijos. Įsiminė man brangaus mokytojo Ipolito Cieškos pastabos apie akvarelę, ir vėliau sutikto tapytojo Alfonso Motiejūno draugiški pamokymai ir padrąsinimai. Pirmasis žingsnis į parodų salę buvo žengtas 1975 metais. Į Lietuvos Tautodailininkų sąjungą buvau priimtas 1976 m. Surengiau 43 personalines parodas, dalyvavau 22 grupinėse ekspozicijose.

    Muzika ir akvarelė buvo ir liko mano dvasios prieglobsčiu. Gaila, kad nesugebėjau gyvenimo skirti tik vienai iš jų.  Jei mano gyvenimo ruduo būtų be didesnių darganų ir šalnų, skolą norėčiau grąžinti akvarelei.


    Profesorius Valentas Leimontas, 2014-03-12

    Cquote1.png


    Šaltiniai

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius – 99% (+8276-0=8276 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 1% (+107-0=107 wiki spaudos ženklai).