Valerijonas Januškevičius

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Valerijonas Januškevičius
Valerijonas Januškevičius (1894-1956).jpg

Gimė 1894 m. balandžio 8 d.
Linkuvos vls. Ruponių kaime
Mirė 1956 m. liepos 27 d. (62 m.)
Rygoje

Tėvas Juozapas Januškevičius
Motina Eugenija Januškevičienė
Sutuoktinis(-ė) Emilija Dumbraitė-Januškevičienė
Vaikai

Ignas, Donatas, Vladas, Juozas


Veikla
Partizanas

Valerijonas Januškevičius (1894 m. balandžio 8 d. Linkuvos vls. Ruponių kaime -1956 m. liepos 27 d. Rygoje) – partizanas.


Gyvenimo kelias

Gimęs Ruponių k., Linkuvos vls. stambaus ūkininko šeimoje. Tėvas buvo Juozapas Januškevičius buvo tikras Lietuvos patriotas, rėmė bažnyčią ir gerbė savo krašto tradicijas. Gimusio sūnaus garbei tėvas pasodino kieme ąžuolą, kurį vadino valerijono ąžuolu. Šis medis jau perkopęs šimtą metų. Valerijonas užaugo tokių pat patriotu, kaip ir jo tėvas. 1918 m. kuriantis Joniškėlio batalionui, stojo į jo gretas, tapo partizanu.

Donato Januškevičiaus tėvai ir seneliai 1926 m. Iš kairės motina Emilija Januškevičienė, tėvas Valerijonas Januškevičius, tėvo sesuo Pranciška (1890), senelė Eugenija Januškevičienė (1860-1946), senelis Juozapas Januškevičius (1862-1939)

Už kovinius nuopelnus Lietuvos Respublikos prezidento A.Smetonos aktu Nr. 7406 1935 m. rugsėjo 8 d. buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinu ir aktu Nr. 740 d. Lietuvos nepriklausomybės jubiliejiniu medaliu.

Valerijono žmona Emilija Dumbraitė. Šaulių sąjungos narė.

Tarpukariu V. Januškevičius priklausė Šaulių sąjungai. Jo žmona, Emilija Dumbraitė-Januškevičienė, kilusi iš Ruponių k., taip pat buvo šaulė. 1941 m. birželio 13 d. V. Januškevičius buvo įspėtas pažįstamo, jog įrašytas į tremiamųjų sąrašą, pasitraukė su šeima į Zilių kaimą, Žeimelio valsčiuje.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai V. Januškevičius slapstėsi namuose. Sodyboje buvo įrengtos dvi slėptuvės – viena po grindimis troboje, kita – klojimo gale po rąstais. Januškevičių sodyboje kurį laiką slėpėsi ir kpt. Petras Paltarokas–Algimantas, dar vienas kitas partizanas. Vėliau V. Januškevičius partizanavo Pašvitinio ir Žeimelio valsčiuose, Joniškio krašte.

E.Januškevičienė su sūnumis Juozu ir Vladu Irkustko sr. Tulūno r. 1952 m.

1945 m. Januškevičių 47 ha ūkį nacionalizavo. E. Januškevičienę su sūnumis Ignu (g. 1928), Donatu (g. 1931), Vladu (g. 1932) ir Juozu (g.1945) išvarė iš namų. Stribai, pasikinkę į vežimus Januškevičių arklius, prisikrovė į juos visokių daiktų, rastų ūkyje, galvijus taip pat varėsi kartu. Išvyti iš namų Januškevičiai apsigyveno Skaruilių kaime, Žeimelio valsčiuje. Čia retkarčiais šeimą aplankydavo partizanas V. Januškevičius.

1949 m. jis pasitraukė iš partizaninės veiklos, atvyko į Rygą ir slapstėsi pas savo pusseserės vyro brolį Viktorą Krasovskį, gyvenusį Marijos g. 29. Valerijonas Januškevičius Rygoje įsigijo asmens dokumentus Klemenso Gruciaus vardu. Rygoje V. Januškevičius dalyvavo susiorganizvusioje lietuvių grupelėje, pasivadinusioje „Pasipriešinimas okupantams“. Grupelė ne vienam besislapstančiam partizanui padėjo įsigyti dokumentus svetimomis pavardėmis.

1949 m. kovo 25 d. E. Januškevičienė su sūnumis Vladu ir Juozu buvo ištremta į Irkutsko sritį, Tulūno rajoną, Algatuj gyvenvietę. Gyvenvietė priklausė miškų ūkio pramonei. E. Januškevičienei teko dirbti sakintoja miške. Normos buvo didelės, darbas labai išvargindavo.

Iš tremties E. Januškevičienė su sūnumis buvo paleista 1960 m. vasario 18 d. be teisės grįžti į Lietuvą. Valerijonas Januškevičius nebesulaukė iš tremties grįžusios šeimos – mirė 1956 m. liepos 27 d., buvo palaidotas Rygos Mikelio kapinėse. Ant paminklo buvo iškalta tikroji pavardė. E Januškevičienėpo tremties apsigyveno Pinki gyvenvietėje, Rygos rajone. Sūnus Vladas pradėjo dirbti Buldarių tarybiniame ūkyje, o E. Januškevičienė prižiūrėjo sūnaus dukreles. Jauniausias sūnus Juozas dirbo vairuotoju, įvykus avarijai žuvo 1971 m.

Sūnus Ignas tremties išvengė, nes dirbo Panevėžyje geležinkelininku. Ignas vedė Adelę Leskauskaitę, partizano Jono Leskausko – Merkio seserį, kilusią iš Maldenių kaimo, Joniškio rajono. J.Leskauskas-Merkys buvo nuteistas aukščiausia bausme – 1951 m. liepos 7 d. sušaudytas Vilniuje.

D.Januškevičius savo gimtinėje Ruponių k. prie ąžuolo, pavadinto jo tėvo, Valerijono, vardu. 2001 m.

E. Januškevičienė mirė 1989 m. palaidota Rygoje šalia vyro.

Donatas Januškevičius (1931)


Sūnus Donatas tremties taip pat išvengė – pabėgo tremiant. Iš pradžių slapstėsi Mažučių k. (Žeimelio vls.), vėliau gyveno Rygoje pas savo tėvą. Išsirūpinęs asmens dokumentus, nuvyko į Klaipėdos kraštą ir pradėjo dirbti pieno pramonės įmonėse. Teko jam dirbti Pagėgiuose, Lauksargiuose, Skaudvilėje, Kretingalėje, Mažeikiuose ir kt. kėlėsi iš rajono į rajoną, nes buvo saugumo ieškomas. Nuo 1967 m. gyveno Šiauliuose.

Pradėjęs dirbti maisto pramonės ministerijos statybinėse organizacijose dispečeriu, baigė savo darbo stažą UAB „Ekeris“ generaliniu direktoriumi. 2001 m. išėjo į pensiją.

D.Januškevičius LPKTS narys, Šiaulių m. PKTS tarybos narys.

D. Januškevičius vedė Antaniną Pociūtę, kilusią iš Varnių. Užaugino tris dukteris: Birutę (g.1950), Vidą (g. 1952) ir Liną (g.1953).

Šaltiniai

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Emilija Stanevičienė – autorius – 98% (+6841-0=6841 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius – 2% (+151-0=151 wiki spaudos ženklai).