Pasaulinis vandenynas
Pasaulinis vandenynas užima 70,8 % Žemės rutulio. Didžiausi vandenynai yra Ramusis, Atlanto ir Indijos, tačiau Arkties ir Antarkties vandenys irgi vadinami vandenynais. Šie penki vandenynai nėra atskiri, jie sudaro vientisą masyvą – Pasaulinį vandenyną. Patogumo dėlei tarp vandenynų nustatytos ribos.
Jūros ir vandenynai
laiką nesiliečia su atmosfera, paprastai deguonies yra daug mažiau negu jūros paviršiuje
Kitos cheminės medžiagos, svarbios jūrų gyvūnams ir augalams, yra kalcio ir silicio junginiai bei fosfatai. Iš jų susidaro jūros gyvūnų kriauklės ir griaučiai. Ląstelėms ir audiniams jūros gyvūnai iš vandens paima fosfatus, kai kuriuos azoto junginius, geležį ir silicį.
Vandenynų druskingumas
Jūros vandenyje ištirpusių druskų koncentracija vadinama druskingumu. Vidutinis jūros vandens druskingumas svyruoja tarp 33 ir 37 druskų dalių tūkstančiui vandens dalių, t. y. 33-37 ‰, vandenynų labai nevienodas. Įtekančios į jūrą didelės upės arba ledo tirpsmas druskingumą mažina; jūros ypač druskingos ten, kur mažai lyja, bet daug išgaruoja. Baltijos jūroje, į kurią daug gėlo vandens atneša upės ir polaidžio srautai, vandens druskingumas mažas – tik 7,2 ‰. Druskingiausia yra Raudonoji jūra – 41 ‰
Kad jūros vanduo virstų gėlu, reikia atskirti iš jo ištirpusias druskas. Vanduo gėlinamas elektra, cheminiu būdu arba keičiant jo fazę: garinant ir po to distiliuojant arba užšaldant (ledas išstumia druską). Eskimai nuo seno iš jūros ledo gaudavo gėlą vandenį; kai kurios pajūrio tautelės dar ir dabar gauna druską iš jūros vandens, garindami jį nuo jūros atskirtuose baseinuose.
Tankis, šviesa ir garsas
Jūros vandens tankis yra labai svarbus jūros srovėms kilti.; su juo susijusi ir vandens druskingumo bei temperatūros sąveika. Jūros paviršiaus temperatūra kinta nuo -2˚C iki 29˚C. Vanduo pradeda užšalti, kai jo temperatūra nukrinta žemiau -2˚C. Vandenyno spalva priklauso nuo vandenyje sklindančios šviesos. Matomojo spektro raudonoji (ilgabangė) dalis susigeria prie jūros paviršiaus, o trumpesnės (mėlynos) bangos išsisklaido ir suteikia jūrai mėlyną spalvą. Jūros gyvybei labai svarbu, kad šviesa prasiskverbtų kuo giliau. Skaidriame vandenyje ji prasiskverbia į 110 m gylį, o drumzliname pajūrio vandenyje – vos iki 15 metrų.
Vanduo – geras garso laidininkas. Juo garsas sklinda maždaug 1507 m/s greičiu (ore 331 m/s). Jūrininkai naudoja echolotą – prietaisą, kuris matuoja gylį pagal laiką, per kurį garsas iš laivo pasiekia dugną ir grįžta atgal. Be abejo, ir temperatūra, ir slėgis turi įtakos garso sklidimui, todėl jo greitis vandenyje svyruoja ±100 m/s.
Jūrų srovės
Vandenyne nėra vietos kuri būtų visiškai rami, nors gelmių vanduo beveik nejuda. Ir labai giliose vandenyno vietose tyrinėtojai randa gyvybės požymių. Tai rodo kad vanduo maišosi, jeigu jis nesimaišytų, tai gyvūnai arba augalai tuoj pat sunaudotų deguonį ir žūtų. Vandens srovės papildo deguonies atsargas. Ankščiau buvo manyta, kad vandenyno gelmėse galima laidoti konteinerius su radioaktyviomis atliekomis. Tačiau konteineriai nuo jūros srovių ilgainiui suirtų ir radioaktyvios medžiagos, patekusios į vandenį, pasklistų Vandenyne ir nuodytų gyvąją gamtą.
Dreifinių srovių priežastys
Paviršinės jūrų srovės buvo žinomos nuo seniausių laikų, jomis naudojosi senovės jūrininkai. Turas Hejerdalas „Kon tikio“ plaustu 1947 m nuplaukė nuo Peru iki Tuamotu salų per 101 dieną. Šioje beveik 7000 km kelionėje plaustą ginė ir vėjas, bet vis dėlto svarbiausia varomoji jėga buvo Peru ir Pietų pasatinės srovės.
Vyraujantys vėjai stumia vandens paviršių ir sudaro dreifines (paviršines) sroves. Jos ne visai sutampa su vėjų kryptimi, nes jas kreipia Žemės sukimosi sukelta Koriolio jėga. Šis poveikis, didėjantis tolstant nuo pusiaujo, kreipia sroves šiaurės pusrutulyje į dešinę nuo vėjo krypties, o Pietų pusrutulyje – į kairę. Dėl to šiaurės pusrutulyje susidaro srovių, cirkuliuojančiu pagal laikrodžio rodyklę, sistema, o Pietų pusrutulyje – prieš laikrodžio rodyklę.
Srovės dar priklauso nuo vandenynų guolio konfigūracijos ir sausumos išsidėstymo. Pavyzdžiui, Atlanto vandenyne Šiaurės pasatinė srovė teka Vest Indijos salyno link. Ten didžioji jos dalis sąsiauriais tarp salų įteka į Meksikos įlanką, suka į šiaurės rytus ir vėl sąsiauriu tarp Floridos ir Kubos, jau Golfo srove, išsprūsta į Atlantą. Nutolusi nuo Amerikos krantų ji jau vadinama Šiaurės Atlanto srove. Teka į šiaurės rytus, jos greitis – maždaug 4-5 mazgai. Srovė ryški tik paviršiuje, 350 m gylyje ji vos pastebima.
Vandens tankis ir srovės
Žinomos ir vandens srovės kurios nepriklauso nuo vėjo, o kyla dėl nevienodo vandens tankio. Tą tankį lemia vandens temperatūra ir druskingumas. Prie pusiaujo šylančio vandens tankis didėja. Poliarinių platumų vanduo vėsta ir sukelia priešingą poveikį. Jūrų druskingumas priklauso nuo upėmis atitekančio gėlo vandens kiekio, ledo tirpsmo ir lietaus vandens, nuo garavimo. Pavyzdžiui, Viduržemio jūroje vanduo smarkiai garuoja, todėl jis druskingesnis ir didesnis jo tankis. Bet į šią jūra teka mažesnio tankio (ne toks druskingas) Atlanto vandenynas ir Juodosios jūros vanduo. Po šiomis srovėmis yra mažesnės priešpriešinės didesnio tankio (druskingesnės) srovės, todėl vidutinis Viduržemio jūros vandens druskingumas nesikeičia.
Paprasčiausias srovių greičio ir krypties matavimo būdas yra toks: stebimas vandenyje plūduriuojančių daiktų (ledkalnių, laivų nuolaužų arba specialių plūdurų) dreifas. Vartojami ir įvairūs srovių matuokliai.
Jūros srovių reikšmė
Jūrų srovės maišo vandenį ir sudaro sąlygas gyvybei. Ypač reikšmingas paviršinio ir po juo slūgstančių kitų sluoksnių maišymasis. Dažnai vanduo kyla dėl stiprių kranto vėjų, kurie nupučia tolyn paviršinį sluoksnį, ir į jo vietą vanduo kyla iš giliau. Tokie reiškiniai dažni Peru, Kalifornijos ir Mauritanijos pakrantėse. Kylantis vanduo į paviršių atveša daug organinių medžiagų (fosforo, silicio junginiai), todėl paviršutiniuose sluoksniuose gerai auga planktonas (žuvų maistas). Ypač daug žuvų (ančiuvių) yra Peru pakrančių zonoje. Kitos srovės gali pražudyti ančiuvius. Kranto vėjams nurimus (gruodžio pabaigoje) į šį regioną plūsteli šiltoji El Ninjo srovė; ji naikina šaltavandenius augalus ir gyvūnus.
Vanduo pasižymi didele šilumine talpa ir išlaiko šilumą 2,5 karto ilgiau, negu sausuma. Pusiaujo zonoje sukauptą Saulės energiją jūrų srovės neša į šiaurę ir pietus. Šiaurės Atlanto srovės šaka teka išilgai Norvegijos krantų, sušildo jūros vėjus ir pakelia šiaurės vakarų Europos temperatūrą 11˚C aukščiau už tų platumų vidutinę temperatūrą. Į šiaurę tekančios Peru ir Bangelos daro priešingą poveikį, nes jos neša vėsesnius orus į Pietų Amerikos ir Pietų Afrikos vakarų pakrantes. Tokiu būdu srovės labai veikia klimatą. Srovės iš poliarinių kraštų gali trukdyti laivybai: Labradoro ir Rytų Grenlandijos srovės į laivybos maršrutus atplukdo ledkalnių ir ledlaukių; šaltų ir šiltų srovių susidūrimo vietose dažni rūkai.
Bangos, potvyniai ir atoslūgiai
Bangos ir potvyniai – žinomiausi vandenynų ir jūrų reiškiniai. Drauge su vėju jie kartais virsta niokojančia jėga.
Paprastos bangos
Kartais bangos kyla ir jūros gelmėse, tarp priešingos krypties srovių, bet tipiškiausios ir dažniausios yra vėjinės bangos. Atvira jūra ties kuria pučia vėjas, vadinama bangų įsibėgėjimo plotu. Vėjo keliamos bangos netaisyklingos, tačiau, išplitusios už įsibėgėjimo ribų jos darosi taisyklingesnės, tampa siūba, kuri pasklinda labai toli. Bangavimas – cikliškas svyravimas: keliauja tik bangų forma, o vandens dalelės juda mažu apskritimu, praktiškai lieka vietoje. Jei nepučia vėjas ir nėra srovių, užkimštą butelį bangos kilnoja aukštyn ir žemyn beveik vienoje vietoje.
Bangos turi du pagrindinius matmenis. Bangos aukštis – tai vertikalus atstumas nuo jos keteros iki papėdės, o bangos ilgis – atstumas tarp dviejų gretimų keterų. Jūros bangos retai būna aukštesnės nei 12, nors 1933 metais Ramiajame vandenyne buvo užregistruota 34 m aukščio banga. Kad išaugtų tokia banga, jai reikia ilgo tūkstančių kilometrų įsibėgėjimo ploto ir labai smarkaus vėjo. Bangų judesiai persiduoda gilyn, bet dalelių cikliškos trajektorijos vandenyje greitai nyksta, ir jis išvis išnyksta gylyje kuris lygus maždaug pusei bangos ilgio. Šis gylis vadinamas bangos baze.
Bangas, gožtančias paplūdimyje, sukelia ne tik čia pat pučiantis vėjas; jos gali kilti ir toli vandenyne. Priartėjus prie seklumos kurios gylis lygus pusei bangos ilgio, banga kinta. „Pajutusi“ dugną, ji lėtėja, todėl keteros vejasi viena kitą. Kai seklumoje neužtenka vandens bangos formai (dalelių apskritai trajektorijai) išlaikyti, ji gožta. Nuožulniame šlaite bangų keteros lūžta, virsdamos į priekį, o prie stataus kranto bangos tarsi panyra ir ištykšta iš giliau.
Cunamiai
Cunamiai kartais vadinami potvynių bangomis, nors jie nieko bendra su šiuo reiškiniu neturi. Cunamius daugiausiai sukelia žemės drebėjimai, rečiau – povandeninės nuošliaužos ir vulkanų išsiveržimai. Vandenyje cunamio banga retai kada būna aukštesnė kaip 60-90 cm, bet jos ilgis – šimtai kilometrų, ji slenka šimtų kilometrų per valandą greičiu. 1946 m. žemės drebėjimas Aleutų lovyje sukėlė cunamį, kuris nusiaubė Honolulu miestą Havajuose. Cunamis pasiekė Havajus per 4 val. 34 min., įveikęs daugiau kaip 3200 km kelią; jo greitis – apie 700 km/h. Aukštesnės nei 15 m bangos užpylė Honolulu, padarė 25 mln. dolerių nuostolį; žuvo 173 žmonės. Nors jūroje cunamio bangos ir neaukštos, bet jų energija milžiniška: seklumoje ji iškelia lėtėjančias bangas aukštyn. Krantą kartasi pasiekia 38 m ir aukštesnės bangos
Labiausiai niokojantys cunamiai kyla Ramiajame vandenyne, nors didelių cunamių buvę ir Atlante. Cunamis užplūdo Lisaboną netrukus po 1755 m. žemės drebėjimo. Vėliau 4-6 m bangos pasiekė ir Vest Indiją.
Panaši į cunamį banga gali kilti, kai vanduo plūsta į atmosferos labai žemo slėgio sritį, pavyzdžiui, tropikų uraganą.
Potvyniai ir atoslūgiai
Reguliarius jūrų potvynius ir atoslūgius sukelia Mėnulio ir Saulės gravitacijos jėgos. Potvynius sukelianti Saulės jėga yra daugiau kaip dvigubai silpnesnė už Mėnulio jėgą. Potvynių intensyvumas taip pat priklauso nuo vandenynų dubens ir sausumos formų. Mėnulio gravitacinė jėga išgaubia vandenyną ties tuo dienovidiniu, ties kuriuo jis kybo. Tuo pačiu metu vandenynas išsigaubia ir priešingoje žemės pusėje. Kadangi Mėnulis apskrieja Žemę per 24 val. 50 min., per tą laiką Žemėje įvyksta du potvyniai ir du atoslūgiai. Siziginiai potvyniai kyla tada, kai Žemę, Mėnulis ir Saulė yra vienoje linijoje. Dėl jungtinės gravitacinės traukos poveikio vanduo per potvynį pakyla ypač aukštai, o per atoslūgį nuslūgsta ypač žemai; ekstremalių lygių skirtumas labai didelis. Mažiausi potvyniai – kvadratūriniai. Jie kyla, kai Saulė, Žemė ir Mėnulis sudaro statų kampą. Atviroje jūroje potvynis būna iki vieno metro, o uždarose jūrose, pavyzdžiui, Viduržemio jūroje, – ne daugiau kaip 30 cm. Tačiau sekliose jūrose potvyniai pakyla iki 6 m, o upių estuarijose (estuarija – – gilios ir plačios piltuvo pavidalo upės žiotys, platėjančios į jūros pusę.) – iki 12-15 m. didžiausi potvyniai (apie 16 m) užregistruoti Fandžio įlankoje (Kanada). Kai kuriose estuarijose, pavyzdžiu, Hangdžouvano įlankoje (Kinija), Severno žiotyse (Anglija), kyla borai. Boras – upe aukštyn plūstantis status vandens volas.
Jūros dugnas
Senovės jūrininkai jūros gylį aplink kai kurias salas matavo lotu (svambalu, pririštu prie lyno). Magelanas pabandė pasiekti Ramiojo vandenyno dugną 370 m ilgio virve, tačiau jam nepavyko. Pirmą kartą vandenyno gylį išmatavo Džeimsas Rosas lotu jis pasiekė 3700 m gylį.
Jūros dugno tyrimai
Pirmuosius patikimus vandenyno gylio tyrimus padarė 1872-1876 metais garsioji „Challenger“ laivo ekspedicija. Šioje ekspedicijoje buvo naudojami loto svambalai, prie kurių pritvirtinti vamzdiniai grumto ėmikliai. Taigi žmonės ėmė sistemingai tirti vandenyno gelmėse slūgsančias nuosėdas tuo metu, kai Žiulis Vernas kūrė romaną „20 000 mylių po vandeniu“. „Challenger“ ekspedicijos geologas Džonas Meris ir jo kolegos, ištyrę pargabentus į Europą nuosėdų bandinius, sukūrė jūrinių nuosėdų klasifikaciją. Ji vėliau buvo tobulinama, bet liko iš esmės nepakitusi. Ekspedicijos duomenys paneigė plačiai paplitusią nuomonę, kad vandenyno dugną sudaro tūkstančius kilometrų besidriekianti smėlio dykuma ir joje kur ne kur pabirusios salos, o prie dugno gyvena egzotiškos žuvys. Iš pirmųjų „Challenger“ ekspedicijos paimtų jūros dugno bandinių ir Vidurio Atlanto kalnagūbrio vėlesnio zondavimo duomenų bei jų pagrindu sudarytų to kalnagūbrio žemėlapių dar nebuvo galima suprasti dugno nuosėdų pasiskirstymo ir jų storio įvairovės, nustatyti visų didžiųjų vandenynų kalnagūbrių kilmės.
Žinių apie jūros dugno nuosėdas pagausėjo XX amžiuje, kai patobulėjo grunto ėmimo technika, o vandenyno dugno topografiją imta tirti echolotais. Nuo šio amžiaus penkto dešimtmečio gylis matuojamas seisminiais metodais. Ištirta, kad vandenyno dugne daug kalvų, povandeninių vulkanų, kalnų, didžiulių povandeninių kalnagūbrių, kuriuose yra rifinių slėnių, lūžių ir daugybė šoninių kalnagūbrių.
Šelfas
Paprastai net ir akmenuoto paplūdimio pakraštyje, prie pat vandens gargždas pereina į smėlį; dugnas smėlėtas ir po vandeniu. Šis priekrantinis lėkštas dugnas ir yra šelfas, arba kontinentinis atabradas. Kai kur jį dengia gan stambios nuosėdos, kitur molis, dumblas. Šelfe auga įvairiausios jūrų žolės, čia daug gyvūnų, įvairių kirminų, valgomų moliuskų, midijų, austrių, kalmarų, sepijų. Šelfe randama ir jūros ežių, jūrų žvaigždžių.
Šelfo dugnas – smėlio sėklių ir smėlio bangų (povandeninių kopų) karalija. Kaip dykumoje vėjas, taip jūros dugne srovės neša, subūriuoja palaidą smėlį, subanguoja smėlėtą dugną. Šelfe giliai po smėlio sluoksniais, kontinentinėse uolienose, daugelyje vietų slūgso didžiuliai naftos ir dujų telkiniai.
Šelfo pakraštyje, maždaug 200 m gylyje, jūros dugnas ima staigiai gilėti; čia – viršutinė kontinento šlaito riba. Vietomis jį raižo povandeniniai kanjonai, jais srūva povandeninės lavinos, vadinamos suspensinėmis srovėmis. Jų toli į jūrą nuneštas dumblas, gargždas ir smėlis nusėda kontinento šlaito papėdėje, maždaug 2000 m gylyje. Kontinentiniame šlaite ir jo papėdėje gyvybė yra kur kas skurdesnė; labiausiai ten paplitę dideli, laisvai plaukiojantys galvakojai moliuskai.
Kontinento šlaito papėdėje prasideda abišalinės lygumos – didžiulės povandeninės dubumos. Jose gyvena vos viena kita dar keistesnė žuvų rūšis, pasitaiko kirmėlių, kalmarų, tačiau nėra jokios augalijos. Šiose lygumose stūkso aukštos kalnų grandinės, vadinamos vandenynų vidurio kalnagūbriais. Jų papėdės yra 4000 m gylyje; kai kurios viršūnės kyšo virš vandens (salos), tačiau dažniausiai yra 1000 m gylyje. Tose lygumose yra ir didelių kalnų, dažniausiai pavienių, o kartais stūksančių virtinėmis; tai salų krantinės dalis, pavyzdžiui, Havajai Ramiajame vandenyne. Beveik visi jie yra vulkaninės kilmės, apjuosti koralų žiedo.
Žmonės po vandeniu
Nuo seno žmogų viliojo povandeninis pasaulis. Aleksandras Makedonietis IV a. pr. m. e. Pats didelėje stiklinėje statinėje buvo paniręs į jūrą.
Seniausieji nardymo aparatai
Vienas seniausių patikimų nardymo aparatų buvo sukurtas XVI a. Jis buvo varpo pavidalo, atvira apačia. Oras į jį iš paviršiaus patekdavo per žarną. Naudojantis tokiu varpu, 1663-64 metais iš nuskendusio švedų laivo „Vasa“ buvo iškeltos patrankos. Pirmąjį didesnį varpą, kuriame tilpo daugiau negu vienas naras, 1960 m. sukūrė Edmundas Halis. Varpais dar ir dabar naudojasi uostų įrengėjai ir gelbėtojai. Gerai žinomas naro kostiumas su metaliniu šalmu, kurį 1837 m. sukūrė Augustas Zybė, taip pat dar vartojamas povandeniniams darbams, bet tik iki 60 m gylio. Labai judrų nardymo aparatą – akvalangą 1943 m sukūrė Žakas Yvas Kusto ir Emilis Ganjanas. Kad naro neslėgtų, akvalange oro slėgis turi būti toks pat, kaip ir aplinkinio vandens. Iki 10 m gylio vandens slėgis lygus atmosferos slėgiui (1,03 kg/m²); giliau slėgis kas 10 m padidėja viena atmosfera. Kai oru kvėpuojama esant dideliam slėgiui, kraujyje ir kūno audiniuose labai padaugėja azoto, kuris sudaro ~80 % oro, koncentracija. Šis ištirpęs azotas, jei slėgis sumažėja per staigiai, organizme vėl gali virsti dujomis. Tai sukelia kesoninę (dekompresijos) ligą. Narui per greitai iškilus iš 14 m gylio, azotas iš kraujo nepasišalina įprastu būdu – per plaučius; kraujagyslėse susidaro burbuliukų, trikdančių kraujo cirkuliavimą. Vengdami kesoninės ligos, narai kyla į paviršių ne iš karto, o sustodami tam tikrame gylyje. Jei to padaryti negalima, iškilęs naras skubiai uždaromas į dekompresijos kamerą, kurioje slėgis po truputį mažinamas.
Panirus giliau nei 40 m, organizme ištirpęs azotas gali sukelti narkozės būsena; žmogus susijaudina, jį apima euforija, jis netgi gali nusiplėšti nuo burnos oro žarną. Narkozės naras išvengia, jei kvėpuoja deguonies ir helio mišiniu; bet nuo jo kinta naro balsas, sunku suprasti jo šneką, be to, kūnas greit netenka šilumos – šaltame vandenyje tai gana pavojinga (nebent naras dėvi šiltus drabužius)
Didžiausias gylis, į kurį jūroje buvo paniręs žmogus su automatiniu kvėpavimo aparatu (akvalangu), – 133 metrai (1968). Kompresijos kameroje galima imituoti dar gilesnį nardymą. 1970 m. du Didžiosios Britanijos karo laivyno narai 10 valandų išbuvo sąlygose, atitinkančiose 457 m. gylį. „Panirimas“ ir dekompresija truko 10 dienų.
Prisitaikymas ilgesniam nardymui
Jei prieš panirimą naras 24 valandas išbūna barokameroje didesniame slėgyje, ten kvėpuoja dirbtiniu, azoto neturinčiu oru, naro kūnas prisitaiko prie to slėgio, ir jis gali išbūti tokiomis sąlygomis keletą savaičių įtemptai dirbdamas. Šiuo atveju narai gyvena laive, didelėje dekompresijos kameroje, iš kurios mažesne kamera su padidintu slėgiu nuleidžiami į jūrą ir ten dirba. Po pamainos tokiu pat keliu grįžta į didžiąją kamerą.
Buvo sukurti ir specialūs povandeniniai namai su panašiais organizmo prisotinimo įrenginiais „Conshelf“, „Tektite“, „Sealab“. Gyvenamoji patalpa nuleidžiama į jūros dugną, narai neria į jūrą ir grįžta iš jos per šliuzo prieškambarį. Tokie namai naudojami moksliniams tyrimams iki 100 m gylio.
Povandeniniai laivai
Vieną seniausių povandeninių laivų pastatė Kornelijus van Dreblė 1620 m. dvylikos irkluotojų valdomas, jis plaukė Temze paniręs 5 metrus. Kariniams tikslams buvo statomi vis tobulesnis maži povandeniniai laivai. Tik septintame šio amžiaus dešimtmetyje pradėta statyti povandeninius laivus mokslinėms ekspedicijoms ir įvairiems darbams.
Biologijos ir geologijos tyrimams naudojami povandeniniai laivai, kurių vandens talpa paprastai ne didesnė kaip 10-20 tonų. Toks laivas laikomas didelio ekspedicinio laivo denyje. Jo įgula – laivavedys ir 1-2 stebėtojai. Laivas hermetiškas (Hermetiškas – nepraleidžiantis šalčio, dujų, skysčių, dulkių), todėl slėgis jame nesikeičia.
Nuo 1973 m. povandeniniai laivai vis daugiau naudojami naftos ir dujų gavybai atviroje jūroje: vamzdynams prižiūrėti, gręžimo platformų vietai pasirinkti.
Taip pat skaitykite
Nuorodos
| ||||||