Verizmas
Verizmas (verismo, iš italų k. „realizmas“) – literatūrinė, ir vėliau operos, srovė, išsivysčiusi Italijoje 1870-aisiais.
Verizmo literatūros būdingais atstovais buvo siciliečiai Giovanni Verga (1840–1922), Luigi Capuana (1839–1915) ir Federico De Roberto (1861–1927). Tai buvo kraštutinė realistinės literatūros forma, artima natūralizmui. Būdingi verizmo bruožai buvo neslepiamas provincialus literatūros charakteris ir provincijos gyvenimo temos, suteikiama daugiau laisvės rašytojo vaizduotei, skirtingai nuo E. Zola natūralistinės literatūros nuostatų. Geriausiais veristinės literatūros atstovais buvo regioniniai rašytojai, kurie rašė apie savo gerai pažįstamą aplinką: neapolietė Matilde Serao, toskanietis Renato Fucini ir Pietų Italijoje gyvenusi Grazia Deledda, kuri 1926 m. apdovanota Nobelio literatūros premija.
Greitu laiku po veristinės literatūros atsiradimo jos kūriniai buvo pradėti adaptuoti teatriniam atlikimui. Pirmuoju tokiu kūriniu tapo 1884 m. publikuotas Giovanni Verga apsakymas „Kaimo garbė“. Pagal pastatytą pjesę temą to paties pavadinimo operai pritaikė jaunas kompozitorius Pjetras Maskanjis. Opera „Kaimo garbė“ susilaukė sėkmės 1890 m. ir pradėjo naują operos tipą. Verizmo terminas buvo pritaikytas libreto temai ir operos muzikinei-dramatinei struktūrai. 1892 m. Romoje debiutavo U. Džordano opera „Mala vita“ ir Milane R. Leonkavalio „Pajacai“, kartu su „Kaimo garbe“ tapusi dviem žymiausiomis verizmo operomis. Veristinėse operose vaizduojami žemųjų klasių personažai, nepagražinta realybė, įvykiai dažnai žiaurūs. 1894 m. prancūzas Žiulis Masnė sukūrė veristinių bruožų turinčią operą „Navarietė“. Tarp kitų paminėtinų operų: Eženo d'Albero „Tiefland“ (1903), L. Janačeko „Jenufa“ (1904), Etel Smit „Kenkėjai“ (1906). Dž. Pučinis veristinius elementus įtraukė į savo operas.