Veronika Pučinskaitė

Veronika Pučinskaitė

Gimė	1924 m.
Mirė	† 2010 m. (~86 m.)

Veikla	geografijos mokytoja

Alma mater	Vilniaus pedagoginis institutas

Veronika Pučinskaitė (1924 m. – 2010 m.) – Kamajų Antano Strazdo vidurinės mokyklos geografijos mokytoja.

Biografija

Gimė 1924 m.

Studijavo geografiją Vilniaus universitete, bet studijų nebaigė. Neakivaizdžiai geografijos studijas baigė Vilniaus pedagoginiame institute.

Dirbo geografijos mokytoja Kamajų vidurinėje mokykloje. Buvo Kamajų vidurinės mokyklos 1953 m. IV, 1955 m. VI ir 1962 m. XIII abiturientų laidų auklėtoja.

Iš Kamajų vidurinės mokyklos Veronika Pučinskaitė buvo perkelta dirbti į Rokiškio rajono švietimo skyrių, kur dirbo metodinio kabineto vedėja. Vėliau ji dirbo Rokiškio E. Tičkaus vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, geografijos mokytoja.

Mirė 2010 m.

Veronika Pučinskaitė buvo Lietuvos nusipelniusi mokytoja - už ilgametį pedagoginį darbą, aktyvią visuomeninę veiklą.

Mokinių prisiminimai

Kiekvieną iš vaikystės į brandos amžių yra palydėjęs pedagogas, kiekvieną lydi ir lydės mokytojų žodžiai, mintys, patarimai. Jie padeda atskleisti gebėjimus, skatina siekti mokslo ir praktikos aukštumų.

Mokytoja Veronika Pučinskaitė buvo Kamajų Antano Strazdo gimnazijos 1955 m. VI – osios laidos absolventų auklėtoja. Ji pelnė populiarumo mokinių tarpe, surasdavo bendrą kalbą su kiekvienu mokiniu. Žinoma, ji sielojosi dėl tų, kuriems mokslai nesisekė ir gailėdavosi dėl daug ko - ką padarė ir ko nepadarė. Iki šiol aš prisimenu jos žodžius: „kad gerai ir laimingai gyventų žmogus, turi žinoti, - ką jis turi ir ko neturi daryti“. Auklėtoją labai jaudino mokinių ateitis ir jų likimai.

Bent trumpam žvilgtelėkime į mokyklą, kuri mums buvo dvasinio tobulėjimo kelias. Mokiniams negana vien lentos, stalo ir pieštuko (dabar kompiuterio). Vertybines nuostatas, įgytą patirtį perdavė patyrę mokytojai: Valerija Gargasienė, Jonas Kazlauskas, Antanas Bimba, Juozas Makutėnas ir kt. Su kiekvienu jų atrandu didelę savo vilčių, svajonių, lūkesčių, džiaugsmo ir jaudulio dalelę. Yra tekę sutikti įvairių mokytojų: labai griežtų, proporcingai atlaidžių, ir toks dalykas buvo juntamas klasėje. Kitos aplinkybės buvo tada, sovietmetyje, už mokslą nereikėjo mokėti, ir mes visi turėjome didelių lūkesčių.

Dabar man asmeniškai klasės auklėtoja Veronika Pučinskaitė ir jos dėstomas dalykas primena ilgas keliones. „Geografija – tai didelis malonumas, siejamas su žmogaus ir aplinkos ryšiais, jų teritoriniu išsidėstymu ir civilizacija“, – sakė auklėtoja. Tokį požiūrį į geografiją sėkmingai ugdė mokykloje, atverdama begalę informacijos apie reikšmingus geografijos mokslo atradimus, įtikinamai parinko pavyzdžius, kad sudomintų mokinius. Šalia savęs norėjo matyti besidominčius, rūpestingus ir darbščius mokinius, norinčius ką nors nuveikti. Lietuvoje tik trijose aukštojo mokslo įstaigose galima aptikti geografijos studijas – Vilniaus, Lietuvos edukologijos ir Klaipėdos universitetuose. Bet tai jau kita tema. „Reikia tiesiog eiti savo keliu ir tai prisiminti“, – sakė V. Pučinskaitė.

Kai dėl tų kitų dalykų, tai mes nekalbėjome. Veltui aš ją klausinėjau apie asmeninį gyvenimą, ji savo nuomonės nepakeitė. Auklėtoja buvo ateistė, bet kartą man ji sakė: „religija skamba kur kas geriau nei faktas, kad privalai gyventi su savo vienatve“. Laikui bėgant auklėtoja jautėsi neturinti jėgų sustabdyti šios didėjančios, nerimą ir rūpestį keliančios būsenos.

Auklėtoja nemėgo triukšmingo miesto gyvenimo, dieną naktį trunkančių linksmybių. Ji bevelijo pabūti gamtos prieglobstyje, kartu gyveno su motina Rokiškyje. Ji vaikų neturėjo, nes, matyt, bijojo, kad nėštumas gali subjauroti jos tobulą kūną. Kartą ji prisipažino, kad tikrai neiškart suvokė save ir savo vietą gyvenime.

Paskutinį kartą su auklėtoja kalbėjausi 2005 m. vasarą Kamajuose. Jei likimas būtų susiklostęs kitaip, ji būtų atvykusi į klasės susitikimą 2010 m. Kalviuose pas Joną Bendorių. Deja, mirtis tapo labai tikroviška ir apčiuopiama.

Viena iš labiausiai įsimintinų akimirkų buvo 1955 m. liepos 23 d. – šalia senojo Kamajų bažnyčios klebono šventoriuje stovėjo auklėtoja, vilkinti juoda suknele. Oras buvo puikus, dar niekada nebuvau matęs skaidresnio ir giedresnio dangaus Kamajuose – pūtė lengvas vėjelis, slopinęs vasaros dienos karštį ir mano jaudulį. Aš buvau be galo nelaimingas, sukrėstas. Bažnyčioje nebuvo vargonų muzikos, tik tyliai sukalbėta malda, ištarta vardan dangaus šią žemę paliekančiai mano motinai. Kai viskas buvo baigta kapinėse ir paskui vienu metu suskambo Kamajų bažnyčios varpai, prie manęs priėjo auklėtoja, ji paėmė mane už rankos, išreikšdama gilią užuojautą. Auklėtoja sugebėjo dalytis mano skausmu ir nedvejodama pasakė, kokie pavojai manęs tyko ateityje. Tąkart aš supratau, kas manęs laukia, ką turiu daryti ir koks pasaulis, kurį geriausiai matome žmonėse, - niekas neateina be sunkaus darbo. Jos veidas švietė tokiu nežemišku dvasingumu.

Likimas gerokai išretino mūsų klasę. 2010 m. pavasarį į Aleksandravėlę, piliakalnių paslaptimis apgaubtą savo vaikystės kraštą, amžinam poilsiui atgulė auklėtoja Veronika Pučinskaitė iš netolimo Rokiškio, kur daugelį metų dirbo vidurinėje mokykloje geografijos mokytoja. Čia turėtų būti gera ilsėtis ramybėje. Pokario metais Antazavės miškuose partizanų kovose žuvo jos sužadėtinis, kankinamas prisiminimų ir tėvynės ilgesio.

Juvencijus Petrulis