Viatičiai
Viatičiai - rytų slavų genčių junginys, gyvenęs Okos aukštupio ir vidurupio baseine (dabartinių Maskvos, Kalugos, Oriolo, Riazanės, Smolensko, Tulos ir Lipecko sričių teritorijoje). Vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. IX-XI a. mokėjo duoklę chazarams, gyveno be kunigaikščių, apie jų miestus nieko nežinoma. 966 m. jų žemės Sviatoslavo prijungtos prie Kijevo Rusios. XI-XII a. viatičių gyvenamose teritorijose susikūrė Maskvos, Koltesko, Dedoslavo, Nerinsko miestai. XII a. žemes pasidalino Suzdalės-Vladimiro, Černigovo ir Riazanės kunigaikščiai[1].
Viatičiai buvo pagonys. XII a. jie užmušė krikščionių misionierių Kušką Pečerskį. Mirusius degindavo, o vėliau laidodavo nedideliuose kurganuose. Dėl baltų įtakos per Moščino kultūrą viatičiams persidavė antkaklių nešiojimo tradicija, nebūdinga kitiems to meto rytų slavams[2]. Antropologiškai buvo artimi severianų genties žmonėms.
Šaltiniai
- ↑ Viatičiai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė. - 199 psl.
- ↑ Седов В. В., 1970 — Славяне Верхнего Поднепровья и Подвинья. М., 1970., с. 138, 140
|