Vienuolė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Vienuolė (pranc. la Religieuse) – rašytojo Denis Diderot apysaka, parašyta laiško, prisiminimo forma. Išleista 1960 metais.

Jauna mergina, buvusi vienuolė, aprašo liūdną savo istoriją markizui de Kruamarui, prašo jo pagalbos ir tikisi, kad jis jai padėsiąs. Marijos Siuzanos Simonen pasakojimas – įvairių nuotykių ir stiprių jausmų kaita, kuriuos ji patiria gyvendama keliuose vienuolynuose. Pasakojama pirmuoju asmeniu jausmingumui sukelti (Didro buvo didelis Ričardsono gerbėjas), pasakojimas sudaro objektyvumo iliuziją. Autorius parodo natūralaus žmogaus natūralius išgyvenimus.

Knygos siužetas nesudėtingas, kompozicija paprasta. Po trumpos įžangos pateikiami trys reikšmingesni gyvenimo epizodai, pabaigoje – epilogas. Kiekvienoje dalyje gvildenama viena svarbi problema, prie jos šliejasi kitos. Pirmajame vienuolyne – Siuzanos noviciato laikotarpis. Nors ją globoja gera vienuolyno vyresnioji, būsimoji vienuolė supranta, kad neturi pašaukimo būti vienuole, kad jos kitokia prigimtis. Ji pabėga iš vienuolyno, tačiau ir namie darosi nepakenčiama, ji parsiunčiama atgal. Taigi viena iš keliamų problemų – neteisingas priėmimas į vienuolynus, kuriuose uždaromi "nereikalingi" vaikai,- Siuzana yra nesantuokinė duktė, todėl šeimoje nepageidaujama. Bažnyčia nesmerkia tokio prievartos būdo. Teoriškai privaloma griežtai laikytis savanoriškumo, tačiau realiai jo nepaisoma. Ši prievarta prieštarauja bažnyčios ir vienuolynų tikslams ir skelbiamoms idėjoms. Bažnyčia teigia, kad vienuolynas turi padėti norinčiajam lengviau apsisaugoti nuo pražūtingų pagundų. Tačiau iš tikrųjų kaip tik vienuolyne tyko daugiau pavojų sielai pražudyti. Vadinasi, net bažnyčios požiūriu vienuolynai nereikalingi, nes jie neatlieka jiems skirtos funkcijos.

Toliau Didro nuosekliai parodo tuos faktus, kurie esti vienuolynuose ir kurie prieštarauja kilniai vienuolynų paskirčiai. Kartu rašytojas iškelia naują problemą – ar vienuolynai pateisinami gamtos ir prigimties požiūriu. Antrajame Lonšano vienuolyne, mirus vyresniajai Kristinai, atsiranda slogi nuotaika – įtarinėjimai, pataikavimai, neapykanta. Siuzana patiria pažeminimą, ji kankinama badu, jos celėje išmušami langai ir atimama patalynė, sugalvojami kiti būdai ją morališkai ir fiziškai įskaudinti. Vienuolyne susiklosto nenatūrali sadistinė aplinka, priešiška žmogaus prigimčiai, bažnyčios moralės požiūriu smerktina.

Trečiajame, Arpažono, vienuolyne dar kitoks gyvenimo būdas. Čia siautėja visiška anarchija. Visos seserys gyvena tik pagal besikeičiančias vyresniosios nuotaikas. Vienuolyne įsikerojęs begėdiškas palaidumas. Rašytojas daro logišką išvadą – gamtos požiūriu vienuolynuose žalojama žmogaus prigimtis, vadinasi, jų egzistavimas nepateisinamas.

Apysakoje keliamas klausimas apie tai, kas suteikė teisę vienam žmogui savo nusikaltimą išpirkti kito žmogaus kančia (Siuzana turi kentėti dėl motinos lengvapėdiškumo ir neapdairumo), kaip vertinti visuomenę, kuri toleruoja vienuolynus, kuri leidžia, kad vieni džiaugtųsi kitų sąskaita.

Nuoseklus racionalistas Didro pritaria kelių vienuolynų egzistavimui, kuriuose galėtų gyventi iš prigimties vienatvę mėgstantys žmonės.

Apysakos pabaigoje iš paskutiniojo vienuolyno pabėgusi Siuzana nori likti laisva ir būti savarankiška. Ar ji galės būti tokia Didro laikų visuomenėje, autorius neatsako, palikdamas tai nuspėti skaitytojui.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+3914-0=3914 wiki spaudos ženklai).