Vilkinimas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Vilkinimas – elgesio tipas, kurį charakterizuoja veiksmų ar užduočių atidėliojimas vėlesniam laikui. Psichologai dažnai įvardina vilkinimą kaip būdą įveikti nerimą, susijusį su bet kokios užduoties ar sprendimo pradžia ar užbaigimu.

Asmeniui vilkinimas gali sukelti stresą, kaltės jausmą, asmeninio produktyvumo sumažėjimą, krizę bei nulemti kitų nepasitenkinimą tuo, kad jis neįvykdo pareigų ar įsipareigojimų. Šių jausmų kombinacija gali dar labiau paskatinti vilkinimą. Nors iki tam tikros ribos vilkinimas yra normalus elgesys, jis tampa problema, jei pradeda trukdyti normaliai veiklai. Chroniškas vilkinimas gali būti užslėpto psichologinio ar fiziologinio sutrikimo ženklu.

Vilkinimo priežastys

Psichologinės vilkinimo priežastys yra labai įvairios, bet dažniausiai tai nerimas, maža savigarba bei savęs nuvertinimas. Taip pat manoma, kad vilkintojai turi didesnį negu normalūs žmonės sąžiningumą, labiau pagrįstą „svajonėmis ir tobulumo troškimu“, o ne realistišku savo įsipareigojimų ir galimybių įvertinimu. Autorius David Allen iškelia dvi pagrindines psichologines vilkinimo darbe ir gyvenime priežastis, kurios yra susiję su nerimu, o ne tinginyste.

  • Pirma kategorija apima dalykus, pakankamai nereikšmingus, kad dėl jų reikėtų jaudintis, ir nemalonias užduotis, kurių galima išvengti, pavyzdžiui, nešvaraus kambario sutvarkymas.
  • Antra kategorija apima dalykus, per didelius, kad būtų galima juos kontroliuoti, bei užduotis, kurių asmuo galėtų bijoti, ar kurios galėtų padaryti didelį poveikį jo gyvenimui, pavyzdžiui, blogėjančios sveikatos pagyvenusio tėvo suaugę vaikai, bandantys nuspręsti, kaip geriausiai sutvarkyti jo gyvenimą.

Vilkinimui tapus įpročiu asmuo gali nesąmoningai pervertinti ar nepakankamai įvertinti užduoties mastą. James Mazur teigia, kad elgesio psichologijos požiūriu vilkinimas yra ypatingas „impulsyvumo“ atvejis, priešingas savikontrolei. Mazur tvirtina, kad vilkinimas įvyksta, kai turėdamas rinktis tarp mažos užduoties, kuri turi būti padaryta dabar, ir didelės užduoties, kuri turi būti padaryta vėliau, asmuo yra pasirenka vėlesnę didesnę užduotį, nes jo nuomone laikas kompensuoja užduoties dydį.

Literatūra

  • Fiore, Neil A (2006). The Now Habit: A Strategic Program for Overcoming Procrastination and Enjoying Guilt- Free Play. New York: Penguin Group.
  • Lakein, Alan (1973). How to get control of your time and your life.. New York: P. H. Wyden.

Nuorodos


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+3813-0=3813 wiki spaudos ženklai).