Vilniaus licėjaus istorija

Licėjus įkurtas 1990 metais. Lietuvoje tai buvo idėjų kėlimo ir jų realizavimo metai. Galima sakyti, kad Atgimimas Lietuvoje ir prasidėjo švietimo reformos idėjomis. Širvintų gatvėje 82 numeriu pažymėtame pastate tuo metu buvo Lenino rajono gamybinio mokymo kombinatas. Gamybinis mokymas nebuvo populiarus ir buvo aišku, kad jis pasmerktas sunykti.

Kombinato direktorius Eugenijus Abramovas ir jo pavaduotoja Birutė Bartaškaitė ėmė mąstyti apie tai, kokią mokyklą būtų galima įkurti kombinato patalpose. Kilo idėja apie visiškai naujo tipo mokyklą, tokią, kokios dar nebuvo: mokyklą mokiniams, kurie būtų linkę studijuoti tiksliuosius ir gamtos mokslus. Pastate buvo nemažai įrengtų technikos kabinetų, kurie galėjo praversti mokant fizikos, chemijos, darant laboratorinius darbus.

Moksliškai pagrįsti naujos mokyklos idėją sutiko Giedrius Zlatkus, vėliau tapęs naujosios mokyklos direktoriumi. Viceministras Aurimas Juozaitis pasirašė leidimą steigti naują mokyklą. Reikėjo surinkti mokinius ir mokytojus - įtikinti Vilniaus visuomenę, kad toje dar tik kuriamoje mokykloje verta mokytis.

1990 m. rugsėjo pirmąją trys dešimtosios klasės, iš viso keturiasdešimt devyni mokiniai ir du mokytojai, pasirinkę Licėjų pagrindine darboviete - žinomas Lietuvoje matematikos mokytojas Ričardas Razmas ir anglų kalbos mokytoja Rasa Pipirienė - pradėjo Licėjaus istoriją. Kiti mokytojai iš pradžių ateidavo iš kitų mokyklų kelioms pamokoms.

Pirmieji metai buvo eksperimentiniai: sudaromos naujos programos, ieškoma darbo būdų. Licėjus buvo kuriamas kaip išskirtinė mokykla. Pirmuosius mokinius kūrėjai prisimena kaip labai įdomius, savarankiškus, veiklius jaunuolius. Mokytojų ir mokinių bendradarbiavimas ir pasitikėjimas vienų kitais sukūrė tą ypatingą Licėjaus aurą, apibūdinamą posakiu: „Licėjus - tai ne mokykla, tai gyvenimo būdas."

Kurį laiką Licėjui vadovavo direktorius Viktoras Filipavičius, ypač akcentavęs kūrybingumą ir savarankiškumą, kaip svarbiausius mokytojų ir mokinių bruožus, bet mokyklos siela buvo Birutė Bartaškaitė - tai ji būrė mokinius ir mokytojus į draugišką bendruomenę.

1992 m. Licėjui suteikiamas realinės gimnazijos statusas. Mokykla išauga, klasėse jau nebe po penkiolika, o po dvidešimt ir daugiau mokinių. Net penki dalykai dėstomi sustiprintu lygiu: matematika, chemija, biologija, fizika, informatika.

Po pirmųjų metų mokiniai klasėse pergrupuojami. Pagal metinius pažymius jie surenkami į A, B, C klases. Netrukus atidaroma ir D klasė. Sustiprintą mokymą realizuoti padėjo ne tik pamokos, bet ir fakultatyvai. Licėjus neišnaudojo visų gamybinio mokymo kombinato patalpų, ypač dirbtuvių, technikos kabinetų.

Kaip tik tuo metu kilo jaunimo mokyklų steigimo idėja ir pastate įsikūrė Jaunimo mokykla. Taigi vieną pastatą dalijosi dvi mokyklos ir greitai jos ėmė varžyti viena kitą, neišsitekti po vienu stogu.

Išėjus V. Filipavičiui, mokytojai direktoriumi išsirinko jauną istorijos mokytoją Saulių Jurkevičių. Jis pradėjo direktoriauti pačiu sunkiausiu Licėjaus istorijos momentu: kilo reali grėsmė likti mokyklai su mokiniais ir mokytojais, bet be patalpų.

Vilniaus miesto švietimo skyrius pasiūlė vieną 10-osios vidurinės mokyklos korpusą Minties gatvėje: buvo žadama apmirštančią 10-ąją vidurinę sulieti su kitomis artimiausiomis mokyklomis, o patalpas perleisti Licėjui. Bet paaiškėjo, kad tai tolimos perspektyvos dalykas. Į Minties gatvę buvo iškeltos visos keturios vienuoliktosios klasės ir tie metai parodė, kad padalijimas gresia bendruomenės suirimu. Prasidėjo ilga ir varginanti kova dėl patalpų. Tėvų, mokytojų, mokinių ir politikų - ypač A. Čiučelio, R. Hofertienės, N. Oželytės pastangomis Licėjus liko Širvintų gatvėje, o Jaunimo mokykla išsikėlė į Minties gatvę.

Tai buvo 1995 metai - Licėjus šventė savo penkmetį. Tais metais jis virto keturmete gimnazija - pirmą kartą buvo priimtos devintosios klasės. Licėjus ir toliau tobulėjo – ugdymo procesui pritaikė naujas patalpas, pagal profilinio ugdymo koncepciją parengė naujus ugdymo planus.

1997 m. licėjuje buvo įkurta Tarptautinio bakalaureato klasė. Šios tarptautinės programos įgyvendinimas suteikė licėjui ne tik išskirtinumo, bet ir sudarė prielaidas tobulėti mokytojų kolektyvui. Taip pat toliau buvo tobulinama biocheminių klasių mokymo koncepcija. Vis labiau ėmė skleistis licėjaus įvairiapusiškumas. Sistemingai buvo stiprinamas humanitarinių mokslų mokymas. Šalia tiksliųjų ir gamtos mokslų ilgainiui įsitvirtino ir humanitarinės disciplinos.

1999 m. Lietuvoje įvedus valstybinius brandos egzaminus, licėjaus mokinių pasiekimai dar labiau išryškėjo. Pagal mokymosi rezultatus, licėjus užėmė pirmąją poziciją Lietuvoje ir jos neužleidžia iki šių dienų. Be to, kiekvienais metais licėjaus mokiniai sėkmingai atstovauja Lietuvai ir tarptautinėse olimpiadose. 2000 m. metais licėjus pažymėjo dešimties metų jubiliejų.

Naujasis tūkstantmetis licėjui tapo tolimesnio stiprėjimo ir galutinio įsitvirtinimo laikotarpiu. Nuslopo kalbos apie licėjaus reikalingumą ir galiausiai buvo susitaikyta, kad ir tokia mokykla turi teisę egzistuoti. Be to, vis gražiau skleidėsi licėjaus Kūrybinis potencialas.

Ypatingu iššūkiu mokyklos bendruomenei tapo licėjaus vardo įtvirtinimas. Senasis, akcentavęs realinius mokslus, nebeatitiko realybės. Po ilgų svarstymų buvo nutarta siekti mokyklą pavadinti Vilniaus licėjumi. Tačiau toks, atrodytų, paprastas techninis klausimas tapo tikru išbandymu visai licėjaus bendruomenei. Lietuvos švietimo dokumentuose licėjaus, kaip atskiro tipo mokyklos, nebuvo. Todėl valdininkai pradėjo reikalauti panaikinti licėjaus vardą mokyklos pavadinime. Šis klausimas buvo pradėtas svartyti aukščiausiose valstybinėse institucijoje.

2004 m. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, atsižvelgdama į mokyklos prašymą ir Valstybines lietuvių kalbos komisijos bei Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos pritarimą, nusprendė Vilniaus tiksliųjų, gamtos ir technikos mokslų licėjų pavadinti Vilniaus licėjumi.

Netrukus licėjaus pirmame aukšte buvo įrengti gamtos mokslų kabinetai su laboratorija. Tai buvo labai svarbus žingsnis licėjaus gyvenime, nes tik po penkiolikos metų licėjus racionaliai galėjo pradėjo naudotis visomis patalpomis. Šis pasikeitimas gražiai įprasmino gamtos mokslų įsitvirtinimą licėjuje. Vėliau, 2011 m. buvo įrengta dar viena - moderni ir kompiuterizuota - laboratorija.

Svarbiu etapu licėjaus raidoje tapo 2006 m. pradėtas įgyvendinti projektas „Vilniaus licėjaus energetinio ūkio renovacija". 2007 m. rugsėjį mokiniai atėjo į atnaujintą licėjų: buvo pakeisti langai, šildymo sistema ir apšiltintas stogas. Kitų metų vasarą buvo sutvarkyti antrojo aukšto koridoriai ir klasių grindys.

Be licėjaus gyvenimo sąlygų gerinimo daug dėmesio buvo skiriama ir licėjaus ugdymo proceso tobulinimui. Tobulinat ugdymo procesą ir siekiant geriau atskleisti mokinių gebėjimus, paskutinėse dviejose licėjaus klasėse mokiniams sudarytos sąlygos rinktis tikslines matematikos, lietuvių k. ir istorijos grupes. Šiose grupėse mokiniams sudaromos galimybės giliau ir išsamiau mokytis pasirinką dalyką. Taip pat pastaraisiais metais daug dėmesio yra skiriama mokinių vertybinių nuostatų ugdymui.

Prabėgę metai akivaizdžiai paliudijo, kad licėjus, visa savo veikla gražiai įprasminęs švietimo reformos pagrindinius tikslus ir siekius, tapo išskirtiniu reiškiniu visoje Lietuvos švietimo sistemoje. 2010 gruodžio 22 d. visa licėjaus bendruomenė šventė mokyklos dvidešimtmetį, o rudenį prie licėjaus buvusi Širvintų stotelė pervardinta licėjaus vardu. Tai yra vienintelė viešojo transporto stotelė Vilniuje, pavadinta vidurinės mokyklos vardu.

Šiandien atlikti darbai liudija, kaip gali būti prasmingai įgyvendintos netradicinės iniciatyvos ir atvertos naujos galimybės Lietuvos vaikams. Tačiau licėjaus idėja neleidžia sustoti, ji kaip tik reikalauja nepaliaujamo atsinaujinimo ir lyderystės dvasios.