Vilniaus universiteto astronomijos observatorija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search
Senoji Vilniaus universiteto astronomijos observatorija
XVIII a. John'o Dollond'o Londone pagamintas keturių colių teleskopas. (Vilniaus universiteto bibliotekos Baltoji salė)

Vilniaus universiteto astronomijos observatorija - seniausia Rytų Europoje ir ketvirtoji pasaulyje astronomijos observatorija. 1753 metais įkurta astronomo ir matematiko Tomo Žebrausko iniciatyva su jos rėmėjos Elžbietos Oginskaitės-Puzinienės parama.

Istorija[taisyti]

Pirmą teleskopą observatorijai padovanojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausias kariuomenės vadas Mykolas Radvila. Tai buvo 13,5 cm reflektorius. Kitą, 10 cm skersmens reflektorių, padovanojo Vilniaus vyskupas Juozapas Sapiega. Apie Žebrausko astronominius stebėjimus nedaug kas žinoma.

Vilniaus universiteto observatorija suklestėjo, kai jai pradėjo vadovauti Martynas Počobutas (17281810) - matematikas ir astronomas, Paryžiaus mokslų akademijos narys korespondentas, Londono karališkosios mokslo draugijos narys, Vilniaus universiteto rektorius (17801799). Jis dėjo visas pastangas, kad oservatorija būtų aprūpinta moderniais prietaisais. 1777 m. buvo įsigytas Ramsdeno pasažinis instrumentas bei sieninis dienovidinis kvadrantas. Įsigytiems instrumentams įrengti reikėjo naujų patalpų. Todėl 1782-1788 m. pagal architekto Martyno Knakfuso projektą buvo pastatytas pietinis observatorijos priestatas. Klasikinė jo konstrukcija turėjo du stebėjimų bokštelius ir tvirtą smiltainio sieną dienovidinio plokštumoje. Ši siena dalijo patalpas į dvi dalis. Su šiuo prietaisu Počobutas stebėjo planetas, kometas, asteroidus, Saulės ir Mėnulio užtemimus. Jo atliktų tyrimų duomenys buvo labai vertingi. Vėliau juos naudojo kitų Europos observatorijų astronomai.
XIX amžiuje observatorijoje labiausiai nusipelnė Janas Sniadeckis (1756-1830), vadovavęs 1807-1825 m. ir Petras Slavinskis (1795-1881), vadovavęs 1825-1843 m. Tuo metu ir toliau buvo vykdomi panašūs tyrimai, vėliau pradėti fotometriniai tyrimai. 1876 metais observatorijoje kilo gaisras, kuris ją smarkiai suniokojo ir po penkerių metų observatorija buvo uždaryta. Vertingi duomenys, leidiniai ir aparatūra buvo perkelta įvairioms Rusijos įstaigoms.

Astronomija Lietuvoje atsigavo tik tarpukario metais, kuomet Vilniuje, Čiurlionio gatvėje buvo išskirtas sklypas ir pastatyti keli bokšteliai. Po Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai buvo nuspręsta Vilniaus ir Kauno universitetų observatorijas sujungti į vieną, bet prasidėjęs karas sutrukdė. Vėliau, 48 cm teleskopas buvo perkeltas į Simeizo observatoriją Kryme (Ukraina), o po to - į geresnių astroklimatinių sąlygų vietą - Maidanako observatoriją. Pastačius Molėtų astronomijos observatoriją, į ją buvo perkeltas 63 cm skersmens teleskopas.

Prietaisai[taisyti]

Observatorijai priklauso keturi teleskopai:
63 cm skersmens Kasegreno tipo teleskopas (Molėtų observatorija);
48 cm skersmens Kasegreno tipo teleskopas (Samarkando universiteto observatorija, Uzbekistanas);
28сm skersmens pusiaujinės montuotės tipo teleskopas, turintis kompiuterizuotą valdymą (VU astronomijos observatorijos rytiniame bokštelyje);
16 cm astrografas, turintis pusiaujinę vokišką montuotę (VU astronomijos observatorijos vakariniame bokštelyje)

Mokslas ir vykdomi tyrimai[taisyti]

Observatorija bendradarbiauja su kitomis Europos observatorijomis. Atliekami plataus masto žvaigždžių populiacijų, spiečių fotometriniai tyrimai, cheminės sudėties ir evoliucijos tyrimai, žvaigždžių atmosferų ir jose vykstančių procesų modeliavimas. Itin daug nuveikta tiriant artimų galaktikų - Andromedos galaktikos (M31), bei Trikampio galaktikos (M33) – žvaigždes ir jų grupes.
Kartu su Vilniaus Universitetu vykdomos visų pakopų astronomijos studijos, dėstomi dalykai, apimantys visą astronomiją nuo Saulės sistemos parametrų iki Visatos sandaros modelių.

Observatorijai vadovavo Bernardas Kodatis (1941—1944), Paulius Slavėnas (1944—1952 и 1956—1969), Borisas Voronkovas (1952—1956), Alfonsas Misiukas-Misiūnas (1969—1978), Romualdas Kalytis (1978—1992), Jokūbas Sūdžius (1992—2008), Vladas Vansevičius (nuo 2008).

Nuorodos[taisyti]

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius.