Vilniaus vaivadija
Vilniaus vaivadija (lenk. województwo wileńskie) – nuo 1413 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, o 1569–1795 m. ir Abiejų Tautų Respublikos administracinis teritorinis vienetas. Vilniaus vaivadiją Abiejų Tautų Respublikos senate atstovavo Vilniaus vyskupas, Vilniaus vaivada ir Vilniaus kaštelionas. XX a. tarpukariu Vilniaus vaivadija atkurta Vilniaus krašto vietoje (oficialiai iš Vilniaus žemės). Didžiausi miestai buvo Vilnius, Ašmena, Dysna, Vileika.
Istorija
Lietuvai tapus vieninga valstybe, valdoma Didžiojo kunigaikščio ir siekiant suvienodinti Lietuvos ir Lenkijos, dviejų valstybių, valdomų vieno karaliaus, administracinį terotorinį suskirstymą, 1413 m. pagal Horodlės sutartį buvo panaikinta Lietuvos kunigaikštystė ir sudarytos Vilniaus bei Trakų vaivadijos. Vilniaus vaivadija suformuota Vilniaus kunigaikštystės vietoje. Žemaitijos seniūnija taip pat buvo prilyginta vaivadijai.
Vilniaus vaivadija iki XVI a. administracinių pertvarkymų apėmė netgi žymiai didesnę teritoriją, nei buvusioji Lietuvos kunigaikštystė, apie 44 200 km². 1564-1566 m. teismų ir administracinės reformos metu vaivadijos buvo padalintos į mažesnius administracinius vienetus – pavietus:
Vilniaus vaivadijai priklausė pavietai (apskritys):
- Ašmenos apskritis, apie 16 000 km²
- Breslaujos apskritis, apie 5500 km² (1793 m. tapo Breslaujos vaivadija)
- Lydos apskritis, apie 5200 km² (priskirta iš Trakų vaivadijos)
- Vilkmergės apskritis apie 9000 km²
- Vilniaus apskritis, apie 6000 km²
Kartu nuo jos atskirtos Vitebsko žemės, Padnieprės valsčiai, didelė Lietuvos Rusios dalis, Slucko ir Klecko kunigaikštystės. Vilniaus vaivadija buvo panaikinta po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m., vėliau atkurta XX a. tarpukariu.
Vaivadijos istorija | ||||
Metai | Plotas, km² | Gyventojų sk. | Suskirstymas | Gyvenvietės |
1790 | ~42.445 | 718.571 | 120 miestų ir miestelių | |
1925 | 973.404 | 27.849 |
Vilniaus paskutinis vaivada buvo Artur Maruszewski (1939 m. gegužės 19 d. – rugsėjo 18 d.). 1939 m. vaivadija buvo padalinta tarp Tarybų Sąjungos ir Lietuvos Respublikos, o Lenkijos valdžios organai veikė pogrindyje. Nuo 1942 m. kovo Vyriausybės atstovas Vilniaus apskričiai buvo Zygmunt „Albin” Fedorowicz.
Po karo vaivadijos teritorija atiteko Tarybų Sąjungai ir padalinta Lietuvos ir Baltarusijos TSR. Sienoms nepasikeitus, nuo 1991 m. priklauso Lietuvai ir Baltarusijai.
Čia vis dar gyvena gausios lenkų tautinės mažumos grupės (30 % Vilniaus apskrityje, 63 % Vilniaus rajone).
Administracinis suskirstymas
Žemės
Sudaryta Horodlės susitarimu vietoje Vilniaus vietininkijos. Buvo didžiausia ir svarbiausia LDK vaivadija. Ją sudarė:
- branduolys (Vilniaus apskritis – Vilniaus tijūnija):
- Vilniaus dvaras;
- Nemenčinės dvaras;
- Švenčionių dvaras;
- Dysnos dvaras;
- kiti dvarai;
- beveik visa Lietuvos dalis abipus Neries;
- Breslaujos vietininkija;
- kunigaikščių Giedraičių ir Svyrių valdos;
- vadinamosios Lietuvos Rusios valsčiai:
- Padnieprėje vaivadijai priklausė po pusę (likusioji jų dalis priklausė Trakų vaivadijai):
- iš Vitebsko žemių Vilniaus vaivadijai priskirta:
- be to, vaivadijon įėjo:
- Slucko kunigaikštystė;
- Klecko kunigaikštystė;
- Trobų kunigaikštystė;
- Alšėnų kunigaikštystė;
- Zaslavlio kunigaikštystė;
- Naugarduko (1507 m. tapo atskira Naugarduko vaivadija) kunigaikštystė.
Vaivadijoje buvo Goštautų (Geranainys), Radvilų (Nesvyžius, Dubingiai), Zaberezinskių (Zaberezinas), Astikų (Vyžuonos) didelės valdos.
Apskritys
Vilniaus vaivadija buvo suskirstyta į 8 pavietus (apskritis), kurie skirstyti į valsčius ir seniūnijas. Vėliau apskričių skaičius keitėsi
Apskritis | Laikotarpis | Centras |
Breslaujos apskritis | 1925–1939 | Breslauja |
Dysnos apskritis | 1925–1939 | Glubokas |
Dunilovo apskritis | 1925 | Dunilovas |
Maladečinos apskritis | 1925–1927 | Maladečina |
Ašmenos apskritis | 1925–1939 | Ašmena |
Pastovių apskritis | 1926–1939 | Pastovys |
Švenčionių apskritis | 1925–1939 | Švenčionys |
Vileikos apskritis | 1925–1939 | Vileika |
Vilniaus-Trakų apskritis | 1925–1939 | Vilnius |
Vilniaus miestas | 1925–1939 | Vilnius |
Lietuviai
Į vaivadiją įėjo šios lietuvių žemės:
Vaivados
Pirmuoju Vilniaus vaivada 1413 m. tapo Albertas Vaitiekus Manvydas.
Vilniaus vaivadą skirdavo karalius ir jis pareigas eidavo iki gyvos galvos, jeigu nebūdavo priešininkų nušalinamas. Vaivada buvo aukščiausias valstybinės valdžios pareigūnas vaivadijoje ir vaivadijos bajorų vadas ir vaivadijos bajorų pašauktinių kariuomenės vadas. Jo kompetencijai buvo priskirti administracijos, karo ir teismo reikalai. Jis taip pat rūpinosi vaivadijos miestų, kuriems suteiktos Magdeburgo teisės, apsauga ir tvarka, prižiūrėjo jų matus, saikus ir kainas. Vaivados jurisdikcijai priklausė ir miestų žydų bendruomenės.
Vaivada buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Ponų tarybos narys, o nuo 1569 m. Abiejų Tautų Respublikos senato nuolatinis narys. Senate Vilniaus vaivada turėjo trečią pagal rangą aukščiausią pasauliečių poziciją.