Vincas Žaliaduonis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Vincas Žaliaduonis

Gimė 1910 m. lapkričio 2 d.
Kučiūnai, Rusijos imperija
Mirė 1952 m. kovo 27 d.
Bijutiškės kaimas (Švenčionių raj.), Lietuvos TSR

Tautybė lietuvis
Sutuoktinis(-ė) Jadvyga Basytė-Žaliaduonienė (1943-1952)
Vaikai

Robertas, Nijolė


Pareigos Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas

Alma mater Kauno karo mokykla

Žymūs apdovanojimai

Vyčio kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinas (1999 m., po mirties)

Vincentas Žaliaduonis (g. 1910 m. lapkričio 2 d. Kučiūnuose, m. 1952 m. kovo 27 d. Bijutiškėse, slapyvardžiai Rokas, Dijakonas, Cezaris) – Lietuvos rezistentas partizanas, ėjęs Vytauto apygardos Tigro rinktinės, veikusios dabartiniuose Ignalinos ir Švenčionių rajonuose, taip pat Baltarusijos teritorijoje, vado pareigas, dėl savo diplomatiškumo ir elgesio pramintas humaniškuoju partizanu vadu.[1]

Biografija

Ankstyvasis gyvenimas ir karininko karjera

Gimė 1910 m. lapkričio 2 d. Kučiūnų kaime (tuomečiame Lazdijų valsčiuje, Seinų apskrityje.

Baigęs Lazdijų gimnaziją (dabartinę Motiejaus Gustaičio) 1935 m. įstojo į Kauno karo mokyklą, kurioje mokėsi iki 1938 m., įgijo leitenanto laipsnį. Vėliau tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Pirmajame pėstininkų Gedimino pulke Ukmergėje būrio vadu. 1939 m. spalio 28 d. su savo kariniu daliniu dalyvavo Vilniaus atgavimo šventėje.

Po SSRS okupacijos 1941 m. pradžioje pasitraukė iš kariuomenės ir kurį laiką gyveno nelegaliai[2].

1943 m. liepos 16 d. susituokė su Jadvyga Bastyte, kilusia iš Švenčionių apskrities.[3]

Partizanavimas

Į mišką Švenčionių apskrityje pasitraukė 1944 m. rugpjūčio mėnesį kartu su žmonos broliais Kazimieru ir Klemensu Basiais. 1945 m. vasario 4 d. persikėlė į Labanoro girią ir netruko tapti Tigro rinktinės vadu, nors po 20 d. pareigos perduotos aukštesnį karinį laipsnį turinčiam karininkui Benediktui Kaletkai-Seniui. 1945 m. vasario–kovo mėn. buvo Tigro rinktinės štabo Operatyvinio skyriaus, 1945 m. rugsėjo–1949 m. liepos mėn. Vytauto apygardos štabo Agitacinio skyriaus viršininkas. Būdamas agitacinio skyriaus viršininku buvo vienas iš padėjusiųjų pagrindus Tigro rinktinės kovotojų ir Armijos krajovos partizanų bendradarbiavimui šiaurinėje Vilniaus krašto dalyje, ypač žvalgybos srityje.[1] Jo vadovavimo būriui metais ženkliai pagerėjo santykiai su baltarusių ir lenkų partizanais, nuo 1948 m. gruodžio 10 d. (neofi­cialiai jau nuo lapkričio mėn. pabaigos) rinktinės štabe veikė poskyriai gudų ir lenkų reikalams), kurių viršininkai Kadugys ir J. Basys-Šarūnas buvo įpareigoti nuolat palaikyti ryšį su kaimynystėje veikiančiais kitataučiais partizanais.[4]

Vienas garsiausių mūšių, kuriam Žaliaduoniui teko vadovauti, buvo 1945 m. kovo 11-12 dienomis įvykusios Kiauneliškio kautynės Labanoro girioje, kurio metu nukauta 71-200 kareivių ir stribų (Anot Lukšos - net 800), tačiau žuvo ir 80 partizanų. Po mūšio Labanoro girioje tapo nesaugu, Tigro rinktinė kuriam laikui persikėlė į Adutiškio miškus. Žaliaduoniui ir jo vadovaujamai grupės daliai persikėlus į Belmonto miškus, lietuvių partizanai atsidūrė teritorijose, kur veikė gudų antisovietiniai partizanai, su kuriais susiklostė neblogi santykiai.[1]

1946 m. birželį ėmė vadovauti Rytų grupei. Tų pačių metų spalio 1 d. paskirtas Tigro rinktinės vadu, tačiau dėl prastų ryšių apie savo paskyrimą tesužinojo 1948 m. Šiuo laikotarpiu rinktinė išgyveno sunkius metus, nes po 1948 m. didžiųjų trėmimų itin sumažėjo partizanų rėmėjų. Tigro vado pareigas perėmė tik 1948 m. rugpjūčio 5 d.[5] Roko vadovavimo rinktinei metu iki pat jo žūties pagerėjo partizanų drausmė ir jų santykiai su įvairių tautybių vietos gyventojais. Anot V. Bielinio, Rokas labai rūpinosi tiek partizanų, tiek gyventojų saugumu[2]; buvo itin nuolaidus civiliams, tačiau labai griežtas prieš bet kokią partizanų savivalę.[1]

Nuo 1949 m. liepos mėn. kartu buvo ir Vytauto apygardos štabo viršininkas, 1950 m. gegužės mėn. Rytų Lietuvos srities vado paskirtas apygardos štabo Organizacinio skyriaus viršininku, netrukus ir srities vado pavaduotoju ir LLKS Tarybos prezidiumo nariu. 1949–1950 m. Cezariui ne kartą siūlyta tapti Vytauto apygardos ir netgi Rytų Lietuvos srities vadu, tik jis tų pareigų atsisakydavo nenorėdamas veikti ne Vilniaus krašte.[6]

1950 m. rugsėjo mėn. buvo suimta Žaliaduonio žmona ir ištremta į Permės kraštą.

Žūtis

Vincas Žaliaduonis žuvo 1952 m. kovo 27 d. Bijutiškės kaime (Švenčionių raj.) patekęs į pasalą. Tiksli eiga nėra žinoma.[7], tačiau anot dažniausiai skelbiamos versijos, dieną V. Žaliaduonis-Cezaris su adjutantu Mykolu Cicėnu-Erškėčiu užėjo į Mykolo Vaiškūno sodybą susitikti su Vytauto apygardos vadu. Tariamas apygardos vadas Bronius Kalytis-Liutauras buvo anksčiau užverbuotas MGB agentu; partizanams atėjus prie sodybos pasirodė trys rogės su Ignalinos MGB pasienio būrio kareiviais, Ignalinos ir Ceikinių stribais bei milicijos darbuotojais. Mūšio metu žuvo abu partizanai ir sodybos šeimininkas ryšininkas M. Vaiškūnas, buvo nukauti MGB Ignalinos sk. viršininko pavaduotojas A. Kozodojevas ir stribų būrio vadas T. Ivanovas.

Žuvusių partizanų kūnai buvo išniekinti Ceikiniuose ir vėliau užkasti Ignalinoje. Tiksli palaikų palaidojimo vieta išlieka nežinoma.

Atminimas

1999 m. po mirties pripažintas kario savanorio statusas, suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Tais pačiais metais V. Žaliaduonis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu. Lazdijuose prie Motiejaus Gustaičio gimnazijos, kurioje mokėsi būsimasis partizanų vadas, pritvirtinta memorialinė lenta.

2017 m. kovo 25 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje paminėtos Vinco Žaliaduonio-Roko žūties 65-ųjų metinės[2].

Šaltiniai


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+9855-0=9855 wiki spaudos ženklai).