Vincas Kaulinis–Miškinis

Vincas Kaulinis

Vytauto apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis

Gimė	1912 m. sausio 8 d. Sankt Peterburge, Rusijoje
Mirė	† 1949 m. kovo 24 d. (37 m.) Nolėnų k., Leliūnų valsčiuje, dab. Utenos raj.

Tėvas	Vincas

Veikla	Policijos pareigūnas, laisvės gynėjas, partizanų apygardos vadas
Pareigos	Vytauto apygardos vadas

Žymūs apdovanojimai
1999 m. Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius

Vincas Kaulinis–Miškinis (taip pat Utenis; 1912 m. sausio 8 d. Sankt Peterburge, Rusijoje – 1949 m. kovo 23 d. Nolėnų k., Leliūnų valsčiuje) – Policijos pareigūnas, laisvės gynėjas, partizanų apygardos vadas, 1941 m. birželio sukilimo dalyvis, Vytauto apygardos vadas. Brolis Leonas Kaulinis (1917–1987), chorvedys, emigravęs į JAV.

Anykštėno Biografija

Tėvas Vincas Kaulinis. Brolis Leonas Kaulinis (1917–?) – muzikas, kultūros organizatorius, emigrantas JAV.

Tėvams grįžus į Lietuvą, V. Kaulinis augo Biliūnų kaime (Utenos raj.).

Mokėsi Utenos gimnazijoje. 1937 m. V. Kaulinis baigė policijos mokyklą, 1937–1939 m. buvo Kauno, nuo 1939 m. – Vilniaus policijos vachmistras, 1941 m. sukilimo dalyvis, šaulys. Vokiečių okupacijos metais jis dirbo Vilniaus rajono policijos viršininku.

Nuo 1944 m. V. Kaulinis partizanavo, buvo būrio, paskui Gedimino kuopos vadas, pasivadino Miškinio slapyvardžiu.

1945 m. kovo 17 d. jo vadovaujami partizanai prie Černaučiznos kaimo, Anykščių raj. užpuolė ir nukovė 8 Vyžuonų valsčiaus stribus ir du sovietinius aktyvistus: Utenos apskrities partkomo darbuotoją Antaną Zabulionį ir Vyžuonų valsčiaus partorgą Jeronimą Šileikį.

Nuo 1946 m. rugpjūčio 25 d. V. Kaulinis buvo paskirtas Vytauto apygardos Liūto rinktinės vadu. Jo dėka 1946 m. rudenį kovose su žymiai gausesnėmis NKVD pajėgomis buvo išsaugota Liūto rinktinės organizacinė struktūra.

Nuo 1947 m. liepos 15 d. V. Kaulinis-Miškinis buvo paskirtas Vytauto apygardos vadu, buvo Rytų Lietuvos srities vado pavaduotojas.

Tapęs šios apygardos vadu, V. Kaulinis-Miškinis stengėsi sukurti organizacines apygardos struktūras, vadovavo atskirų rinktinių veiklai ir dabartinio Anykščių rajono teritorijoje, organizavo partizaninę kovą rytinėje Anykščių rajono dalyje. Tuo metu Vytauto apygardoje kovojo apie 900 partizanų. Energingo vado dėka apygarda buvo visiškai valdoma ir veikė kaip vieningas kovinis padalinys.

Nuolat čekistų persekiotam ir net nuodytam V. Kauliniui-Miškiniui vis pavykdavo išsisukti. Kai 1947 m. rugpjūtį Vytauto ir Algimanto apygardų vadai buvo pakviesti į partizanų vadovybės pasitarimą Vilniuje, jis vos išsigelbėjo iš saugumo agento Juozo Markulio paspęstų spąstų. Jis ištrūko tik įšokęs į Nerį ir nuplaukęs pasroviui kelis kilometrus. Iš dalies V. Kaulinio-Miškinio dėka Aukštaitijoje buvo atskleista išdavikiška J. Markulio veikla.

1948–1949 m. Vincas Kaulinis–Miškinis daugiausia slapstėsi nuošaliame Aknystėlių kaime (Utenos raj.), Juozo Baliūno sodyboje.

Žuvo 1949 m. kovo 24 d. Nolėnų kaime (Utenos raj.).

Išvakarėse atvykęs į susitikimą su čekistų užverbuotu Lietuvos kariuomenės pulkininku Liudu Šimonėliu (1896 – apie 1970) į Nolėnų kaimą pas giminaitį Joną Šimonėlį, šioje sodyboje V. Kaulinis-Miškinis kartu su kitais penkiais bunkeryje buvusiais partizanais buvo apsupti. 1949 m. kovo 24 d. rytą prasidėjo kautynės, namas užsiliepsnojo, o į lauką išbėgę partizanai pateko į kryžminę ugnį ir buvo nušauti ar susisprogdino. Kartu su V. Kauliniu-Miškiniu žuvo partizanai Albertas Guobužas-Šamas, broliai Alfonsas Bivainis-Klimašauskas ir Bronius Bivainis-Uosis, Vytautas Pakalnis-Pagirys, Napalys Valančiūnas-Elnias bei ryšininkas Domas Sirutis-Baltasis Vergas.

Palaikai buvo užkasti Utenoje prie Dauniškio ežero. Žūties vietoje Nolėnuose pastatytas paminklinis akmuo su iškaltais įrašais: "Prie šios vietos / okupantų kulkų pakirsti / 1949.03.24 krito: / Vytauto apygardos vadas / Vincas Kaulinis / -Miškinis / partizanai / Alfonsas Bivainis / Bronius Bivainis / Albertas Guobužas / Vytautas Pakalnis / Napalys Valančiūnas / ryšininkas / Dominykas Sirutis / "Laisvės medis / kartais turi būti palaistomas / patriotų ir tironų krauju" / T. Jefferson".

Vytauto apygardos vadas apdovanojo V. Kaulinį-Miškinį I laipsnio Laisvės kovos kryžiumi (po mirties, 1952 m.).

V. Kauliniui-Miškiniui buvo pripažintas kario savanorio statusas (po mirties, 1997 m. gruodžio 22 d.), Prezidento dekretu jam suteiktas pulkininko karinis laipsnis (po mirties, 2002 m. spalio 31 d.).

Jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties, 1999 m.).

Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vytauto apygardos 7-osios rinktinės mokymo centrui suteiktas V. Kaulinio vardas.

Biografija

Su tėvais grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Biliūnuose, Vyžuonų valsčiuje (dab. Utenos raj.). Tėvai turėjo 8 ha žemės. 1934 m. baigė septynias Utenos „Saulės“ gimnazijos klases. 1934–1935 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1935 m. baigė Sanitarijos puskarininkių mokyklą. 1936 m. kovo 28 d. buvo paleistas į atsargą. 1937 m. baigė policijos mokyklą ir pradėjo dirbti policininku Tauragnuose. 1937–1939 m. buvo Kauno, nuo 1939 m. – Vilniaus policijos vachmistras. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai iki 1940 m. spalio 5 d. dirbo Vilniaus miesto milicijos nuovados viršininko padėjėju. 1940 m. gruodžio mėn. iš tarnybos atleistas. Vokiečių okupacijos metais dirbo Vilniaus rajono policijos viršininku.

Rezistencinė veikla

Nuo 1944 m. įsijungė į partizaninę kovą, pasirinko Miškinio slapyvardį. 1946 m. rugpjūčio 25 d. V. Kaulinis-Miškinis ėmė vadovauti vietoj sunaikintos Šarūno rinktinės įkurtai Liūto rinktinei, prieš tai ėjęs Gedimino kuopos vado pareigas.

1947 m. vasarą jis ėmė vadovauti Vytauto apygardai, taip pat buvo Rytų Lietuvos srities vado pavaduotoju. V. Kaulinis–Miškinis stengėsi sukurti organizacinę apygardos struktūrą ir vadovavo atskirų rinktinių veiklai. Tuo metu Vytauto apygardoje kovojo apie 900 partizanų. 1947 m. rugpjūčio mėn. V. Kaulinis–Miškinis kartu su Algimanto apygardos vadu Antanu Slučka-Šarūnu dalyvavo partizanų pasitarime Vilniuje. Jie vos išsigelbėjo iš saugumo agento Juozo Markulio–Erelio paspęstų spąstų. V. Kauliniui–Miškiniui pavyko tik todėl, kad įšoko į Nerį ir nuplaukė pasroviui kelis kilometrus. Iš dalies per jį Aukštaitijoje buvo demaskuota išdaviko J. Markulio–Erelio veikla.

1948 m. rugpjūčio 4 d. V. Kaulinis–Miškinis buvo paskirtas srities vado A. Slučkos-Šarūno pavaduotoju. 1948–1949 m. V. Kaulinis–Miškinis dažniausiai apsistodavo Leliūnų valsčiuje, Aknystėlių kaime, slapstydamasis Juozo Baliūno sodyboje. Tuo metu partizanai jau buvo netekę daug vadų, o enkavėdistai vis labiau siautėjo, suaktyvėjo ir agentų veikla. Nors partizanų apygardų vadai suprato, kad reikia jungtis ir geriau koordinuoti veiksmus, tačiau šie tikslai jau buvo sunkiai įgyvendinami. 1949 m. kovo 24 d. V. Kaulinis–Miškinis žuvo su septyniais bendražygiais kautynėse su okupantais Leliūnų valsčiuje, Nolėnų kaime, sodyboje įrengtame bunkeryje.

Žūties vietą žymintis paminklas

Atminimo įamžinimas

V. Kauliniui buvo pripažintas kario savanorio statusas, suteiktas partizanų pulkininko laipsnis (po mirties, 2002).
Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius (1999).
Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vytauto apygardos 7-osios rinktinės mokymo centrui suteiktas Vinco Kaulinio vardas.

Šaltiniai

Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.

Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+110-0=110 wiki spaudos ženklai).