Vladislovas Vaza

Vladislovas Vaza
Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius

Vazų dinastija


Gimė	1595 m. birželio 9 d. Lobzovas, prie Krokuvos, Lenkija
Mirė	† 1648 m. balandžio 20 d. (52 m.) Merkinė, Lietuva

Tėvas	Zigmantas Vaza
Motina	Ona Habsburgaitė
Sutuoktinis(-ė)	Cecilija Renata Habsburgaitė (1611 – 1643) m. Liudvika Marija Gonzaga (1611 – 1667 m.)
Vaikai	su Jadvyga Lužkovska Vladislovas Konstantinas (1635 – 1698 m.) su Cecilija Renata Zigmantas Kazimieras (1640 – 1647 m.) Marija Ona Izabelė (1642 – 1642 m.)
Lietuvos didysis kunigakštis, Lenkijos karalius

Žymūs apdovanojimai


Vikiteka	Vladislovas VazaVikiteka
Parašas

Vladislovas Vaza (1595 m. birželio 9 d. Lobzove, prie Krokuvos – 1648 m. gegužės 20 d. Merkinėje) – Lenkijos karalius Vladislovas IV ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas II Vaza (1632-1648 m.).

1610 m. penkiolikmetį Vladislovą grupė Maskvos bojarinų (Septyni bojarinai) buvo išrinkę caru, tačiau Maskvos sosto jis neužėmė, nes tam pasipriešino tėvas, o Rusijoje kilo liaudies sukilimas. Nepaisant to iki 1634 m. Vladislovas naudojo Maskvos didžiojo kunigaikščio titulą. Realiai tuo metu Maskvoje valdė Michailas Fiodorovičius.

Vladislovas Vaza sugebėjo neįsivelti į Vakarų Europą tuo metu niokojantį Trisdešimtmetį karą ir sėkmingai gintis nuo užsienio invazijų. Vladislovas palaikė religinę toleranciją ir vykdė karines reformas, tačiau jam nepavyko jo šlovės, užkariavimų ir valstybės valdymo reformų siekiai liko neįgyvendinti.

Su Vladislovo mirtimi baigėsi Abiejų Tautų Respublikos "Aukso amžius", nes konfliktai ir įtampos, kurių Vladislovas nesugebėjo išspręsti, 1648 m. sukėlė didžiausią kazokų sukilimą ir švedų invaziją. Vladislovas buvo vienintelis iš Vazų dinastijos dažniausiai lankėsi Vilniuje bei daugiausia laiko rezidavo Lietuvoje.

Biografija

Vladislovas Vaza vaikystėje

Vladislovo motina mirė praėjus trims metams po jo gimimo. Vladislovą užaugino viena iš jo motinos rūmų damų – Urszula Meierin.

Elekcija

Karaliaus vėliava

Zigmantas Vaza mirdamas paliko 5 sūnus. Dar būdamas gyvas, Zigmantas Vaza siekė, kad Vladislovas būtų karūnuotas Abiejų Tautų Respublikos karaliumi, tačiau dauguma ponų buvo nusistačiusi prieš. Vladislovo Vazos tėvas, siekdamas absoliutizmo ir spausdamas ne katalikus, buvo įsigijęs daug priešų, tuo tarpu Vladislovas Vaza krašte buvo labai mėgiamas. Tėvas visose iškilmėse ji laikydavo greta savęs ir bajorija buvo įpratusi laikyti jį natūraliu įpėdiniu. Be to, tėvas jį buvo įtraukęs ir į valstybės valdomąjį darbą. Dažnai jis vadovavo karo žygiams ir atliko nemaža kitų valstybinių darbų.

Praėjus keliems mėnesiams po tėvo mirties, 1632 m. lapkričio 8 d. Vladislovas buvo išrinktas karaliumi, o kitų metų vasario 5 d. karūnuotas. Abi to meto Lietuvos partijos – katalikai ir protestantai palaikė Vladislovą. Visiems buvo garantuota visiška tikėjimo laisvė. Katalikai Vladislovą palaikė dėl artimų ryšių su tėvu ir visa jo šeima, o protestantai, kad jis jiems pažadėjo protestantų vadui Kristupui Radvilai, po Leono Sapiegos mirties, jo valdomą Vilniaus vaivadiją ir didžiojo etmono urėdą. Vladislovas savo pažadus iš tikrųjų įvykdė.

Vladislovo pacta conventa:

neįvesti svetimšalių kariuomenės
pastatyti dar keturias tvirtoves
užbaigti Kameneco tvirtovės statybą
be Seimo žinios ir leidimo nevesti
nedauginti karaliaus ekonomijų be Seimo pritarimo
niekam neduoti dviejų urėdų
panaikinti rusams padūmės mokestį.

Rusijos caras 1610–1613

Karas su Maskva

Dar būdamas 15 metų Vladislovas Vaza tampa Rusijos caru. Lenkų etmonui S. Zolkievskiui (lenk.: Stanisław Żółkiewski) sumušus rusus ir užėmus Smolenską 1610 m. vasario 4 d. buvo pasirašytas susitarimas,- išrinkti karalaitį Vladislovą Rusijos caru su sąlyga, kad karalaitis priims pravoslavų tikėjimą. Lenkų ir lietuvių kariuomenės būriai užėmus Maskvą ir nuvertus carą V. Šuiskį (rus.: Василий Иванович Шуйский) 1610 m. vasarą ėmė valdyti karalaičio Vladislovo vardu. Buvo pradėtos kaldinti net Vladislovo Vazos monetos. Bet karalius Zigmantas Vaza nesutiko leisti savo sūnaus į Maskvą, nes jis tuo metu užsigeidė pats būti Maskvos caru. Taip Vladislovas nepriėmė pravoslavų tikėjimo ir į Maskvą neatvyko. Deryboms ilgai užtrukus, kariuomenė sukilo. Maskvos įgulai buvo sunku išsilaikyti. Jos nebeišgelbėjo nė karaliaus atsiųstas etmonas Jonas Karolis Chodkevičius ir įgula buvo priversta iš bado pasiduoti. 1613 m. caru buvo išrinktas Michailas (rus.: Михаил Фёдорович Романов).

Vladislovo Vazos žygis ir Deulino (Dywilino) paliaubos

Tačiau karalaitis Vladislovas, turėdamas Maskvos bajorų pasirašytą jo išrinkimo raštą, titulavosi caru ir 1617 m. žygiavo užimti Maskvos, kariuomenei vadovavo J. K. Chodkevičius. Maskva buvo pasiekta, tačiau jos paimti nepavyko, 1618 m. gruodžio 11 d. Deulino kaime (prie Maskvos) buvo padarytos 16 metų paliaubos. Maskva būtinai reikalavo, kad Vladislovas nebesivadintų caru, bet tas neatsisakė šio titulo. Šis klausimas taip ir liko neišspręstas, bet sienų klausimas ir kiti reikalai buvo sutvarkyti. Paliaubų sutartis Lietuvai ir Lenkijai buvo naudinga. Lietuvai buvo patvirtinta 1610 m. atgauta Smolensko sritis, kuri Maskvos valdžioje buvo nuo 1514 m., o prie Lenkijos buvo priskirti Černigovas ir Naugardas Sieverskas (Černigovo sritis).

Abiejų Tautų Respublika po „Deulino“ paliaubų

Karas su Maskva ir Polianovkos taika

Deulino paliaubų sutartis Maskvai buvo labai negarbinga, nes ji turėjo užleisti Lietuvai ir Lenkijai nemaža žemių, todėl caras vis laukė progos atsigriebti. Paliaubos baigėsi 1633 m. vasarą, ir Maskva ruošėsi naujam karui. Kai 1632 m. atėjo žinia, kad mirė karalius Zigmantas, caras Mykolas Romanovas, nelaukdamas paliaubų galo, didžiulę savo kariuomenę išsiuntė užimti Lietuvos Smolensko. Tačiau caras apsivylė, nes tarpuvaldis buvo labai ramus ir trumpas (Maskvos puolimas dar labiau vertė paskubinti elekcija), ir naujasis karalius Vladislovas labai greitai galėjo išžygiuoti į karą. Maskvos kariuomenei iš karto sekėsi. Jai kelio pastoti išėjo Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvila, su labai maža kariuomene negalėjo jos sulaikyti. Greitai caro kariuomenė atsidūrė prie Smolensko, kurį išgelbėjo tiktai tvirtos sienos, beveik ištisus metus jis išsilaikė apgultas, kol pagaliau patsai karalius Vladislovas atėjo jo išvaduoti. Prieš 100 000 caro kariuomenės jis teatsivedė vos 15.000 lietuvių ir lenkų. Tačiau sumanių manevrų dėka Smolenskas buvo išgelbėtas, caro kariuomenė buvo apsupta ir priversta pasiduoti. Carui nebeliko kitos išeities, kaip tiktai taikintis. Po pusės mėn. derybų Polianovkos kaime (tarp Viazmos ir Dorogobužo) buvo padaryta amžinoji taika. Pagal ją caras atsisakė nuo visų jau Deulino paliaubų sutartimi perleistų žemių, atsisakė nuo pretenzijų į Livoniją ir sutiko sumokėti 200.000 rublių karo išlaidų, o Vladislovas už tai atsisakė nuo visų pretenzijų į Maskvos sostą. Jis taip pat pasižadėjo grąžinti tą Maskvos bajorų raštą kuriuo 1610 m. buvo patvirtintas jo išrinkimas caru. Vladislovas karo metu parodė didelių vado gabumų, ir jo populiarumas krašte dar labiau pakilo. Dabar nustatyta siena su Maskva išbuvo iki naujojo 1654 m. karo, sukelto kazokų sukilimų.

Sėkmingai pabaigus karą su Maskva Vladislovas 1634 m. privertė Osmanų imperiją sudaryti taiką, užbaigiant 1633-1644 metų karą.

Vladislovo Vazos santykiai su Švedija

Raitas Vladislovas Vaza. Peterio Pauliaus Rubenso paveikslas. Tapyta apie 1624 m.

Švedijos sosto klausimas

Sudarius taiką su Maskva, teko rūpintis santykiais su Švedija. 1635 m. pasibaigė 1629 m. Altmarko paliaubos, tad reikėjo ruoštis naujam karui arba rūpintis pratęsti paliaubas. Nors renkamas karaliumi Vladislovas buvo pasižadėjęs nebesirūpinti Švedijos sostu, tačiau iš tikrųjų nuo jo neatsisakė. 1632 m. rudenį ties Liucenu (Lützen) (Vokietijoje) žuvo Švedų karalius Gustavas II Adolfas (Gustav II Adolf). Vladislovas ketino vesti jo našlę žmoną (Maria Eleonora of Brandenburg), bet jo priešai Švedijoje sosto paveldėtoja paskelbė jaunutę Gustavo II Adolfo dukterį Kristiną (Christina of Sweden). Vladislovas pasiryžo vesti ją, tačiau Švedijos ponai ir tam pasipriešino. Tada jis nusprendė, paliauboms pasibaigus, pradėti karą su švedais. 1635 m. jis pats su lenkų kariuomene pradėjo pulti švedus Prūsijoje, o Lietuvos etmonas Kristupas Radvila taip pat sėkmingai puolė juos Livonijoje.

1635 m. rugsėjo 12 d. Štumsko paliaubos

Tuo metu Vokietijoje tęsėsi vadinamasis 30 metų karas. Protestantų šalininkams, ėjusiems prieš imperatorių, buvo labai svarbu, kad tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos būtų taika, kad Švedija neatitrauktų savo jėgų iš Vokietijos. Dėl to Štumske (Prūsijoje, netoli Malborko (Marienburgas)) tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos prasidėjo derybos. Į jas atvyko Prancūzijos, Anglijos ir Jungtinių Nyderlandų Provincijų atstovai. Vladislovas Vaza, nenorėdamas atsisakyti Švedijos sosto, norėjo kariauti. Karalių palaikė tik Lietuva, kuriai rūpėjo atgauti Livoniją. Po ilgų derybų Lenkijos ponai prieš karaliaus valią padarė 26 m. paliaubas. Jomis Vladislovo Vazos teisės švedų sostui buvo paliktos neišspręstos, švedai pasitraukia iš Prūsijos, bet jiems buvo palikta visa Livonija. Tuo tarpu K. Radvila Livonijoje buvo išvaręs švedus iš visos Cėsio (Vendeno) vaivadijos, jis tebekariavo su jais net po paliaubų, bet vėliau viską turėjo grąžinti švedams. Lietuva ne tik nieko negavo iš tos sutarties, bet dar buvo priversta grąžinti švedams net tai, ką buvo atkovojusi Livonijoje. Todėl jos atstovai seime kėlė protestą, tačiau lenkai juos nuramino, žadėdami kitur atsilyginti, ir sutartis buvo ratifikuota. Su švedais turėjo būti ilga taika, bet 1655 m., nebelaukdami paliaubų galo, vėl pradėjo karą.

Vladislovo Vazos epitafija Vilniaus katedroje

Ramusis Vladislovo valdymo periodas

Padarius taiką su Maskva ir Švedija, Lietuva jokių nesusipratimų nebeturėjo. Karalius Vladislovas Vaza buvo sumanęs ruošti didelę koaliciją prieš turkus, bet jo planams pasipriešino senatas ir seimas. Turėdamas dėl to daug nemalonumų ir didelių nuostolių, karalius nebekūrė jokių didelių planų. Beje, jis dar bandė sutaikinti protestantus su katalikais bet tam reikalui sušauktas suvažiavimas 1645 m. nieko nepasiekė. Kraštas po Zigmanto Vazos laikų suiručių ir vidinių nesutarimų ėmė atsigauti savaime, be jokių reformų. Po 13 ramių metų, pačiame Vladislovo Vazos gyvenimo pabaigoje, Lenkiją, o iš dalies ir Lietuvą, sukrėtė audringas kazokų sukilimas, įvedęs Lietuvą su Lenkija į naujus sunkius karus su Maskva ir Švedija.

Pastangos sutvarkyti kazokus ir kazokų sukilimai

Vladislovo laikais kazokų (kazokas-totoriškai reiškia valkatą, bastūną) sukilimų buvo net keletas. Paskutinysis buvo žiauriai numalšintas 1637–1638 m. Po to pradėjo bręsti naujas sukilimas, kurį sukėlė buvęs kazokų kariuomenės raštininkas Bohdanas Chmelnickis (ukr.: Богдан Зиновій Михайлович Хмельницький). Nuskriaustas vieno lenkų bajoro, suviliojusio ir atėmusio iš jo žmoną, B. Chmelnickis bandė ieškoti teisybės pas karalių ir seime, bet, jos neradęs, pabėgo į Sečę (Uždunojės Sečė miestas ant Dniepro kranto). Ten jis sukėlė visus kazokus, pasikvietęs į pagalbą totorius, ir 1648 m. dviejuose mūšiuose ties Geltonaisiais Vandenimis^[1] (ukr.: Zhovti Vody) ir Korsunu (ukr.: Korsun') jis sunaikino visą lenkų kariuomenę. Į nelaisvę pakliuvo net abu lenkų etmonai. Kazokams kelias į Lenkiją buvo atviras. Kaip tik tokiu kritišku momentu Merkinėje mirė karalius Vladislovas Vaza. Tad kazokų reikalus jau teko baigti Jonui Kazimierui.

Kultūrinis Vilniaus gyvenimas valdant Vladislovui Vazai

Dar būdamas jaunas Vladislovas Vaza su tėvu dažnai rezidavo išpuoštuose Vilniaus valdovų rūmuose. Čia taip pat priimdavo popiežių, Vokietijos imperatorių, Toskanos, Ispanijos, Venecijos, Prancūzijos, Danijos, Persijos, Osmanų imperijos, Maskvos ir kitų kraštų pasiuntinius, čia būdavo priimamos vasalinės priesaikos. Vladislovo Vazos laikais rūmuose ir jų prieigose vyko įvairūs pasilinksminimai: žvėrių pjudymai, karnavalai, kaukių baliai, o 1636, 1644 ir 1648 m. čia pastatytos pirmosios Lietuvoje itališkos operos. Pirmajai operai „Elenos pagrobimas“ libretą parašė Vladislovo sekretorius V. Paciteli (Virgilio Puccitelli), o muziką sukūrė garsus italų kompozitorius M. Skači (Marco Scacchi). Vladislovas Vaza asmeniškai su libretistu aptardavo scenarijų bei partitūrą, domėjosi repeticijomis, dekoracijomis, kostiumais, jo pasiuntiniai vyko į Veneciją, Romą, Paryžių ieškoti artistų, juos bandė ir sudarinėjo sutartis spektakliams Lietuvoje ir Lenkijoje. Jam padėdavo rūmų kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila.

Karalienė Cecilija Renata, Vladislovo žmona. Peeterio Danckerso de Rij paveikslas. Tapyta 1643 m.

Vladislovo Vazos žmonos, vaikai

1634 – 1635 m. Vladislovas Vaza su Lvovo mieto gyventoja Jadvyga Lužkovska (Jadwiga Łuszkowska) (1610 – 1648 m. gegužės 20 d.) susilaukė nesantuokinio sūnaus Vladislovo Konstantino (Władysław Konstanty Waza) (1635 – 1698 m. kovo 19 d.).

1637 m. rugsėjo 13 d. vedė imperatoriaus Ferdinando II dukrą Ceciliją Renatą Habsburgaitę (1611 – 1643). Su ja turėjo sūnų ir dvi dukras:

Zigmantas Kazimieras (Zygmunt Kazimierz) (1640 m. balandžio 1 d. – 1647 m. sausio 9 d.);
Marija Ona Izabelė (Maria Anna Izabela) (1642 m. sausio 6 d. – 1642 m. vasario 7 d.);
Ir dukra, kuriai nebuvo suteiktas vardas, nes tik gimusi mirė (1644 m. kovo 24 d.).

Vladislovo Vazos sarkofagas

1646 m. kovo 10 d. vedė princo Karlo I Gonzaga (Charles I of Gonzaga-Nevers) dukrą Marija Liudvika Gonzaga (Ludwika Maria Gonzaga) iš Nevero (Prancūzija). Vaikų nesusilaukė. 1648 m. gegužės 20 d. medžioklėje persišaldęs, Merkinėje mirė. Žmona Marija Liudvika po vyro mirties ištekėjo už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero.

Karališkieji titulai
Vladislovas Vaza Vazų šeima Gimė: 1595 m. birželio 9 d. Mirė: 1648 m. gegužės 20 d.
Prieš tai: Vasilijus Šuiskis	Rusijos caras 1610 - 1613	Po to: Michailas I Romanovas
Prieš tai: Zigmantas Vaza	Lenkijos Karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1632 - 1648	Po to: Jonas Kazimieras Vaza